Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Esu labai tingus, retai viešuose renginiuose pasirodantis žmogus, tačiau Didžiojo šeimos gynimo maršo akcijose buvau nusprendęs tiesiogiai nedalyvauti dėl to, kad pats nevairuoju automobilio, o, kaip supratau, čia rinksis ratuoti žmonės, vyks mašinų paradas, dėl karantino apribojimų dalyviams neleidžiant palikti transporto priemonės ribų. Mano šeimoje automobilį vairuoja žmona, taigi šiuo požiūriu esame netradicinė šeima. Tačiau pamatęs ir išgirdęs tai, kaip žvėriškai puolami, dedami į šuns dienas ir dergiami šio maršo organizatoriai, pasinešiau paspartintu tempu išlaikyti vairavimo įgūdžių egzaminą, drauge žvalgausi – kur būtų galimą įsigyti kokį nors drandalietą, o, stojus X dienai, ruošiuosi atjudėti į Vilnių.

Žmonių nuomonės neretai išsiskiria, visuomenėje vyksta diskusijos, tačiau mūsų padangėje dar niekados nebuvo girdėti tokio isteriško kiaulių choro žviegimo kaip dabar, stengiantis suniekinti maršo organizatorius arba įtikinti, kitas pavyzdys, kad Prezidentūros užsakyti sociologiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti pilietinės visuomenės požiūrį į Partnerystės įstatymą, Stambulo konvencijos ratifikavimo būtinybę ir užmačias sudarkyti rinkimų sistemą, neva yra baisi nesąmonė, marazmų marazmas. Taigi prisigyvenome iki to, kad, kraštutinai susiaurinus demokratijos idėjos supratimą, visuomenės tribūnų pozicijose įsitvirtino sofistinio mentaliteto gauja, bandanti įpiršti mums nuomonę, kad vartotojų visuomenės klestėjimo laikais žmonių nuomonės „darant politiką“ yra nereikalingas balastas, jog neva jau atėjo laikas apsivalyti nuo pilietinės visuomenės likučių kaip nuo pavojingo užkrato.

Ar jūs esate girdėję ką nors apie tai, kad viešai būtų išjuokiami gėjų paradų organizatoriai, lendant į jų privatų gyvenimą, išviešinant neskelbtinas detales? Tačiau štai Arkadijus Vinokuras daug sakančio pavadinimo straipsnyje „Apie šeimos gynėjų susidomėjimą kaimyno išange ir tamsius maršo organizatorių užkulisius“ (Delfi.lt) ne tik trumpai drūtai paporina vadinamųjų organizatorių biografijas nepalankiausioje šviesoje, bet ir paviešina  tokias graudžias žmogaus gyvenimo aplinkybes, kad, tarkime, vienas iš renginio krikštatėvių, toks Algimantas Rusteika paeitais metais vertėsi sunkiai, per mėnesį gaudamas tik minimalų uždarbį. Ar tai mirtina nuodėmė? Kaip atrodo, žiūrint iš A.Vinokuro taško, tokia nuoroda turėtų galutinai pribaigti oponentą. Žinia, pats A.Vinokuras neskursta, jeigu neklystu, yra net labai pasiturintis žmogus, užkūręs Lietuvos istorijos niekinimo ir lietuvių tautos dergimo versliuką. Ar klausiate – kas jam moka, kokia valstybė ar institucija yra tikrasis A.Vinokuro veiklos sponsorius? Atsakau – neužduokite kvailų klausimų, nekvaršinkite sau galvos, taip jau yra, kad Lietuvoje kiaulės akis įsistatę personažai vargo tikrai nemato, randa kur pritaikyti savo sugebėjimus, turi didelę paklausą.

Jeigu A.Vinokuras netraukia iki sofisto pagal apibrėžimą, – jo žinomumą lemia truputėlį kiti veiksniai nei principinis neprincipingumas, – tai Romas Sadauskas-Kvietkevičius, kitas Delfi.lt autorius, kartas nuo karto pademonstruoja aukštojo pilotažo sofistinius sugebėjimus. Tačiau bėda ta, kad sofistai paprasta užstringa žodžiuose, neprisikasę iki sąvokos turiningumo nusakymo. R.Sadauskas- Kvietkevičius praeitos savaitės pabaigoje publikuotame straipsnyje (Tikrasis šeimų maršas vyks Motinos dieną; Delfi.lt), skirtame, be visa ko kito, Motinos dienos garbei, bando mus įtikinti, kad tradicinės šeimos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys, tikriausiai nepagalvojęs apie tai, kad iš tokio teiginio toliau seka silogistinės figūros išvada, jog jo Motinos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys.

Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau niekas negali prilygti Pauliui Gritėnui, tikriausiai labiausiai gličiam sofistinės išminties pardavinėtojui arba greičiau perpardavinėtojui Lietuvoje. Paprastai sofistai maitinasi iš antrų rankų, jeigu vienas kažką pasakė į temą, tai kiti kartos ir kartos, kol žodžiai susidėvės iki skutų.

Praeitą savaitę jie visi vienu balsu staugė apie Prezidentūros užsakytų sociologinių tyrimų menkavertiškumą, tvirtindami, kad demokratinės šalies elitui daugumos nuomonė nieko nereiškia. Esą, jeigu būtų įsiklausoma į daugumos nuomonę, tai mirties bausmė niekados nebūtų panaikinta. Tačiau niekas ir nesako, kad demokratija prasideda su mirties bausmės panaikinimu, štai demokratijos bastiono JAV kai kuriose valstijose mirties bausmės panaikinti niekas neskuba, o tai, kad Putino Rusijoje mirties bausmės vykdymas yra sustabdytas, nedaro Rusijos demokratiškesnės nei per kotą. Kita vertus, dirbtinai forsuojamos abejonės dėl daugumos teisės  tapti lemiamu teisėkūros veiksniu didesniu ar mažesniu laipsniu veda į mūsų nepriklausomybės teisėtumo pagrindų užginčijimą.

Tas pats P.Gritėnas leidžia suprasti, kad aukštuomenės, sudarančios mažumą, nuomonė yra  svarbesnė nei prastuomenei priskiriamos daugumos nuomonė. Tačiau jeigu tik pabandome suskirstyti visuomenę į aukštuomenę ir prastuomenę, tai net nežiūrint daugumos ir mažumos kiekybinių parametrų nusakymo variacijų, nelieka nieko kito kaip aiškiai konstatuoti faktą, kad P.Gritėnas savo publicistikos vojažais atstovauja labiausiai agresyvios prastuomenės domeno interesams. Tai tiesiogiai nurodo Sokrato susidūrimo su sofistais istorinis precedentas.

Sokratas

Sokratas, diskusijose su sofistais, buvo pirmasis senovės Graikijos laikų žmogus, pasisakęs prieš to meto visuomenėje paplitusią homoseksualizmo ir pederastijos praktiką. Kaip rodo dialogas Puota, sofistai netaupė gražbylystės resursų, siekdami pateisinti pederastijos įpročius, tačiau diskusijos erdvėje jie yra įspraudžiami į kampą Sokrato argumentų. Diskusijose su lipnia sofistų gražbylyste užgimsta  aukštasis Sokrato prokalbių stilius. Dar toliau šia kryptimi pasistūmėjo Platonas.

Taigi, ar galime uždrausti žodį „pederastija“, jeigu jį į vartoseną įvedė pats Sokratas, o dar labiau išpopuliarino Platonas. Turėdamas galvoje su pederastijos paplitimu antikoje atsiradusią nepilnamečių atžvilgiu ištobulintą meilikavimo subkultūrą ir visuomenės prijaukinimo taktiką, Sokratas perspėja: „Pederastai yra vilkai ėriuko kailyje“.

Senovės filosofas Platonas

Kas be ko, mažumų teisės demokratinėje visuomenėje turi būti ginamos, tačiau užginčijus tautos valios konceptą ir apribojus pilietinės visuomenės dalyvavimą procese, valdžia gali tapti siaura, nutolusia nuo populiacijos lūkesčių, toli gražu neatspindinčia daugumos žmonių interesų sekta. Dauguma savo ruožtu turi teisę tokiais kritiškais momentais viską pervynioti iš naujo.  

Kaip atrodo bent man, tik silpnaprotis gali tvirtinti, kad tradicinės  šeimos gynėjai kažkokiu tai rakursu yra V.Putino bendraminčiai arba gali būti artimi jam savo dvasia. Ar ne per daug garbės Vladimirui Vladimirovyčiui?

Kaip matėme, užsienio kapitalo valdoma žiniasklaidos bendrovė Delfi.lt suteikia aukštas tribūnas mūsų laikų sofistams. Ar nepavydžiu aš jiems? Tikriausiai kažkur pasąmonės gelmėse pavydžiu net labai, tačiau šįkart bandžiau pateikti tik nuomonių išsiskyrimo protokolą. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Delfi.lt interneto dienraštis kartas nuo karto pateikia ir priešingus nei čia įvardytų oponentų požiūrius. Tačiau tai būna taip retai, iš tiesų, ne dažniau nei man, ne pirmos jaunystės vyriškiui, ima ir nusišypso jauna bei graži panelė gatvėje.

2021.05.03; 16:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Edvardas Čiuldė. Perkėlimo punktas

Nebuvo jokio supratimo dėl to, kaip aš čia patekau, tačiau sąmonės nevargino tokia nežinia, kažkokiu, tarsi ir ne visai legaliu, beveik kontrabandiniu būdu jau pradėjus nutuokti, kad nežinojimas šiuo atveju taip pat priklauso aukštesniajai daiktų tvarkai. Čia iš tiesų nebuvo vietos jokiai nuostabai, vyravo susitaikymas ir abejingumas. Net ir demonas, kuris buvo paskirtas man kaip gidas ar prižiūrėtojas, neišgąsdino savo bjauriu, kaip atrodė, liepsnų sužalotu veidu. „Toks ir turėtų būti mano paties vidinio balso veidas“, – dar suspėjau pagalvoti, prieš užmezgant telepatinį pokalbį su savo palydovu.

Teritorija priminė senobinį uostą su keliais prirakintais botais, prikabintomis prie krantinės skirtingo pavidalo valtimis ir plūduriuojančiais apačioje palaikiais plaustais, niekur aplink neužmatant modernaus garlaivio ar turistinio lainerio. Į uosto teritorijos gylį netvarkingai driekėsi skirtingų tūrių pašiūrės, iš lentų sukalti  neaiškios paskirties priestatai, atokiau stūksojo keli daugiaaukščiai, debesis siekiantys barakai. „Čia talpinami, kraunant į rietuves nugyventi, draiskalai patapę buvusio pasaulio vaizdiniai“, – burbtelėjo atsakymo forma randuotasis demonas, man dar nespėjus suformuluoti klausimo pagal kanonines klausimo logikos taisykles.

Labiausiai gyvu dalyku mano sąmonėje buvo užsilikęs supratimas, kad uosto teritorijoje vis dėlto vyravo vėlyvas ruduo, pro palaikį drabužėlį, galimai ligoninės išduotą pižamą ar prozektoriumo kliento chalatą, visomis kūno poromis jaučiamas kraštutinai subjurusių orų paskutinės stadijos ruduo, toks visiškai ne sezono metas, kuris ima ir užstoja kaip pauzė pasitinkant ilgai užsitęsusią žemos pradžią, kai net jūra užmiršta laukime, nebesiųsdama jokių dovanų į krantą ir galiausiai tapdama panaši į nedidelėmis bangelėmis sustingusį šiferio lakštą, atsiremiantį krantinės apačioje.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau dar nespėjus pagalvoti apie kažkur girdėtą Marmuro jūros pavadinimą, sąmonės tuštumoje nuaidėjo demono žodžiai, kad šis uostas toli gražu nėra įsikūręs prie jūros, o yra tik užutekio infrastruktūra, tarpinė stotelė, vedanti į tolimus sielų uostus ir dangaus gyvybės ežerus.

Pro kojas kartas nuo karto nurūkdavo labai panašūs į žiurkes, bet didesnių gabaritų padarai, savo pavidalu ir dydžiu primenantis dar ir taxo veislės šunis, bet nepalyginamai greitesni, zigzagais lakstantys sutvėrimai. Vienam ar kitam iš jų nudūmus raketos greičiu, kartas nuo karto čia pakvipdavo siera. „Tai yra žmonių neišsipildžiusios viltys, tveriančios ilgiau už gamtinius kūnus, taip pat nerealizuotos idėjos, kurios dėl savo inteligibilios padėties užsilaiko ilgiau nei organiniai dariniai“, – galvoje spengė labai aiškiai suformuluotas, tobulai užviršuotas atsakymas. Nebuvo jokio reikalo klausti, savaime buvo aišku, kad tokie padarai  nėra pavojingi mums, jau apsivaliusiems nuo svajonių ir idėjų.

Už sandėlio matėsi trys užvertę į dangų galvas trimitininkai, tačiau priėjus arčiau pastebėjome, kad čia viso labo dūlėjo tik keli papuvusiomis ir apsmukusiomis kepurėmis grybai, ant kurių netyčia užlipus būtų galima stipriai paslysti.

Nespėjus net pagalvoti apie tai, ar tokios haliucinacijos kyla dėl sutrikusių perspektyvų erdvėje, ar dėl  užsistovėjusio laiko trombų, kai mūsų dėmesį atkreipė praskriejanti pro šalį Lutherio rašalinė, paleista į piktąją dvasią.

Vienatvė, ramybė, liūdesys ar tuštuma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už kampo šmurkštelėjo kažkokia būtybė, užsidėjusi naktinę kepuraitę su prakirptėmis dėl ausų asilo. Dar tolėliau didžiojo stiliaus griaučiai žaidė šaškėmis, ir šakėmis, žinoma, šakėmis viskas buvo įrašoma į skystosios materijos atmintį.

Visi gerai žinojo, kad jau įvyko tai, ko neįmanoma pakeisti, tačiau užsiminti apie tai buvo neleista arba greičiau  jau ir nesinorėjo nė vienam iš klaidžiojančių po teritoriją, gerai suprantant, kad prasitaręs čia bus laikomas išdaviku.

„Neįtikėtina, kad tau dar ir dabar, radikaliai pakitusiomis aplinkybėmis, rūpi neatsakyti Sokrato filosofijos klausimai“, – gyvai stebėjosi,  negalėdamas atsistebėti, randuotojo veido palydovas.  

„O gal iš tiesų  Sokrato vizitas į mūsų užkampį padėtų užpildyti užstojusią pauzę, kai nieko neveikimas pradeda varginti net infrastruktūros tarnautojus“, – balsu pagalvojo demonas.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.

Man buvo leista įsivaizduoti, kad Sokratas atkeliauja per dirbtinę jūrą maža kibirkščiuojančia valtele, peršokančia iš padalos į padalą, kai mažas taškas tampa dideliu tašku oscilografo tinklainėje, o už ribos jau išmuitinti kūnai įgyja atpažįstamus pavidalus.

Tačiau įvestas į patalpą iš pradžių nebuvau tikras dėl sėdinčio ant gultų su pariestomis po savimi kojomis asmens, kuris, pamatęs įėjusįjį, nervingai pasikasė ranka nugarą, o po to mandagumo sumetimais vis tik atsisėdo ant gulto krašto, nuleisdamas kojas ant žemės. Kita vertus, toks kūno persigrupavimas leido su didele tikimybe spėti, kad kameros šeimininkas buvo tikrai ne prabudęs Buda, o greičiau žado netekęs dėl mūsų, kartu su demonu, įžūlumo, nerimastingai tabaluojantis kojomis, basos pėdos pirštai vos žemę liečiantis seneliukas Sokratas, filosofijos entuziastų ne kartą vadintas pagoniškuoju Kristumi.

Ta aplinkybė, kad užstojusi tyla buvo ne mažiau iškalbinga nei sparnuotųjų giesmininkų trelės, o visi klausimai – jau atsakyti, labai trukdė man, neleido užmegzti pokalbio. Reikėjo paklausti kažką iš to, ko dar nebuvo niekados klausta Sokrato, to, kas staiga susprogdintų tylą!

– Jūs savo kalboje teismo metu pats apkaltinote savo kaltintojus su tokia aistringa jėga, buvote toks tvirtas dėl savo teisumo, kad, skaitant prisiminimus apie šį gėdingą teismo farsą, kyla įspūdis, kad žiūrėdamas į ateitį tarsi pro šulinio dugno vandenį matėte po jūsų mirties užstosiančią pasaulinę šlovę, žmonijos nusiteikimą iš jūsų gyvenimo ir mirties istorijos pasigaminti vieną iš labiausiai garbinamų ikonų, – paklausiau to, kas man visados labiausiai rūpėjo.

Sokratas prabilo tik po užsitęsusios pauzės labai nerangiai, tarsi ką tik išsilukštenęs viščiukas su palikusia tylos lukšto nuolauža ant galvos, labai pamažu, iš pradžių su pastebimais trikdžiais iš naujo įdarbindamas artikuliacijos mechanizmus:

– Ė, žmonijos vaizdinys yra tik dykumos miražas, kaip savo ruožtu būties požiūriu nėra tokio dalyko kaip pasaulis apskritai. Būties diena gali išaušti tik tėvynėje, o vadinamasis pasaulis yra bergždžias klaidžiojimas olos tamsos labirintuose.

Kaip atrodo man, žmonijos apskritai, pasaulinio progreso ir ateities žmogaus vaizdinius išpopuliarino pabėgę vergai, taip ir neradę kelio namo.

Žinia, mums rūpėjo tik Atėnai, nieko daugiau. Viską dariau tik dėl to, kad išmokyčiau atėnietį gerbti įstatymą ir pastatyčiau altorių gyviesiems Atėnams doro piliečio širdyje. Stengiausi ne dėl ateities žmogaus moralės, tikrai – ne,  bet tik dėl to – kaip būtų galima sustiprinti atėniečių dvasią ir drauge atrasti skiepus, padedančius mano tėvynės jaunimui atsispirti sofistų tvirkinančių kalbų vilionėms, o vadinamasis platonizmas, kurio atsiradimui tarpininkavau ir aš, tik vėliau buvo pavadintas pasaulinio masto antihomoseksualine revoliucija. Čia daug netuščiažodžiaujant būtų galima išpešti nebent štai tokį moralą – tik savo tėvynės labui triūsiantys, tėvynės idėją puoselėjantys žmonės drauge teikia kažką panašaus į pridėtinę vertę vadinamajam pasauliui, bent iš dalies atstato jo tikroviškumą.

Senovės filosofas Platonas

Kaip visiems gerai žinoma, buvau stumiamas tapti pasaulio piliečiu, bet aš pasirinkau mirtį. Nesigailiu to net dabar, jau apturėjęs progą įsitikinti, kad mūsų kadaise puoselėti pomirtinio gyvenimo vaizdiniai buvo, švelniai tariant, truputėlį netikslūs. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, pasaulio piliečio būsena vis tik yra labiau kankinantis dvasią pasirinkimas nei numarinto, nekaltai pražudyto žmogaus padėtis.              

Ne kitaip, o tik savyje susitelkę Atėnai galėjo tapti vartais į vadinamąjį pasaulį.

Mums dabar taip pat jau žinoma, kad kitame pasaulio pakraštyje, vadinamuosiuose Šiaurės Atėnuose, viskas staigiai apsivertė, kai buvo apiplėšti laisvės garbei pastatyti paminklai, o prie valstybės vairo stojo barzdotos moterys.  

Tada užstojo sutemų metas, įsivyravo kiaurojo žmogaus subkultūra.

Neabejoju ir aš, kad prakiurusios kanalizacijos vamzdis yra labiausiai tinkamas tokios kiauro žmogaus subkultūros, užteršiančios visas pakrantes, simbolinis įprasminimas.

Sokratas

Universitetų profesoriai tvirtina, kad aš pirmasis senovės pasaulyje nedviprasmiškai pasipriešinau pederastijos populiarinimo ar net prievartinio diegimo vajui, tačiau net ir aš nė iš tolo nesuprantu to – kodėl Šiaurės Atėnuose populiarinama, per visus galus stumiama kiaurojo žmogaus subkultūra yra vadinama verslo sąlygų pagerinimo programa?

Toliau truputį sumišęs paklausiau Sokrato:

– Tačiau galop, bėgant laikui, visur laimėjo sofistai. Kam dar gali būti reikalingas visuose frontuose pralaimėjusio Sokrato pavyzdys, užstojus trečiojo tūkstantmečio pradžiai.

Sokratas atsakė greitai, neuždelsęs:

– Galbūt jau tiems, kurie pabandys atvynioti visų laikų pradžią, nelaukdami tūkstantmečio pabaigos.

Dabar galutinai išsidrąsinęs, paklausiau, nevengdamas tam tikrų savo paties pamintijimų:  

– O amžino sugrįžimo idėja, ar nebus pernelyg įžūlu ją dabar prisiminti?

Friedrichas Niezsche

Friedrichas Nietzsche apie amžiną sugrįžimą andai, būdamas gyvas, kalbėjo labai užsidegęs, tačiau neįtikėtinai painiai ir neaiškiai, užuominų pavidalu, panašiai kaip lietuviškos popso scenos dainininkai kartais labai ilgai stena, kol jiems pavyksta ištarti pirmą labiau artikuliuotą, daugiau ar mažiau visuotinai atpažįstama žodį. GinkDie, nesakau, kad F.Nietszche vargino vidurių užkietėjimas. Štai Martinas Heideggeris bando įpiršti nuomonę, kad mokymas apie amžiną sugrįžimą yra bene vertingiausia F.Nietzsches filosofinio palikimo dalis. Tačiau kaip  didelis kontrastas F.Nietzsches įpročiui lemiamu momentu pasukti pokalbį kita linkme, iškyla jūsų sugebėjimas tą amžino sugrįžimo temą išdėstyti labai paprastai ir įtikinamai. Ar dabartinė padėtis leistų šią temą  dar labiau sukonkretinti ir patikslinti?                                         

– Mums taip pat iš pradžių reikėtų apmąstyti neapmąstytas M.Heideggerio mąstymo prielaidas… O amžinas sugrįžimas kartais užtrunka be galo ilgai, būna dar ir taip, kad  kelionėje įsivelia nedidelės paklaidos ir grįžtantieji išlipa į kitą krantą, – tarė Sokratas, gęstant rūkstančios lempos dagčiui.

Kai dūmams išsisklaidžius išėjau į lauką, uosto teritorijoje svyruodamos tarsi girti parašiutininkai leidosi pirmosios snaigės.

2020.10.29; 12:21