šmeižtas ir įžeidimas

Žurnalisto užrašai

Iki šiol negaliu pamiršti „sensacingojo“ interviu, kuriame poetas Donaldas Kajokas bando suprasti Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesį. Tokius lietuviškus prisipažinimus sunku pamiršti. Įsirėžia giliai į atmintį, nes sukelia niūrių, slogių minčių.

Žinoma, „Lietuvos ryte“ pasirodžiusiame tekste nėra nieko nusikalstamo. Net meno, kultūros, plunksnos žmonės šiandien priversti skambiai, intriguojančiai, šokiruojančiai svarstyti. Kaip kitaip atkreipsi į save dėmesį. Visi dabar vaikosi sensacijų: kuo triukšmingiau, tuo geriau. Jei kalbėsi kultūringai, tyliai – niekas neišgirs, niekas nepastebės…

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Tikrai kvaili dalykai” →

Aktualijos

Portalo Slaptai.lt redakcija viešėjo Žemaitijoje – prie pat Rietavo esančiame Užpelių kaime. Svečiavomės pas šio kaimo gyventoją Vidmantą Steponavičių. Kodėl būtent pas jį? Tai – labai liūdna istorija. Istorija, kuri tikriausiai jau nebegali turėti laimingos pabaigos. Daugelis lietuviškosios Temidės sprendimų – įsiteisėję. 

Ir vis dėlto skaudu, jei nėra teisinių galimybių dar sykį atidžiai pažvelgti į Užpelių kaimo ūkininko Vidmanto skundus „dėl dešimtmečiais neatgaunamos protėvių žemės“. Bent jau smalsumo sumetimais norėtųsi išsiaiškinti, ar tikrai žemėtvarkininkai kadaise padarė absoliučiai viską, ką privalėjo padaryti? Nejaugi tai, ką portalui Slaptai.lt į filmavimo kamerą papasakojo V.Steponavičius, o prieš keletą metų – ir jo sesuo Vanda Makarienė, – vien išsigalojimai? Ten nėra nė kruopelytės tiesos?

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kaip padėti Vidmantui iš Užpelių kaimo?” →

Politinės intrigos

Šiandien puiki proga prisiminti maždaug dvidešimties metų senumo istoriją, kurios liudininku tapau, dirbdamas žurnalistu tuometinėje generolo Džoharo Dudajevo valdomoje Čečėnijoje.

Taigi 1994-ųjų vasaros pabaigoje beveik nebeliko vilčių, jog Kremlius su nepriklausomybę paskelbusiu Groznu tęs derybas naudodamas taikias priemones. Tačiau ilgėliau pagyvenus nepriklausomybės idėjomis susižavėjusioje Čečėnijos sostinėje buvo akivaizdu, jog rusiškų ultimatumų čečėnai neišsigąs, ir jeigu nebus kitos išeities, tikrai ginsis. Ginsis atkakliai, narsiai, pasiaukojančiai.

Tuomet Grozne tvyrojusios nuotaikos buvo ypatingos: visi suprato, jog karas – neišvengiamas. Bet karo niekas nebijojo. Atrodė, kad čečėnus labiausiai kamavo neapibrėžtumas: karas ar taika? Jie lyg ir nebijojo pačio blogiausio varianto. Juos  labiausiai vargino tebesitęsianti nežinomybė, kaip pakryps tai nutrūkstančios, tai vėl atnaujinamos Kremliaus – Grozno derybos.

Continue reading „Nejaugi Vilnius tėra Maskvos priemiestis?” →