Būgnų gausmui pasklidus po Kauno Laisvės alėją, praeivių dėmesio ir pritarimo sulaukė antradienio popietę, Tarptautinės kovos su skurdu dienos proga, profesinių sąjungų surengta eisena.
„Mes – ne vergai!“, „50 skurdo atspalvių“, „Jaunimas nori dirbti Lietuvoje“ „Biedni ir įsiutę“ – skelbė plakatai eisenos dalyvių rankose, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga” atstovai, Jungtinės profesinės sąjungos, Lietuvos kultūros darbuotojų sąjungos nariai kvietė kauniečius jungtis prie akcijos ir protestuoti prieš „į skurdą Lietuvą įvariusią valdžią“.
Prie Kauno miesto savivaldybės, kur jau buvo pasibaigęs tarybos posėdis, įvyko mitingas. Skambėjo patriotiškos kalbos ir dainos, raginimai „priešintis valdžios veiksmams, kilti į kovą už orius atlyginimus bei socialines garantijas“. „Solidarumo“ atstovas Kęstutis Juknis miesto valdininkams siūlė ne girtis, kiek medžių Kaune iškirto ar kiek nutiesė šaligatvių, o ką padarė, kad sumažintų gyventojų socialinę nelygybę. Taikų protesto mitingą iš šalies stebėję policininkai jokių incidentų ar viešosios tvarkos pažeidimų jo metu Laisvės alėjoje neužfiksavo.
ELTA primena, kad, pagal pirmadienį paskelbtus Eurostato duomenis, apie trečdalį (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba. Pagal šį rodiklį mūsų šalį lenkia vos kelios Europos valstybės. Pasak Lietuvos statistikos departamento, 2016-aisiais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 630 tūkst. šalies gyventojų.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis mano, kad ateityje bus parengtas įstatymo projektas dėl prof. Vytauto Landsbergio kaip valstybės vadovo statuso, tačiau jis nesiima pasakyti, kada tai galėtų įvykti.
„Apie laiką dar nekalbame, kalbame apie idėją, paprašiau profesoriaus konsultacijos šiuo klausimu“, – pirmadienį po susitikimo su Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Vytautu Sinkevičiumi žurnalistams sakė V. Pranckietis.
Seimo vadovas nelinkęs sieti įstatymo projekto parengimo su artėjančiu prof. V. Landsbergio jubiliejumi. „Manau, kad ne gimtadienio proga, o už atliktus darbus turėtų būti toks statusas suteiktas, ne gimtadieninis, ne proginis, buvo atlikti darbai, buvo dirbta, toks turėtų būti vertinimas“, – sakė V. Pranckietis.
Seimo Pirmininkas pažymėjo, kad buvo kalbama apie valstybės vadovo statusą. „Profesorius (V. Sinkevičius – ELTA) padėjo susivokti toje situacijoje, ta situacija tokia, kad kalbama apie valstybės vadovo, apie tokią, tiktai apie tokią ir buvo kalbama, poziciją“, – sakė V. Pranckietis.
Paklaustas, ar kalbama ir apie socialines garantijas, Seimo Pirmininkas atsakė, kad šiuo metu nekalbama apie garantijas, „dabar kalbama apie statusą“. V. Pranckietis sakė, kad apie tai bus diskutuojama ne tik su Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija, bet ir su visomis kitomis frakcijomis. „Frakcijoje dar nebuvo diskutuota, buvo pasisakymas atskirų asmenų, o frakcija dar diskutuos, su visomis frakcijomis diskutuosime“, – sakė V. Pranckietis.
Prof. V. Sinkevičius sako, kad Seimo Pirmininkas labai tiksliai suformulavo savo pasiūlymą – pripažinti V. Landsbergį valstybės vadovu.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.
„Seimo Pirmininko pasiūlyme nebuvo žodžių pripažinti valstybės prezidentu. Tai šitas šurmulys yra sukeltas dirbtinai. Jeigu mes pasižiūrėtume į laikinąjį Pagrindinį įstatymą, tuo metu galiojusią laikinąją Konstituciją ir pasižiūrėtume įgaliojimus, kuriuos turėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, tai jie yra labai panašūs į valstybės vadovo įgaliojimus“, – žurnalistams sakė V. Sinkevičius.
Jo teigimu, akivaizdu, kad Seimo Pirmininkas nebuvo vien parlamento vadovas, jis buvo parlamento vadovas ir plius valstybės vadovas, nes jo įgaliojimai peržengia vien parlamento vadovo įgaliojimų ribas.
„Jis – aukščiausias Lietuvos pareigūnas. Jis turi teisę atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose, vesti tarptautines derybas, pasirašyti tarptautines sutartis, teikti jas Aukščiausiajai Tarybai ratifikuoti. Jis teikia ministro pirmininko kandidatūrą, generalinio prokuroro kandidatūrą, Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūrą, darė pranešimus apie vidaus ir užsienio padėtį. Tai argi čia ne valstybės vadovo įgaliojimai? Akivaizdu, kad valstybės vadovo įgaliojimai“, – aiškino V. Sinkevičius.
Dėl V. Landsbergio teisinio statuso jis neturi jokių abejonių.
„Teisine prasme viskas čia yra aišku: V. Landsbergis buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas“, – teigė prof. V. Sinkevičius.
Jis taip pat pažymėjo, kad klaidingai yra aiškinamas Konstitucinio Teismo (KT) nutarimas šiuo klausimu. Pasak V. Sinkevičiaus, KT pasakė, kad negalima valstybės vadovo, kuris buvo 1990-1992 m., prilyginti respublikos prezidentui, nes prezidento statutas atsirado tik 1992 m. Konstitucijoje.
Paklaustas apie galimas socialines garantijas, prof. V. Sinkevičius sakė, kad įstatymo projekte negali būti žodžių „prilygintas prezidentui“.
„Tos garantijos gali būti ir didesnės, ir pensija gali būti didesnė negu prezidento pensija, ir kitos garantijos gali būti net didesnės Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, bet negali būti žodžių „prilygintas prezidentui“, nes 1990-1992 metais prezidento nebuvo, negalima prilyginti to, ko nebuvo“, – aiškino prof. V. Sinkevičius.
Jeigu bus priimtas įstatymas dėl valstybės vadovo statuso, tai bus pagrindas, anot jo, priimti kitus teises aktus ir ten kalbėti apie tam tikras garantijas.
„Bet aš suprantu, kad kalbama apie minimalias garantijas, tarkime, tokias, kaip darbo kabinetas, apsauga, automobilis, ne kažin kokios ten garantijos, tas garantijas, kurias turi kiekvienas valstybės vadovas, kaip turi Prezidentas Valdas Adamkus, kaip turi kiti asmenys, tai yra normalios garantijos“, – žurnalistams sakė V. Sinkevičius.
Seimas, planavęs dirbti iki liepos 13 d., antradienį užbaigė du kartus pratęstą pavasario sesiją.
„Posėdis ir sesija baigti“, – po himno giedojimo pareiškė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Seimo nariai antradienį „įveikė“ urėdijų reformą, priėmė ir kitus planuotus teisės aktus. Politikams nebuvo paslaptis, kad pagrindinis sesijos pratęsimo tikslas buvo urėdijų reforma.
Parlamentas, kovo 10 d pradėjęs pavasario sesiją, surengė 62 plenarinius posėdžius, kuriuose priėmė daugiau kaip 420 teisės aktų.
Tarp itin svarbių sesijos darbų – priimti nuo liepos 1 d. įsigaliojusio naujojo Darbo kodekso pakeitimai, patvirtintas valstybinių universitetų optimizavimo planas, priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, kuriomis siekiama sumažinti alkoholio vartojimą ir prieinamumą. Taip pat priimtos Civilinio kodekso pataisos, kuriomis siekiama užtikrinti vaikų saugumą šeimose ir paspartinti vaikų globos ir įvaikinimo procesus.
Sesijoje buvo išklausytas Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas, Vyriausybės metinė veiklos ataskaita.
Pasibaigus sesijai parlamentarų darbotvarkėje turėtų atsirasti laiko ir vasaros malonumams.
Kol kas oficialiai parlamentarų atostogos neįteisintos. Seimo narių darbą, poilsį ir socialines garantijas ateityje reglamentuos Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymo projektas, kuris buvo pateiktas pratęstoje Seimo sesijoje. Jo priėmimas planuojamas rudens sesijoje.
Seimas kasmet renkasi į dvi eilines pavasario ir rudens sesijas. Pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti.
Šioje apžvalgoje norėčiau pasidalinti mintimis apie karių socialines teorines ir praktines garantijas.
Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, daugelis patriotiškai nusiteikusių piliečių drąsiai stojo ginti laisvės iškovojimus prie TV bokšto ir Lietuvos AT (Aukščiausiosios Tarybos) dabartinio Seimo ir kitų svarbių valstybinių objektų. Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos dieną ir naktį beginkliai budėjo ir savo kūnais dengė prieigas prie svarbiausių objektų. Taip formavosi šalies gynybinis branduolys, kurio pagrindu pradėjo kurtis savigynos būriai, vėliau AT nutarimu buvo įkurtas krašto apsaugos departamentas, nes krašto apsaugos ministerijos įkurti dar neužteko drąsos.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje ką tik užgimusios demokratijos piliečiai drąsiai stojo ginti ne dėl atlygio ar apdovanojimų. Bandydami atsidėkoti savanoriams už jų auką, pasinaudota tarpukario Lietuvos savanorių skatinimo metodu skiriant jiems žemės. Dar daug kas mena, kiek triukšmo ir aistrų sukėlė skiriami žemės sklypai savanoriams. Principai ir idėjos atsidėkoti pirmiesiems savanoriams buvo paremti kilniais tikslais. Tačiau ten kur tik atidaroma ši „pandoros skrynelė“, ten prasideda bėdos ir įvairios žmogiškųjų interesų bei pagundų aistros.
Žinant, jog šiuolaikinėje Lietuvoje skirtinguose regionuose labai skiriasi žemės kainos, tai sukėlė pagrįstą savanorių pasipiktinimą. Šių dienų Lietuvos kaip valstybės vystymosi aktualijos man dažniausiai asocijuojasi tarpukario Lietuvos tarptautinių santykių, ekonomikos bei socialinių problemų kontekste. Lyginant Lietuvos tarpukario ir dabartinį vystymosi, istorinius laikotarpius, peršasi nemaloni išvada. Manau, tarpukario Lietuva pasiekė daugiau, ypatingai patriotiškai ugdant visuomenę. Šiomis tarpukario subrandintomis idėjomis ligi šiol vadovaujasi ir trečioji savanorių karta.
Sovietų agresoriai per daugiau kaip 50 metų visais įmanomais būdais bandė nuslopinti laisvės ir nepriklausomybės dvasią, tačiau jokia fizinė kančia nesugebėjo palaužti tautos dvasios. Manau, jog sovietų okupacija per penketą dešimtmečių Lietuvos visuomenei padarė didesnę moralinę žalą nei carinė Rusija per 123 metus. Sovietai sugebėjo per gana trumpą laikotarpį suformuoti civilizacijos naujadarą – „homosovietikus“. Daugelis nūdienos valstybių turėtų pavydėti tokios ideologinio visuomenės „auklėjimo“ sistemos, kokia buvo kurpiama Sovietų Sąjungoje.
Kiekvienas „homosovietikus“ buvo kryptingai auklėjamas nuo gimimo iki pat mirties, t. y. visą savo gyvenimą nebuvo paliekamas be tinkamos priežiūros. Tokioje aplinkoje galima suformuoti tokį žmogų, kokio reikia. Vienintelė aplinkybė, reikalinga sėkmingam šio proceso įgyvendinimui, yra žmogaus izoliacija nuo išorinio pasaulio, kuri gali padaryti neigiamą įtaką net „pažangiausiai“ pasaulėžiūrai. Tokia „geležine uždanga“ ir buvo atitvertas šis „rojus“.
Baltijos šalys šiai propagandai buvo atspariausios, kadangi vėliausiai buvo paverstos Sovietų Sąjungos „laimingos šeimos“ nariais. Skaudu ir liūdna, kad šiandien vis dar negalime drąsiai teigti esą atsikratę praeities „homosovietikus“ šešėlio. Galima viltis, kad, anot mitologijos, lietuviams kaip ir žydams, pakaks 40 -ties metų „klaidžioti“ po dykumas atsikratant „vergiškojo prado“, t.y. postsovietinio sindromo.
Manau, nesuklysiu teigdamas, kad atsargos kariai buvo ir lieka patriotiškiausia visuomenės dalis. Tačiau ir ištvermingiausieji turi savo kantrybės ribas, nes jų skriaudikai yra tos pačios šalies piliečiai. Šiandien visuomenėje sklando paradoksalus sinonimas „patriotas lygu idiotui”.
Grynojo pragmatizmo aspektu šis sinonimas gal ir galėtų būti teisingas, bet trečiosios kartos savanoriams – tikrai ne. Ši karta su savo idealais jau greitai iškeliaus Anapilin. Ir, deja, – užmarštin. Norėtųsi, jog taip neįvyktų, bet mūsų atsakingi valstybės reikalų tvarkytojai beveik nieko nedaro, kad valstybės gynėjai būtų ir gerbiami, ir pajėgtų oriai gyventi. 2015 m. duomenimis, iš maždaug 3 tūkst. į atsargą išėjusių karių ir karininkų dirba tik trečdalis. Vidutinė kariškio valstybinė pensija Lietuvoje – 207,4 euro, tai sudaro maždaug 26 proc. jo tarnybos metu gauto darbo užmokesčio.
Nemaža dalis mano pažįstamų į atsargą išleistų karių, norėdami materialiai išlaikyti savo šeimą, įsidarbino tolimųjų reisų vairuotojais, nes susirasti sau patinkantį darbą sudėtinga. Manyčiau, jog Lietuvos kariuomenėje karių tarnybos laikas turėtų būti prailgintas, kad pensinio amžiaus skirtumas tarp karių ir civilių būtų kuo mažesnis.
Dar viena problema – karinių pensijų dydžio „stabilumas“. Nuo 2004 metų karinių pensijų dydis išliko „stabilus“, o nuo 2010 iki 2012 m. buvo net sumažintas. Norėdami solidarizuotis su visais Lietuvos senjorais, klausiame, kodėl kariškiams ir kitiems statutiniams pareigūnams iki šiol nėra kompensuotos nusavintos pensijos? Daug kalbama apie į atsargą išleistų kariškių integraciją darbo rinkon, tačiau praktinės šių veiksmų naudos, matyt, dar teks palaukti.
2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-186 Lietuvos Seime priimtas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo įstatymas, numato naują pensijų skaičiavimo metodiką, tačiau jis yra naudingas tik naujai skiriamoms karių pensijoms. Tiems, kuriems jau paskirtos, perskaičiuojama nebus. Taigi, dar sykį, vyresnieji atsargos kariai lieka už „borto“. Sunku patikėti, tačiau peršasi mintis, jog mūsų šalyje apie žmogų galvojama tik kaip apie valstybės išteklių vartotoją, žodžiu, „nebūtų žmogaus, nebūtų problemos“.
Lietuvoje kariai savo profsąjungos neturi, todėl jų teisių dažniausiai niekas negina. Europos karių asociacijos „The European Organisation of Military Associations“ (EUROMIL) vadovybė ne kartą buvo atvykusi į Lietuvą su pasiūlymu prisijungti prie šios organizacijos, tačiau be valstybės paramos tą padaryti yra sudėtinga, o politinės valios vis nėra. Estija ir šioje srityje mus aplenkė, jų kariuomenė turi įkurtą organizaciją, ginančią tarnaujančių bei atsargos karių interesus. Keistoka, jog „lėtapėdžiai“ estai yra Pabaltijo šalių ekonominio, socialinio progreso lyderiai. Graudu ir skaudu matyti: konservatorių ir liberalų politikai, daugelį metų buvę prie valstybės valdymo vairo, nedarė to, ką dabar siūlo daryti kitiems būdami opozicijoje.
Tai vadinama pigiu politikavimu bei norėjimu pademonstruoti, jog „domisi“ karių socialinėmis problemomis. Turiu vilties, jog naujai išrinktas Seimas ir vyriausybė pagaliau imsis kardinaliai šalinti karių socialines problemas, nes būtina išlaikyti Lietuvos kariuomenės dvasinę stiprybę bei ryžtą ginant savo ir NATO šalių piliečius nuo pavojų.
Nepamirškime, kol žmogus gyvas, tol turi ir poreikių, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtų.
Šiandien videostudijos Slaptai.lt svečias – Seimo narys Rimantas Dagys.
Politiko manymu, socialdemokrato Audriaus Butkevičiaus Vyriausybė per pastaruosius kelerius metus nieko konkretaus, reikšmingo bei svarbaus nenuveikė. Vien tuščios kalbos, vien neįtikinami pasiteisinimai bei saldūs pasigyrimai.
Seimo narys Rimantas Dagys pastebi, jog šios Vyriausybės teikiami projektai – šleivi, kreivi, daug sykių tobulintini. Reikia konkrečių pavyzdžių? Prašome – Pensijų reforma, Vaikų globos įstaigų įstatymas, netinkamas požiūris į vaiką kaip į valstybės, o ne tėvų nuosavybę, iškreipti darbo santykiai, kai peršamas "lankstumas be saugumo garantijų"…
Su Seimo nariu Rimantu Dagiu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Videopokalbio trukmė – 15 min.
Konstitucinis Teismas toliau demonstruoja gobšumą. Nepaisant to, kad dalis teisėjų buvo pakeisti, o naujieji, prieš paskyrimą Seime, prisiekinėjo, kad asmeniniais interesais nesivadovaus, vėl meilė turtams nugalėjo viską.
Teisėjai – kasta aukščiau visų kitų
2010 m. vasarą Lietuvą pribloškė Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimas, kad teisėjams niekaip negalima sumažinti pensijų ir kitų socialinių garantijų. Pasak aukštųjų teisėjų, jie yra ypatinga grupė, todėl jiems turi būti ypatingos privilegijos.
Naujoji socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė teigia kol kas negalinti atsakyti, ar prezidento našlei Kristinai Brazauskienei turėtų būti skirta renta.
Paklausta, kokia yra jos nuomonė rentos skyrimo K.Brazauskienei klausimu, atsakė: “Ar galėčiau pasilaikyti sau savo nuomonę kol kas?..” “Tikrai negalėčiau šiandien atsakyti, ar vienai, ar kitaip turėtų būti”, – teigė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovė.
K.Brazauskienė prašymą skirti prezidento našlės rentą, kuri siekia apie 6 tūkst. litų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikė dar 2010 metų vasarą. K.Brazauskienė yra sakiusi neturinti draudžiamųjų pajamų, tačiau kai kam abejonių dėl rentos tikslingumo kilo, nes politikė valdo didelės vertės turtą.
Valstybė, kurioje daugėja milijonierių, turėtų būti laiminga, pažangi, perspektyvi.
Dauguma mūsų greičiausiai įsivaizduojame šitaip: kuo daugiau milijonierių, tuo daugiau ir vidutinius atlyginimus uždirbančių asmenų. Ir tuo pačiu mažėja gretos tų, kurie tegauna minimalųjį atlygį arba gyvena vien socialinių pašalpų dėka.
Vadovaudamiesi tokia logika privalėtume džiūgauti ir tuomet, kai girdime pranešimus, esą nuo 2000-ųjų gretos Lietuvos parlamentarų, kurių asmeninės pajamos viršija vieną milijoną litų, pagausėjo beveik dvidešimčia kartų. Paskutinieji duomenys byloja, jog į 2008 – 2012-ųjų Seimą buvo patekę 40-imt parlamentarų – milijonierių.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia keletą užsienio spaudoje pasirodžiusių straipsnių apie šiandieninį Azerbaidžaną. Šios publikacijos turėtų sudominti mūsų skaitytojus, kadangi nūnai Azerbaidžano sostinėje Baku rengiamas Eurovizijos konkursas. Žodžiu, viso pasaulio dėmesys sukoncentruotas į Azerbaidžaną.
Elmaras Mamedjarovas
Azerbaidžano laimėjimai
Galimybė surengti Eurovizijos finalą – ženklas, kad Azerbaidžanas grįžta į tarptautinę bendriją, šansas pademonstruoti mūsų laimėjimus po nepriklausomybės įgavimo, rašo savo straipsnyje „The Wall Street Journa”l” Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas.
Per pastarąjį šimtmetį veikti pradėjo daugybė tarptautinių organizacijų. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų organizacija, Pasaulio prekybos organizacija, NATO, Europos Sąjunga. Jungtinių tautų organizacija susikūrė 1945-1948 metais. Jos ištakos – dar 1919 metais pradėjusi veikti Tautų lyga.
Per šį šimtmetį tarptautinės organizacijos prisidėjo prie tam tikrų tautų išsilaisvinimo ir ginkluotų konfliktų sureguliavimo. Tačiau tarptautinių organizacijų indėlis į imperializmo pažabojimą nėra didelis. Ir šiuo metu vis dar gajus rusiškas, kiniškas imperializmas bei daugybė kitų imperializmo formų. Be to, šiandienos pasaulyje didelę įtaką įgijo ir globalistinės struktūros, dažnai artimai susijusios su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu. Šios struktūros bando primesti naujas priespaudos formas.
Neseniai sužinojau, kad Seimo narys Evaldas Jurkevičius kreipėsi į Krašto apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijas dėl piliečių iniciatyvos reglamentuoti karo veteranų teisinį ir socialinį statusą. Tapo žinoma, kad Afganistano karo veteranų organizacijos “Miražas” vadovas R.Chmieliauskas reikalauja sau ir savo ginklo draugams palankaus įstatymo, kuriame būtų konkrečiai įvardintos jų socialinės garantijos. Nesu kritiškai nusiteikęs prieš vadinamuosius “afganus”. Jie į tą mėsmalę pakliuvo ne savo noru ir yra nuskriausti. Tačiau mane neramina, kad kuriant tokius įstatymus ir vėl pamirštami, ignoruojami, skriaudžiami tikrieji Lietuvos valstybės kūrėjai ir statytojai. Juolab neteko girdėti, jog vadinamieji mūsų afganai rengtų piketus ir protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje. Juk jei būtume labai tikslūs, kompensacijas jiems turėtų mokėti ne Vilnius, o Maskva.
Artėjant kitų metų biudžeto svarstymui premjeras Andrius Kubilius, ieškodamas „aukso vidurio“ (tik šiuo atveju tikrai ne „aukso“), derasi su Seimo frakcijomis, verslininkais ir net su nevyriausybinėmis organizacijomis. Viešai jau ne kartą pasigyrė, kad dėl pensijų pavyko susitarti su pensininkų nevyriausybinėmis organizacijomis. Bet kažkodėl prie Seimo piketuojantys pensininkai aiškiai pasakė: „Vyriausybė derasi tik su jai palankiomis organizacijomis, o į likusių žmonių nuomonę neatsižvelgiama“.
Kadangi premjeras „deryboms“ pasikvietė ir neįgaliųjų organizacijas, kurių nariai tesudaro tik nedidelę dalį visų neįgaliųjų, todėl, manau, ir vėl (gal ir prie Seimo) išgirsime, kad premjeras ne su tais derasi arba tik imituoja derybas.
Bet, šiuo atveju, norėčiau kalbėti ne apie derybininkus, o apie tai, ko iš neįgaliųjų norėjo A.Kubilius.
