Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europos Sąjungos institucijų vadovų postų dalybos atspindi bendrą šios organizacijos negalią. Didžiulis ažiotažas, kas gi užims vieną ar kitą vadovaujantį postą, kelia ir šypseną, ir pasigailėjimą. Solidūs didžiųjų ir mažesnių ES valstybių lyderiai tarsi vaikai smėlio dėžėje žaidžia, stumdydami postų kaladėles ir rimtais bei susijaudinusiais veidais svarstydami vieną ar kitą kandidatūrą.

Juokingiausia, kad tam prireikia net bemiegės nakties, kai pervargę ir pokalbių nualinti derybininkai, tarsi pernelyg padauginę velnio lašų, deda galvas ant derybų stalo ir užknarkia…

Mes prisimename, ko verti naktiniai svarstymai ir sprendimai. Net Lietuvos istorijoje jie niekada nereiškė, kad bus palankūs žmonėms: nei tragiškais 1940 – aisiais, kai Smetonai ir vyriausybei reikėjo rinktis dėl SSRS ultimatumo, nei Burokevičiaus nacionalinio gelbėjimo komiteto tragikomiškame posėdyje, nei Kubiliaus kabineto pasisėdėjimuose…

Šypseną kėlė ir sujudimas Briuselyje, kai kilo erzelynė dėl EK pirmininko kėdės. Merkel ir Macronas, Tuskas ir Orbanas, Timmermansas ir Weberis, Vidurio ir Rytų Europos flango lyderiai – visi buvo taip susirūpinę postų dalybomis, kad tam prireikė net bemiegės nakties, gausybės valgių ir gėrimų, atskirų kabinetų, šimtų patarnautojų ir, žinoma, milijonų eurų. Tame verpete sukinėjosi ir Grybauskaitė, tikėdamasi, kad jos maloni šypsena ir patyrimas papirks didžiųjų šalių lyderių palankumą. Veltui. Dar keletą dienų būsiančiai Lietuvos prezidentei neliko vietos ES liūtų puotoje…

Žinoma, šie dabar jau paskirstyti postai turės nemažos įtakos ES sprendimams. Ypač reikšmingas Europos Komisijos vadovės paskyrimas. Nors į šį postą tikėjosi pakliūti Grybauskaitė, bet Vilnius taip pat nudžiugo, kai jį užėmė Vokietijos gynybos ministrė, kuri Lietuvoje viešėjo prieš dvejus metus ir „atvežė“ 110 mln. eurų investicijų į mūsų karinę struktūrą.

Europa. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau buvo gailu stebėti mūsų vadovės ir europinių klerkų džiūgavimą dėl Ursulos von der Leyen išrinkimo. Jame jautėsi ir pasitenkinimas, ir apgailestavimas, kad postą vokietė paveržė iš lietuvės  (Vokietija už ją nebalsavo). Na, tiesiog vaikų darželis…

Šiame komiškame spektaklyje savo tradicinę vietą užėmė žiniasklaida. Daugiausiai jos dėka mes, viena vertus, kai ką vis tik sužinodavome iš Briuselio, kita vertus, įsijungdavome į tą pigią euforiją dėl postų dalybų. Televizija nesugebėjo pateikti išsamesnių komentarų apie vieną ar kitą pretendentą, apie šalių ir jų grupuočių pozicijas, net apie britų parlamentarų elgesio motyvus, o mus maitino informacija, kas ką valgė vakarienei, kokie buvo pusryčiai, ir kaip – dievuli dievuli! – vargsta savo šalis palikę kelios dešimtys politikų karščio ir įtampos pritvinkusiuose Briuselio rūmuose…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi apdovanojo Vokietijos gynybos ministrę Ursulą von der Leyen. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Vargo vakarienė, pasakytų mano bičiulis ir pasuktų į artimiausią vėsią alinę.

Bet geriau solidžiai pasvarstyti apie ES ateitį, kaip tai daro prancūzų „Le Figaro“. Jis kelia klausimą apie Europos susisvienijimo galimybes ir rašo: „Visi bandymai jėga suvienyti Europą – Karolio Didžiojo, Napoleono, Hitlerio, Stalino – nuėjo perniek“. Šiandien, jeigu Europa neras tinkamo lyderio ir bendros kalbos, jos likimas bus kaip Senovės Graikijos…

Ar galima ES krizės sprendimą rasti vaikų smėlio dėžėje?

2019.07.03; 10:16

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

ČJau ko iš profesoriaus V. Landsbergio neatimsi – tai jokios baimės, kad būsi pajuoktas, sutryptas, nurašytas ar kitaip paniekintas. O jis sau kartą per metus pakyla į Signatarų namų balkoną ir rėžia iš peties: Seimo apipjaustyti (mažinti) nereikia, referendumas dėl dvigubos pilietybės – tai cirkas, o valdžioje vėl užsisuko vietinis vaikų darželis. Nežinia, ar jo ranka rašytuose lapuose šie žodžiai paimti į kabutes, bet – abejoju: profesorius seniai nieko nevynioja į vatą.

Kai dėl pilietybės, Konstitucijos perdirbimo į teisinį pašarą („kombikormą“) visuomenei šerti ar būdą (giljotiną) numalšinti skausmą vienoje iš skaudančių valstybės galvų (Seimo), mažinant seimūnų skaičių, – tai čia galima ginčytis. O štai apie „vaikų darželį“, įsikūrusį buvusio stadiono vietoj, – humoras realistinis: „kas ant ko supyko ir nesikalbės“.  

Pamenu, atvykus iš darželio paimti anūkų, tie dar ilgai kapstydavosi smėlio dėžėje. Vis nugirsdavau: tas ant to supyko ir dabar nedraugaus, daugiau nesikalbės. Praeina kiek laiko, kitas pradeda žliumbti ir bėga skųstis auklėtojai: tas man pagaliu trenkė, anas pastūmė, kitas negražiu žodžiu pavadino…

Kairėje – 3-ieji Seimo rūmai. Slaptai.lt nuotr.

Na, tikras vaikų darželis. Būtent – tikras. O čia gi – Seimas, „aukštasis parlamentas“, antroji valdžios institucija Lietuvos Respublikoje. Nei prezidentūroje, nei Vyriausybėje tokio vaikiško bendravimo negirdime. Vienur vadovauja griežta Namų Tvarkytoja, kitur – Vyriausiasis Mentas. „Tvarka bus“, – sakydavo vienas iš valstybės vadovų. Tačiau parlamente jos nėra, tiksliau – tvarka kaip ikimokyklinio auklėjimo įstaigoje.

Vienas darželio lyderių ir verslininko gyslelę turintis Ramūnėlis treptelėjo kojyte ir pareiškė: aš neisiu ir nedraugausiu su Namų Tvarkytoja, su tąja Freken Bok.

  • Kodėl? – klausia nustebusi auklėtoja.
  • Užtai kad ji negražiai ant manęs pasakė, – papūtė lūpytes tas.
  • Ką gi ji pasakė? – neatlyžo darželio atstovė.
  • Kad aš iš nežinia kur gavau žaisliuką – daug žemės ir niekam nesakiau…
  • Bet ji juk vyresnė, negražu…
  • Nedraugausiu, neisiu pas ją ir pradėsiu tyrimą, kokį raštelį ji rašė Eligijui…

Skėstelėjo rankomis auklėtoja ir sunkiai atsiduso: ji iš mokslų žinojo apie vaikų elgesio projekciją į suaugusius ir – atvirkščiai.

Šiame vaikų darželyje pastebėta vaikiška vaikų ištikimybė savo lyderiui. Antai, kažkada Loretėlė aklai vykdė Viktorėlio užgaidas. Ji vis sakydavo: taip Viktoras galvoja… Duok tu jai saldainį, pažadėk nupirkti ledų ar vietą darželio vadovo kėdutėje – vis atsiklausdavo Viktorėlio. Dabar ją kopijuoja Agnytė, kuri yra vienos to darželio grupės lyderė ir labai dvasinga mergaitė. Tai ji ypač prisirišusi prie mūsų minėto Ramūnėlio ir vykdo kiekvieną jo nurodymą: suduok tam nenuoramai berniukui Gabrieliui, kad jis nekalbėtų negražių žodžių ant valstietiškos išvaizdos vaikų ir nepiltų į akis jiems opozicijos smėlio.

O dar Agnytė paskundė Mykoliuką, kuris vieną kartą į darželį atsinešė keistų žolelių, pluoštinėm kanapėm vadinamų. Sakė, kad narkotikai draudžiami, o tas geria jų arbatėlę ir siūlo draugams. Mykoliukas – blogas berniukas, ir Agnytė apie tai pasakys ne kam kitam, o geram savo draugui policininkui, kuris sėdi aukštai kitame gatvės gale…

Prof. Vytautas Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Gabriukas, kuris yra geras Mykoliuko draugas, visa tai papasakojo savo seneliui, o šis savo ruožtu pakratė barzdelę ir treptelėjo:

  • Nutilkit, vaikai!

Bet jo jau niekas neklausė, tad senolis surašė gražią kalbą ir ją vieną gražią dieną visai tautai išrėžė iš visiems žinomo balkono.  

Taigi, tame vaikų darželyje, na, kaip bet kokiame vaikų darželyje: svaidomasi pagaliais, byra į akis smėlis, rieda ašaros ir trykšta vaikiškos ambicijos, o auklėtojos, susėdusios aplink smėlio dėžę, žiovauja iš nuobodulio: jų mažoje valstybėlėje viskas ramu…

2019.02.17; 18:00