Radiatorius. Šiluma. Slaptai.lt foto

Sostinėje nuo penktadienio skelbiama ekstremali situacija šilumos energijos gamybos ir šilumos tiekimo srityje, pranešė Vilniaus miesto savivaldybė.  Toks sprendimas priimtas dėl drastiškai išaugusių šilumos gamybai reikalingų gamtinių dujų kainų. Atsižvelgiant į susidariusią padėtį, AB Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) brangias dujas šį sezoną pakeis mažasieriu mazutu.
 
„Trečiadienį Vyriausybė patikslino, kad situacija, kai šilumos energijos gamybai naudojamų dujų kaina yra 2 kartus aukštesnė už vidutinę dujų kainą per paskutinius penkerius metus ir jas būtina keisti kita kuro rūšimi, gali būti laikoma ekstremaliu įvykiu. Šiandien dėl tokių sąlygų rinkoje savivaldybėje sušauktas Ekstremalių situacijų komisijos posėdis. Kadangi padėtis iš tiesų yra kritinė, komisija pasiūlė administracijos direktorei skelbti ekstremalią situaciją“, – pažymėjo Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas.
 
Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, šiuo metu prognozuojama gamtinių dujų kaina rinkoje siekia 138,01 Eur/MWh. Tuo tarpu, Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) duomenimis, vidutinė gamtinių dujų žaliavos kaina per paskutinius penkerius metus sudarė 37,13 Eur/MWh. Kitaip tariant, prognozuojama gamtinių dujų kaina yra daugiau nei 3,7 karto didesnė už paskutinių penkerių metų vidurkį.
 
Prognozuojama mažasierio mazuto, kurį planuojama naudoti šilumos energijai gaminti, kaina, pagal ateities sandorių vertę einamųjų metų šildymo sezono mėnesiams, siekia 46,37 Eur/MWh ir yra tris kartus mažesnė nei dujų kaina, teigiama pranešime.
 
Anot Vilniaus miesto savivaldybės, ekstremali situacija 2022–2023 m. šildymo sezonui leis panaudoti alternatyvų kurą šilumos gamyboje išvengiant ilgų procedūrų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimui gauti.
 
„Ekstremalios situacijos įvedimas leis prisitaikyti prie teisinių reikalavimų greičiau. Tačiau VŠT lygiagrečiai atlieka ir įprastus veiksmus, reikalingus naujam taršos leidimui gauti. Svarbiausia žinutė gyventojams – kad poveikio aplinkai vertinimo procedūros yra užbaigtos. O taršos sklaidos modeliavimas, kurį atliko ir ataskaitos rengėjai, ir Aplinkos apsaugos agentūros specialistai, rodo, kad naudojant mažasierį mazutą taršos, kvapų ir triukšmo rodikliai neviršys teisės aktuose nustatytų normų“, – sakė V. Benkunskas.
 
AB Vilniaus šilumos tinklai pradėti naudoti mažasierį mazutą ketina tuomet, kai oro temperatūra lauke pareikalaus papildomų pajėgumų – kai visi šilumos punktai ims pilnai veikti. Mažasierio mazuto poreikis priklausys ir nuo to, kaip veiks nepriklausomi šilumos gamintojai, tiekiantys iš biokuro pagamintą šilumos energiją.
 
Preliminariais skaičiavimais, ateinantį sezoną 56 proc. viso šilumos gamybai sunaudojamo kuro turėtų sudaryti biokuras ir iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyjama šilumos energija, 7 proc. – gamtinės dujos, 36 proc. – mažasieris mazutas, 1 proc. – dyzelinas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.10.22; 10:40

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Verslininkai, statantys jau antrą gamyklą Naujoje Akmenėje, paskelbė apie planus mieste vystyti naują daugiabučių namų kvartalą su 500 butų. Tai yra tikroji regionų politika. Nykstantis mažas miestelis pritraukė investicijų, atsirado naujos darbo vietos, perspektyvos, galimybės, o tada jau prireikė naujų butų, reikės naujų paslaugų ir prekių. Tokioje perspektyvoje nebereikia kalbėti apie mokyklų uždarymą ir vietos pašto skyriaus išsaugojimą.

Regionų atkūrimas

Kai kurie populistai politikai vaizduodami, kad rūpinasi regionais, šaukia, kad reikia daugiau pinigų naujoms trinkelėms regionuose, reikia naujų baseinų ir vaizdžiai kalba apie mažų mokyklų uždarymą. Tai tėra apsimetinėjimas. Nauja infrastruktūra tik didina išlaidas vietos biudžetui, bet nepritraukia naujų gyventojų. Žmonės išvyksta iš mažesnių miestelių, nes nemato perspektyvų, nors į infrastruktūrą yra nemažai investuojama.

Dar metams atidėtas mažos mokyklos uždarymas ar sienų apšiltinimas nesprendžia problemos. Nepaisant įdedamų finansų tokios įstaigos ateitis tik tamsėja. Po metų, ar po dviejų mokinių bus dar mažiau.

Tikroji regionų politika yra pirmiausia galimybių sukūrimas vietoje, kaip atsitiko Naujoje Akmenėje. Yra labai gerų pavyzdžių, kai naujos gamyklos regionuose teikia viltį apie viso krašto atsigavimą, bet ne verslo įmonė yra didžiausias valstybės darbdavys. Daugiausiai darbuotojų Lietuvoje įdarbina Lietuvos valstybė. Per 300 tūkst. žmonių dirba valstybiniame sektoriuje ir didžioji dauguma su geriausiais atlyginimais Vilniuje.

Privati valda. Slaptai.lt nuotr.

Jau 10 metų kaip viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius šalyje traukiasi, bet ne sostinėje. Čia darbuotojų daugėja. Vykstant įstaigų centralizacijai, naikinami įstaigų skyriai regionuose ir veikla koncentruojama Vilniuje. Tai neišmintinga politika. Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Norvegijoje taip pat vyksta centralizacija dėl el. paslaugų plėtros, bet įstaigos nekoncentruojamos sostinėse, priešingai, iškeliamos į mažesnius miestus. Lietuvoje tokia praktika nepopuliari.

Valstybinės miškų urėdijos centrinė būstinė po didelių abejonių ir diskusijų visgi bus iškelta iš Vilniaus į Vievį. Tai nėra pats geriausias atvejis, nes Vievis yra pakankamai arti sostinės, todėl darbuotojai gali pasirinkti važinėti į darbą iš Vilniaus. Taip neįvyks tikras vietovės ekonominis proveržis. Iš Vilniaus galėtų būti iškeliamos ir kitos valstybinės institucijos ir įmonės.

Kaip verslininkai investavo Akmenėje, o nepasiliko Klaipėdoje ar Kaune, taip ir valstybė savo institucijas neprivalo laikyti išimtinai sostinėje. Kokia nors „Sodra“ sėkmingai galėtų veikti Panevėžyje, o Ligonių kasos vaistų kainas skaičiuoti Šiauliuose.

Ar priemiesčiai yra kaimai?

Kai Lietuvoje kalbama apie regionus, tai pasitelkiamas svarus argumentas, kad regionuose gyvena labai daug šalies gyventojų. Ir iš tikrųjų, Eurostato ar EBPO renkamoje statistikoje, kuri gaunama iš Lietuvos institucijų, atvaizduota, kad Lietuvos kaime gyvena per 50 proc. šalies gyventojų. Tai yra didžiausias rodiklis tarp visų Europos valstybių. Ar iš tikrųjų taip yra? Tikrai ne. Lietuvoje, skirtingai nei kitose šalyse, nerenkama informacija apie priemiesčių gyventojus. Visi priemiesčių gyventojai užskaitomi, kad tai kaimo gyventojai.

Avižienių kaimas Vilniaus rajone yra vienas didžiausių šalyje. Gyventojų jame kaip Ignalinoje ar Lazdijuose. O visoje Avižienių seniūnijoje per 14 tūkst. žmonių ir toliau sparčiai auga. Tokios seniūnijos negalima nė lyginti su Dzūkijos ar Aukštaitijos seniūnijomis, kuriose per metus negimsta nei vienas vaikas. Ir visgi valstybės dėmesys neproporcingai mažas tokiai priemiestinei teritorijai. Avižienių infrastruktūra, švelniai kalbant, yra apgailėtina. Urbanistinis planavimas minimalus, paslaugų beveik jokių, o gyventojų daugėja.

Siena. Slaptai.lt foto

Valstybės dokumentuose iki šiol nei priemiesčių politikos, nei pačių priemiesčių nebuvo. Užtat yra aktyvi kaimo politika, bet jos neįmanoma pritempti iki Avižienių, kur nesigano gyvuliai, nevystomi tradiciniai amatai ir nėra melioracijos problemų. Vadinasi ir adekvataus finansavimo priemiesčiai iš valstybės nesulaukdavo. Seime pradėjome diskusijas dėl priemiesčių išskyrimo, kaip tarpinės teritorijos tarp miesto ir kaimo. Apibrėžus kas yra priemiesčiai, kiek juose gyvena žmonių, kokios pagrindinės problemos, galima būtų vykdyti ir efektyvią politiką, kuri atlieptų vietos žmonių rūpesčius.

Vilniaus rajone dar prisideda ir tai, kad Vilniaus rajono savivaldybė tendencingai atsisako rinkti mokesčius ir neinvestuoja į priemiesčių infrastruktūrą. Nors garsiai kaltina Vyriausybę, kad neduoda pinigų, tačiau savivaldybės išleistuose teisės aktuose daugybė miglotų mokesčių lengvatų ir abejotinų dotacijų kai kurioms išskirtinėms visuomenės grupėms.

Efektyvi regionų politika, kai sukuriamos galimybės ir perspektyvos bei atskira priemiesčių politika. Tai du svarbūs tikslai, kad valstybės ir ES ištekliai pasiektų kiekvieną žmogų, nesvarbu kur jis gyvena.

2021.10.23; 05:30

Prof. V. Landsbergiui įteiktos sostinės garbės piliečio regalijos. Vilniaus m. sav. nuotr.

Antradienį, Valstybės dieną, Vilniaus meras Remigijus Šimašius per iškilmes Rotušėje įteikė regalijas 19-ajam sostinės garbės piliečiui – politikui, visuomenės veikėjui, kultūrologui ir publicistui profesoriui Vytautui Landsbergiui.
 
Dešimtimis įvairių valstybių aukščiausio rango apdovanojimų per tris dešimtis metų po Nepriklausomybės atgavimo pagerbtas prof. V. Landsbergis jau daugiau nei 70 metų yra vilnietis, savo veikla garsinantis Lietuvos sostinės vardą. Dar vasarį priimtu Vilniaus miesto tarybos sprendimu pažymėtas V. Landsbergio istorinis vaidmuo ir nuopelnai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui, laisvos Lietuvos, o kartu ir Vilniaus, politikos bei kultūros raidai, patvirtinta, kad visa profesoriaus veikla verta Vilniaus miesto garbės piliečio vardo.
 
„Profesorius V. Landsbergis yra de facto pirmasis Lietuvos prezidentas, tikiuosi, kad Seimas tą galiausiai ir pripažins. Bet patyrė jis visko – daug aplodismentų, daug pagarbos, bet ir daug pykčio. Ir ne tik iš tų, kurie kėsinosi į Lietuvą ir mūsų laisvę, bet ir iš mūsų tėvynainių. Iš tų, kurių labui Vytautas Landsbergis tiek daug dirbo, ir tiek daug atidavė. Nenoriu pasakyti, kad šiandien prasideda jau nauja era – ji prasidėjo jau prieš kurį laiką, bet šiandien mes tiesiog grąžinam skolas ir pagerbiam tai, ką turim gerbti iki kaulų smegenų“, – sakė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
 
Prof. V. Landsbergis savo padėkos kalboje prisiminė visada mėgęs istoriją, o kylant Lietuvos sąjūdžiui „su būreliu draugu pamėginęs netgi daryti istoriją“.
 
„Pavyko sukelti šurmulį, nelemtą geopolitinę katastrofą, kai Vilniaus-Kauno ašis ėmė suktis, taisydama senės Europos žemėlapį. Ši dvipolė ašis yra Lietuvos jėga, kurią branginkime nesimėtydami graužtukais vieni į kitus, nes ant jos laikysis ir tikiu, kad liks Lietuva. Aš irgi, kaip matote, dvipolis, iš dviejų šaknų. Dabar, žinoma, jau visai susenau kaip vilnietis, bet nepamirštu to ir noriu, kad Lietuva būtų vieninga“, – sakė naujasis Vilniaus miesto garbės pilietis.
Prof. V. Landsbergiui įteiktos sostinės garbės piliečio regalijos. Vilniaus m. sav. nuotr.
 
Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų. Garbės piliečiais iki šiol buvo išrinkti Ronaldas Reaganas, Jonas Baldvinas Hanibalssonas, Kazimieras Vasiliauskas, Mstislavas Rostropovičius, Dennisas Hastertas, Česlovas Milošas, Justinas Marcinkevičius, Zbigniewas Brzezinskis, Jonas Kubilius, Algirdas Kaušpėdas, Tomas Venclova, Shimonas Peresas, Algirdas Mykolas Brazauskas, Algimantas Nasvytis, Samuelis Bakas, George’as W. Bushas, Viktoras ir Danguolė Butkai bei Julius Sasnauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.07; 06:00

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Trečiadienį Seimo Kultūros komitetas ketina atnaujinti diskusiją dėl paminklo, skirto tarpukario prezidentui Antanui Smetonai, steigimo Vilniuje. Praėjusiais metais Vyriausybės rengtame konkurse nugalėjęs paminklo projektas „622522“ taip ir nebuvo įgyvendintas dėl tarpinstitucinių nesutarimų renkant konkurso nugalėtoją.
 
Nuomonės dėl paminklo projekto prezidentui A. Smetonai išsiskyrė tarp valdančiųjų ir Vilniaus miesto savivaldybės, kuomet kovo 31 d. Vilniaus miesto taryba, vadovaujama Gedimino Jauniaus, kreipėsi į Vyriausybę su prašymu sustabdyti projekto įgyvendinimą ir skelbti naują konkursą, įtraukiant Savivaldybės atstovus į komisijos gretas.
 
„Mums, kaip miestui, svarbu kartu apsispręsti dėl geriausios įamžinimui tinkamos vietos, o jeigu planuojamas organizuoti konkursas, sutarti dėl esminių principų ir sąlygų“, – praėjusią savaitę išplatintame pranešime cituotas sostinės mero pavaduotojas Tomas Gulbinas.
Tai, kad stringa numatytų projektų įgyvendinimas, Kultūros komiteto pirmininko Vytauto Juozapaičio nuomone, yra dėl pavėluotų ketinimų įsitraukti į sprendimų priėmimą bei kompetencijų trūkumo sprendžiant kultūrinius klausimus.
 
„Kai jau viskas yra suplanuota, staiga atsibunda Vilniaus miesto politikai, pabrėžiu, ne kokie nors specialistai, bet politikai, ir jie priima tokią rezoliuciją, pareikšdami, kad jiems nepatinka toks paminklas ir nori jį pakeisti“, – akcentavo politikas.
 
„Vilniaus tarybos nariai, kaip ir Seimo nariai, yra politikai, todėl neturėtų kištis į meninius reikalus, pareikšdami savo nuomonę, kad mums negražu ar nepatinka. Jeigu yra ministerijos sprendimas, tai kelsime klausimą, kodėl yra nevykdomas vieno ar kito projekto įgyvendinimas. Politikų priedermė yra spręsti politinius klausimus ir tikrai nesiūlyti savo nuomonės meninių sprendimų atžvilgiu. Tam yra specializuotos komisijos ir vykdomoji valdžia, tam yra specialistai“, – nuomone dalinosi Seimo narys.
 
Komiteto pirmininko teigimu, trečiadienį vyksiančiame posėdyje bus siekiama sužinoti pagrindines įvykusio konkurso klaidas bei atsakyti į kitus su paminklo idėjos įgyvendinimu susijusius klausimus.
 
Pasak pirmininko, dalyvauti diskusijoje yra pakviesti Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės atstovai bei laimėto paminklo projekto kūrėjai. Anot V. Juozapaičio, Kultūros komitetas yra ta vieta, kurioje gali susitikti skirtingų institucijų atstovai ir pasidalinti situacijos vertinimu iš savo perspektyvos.
 
„Norime pasikalbėti, ar tikrai politikai yra tie, kurie turi nuspręsti. Ar vis dėlto mums reikia pasitikėti specialistais, komisijomis, kurios tuos konkursus ir skelbia“, – komentavo Kultūros komiteto pirmininkas.
 
„O gal apskritai uždaryti tas komisijas ir tokius konkursus, o tiesiog viešųjų pirkimų būdu pasamdyti menininką planui įgyvendinti“, – dalinosi V. Juozapaitis.
 
ELTA primena, kad paminklo A. Smetonai konkursas buvo inicijuotas praėjusios Vyriausybės, o jo nugalėtojais tapo autoriai Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas bei Indrė Rakauskaitė ir jų projektas „622522“, kuriam buvo skirta 250 tūkst. eurų.
 
Paminklą A. Smetonai buvo planuojama statyti Gedimino prospekte, kitapus Vinco Kudirkos aikštės. 1918 m. toje vietoje, tačiau neišlikusiame pastate dirbo Valstybės Taryba ir jai pirmininkavęs A. Smetona.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.07; 06:00

Šv. Rapolo bažnyčioje fotomenininkas A. Aleksandravičius pristato unikalų sostinės rajoną. Ilonos Stankevičienės nuotr.

Sekmadienį Vilniuje, Šnipiškėse, prie Šv. Rapolo bažnyčios sienos, lauke atidaryta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotoparoda „276 žingsniai link Europos“skirta unikaliam Vilniaus Skansenu vadinamam rajonui, žinomam kaip Šanchajus, kur pačiame sostinės centre, vos už kelių žingsnių nuo Europos aikštės, atsiveria tarsi užkonservuotas XIX amžiaus kaimas.
 
„Mane čia pakerėjo unikalūs senų namų vaizdai, kurie atrodo lyg iš pasakos mažučiai medinukai greta didžiulių guliverių, už kelių šimtų metrų stovinčių ir naujumu blizgančių dangoraižių. Ši vieta mane labai traukia dėl to, kad joje būna įdomių susitikimų su ten gyvenančiais žmonėmis. Čia gali atrasti basakojį romų vaiką ir pabendrauti, sutikti bobutę, kuri nešasi raktą, kad atsirakintų mėlyną vandens kolonėlę ir prisileistų į kibirą vandens… Nenorėčiau gyventi tokioje vietoje, kur taip vandeniu reikia rūpintis ar tualetas lauke, bet žmonėms čia tai įprastas gyvenimas. Jau esu padaręs šimtą nuotraukų su Šanchajaus vaizdais ir žmonių portretais, parodoje jų tik maža dalis“, – sakė A. Aleksandravičius.
 
Fotomenininkas A. Aleksandravičius pristato unikalų sostinės rajoną. Ilonos Stankevičienės nuotr.

Pasak menininko, tai jo kūrybos netikėtas jam pačiam inkliuzas, papildantis jo sukurtą lietuvišką epą, kaip menotyrininkai yra apibūdinę penkis didelės apimties šio autoriaus fotografijų albumus, pasakojančius  apie Dzūkiją, Aukštaitiją, Žemaitiją, Sūduvą, Mažąją Lietuvą (Klaipėdos kraštą).
 
Tai tik ketvirta A. Aleksandravičiaus nuotraukų paroda po atviru dangumi ir pirmoji bažnyčios šventoriuje, nors fotomenininkas jų yra surengęs daugiau negu 300. Jis kartu su komanda kuria interaktyvaus kino projektą „276 žingsniai link Europos“, kuriuo siekiama parodyti Vilniaus centre pulsuojančią unikalią apie 8 ha ploto užimančią teritoriją.
 
Ji paskelbta muziejumi po atviru dangumi ir kaip paveldas saugoma Vilniaus miesto savivaldybės. Kultūros paveldo departamente užregistruoti 332 gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.
 
Šiam sostinės kampeliui skirta  paroda pradėjo savo kelią rugsėjo 13 dieną Vilniaus Skansene, tiesiog gatvėje ant medinės tvoros. Ekspozicija iš Šv. Rapolo bažnyčios šventoriaus bus perkelta į bažnyčios vidų ir ten lauks lankytojų iki spalio 11 dienos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.28; 00:30

Vilnius – labai gražus. Lietuviui jis gražesnis už paryžius, londonus, berlynus. Vilnius – brangus kiekvienam lietuviui. Bent jau taip turėtų būti.

Jūsų dėmesiui – naujas pluoštas Vytauto Visocko ir Gintaro Visocko nuotraukų, darytų klaidžiojant gražuolio Vilniaus gatvėmis. Niekad nesistengėme miesto specialiai gražinti. Kokį pamatėme, tokį ir fotografavome.

Kai kurių statinių, pavyzdžiui, „Lietuvos“ kino teatro, jau nebėra. Jis nugriautas. Gal taip ir turėjo būti. Gal ir nebuvo kitos išeities. Gal vietoj jo pastatytas naujasis namas – gražesnis, vertingesnis, reikalingesnis. Bet nuo žemės paviršiaus nušluotas „Lietuvos“ kino teatras šių eilučių autoriui buvo labai brangus – kiek daug įdomių, spalvotų, vakarietiškų filmų ten pamačiau gūdžiais sovietiniais laikais?! Todėl nepykite, jei „Lietuvos” kino teatras kartais išnyra mintyse, nors jo jau nebėra ir niekad nebebus…

Tad nebijokime vaikščioti po Vilnių, net jei keliaudami suprasime, kad jis, kaip ir visi kiti pasaulio miestai, nėra tobulas. Jis – nebe nuodėmės. Bet vis tik jis – brangus, mielas, savas. Vienintelis toks miestas pasaulyje…

« 1 2 »

Gintaras Visockas

2019.12.01; 06:0