Žvelkime atidžiau. Skraidanti stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teisinis asmens duomenų apsaugos reglamentavimas neleidžia slapta filmuoti darbuotojų ar jų darbo vietų, net jei darbdaviai siekia užkirsti kelią galimoms vagystėms ar turi kitų teisėtų ketinimų. Tai galutinai patvirtino naujausias Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas, priimtas Lopezo Ribalda byloje prieš Ispanijos Karalystę. EŽTT, priėmęs precedentu tapusį sprendimą, akcentavo, kad teismai neturėtų vadovautis neteisėtu būdu gautais įrodymais.

2009-ųjų birželį 5 prekybos centrų tinkle dirbę kasininkai buvo atleisti iš darbo už vagystes bei pagalbą vagiant klientams ir bendradarbiams. Sužinoję, kad nusikaltimai buvo išaiškinti darbdaviui slapta filmavus darbuotojus, kasininkai kreipėsi į nacionalinį teismą, kuris slapta darytus vaizdo įrašus priėmė kaip teisėtai gautus įrodymus. Vėliau kasininkas L. Ribalda kreipėsi į EŽTT ir iškėlė bylą Ispanijai. EŽTT įpareigojo Ispaniją nukentėjusiesiems padengti neturtinę žalą dėl darbdavių padarytų privatumo pažeidimų – sumokėti po 4 tūkst. Eur kompensaciją. Pats teisminis procesas nebuvo pripažintas neteisingu, kadangi vaizdo medžiaga nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais rėmėsi nacionaliniai teismai. Be to, darbuotojai galėjo ginčyti šiuo įrašus teisme.

EŽTT konstatavo, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis. EŽTT nuomone, darbdavio teisės, nagrinėjamu atveju – teisė į nuosavybės apsaugą – galėjo būti apsaugota ir kitais būdais bei priemonėmis, taip pat nebuvo išlaikyta teisinga pusiausvyra tarp darbuotojų teisės į privatumą bei darbdavio teisės į savo nuosavybės apsaugą.

Pasak profesinių paslaugų įmonės „EY“ teisinių paslaugų asocijuotos partnerės Julijos Lisovskajos, precedentu tapęs EŽŽT sprendimas L. Ribalda byloje nereiškia, kad darbdaviai absoliučiai neturi teisės savo patalpose įrengti filmavimo kamerų, tačiau tokią teisę apriboja konkretūs teisėtam vaizdo stebėjimui keliami reikalavimai. Šie ribojimai yra numatyti ir Lietuvos teisėje.

„Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 straipsnį bei naujojo darbo kodekso 27 straipsnį, vaizdo stebėjimas darbo vietoje gali būti vykdomas tik išimtiniais atvejais, kai dėl darbo specifikos būtina užtikrinti asmenų, turto ar visuomenės saugumą, taip pat kitais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ar netinkamos siekiant išvardintų tikslų. Teisės aktai numato, kad apie darbo vietos ar darbo priemonių stebėjimą darbuotojai turi būti iš anksto informuoti pasirašytinai, – paaiškina J. Lisovskaja.

Be to, Lietuvoje taip pat galioja teisinis reikalavimas apie vykdomą vaizdo stebėjimą pranešti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai.

Inspekcijos ir šalies teismų praktika rodo, kad dažniausiai vaizdo stebėjimas darbo vietoje teisėtu pripažįstamas, kai darbo specifika kelia pavojų darbuotojų sveikatai ar net gyvybei (pavyzdžiui, dirbant su pavojingomis medžiagomis ar įranga), taip pat kai yra didelė vagysčių, užpuolimų, turto niokojimo ar kitų chuliganiškų veiksmų grėsmė. Pavyzdžiui, prekybos tinkluose paprastai galima filmuoti, nes pastarieji, pateikę vagysčių ar kitų neteisėtų veikų statistiką, nesunkiai įrodo, kad vaizdo stebėjimas reikalingas apsaugoti turtą. Šiuo atveju svarbiausia apie vaizdo stebėjimą iš anksto pasirašytinai informuoti darbuotojus, taip pat užtikrinti jų teises, pavyzdžiui, teisę susipažinti su savo asmens (vaizdo) duomenimis, užtikrinti, kad nebūtų filmuojamos vietos, žeminančios žmogaus orumą, pavyzdžiui, persirengimo kabinos, darbuotojų poilsio kambariai ar pan. Vaizdo stebėjimas patalpose, kuriose žmogus pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą, draudžiamas. Darbdaviai turi suprasti, kad negalima slapta filmuoti darbuotojų norint juos kontroliuoti, sekti jų darbo kokybę, efektyvumą ar tiesiog tenkinti smalsumą.

Technikos stebuklai. Virš galvos sklando stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Svarbu ir tai, kad minėtas EŽTT sprendimas reiškia, jog net ir tais atvejais, kai darbdaviai įrengia slaptas vaizdo stebėjimo kameras turėdami teisingų ir pagrįstų ketinimų, kurie vėliau pasiteisina, nereiškia, kad jie nepažeidžia asmenų teisės į privatumą ir kad darbuotojai negali prisiteisti neturtinės žalos atlyginimo“, – pažymi J. Lisovskaja.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad šių metų gegužės 25-ąją įsigaliojus Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui, pasikeis ir teisinis vaizdo stebėjimo darbo vietoje reglamentavimas. Nors darbdaviui nebeliks pareigos įrodyti, kad vaizdo stebėjimas yra būtinas dėl darbo specifikos, siekiant užtikrinti saugumą ir pan., jam reikės pagrįsti bent vienos iš asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų egzistavimą, tokių kaip, pavyzdžiui, teisėto intereso turėjimą. Darbdaviai turės patys įsvertinti, ar konkrečiu atveju jie turi teisėtą interesą vaizdo stebėjimui. Reglamentas teisėto intereso sąvokos detaliai neapibrėžia, todėl tai lieka „pilka zona“ ir atsiranda rizika pernelyg plačiai interpretuoti šią sąvoką.

Pagal naująjį reglamentą, jeigu bus vykdomas vaizdo stebėjimas dideliu mastu, papildomai reiks atlikti poveikio duomenų apsaugai vertinimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.27; 00:45