Lietuvos valstybė buvo atkurta 1990 m., kuriama iki dabar, bet lygiagrečiai vyko ir kitas, iš pradžių net sveikintinas procesas, tačiau tapęs tuo, ką šiandien visi įvardiname kaip pagrindinę šalies problemą. Nuo 1990 m. iki 2017-ųjų Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,690 mln. iki 2,849 mln.

Statistika emocijų neturi, tačiau neklysta, per 27 metus šalyje gyventojų sumažėjo 23 proc., – tai reiškia, kad 2108 m. Lietuvoje gyventojų bus – 0. Sausas skaičių grafikas iš pirmo žvilgsnio pateikia absurdišką valstybės kūrimo rezultato prognozę, tačiau jis statistikos teisingumo nepaneigia. 

Premjeras Saulius Skvernelis

Iš tiesų per tuos 27 praėjusius metus gyventojų Lietuvoje mažėjo netolygiai, buvo įvairių periodų. Ekonominės krizės, įvairių vyriausybių veiksniai emigravimą iš Lietuvos tai paspartindavo, tai sulėtindavo. Tarkim, šiais metais emigracija padidėjo, todėl atsiranda greitėjimo tendencija. Kreivės susitiktų anksčiau ir tai reiškia, kad į XXII a. Lietuva įžengtų jau su neigiamu gyventojų skaičiumi. Kad šalyje gyventų mažiau nei 0 gyventojų, taip iš tiesų gali būti remiantis tik skaičių teorija, bet ne žmonių visuomenės realybėje. Žinoma, eksploatuoti laukus, vystyti aukštąsias technologijas galėtų ir ne Lietuvos gyventojai, nebūtina tapti ar būti šalies piliečiu, kad galėtum dirbti – tai tik funkcija, užtikrinanti pajamas – vieniems žmonėms išgyvenimo, o kitiems gyvenimo kokybę.

Apie ateitį ciniškai ar teisingai?

Vis dėlto, labiau tikėtina, kad Lietuvoje ir po šimto metų kažkokių gyventojų bus. Kokių ir kiek, dabar Vyriausybė ir sprendžia, gal ne tik apie save pagalvodama, nes vargu ar visi mūsų ministrai, net sportininkai ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, sulauks 100 metų. Tačiau apie savo vaikus jie, kaip ir visi normalūs žmonės, pagalvoja, o vyresnieji pagalvoja ir apie anūkus, kurie galimai to laiko, kai statiškai Lietuvoje nebetūrėtų būti vietinių gyventojų, sulauks.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Dabartinės vyriausybės ir jos vadovo Sauliaus Skvernelio elgsena ir požiūris į emigraciją neatrodo toks jau nenuoseklus. Nėra abejonių, kad statistiką premjeras išsinagrinėja ir tendencijas analizuoja, o tai reiškia, kad ir pamąsto, kaip jis šioje šalyje gyvens toliau ir kas bus tie, kurie su juo ir po jo gyvens. Cinizmas, kuriuo pastaruoju metu kaltinamas S. Skvernelis, būtų kaltinimas, jei pats žmogus cinizmą priskirtų neigiamoms gyvenimo kategorijoms, tačiau jei cinizmas žmogui yra neutrali, normali jo būsena, kaltinimas cinizmu reiškia ta patį, kaip kaltinti žmogų, kad jis žmogus.

Emigracija – normalus reiškinys

Premjero požiūris į emigraciją labai taikliai atskleidžia ir jo požiūrį į valstybę bei jos gyventojus. Koks tas požiūris, S. Skvernelis neslėpė nuo pat pradžių, kai buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Socialdemokratų  partijos koalicijos paskirtas premjeru. 2017 m. sausio mėn. Žinių radijo laidoje jis konstatavo, kad nuo metų pradžios padidintos „Sodros“ įmokos savarankiškai dirbantiems žmonėms artimiausioje ateityje gali paskatinti emigraciją ir problemos dėl to nematė.

Taip ir įvyko – emigracija padidėjo. „Esminis dalykas, jeigu mes žiūrime šį momentą, taip – rizikos yra (emigracijos didėjimui), tačiau jeigu žiūrime į perspektyvą, tie žmonės, kuriems didėja atskaitymai į socialinio draudimo fondą, kurie draudžiami įvairiomis socialinio draudimo rūšimis, kai anksčiau jie nebuvo jomis apdrausti, tai jiems suteikiamos papildomos socialinės garantijos tiek dabar gauti išmokas įvairiomis situacijomis, tiek ir ateityje gauti tokią pensiją, kad nereikėtų iš valstybės prašyti papildomos išmaldos. Reikia žiūrėti trumpalaikę ir ilgalaikę perspektyvą“, – laidoje postringavo premjeras.

Visa tai, kas yra „po kablelio“, apie didesnėmis sumomis apmokestintų dirbančiųjų gerovę ateityje, galima priskirti elementariai demagogijai, kurią šis politikas taip pat laiko savaime suprantama savo pareigų ir komunikacijos su visuomene dalimi. Tarkim, toje pačioje laidoje jis postringavo: „Vyriausybė yra pasakiusi, kad per pusę metų peržiūrės visą mokestinę aplinką. Manome, kad turėsime pasiūlymų žmonėms, kurie pradeda savo verslą <…> , Vyriausybė svarsto, kad iš esmės mokesčiai Lietuvoje neturėtų didėti“.

Tačiau tuo pat metu didinami mokesčiai už šildymą, urėdijų, šveitimo bei kitos reformos ne tik kelia, premjero žodžiais „riziką“, bet skatina emigraciją, pasiūlymų verslą pradedantys žmonės laukia iki šiol, o tai ką Vyriausybė pamatė peržiūrėjusi visą mokestinę politiką, ir atsispindi artimiausius mokesčių pakeitimus numatančiuose įstatymų projektuose: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems; pajamų sumažinimas daugumai aktyviausių dirbančiųjų (PVM mokesčio padidinimas), ir pajamų padidinimas daugiausiai uždirbantiems („Sodros“ įmokų lubų jiems įvedimas).

Pasisekė – reikalingi, nepasisekė – emigruokite

Kokią ateities viziją premjeras įsivaizduoja ir kam bus sudarytos galimybės Lietuvoje gyventi ateityje, galima sužinoti ne tik iš S. Skvernelio svaičiojimų, bet ir pasiklausius tų socialinių partnerių, su kuriais premjeras sutinka kalbėti, girdi, ką jie siūlo ir jų pasiūlymus bei pageidavimus įgyvendina. Tarkim, po kovo mėn. įvykusio S. Skvernelio susitikimo su investuotojais, kur buvo tariamasi dėl Darbo kodekso pakeitimų ir investuotojai turėjo savų pageidavimų, asociacijos „Investors‘ Forum“ (IF) valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas informavo žiniasklaidą, kad IF vyriausybei pristatė savo 13 pasiūlymų, kaip pagerinti šalies investicinį patrauklumą, įskaitant prašymą premjerui išspręsti „Sodros“ lubų įvedimo klausimą.

Pats premjeras po šio susitikimo apie investicijų pritraukimą aiškino, kad „<… > reikia užsienio ir vietos investuotojams leisti kurti konkurencingas darbo vietas, kurios leistų gauti žmonėms tokias pajamas, kad jie galėtų oriai gyventi ir pragyventi šalyje. Tam reikia, kad verslas nekonkuruotų darbo užmokesčiu, o varžytųsi darbo našumu. Tai turime skatinti ir tikrai skatinsime verslą investuoti į modernias technologijas fiskalinėmis ir mokestinėmis paskatomis“, – tuomet premjero žodžius citavo „Verslo žinios“.

Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visa tai reiškia, kad „Sodros“ lubos nėra premjero pro langą žiūrint išmąstytas Lietuvos gelbėjimo planas. Yra plano autoriai, kurie ne tik kalbas parašo, bet ir nukreipia Vyriausybės vadovo žvilgsnį reikiama kryptimi. Priklausote tai grupei – išgyvensite, Lietuvos ateitis jums skirta, nepriklausote – emigruokite, vyriausybė neturi ko jums pasiūlyti. Ciniška, bet toks yra premjero pateikiamas pasirinkimas Lietuvos piliečiams.

Ateitis – elitui

Nuvilnijus pirmajai vyriausybės pristatytų numatomų mokestinių įstatymų pakeitimų komentarų bangai, premjeras žiniasklaidai išplatino tekstą, kuriame teigiama: „Vakar net keli Vyriausybės mokesčių pasiūlymus vertinantys komentatoriai teigė, kad reforma „didins turtingųjų pajamas“. Na ne, to nebus. „Turtingųjų“ – aš tai gal sakyčiau, daug uždirbančių – pajamų nedidinsime. Mes tik dalinai sumažinsime jiems tenkančią mokestinę naštą. Tai skirtingi dalykai. Dabar prie esmės. Ką siūlome? Siūlome įvesti vadinamąsias „Sodros“ lubas daug uždirbantiems. Lubas tiems, kurių algos siekia 120 vidutinių darbo užmokesčių ir daugiau. Jei paprasčiau – tiems, kurie uždirba 6000 eurų ir daugiau „į rankas“. Kodėl? Filosofija labai paprasta. Tokias algas gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“.

Sunku būtų patikėti, kad tokia mokesčių naštos lengvinimo turtingiesiems argumentacija paties S. Skvernelio parašyta, o ne jam talkinančių komunikacijos specialistų, nes situacija itin subtili, tyčiojamasi iš Lietuvos gyventojų daugumos, tačiau šio teksto tikslas juk yra įtikinti daugumą gyventojų, kad jais rūpinamasi ir juoda yra balta. Paprastai S. Skvernelis nesismulkina, rėžia iš peties, kad bus taip, ir daro kaip „užrėžęs“, o šiuo atveju bandoma argumentuoti, įtikinti.

Vis dėlto tas pačias mintis premjeras išdėstė ir žodžiu, susitikimuose su žiniasklaida pristatydamas numatomus mokesčių pakeitimus, tad tenka konstatuoti, kad tokia verslininkų formuluojama jų švenčiausia nauda valstybei, premjeras įtikėjo, arba jų ir premjero požiūriai sutapo.

Valstybė – didelė įmonė

Bene taikliausiai premjero elgseną ginant verslininkų, investuotojų forumo išsakytus pageidavimus apibūdino politologas dr. Kęstutis Girnius. Anot jo, S. Skvernelis kalba ne kaip premjeras, bet kaip viršininkui siekiantis įtikti Lietuvos turčių asociacijos spaudos atstovas.

Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai stambųjį verslą atstovaujantys savininkai ir valdytojai bei investuotojai tvirtina, kad jie atneša didžiausią naudą visuomenei, kuria ir išlaiko darbo vietas, sumoka valstybei daugiausia mokesčių į biudžetą – tai suprantama, jie atstovauja savo socialinei grupei ir ją gina. Tačiau, kai taip pradeda tvirtinti vyriausybės vadovas, reiškia kad valdžia jau atvirai pradėjo tarnauti tiems, kurie valstybę įsivaizduoja su verslininkų sukurtomis darbo vietomis, sumokėtais mokesčiais ir jų grupės teikiama neįkainuojama nauda visuomenei.

Tai, kad verslininkų tikslas pelnas ir nieko kito, darbo vietos jiems reikalingos tol, kol jos neša pelną ir kol nerandama geresnio būdo pelnui gauti, tarkim, rankų darbą pakeičiant robotais ir pan., nutylima. Nutylima ir tai, kad verslas neužsiima socialine pagalba ir Lietuvoje kratosi visų įmanomų įsipareigojimų kitoms visuomenės grupėms, tarkim, priimant į darbą nesibodi pasidomėti, ar moteris neturi mažų vaikų, o vyresnio amžiaus piliečiams pareikšti, kad ieškomi jauni, gabiausi, išsilavinę ir perspektyvūs (t.y. ilgai galėsiantys nešti pelną) darbuotojai.

Kai savanaudiškas žmonių pelno siekimas premjero galvoje tampa „rūpinimusi žmonių ir visuomenės gerove“ – reiškia, kad demokratinę valstybės sistemą ištiko krizė. Nes valstybė tampa tik bankeliu, kuris perdalina pinigus, stengdamasis jų kuo daugiau surinkti iš visur, kur tik įmanoma, o daugiausia įmanoma iš tų, kurių yra šalyje daugiausia – tai vartotojai, jiems ir tenka pagrindinė mokesčių našta. Dalį surinktų lėšų „bankelis“ nenoriai turi atiduoti (ar pamaitinti per įvarius „maisto bankus“, nes taip pigiau) tiems, kurie ateis prašyti išmaldos – pensininkams, bedarbiams, neįgaliesiems ir kt. skurdžiams. O tų, kurie išmaldos neprašys (emigrantų), jų „bankelio“ suvestinėse ir nesimatys. Su entuziazmu „bankelis“ investuoja, leidžia pinigus ten, kur jie duos didžiausią grąžą, t.y. uždirbs tą patį pelną. Neįtikėtina, bet tai yra ne tik normalus lietuviškos verslo įmonės, bet ir demokratinės šalies vyriausybės veiklos modelis.

Emigravimo skatinimo planas veiksmingas

Negalima teigti, kad dėl situacijos, kuri ištiko Lietuvą, kalta būtent ši Valstiečių ir žaliųjų partijos valdžia ir jų paskirtas premjeras. Šimtais tūkstančių Lietuvos piliečių šalį paliko per 27 metus, į valdžią atėjus dabartiniams politikams, procesas tik paspartėjo ir nebūtų dramatizuotinas, jei ne vienas esminis dabartinės valdžios bruožas. Jeigu iki tol socialinė, demografinė, ekonominė aklavietė, į kurią šalis palengva ritosi, buvo patyrusių politikos vilkų dangstoma aptakia retorika, įvairiais beprasmiškais „Grįžkime į Lietuvą“ projektais ir politinių jėgų susitarimais: „Ką reikėtų keisti, kad išeiviai prisimintų savo šalį ir sugrįžtų“ – tai dabar matome „nuogą karalių“.

Mokytojai protestuoja. Vyt. Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabartinei valdžiai emigracija nebėra problema, o ko gero, priešingai. Jei žmonės išvažiuos, ypač iš kaimų, bus galima pigiau supirkti dirvonuojančias žemės. Dideliems žemės plotams apdirbti reikės palyginti nedaug dirbančiųjų, be to, valdyti, kad ir sudėtingą žemės ūkio techniką, gali bet kas, ne tik Lietuvos gyventojai. Premjeras tokias vizijas ir įgyvendina, tarkim, atsižvelgiant į darbdavių interesus palengvindamas jiems darbuotojų atsivežimo iš trečiųjų šalių ir jų įdarbinimo sąlygas.

Kodėl ir kam emigracija naudinga?

Savaime suprantama, kad nereikės daug darbuotojų ir investuotojams, dirbantiems keliuose verslo centruose šalyje, informacinių technologijų (IT) plėtros centru Lietuva netapo, be to, IT ir nėra darbo vietoms imli sritis, nereikės daug Lietuvos piliečių ir ten. Todėl tie, kurių nereikės, yra „pertekliniai“ ir geriausia būtų jais atsikratyti. Su kokiomis problemomis Lietuva susidurtų, jeigu šie išvykę iš Lietuvos 850 tūst. gyventojų būtų Lietuvoje? Juk tie emigravusieji nėra 850 tūkst. darbdavių. Jų išvykimas taip pat gali reikšti ir tai, kad 23 proc. Lietuvoje mažesnė bedarbystė, nei ji galėtų būti, jei šie žmonės būtų šalyje pasilikę. Lietuvos biudžetas vis dar susidoroja su socialinių išmokų dydžiais, kuriuos reikia atiduoti išmaldų iš valstybės gavėjams.

Protesto akcija prie Vyriausybės rūmų. Slaptai.lt nuotr.

Būtent tai ir pagrindžia vyriausybės vadovo vadinamąjį ciniškumą. Jis tikras ir natūralus, nes vizija – dvi Lietuvos. Kuo daugiau išvažiuos pirmosios, skaitlingiausios grupės, kaimų, inteligentijos, miestų ofisiukų darbuotojų, tuo geriau gyvensis antrosios Lietuvos, darbdavių, investuotojų, aukštųjų technologiją kūrėjų grupei, anot premjero tiems, kurie „patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“. Tokia Lietuva ir kuriama, toks ir yra šios vyriausybės tikslas. O kiti piliečiai, neapdovanoti gabumais, neįgiję aukštos kvalifikacijos ir paklausios specialybės, ne vadovai, o tarnautojai“, paprasčiausiai valstybėje ir nereikalingi, tad ir labai gerai, kad jie emigravo, emigruoja ir emigruos, ir ši vyriausybė dėl to jokios rizikos valstybės ateičiai nemato.

Reikalingi ir nereikalingi socialiniai partneriai

Iš esmės, identiška S. Skvernelio nuostata atsispindi ir jo bendravime su socialiniais partneriais. Pas premjerą durys atviros investuotojų forumo nariams, bet uždaros miškininkams, švietimo darbuotojams, darbininkų profsąjungoms. Jiems durys atviros prie kasų bilietams į vieną pusę iš Lietuvos.

Kad ši vyriausybė ypatingai skirtųsi nuo visų kitų, kurių Lietuvoje jau buvo 17, negalima teigti, tačiau S. Skvernelio vyriausybė „atidengė kortas“, ne tik parodė, kur ėjome ir kur atėjome, bet ir tai, kad kito kelio ir nebuvo nuo pat pradžių, ši vyriausybė jo neturi ir net nebandys ieškoti.

Jei šalies piliečiai būtų avinų banda, šioje vietoje būtų galima padėti tašką – 2108 m. atkurtoji Lietuvos valstybė savo egzistenciją baigs. Mes to keisto laiko nesulauksime, yra šiokių tokių vilčių, kad šios vyriausybės skatinamas emigracijos procesas bus pristabdytas, premjero elgsenos būdas, dėstomi išminties perlai ir realūs veiksmai daugumai piliečių nepatiko, S. Skernelio reitingai su trenksmu ritasi žemyn ir neigiami skaičiai jau pradeda dominuoti. Šiuo atveju skaičių teorija tikrai teisinga. Tačiau klausimas, kaip ištiks ir koks bus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sukurtos situacijos ir jų ciniškojo premjero epilogas – nevienareikšmis.

Šiapus ir anapus sienos: kokie scenarijai galimi?

Profsąjungos, reorganizuojamų švietimo įstaigų darbuotojai gąsdina, kad rudenį prasidės streikai. Jei šildymo sezonas prasidės anksčiau, gali prisiminti, kad nėra avinų banda ir pagrindinė Lietuvos gyventojų grupė, įvairiose srityse, įmonėse ir įstaigose dirbantys miestų gyventojai, ypač Valstiečių ir žaliųjų valdžios bei jų premjero nemėgstami vilniečiai, vartojai ir pagrindiniai mokesčių valstybėje mokėtojai.

Šalia to, valdančiosios koalicijos partneriai socialdemokratai, rugsėjo pabaigoje spręs – pabėgti ar pasilikti skęstančioje galeroje. Visa tai būtų normali, galbūt net iš tiesų atsinaujinimą paskatinanti visuomenėje, valstybėje, valdžios įstaigose įvykių eiga, jeigu ne vienas „bet“. Už sienos prasidės Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kuriose bus repetuojami imperinės valstybės armijos veiksmai ne tik šalyse, kur pratybos vyks, bet ir veiksmai į vakarus nuo Baltarusijos. O tai reiškia, kad tikėtini tokie ateities scenarijai. Vienas jų – vyriausybė remdamasi tikra ar tariama grėsme Lietuvai bandys visuomenės nepasitenkinimą nukreipti kitomis kryptimis, visus nenorėjusius emigruoti apkaltins šnipinėjimu nedraugiškos Lietuvai šalies naudai.

Rusiška agresija

O antras scenarijus – „Zapad“ grėsmė yra arba taps ne tariama, o išties reali, jei visuomenės nepasitenkinimas bus reiškiamas ypač audringai. Taip pat klausimas, ar yra tik atsitiktinumas, kad įvykiai šiapus sienos ir reikšmingi įvykiai anapus sienos, jau panašu, kad sutaps, nors niekas šiuo metu negalėtų prognozuoti nepasitenkinimo vyriausybės sprendimais Lietuvoje intensyvumo bei būdų, kaip tai bus išreikšta, kaip ir „Zapad“ pratybų tikrųjų tikslų Baltarusijoje.

Nereikia pamiršti, kad Rusija ne tik planuoja ir įgyvendina savo imperines strategijas, bet ypač mėgsta pasinaudoti palankiomis situacijomis bei tokias situacijas kurti. Kokia rolė šioje Lietuvai nepalankioje strategijoje tenka S. Skverneliui? Daugelis jo sprendimų beprasmiški, tai pripažįsta įvairių sričių ekspertai, ekonomistai, švietimo ir mokslo specialistai, politologai, socialiniai valdžios partneriai, kuriems durys į vyriausybės kabinetus, atėjus S. Skverneliui, užsidarė.

Be to ir pats, tegu ir beprasmiškų sprendimų pristatymo visuomenei būdas, būdingas šiam buvusiam policininkui, provokuoja. Cinizmas yra prognozuojama žmogaus savybė, ji neįgyjama per vieną dieną. Tad kyla dar vienas kontraversiškas klausimas, ar tokių krizinių situacijų visuomenėje kūrimas yra tik paties žmogaus charakterio, žinių ir akiračio ribų sąlygotas, ar toks žmogus tėra įrankis, kitų gudresnių, suinteresuotų valstybių, socialinių grupių ar turtingų žmonių rankose.

2017.08.13; 05:50

Ketvirtadienį Seimas atmetė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) nario Andriaus Kubiliaus siūlymą nemokėti alkoholiu piktnaudžiaujantiems asmenims socialinių pašalpų.

Jis siūlė papildyti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą nuostata, kuri suteiktų galimybę socialinės pašalpos mokėjimą asmeniui, kuriam nustatytas girtumas, apriboti arba visai nutraukti.

Projektas buvo atmestas „už“ balsavus 37 Seimo nariams, 35 parlamentarai siūlė jį tobulinti.

A.Kubiliaus teigimu, siūlomu įstatymo projektu būtų sukurtas mechanizmas, kuris leistų jau pagal dabar esamą piniginę socialinę paramos skyrimo sistemą paskatinti nesaikingai alkoholį vartojančius ir alkoholizmu sergančius asmenis pradėti gydytis.

Šiuo metu Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nenumatoma piniginės socialinės paramos neskyrimo, sustabdymo ar nutraukimo sąlygos, kuomet į ją pretenduojantis ar ją jau gaunantis asmuo girtuokliauja arba serga alkoholizmu. Taip pat įstatyme nenumatytos ir priemonės, kurios leistų paskatinti asmenį atsisakyti ydingo gyvenimo būdo, suteiktų jam antrąjį šansą pasitaisyti.

Informacijos šaltinios – ELTA

2017.05.26; 05:52

Niekam neapsiverstų liežuvis tvirtinti, jog Lietuvoje nėra rinkos ekonomikos.

Lietuva taip pat pelnytai didžiuojasi turinti vieną stipriausių regiono ekonomikų. 

Tačiau kodėl stiprėjant ekonomikai net 20 proc. gyventojų skursta? Kodėl tiek daug lietuvių emigruoja į svetimas šalis? Kodėl tiek daug lietuvių mieliau renkasi socialines pašalpas nei darbą?  

Į portalo Slaptai.lt klausimus atsako Vilniaus Universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Lietuvos socialinių tyrimų centro darbo rinkos tyrimų insituto vadovas Boguslavas GRUŽEVSKIS.

Tai – antrasis videointerviu (pirmasis – „Kodėl ekonomika auga, o vidutinis darbo užmokestis – ne“). Artimiausiu metu bus paskelbtas trečiasis prof. Boguslavo Gruževskio komentaras: „Didžiausius karus bei socialinius neramumus sukelia turtinė nelygybė“.

Continue reading „Prof. Boguslavas Gruževskis – apie lietuviškojo skurdo ypatumus”

Lietuvoje labai daug skurdo. Apie tai byloja įvairiausios socialinės pašalpos, kompensacijos už šildymą, karštą ir šaltą vandenį, maisto ir drabužių daviniai, išmokos vaikams išlaikyti, nemokami darželiai, nemokamas maitinimas mokyklose…

Bet ir veltėdžų, kurie nenori dirbti, nemažai. Vieni daug dirba už minimalią algą, kiti beveik tą patį gauna gurkšnodami pilstuką.

Valdžia suka galvą: kaip išnaikinti veltėdžius, kurie gali dirbti, bet nenori. Kam dirbti, jeigu gali gyventi iš pašalpų?

Pastaruoju metu skaitau Juozo Tumo – Vaižganto raštus – tuos tomus, kuriuose lietuvių literatūros klasikas pasireiškia kaip žurnalistas, draudžiamos lietuviškos spaudos leidėjas.

Continue reading „Iš Vaižganto raštų. Kaip klebonas valkatas naikino”

Gintaras_originalas

Valstybė, kurioje daugėja milijonierių, turėtų būti laiminga, pažangi, perspektyvi.

Dauguma mūsų greičiausiai įsivaizduojame šitaip: kuo daugiau milijonierių, tuo daugiau ir vidutinius atlyginimus uždirbančių asmenų. Ir tuo pačiu mažėja gretos tų, kurie tegauna minimalųjį atlygį arba gyvena vien socialinių pašalpų dėka.

Vadovaudamiesi tokia logika privalėtume džiūgauti ir tuomet, kai girdime pranešimus, esą nuo 2000-ųjų gretos Lietuvos parlamentarų, kurių asmeninės pajamos viršija vieną milijoną litų, pagausėjo beveik dvidešimčia kartų. Paskutinieji duomenys byloja, jog į 2008 – 2012-ųjų Seimą buvo patekę 40-imt parlamentarų – milijonierių.

Continue reading „Lietuviškos anomalijos: emigruojame, skurstame, senstame, nors ekonominė padėtis – ne pati prasčiausia”

juras_pozela

Ekonominė krizė paaštrino skurdo problemą. Didėjantis nedarbas ir auganti infliacija vis daugiau žmonių stumia už skurdo ribos. Tikrai nenorime, kad mūsų šalyje nutiktų taip, kaip kai kuriose Lotynų Amerikos valstybėse, kai turtingieji apsitveria aukštomis sienomis nuo vargšų. Tačiau kaip tuomet įveikti skurdo problemą? Apie tai LRT laidos „Įžvalgos“ vedėjas Virginijus Savukynas kalbėjosi su Vilniaus miesto Tarybos nariu socialdemokratu Juru Požela.

Continue reading „Juras Požela: „Norint spręsti skurdo problemą, reikia baigti mechaniškai žiūrėti į kiekvieną eilutę””

ozolas_naujausias

2010 04 03. Andrius Užkalnis, penkiolika metų gyvenantis Londone ir neseniai išleidęs knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”, paskelbė straipsnį “Senoji Europa merdi, o mes – jos duobkasiai” (lrytas.lt), kuriame specialiai aptariama, kas Anglijai yra imigracija.

Taip kondensuotai ir aiškiai mums dar nebuvo pasakyta, kad Europa žlunga visų pirma dėl savo socialinės saugos garantijų.

A.Užkalnis pasakoja apie filmą, kuris parodė, kaip sekasi Britanijos įmonėms darban pritraukti ne užsieniečius, bet anglus. Trečdalis įdarbintųjų tiesiog neatvyko į darbą. Atvykusieji beveik visi vėlavo, dirbo atsikalbinėdami, ilgiau ilsėjosi, “juto stresą” ir pan. Anglų samdymo akcija žlugo. “Iš anglų darbuotojų – tik nuostoliai ir galvos skausmas”, – tokia darbdavių nuomonė. Todėl anglams Anglijoje darbo vis mažiau. “Daugelis darbdavių pasamdys bet ką, tik ne savo tautietį”. Ne naujiena skelbimai, kad darbas čia tik lenkams.

Continue reading „Europos duobkasiai”

latynina10

Rusijos apžvalgininkė Julija Latynina vienoje paskutiniųjų savo autorinių “Kod dostupa” laidų įdomiai apibūdino negeroves, kurios mirtinai pavojingos Rusijos ateičiai.

O taip pat išdėstė savo požiūrį į šiandieninę Europą, kuri, jos manymu, vadovaujasi netikromis, iškreiptomis vertybėmis. Žurnalistės pastebėjimu, visos esminės, pagrindinės europietiškos vertybės, kuriomis didžiuojasi Briuselis, tėra vertybės su “rimtomis išlygomis”. Žinoma, ne su viskuo, ką tvirtina Rusijos komentatorė, galima ir būtina sutikti. Tačiau kai kurie jos pastebėjimai, palyginimai ir pastabos – vertos dėmesio. Į jas taip pat verta įsiklausyti ir Lietuvai.

Continue reading „Šiandieninės europietiškos vertybės Europą veda į pražūtį?”

latynina_1

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žymios politikos apžvalgininkės, žurnalistės Julijos Latyninos komentarą, perskaitytą RTVi laidoje “Kod dostupa”. Be abejonės, kai kurie Rusijos žurnalistės, publicistės J.Latyninos pastebėjimai – svarstytini, galbūt net abejotini. Tačiau jos požiūris į riaušes Londone ir priežasčių paieškos daugiau nei įdomios, daugiau nei originalios. Juolab kad Julija Latynina nevengia aštrių kampų – nebijo ginčytis su tarsi neabejotinas tiesas skleidžiančiais politikais, žurnalistais, apžvalgininkais. Ypač įdomus pastebėjimas, jog šimpanzių bendruomenė išsigimė būtent tada, kai ją pradėjo dirbtinai maitinti žmogus. O iki tol beždžionės gyveno draugiškai, be didesnių nesutarimų ir pjautynių. Aktualus požiūris ir į teisę visiems balsuoti. J.Latyninos pastebėjimu, ši teisė neturėtų būti suteikta primityvams. Pateikiame sutrumpintą Julijos Latyninos komentaro variantą.

Continue reading „Didžiausia Europos bėda: dirbti nenorintys tinginiai, kurių nuolat daugėja”