Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo 30-ečio proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) parengė informaciją pagal KGB dokumentus, kaip bandyta pasipriešinti Lietuvos laisvės sąjūdžiui. Nors didžiąją ir svarbiausią savo dokumentų dalį KGB išsivežė į Rusiją, ir iš likusių galima atsekti KGB ir kitų sovietų jėgos struktūrų mėginimus pasipriešinti laisvės sąjūdžiui. Visus dvejus atgimimo metus prievartos grėsmė buvo visai šalia Sąjūdžio ir galiausiai prasiveržė praėjus metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

LSSR KGB vadovybė Lietuvos laisvės lygą labai aiškiai vertino kaip sovietų imperijos priešą, tačiau žymiai kebliau jai buvo apsispręsti dėl 1988 m. birželio 3 d. susikūrusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio. Šio judėjimo pavadinimas ir šūkiai reiškė pritarimą Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo reformai (perestroikai), tarp šio judėjimo narių buvo pripažintų menininkų ir net sovietinės nomenklatūros atstovų. Kaip pažymi KGB Vilniaus skyriaus viršininkas A. Ramanauskas, tarp 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių būta 16 komunistų.

Šis dvilypumas atsispindi 1988 m. liepos 19 d. LSSR KGB pirmininko pavaduotojo S. Caplino rašte KGB padaliniams: „Sąjūdžio veiklos analizė rodo, kad kartu su oficialiai skelbiama ir apibendrintai teigiamai vertintina linija pavieniai jos atstovai, kaip Juozaitis, Skučas, Tomkus, Landsbergis, Čekuolis ir kai kurie kiti mitinguose, susirinkimuose skelbia nepatikrintus faktus, niekuo nepagrįstus apibendrinimus ir reikalavimus, peraugančius į aiškią demagogiją. Pažymėtinos pavienės atviro nacionalizmo apraiškos ir raginimai nepaklusti“. Taip pat rašte pažymima, kad kai kurie Sąjūdžio atstovai bendrauja su „nacionalistiniais elementais“ ir derina bendrus veiksmus. Todėl nurodoma į steigiamas Sąjūdžio palaikymo grupes „įvesti patyrusius agentus“, „neleisti Sąjūdžio grupių susiliejimo su nacionalistais, klerikalais ir kitais priešiškai nusiteikusiais elementais“.

1988 m. rugpjūčio 16 d. LSSR KGB pirmininkas E. Eismuntas rašte LKP Centro komitetui Sąjūdį vadina „legalia opozicija“ atsiradusia „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“. Ko gero, omenyje turimi taikūs čekų (1968 m.) ir lenkų (1980 m.) bandymai ištrūkti iš sovietinės imperijos gniaužtų, kurie buvo sutraiškyti tankų vikšrais.

1988 m. rugpjūčio 20 d. vidaus reikalų ministras S. Lisausko įsaku įsakoma Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose sudaryti jėgos dalinius iš vidaus pulkų, aukštųjų karinių mokyklų, kurie veiktų ypatingomis aplinkybėmis. Šios naujos jėgos vadovavimui sudaroma operatyvinė grupė iš aukštų milicininkų, vadovaujama VRM viceministro V. Žemgulio. Įsakymo vykdymui iš Maskvos, Minsko, Kijevo, Mogiliovo vidaus dalinių lėktuvais ir mašinomis į Vilnių atgabenami 8,5 tūkst. kariškių, 5 tūkst. guminių lazdų (vadinamųjų „bananų“), 12 tankečių (BTR), 66 automobiliai, 7 tūkst. plieninių šalmų, 1 tūkst. skydų, 3 tūkst. plastikinių kaukių, 5 tūkst. racijų, 5 judančios ryšio stotys, dujos „Čeriomucha“. Įsakyme minimi planai „Pūga“ ir „Taifūnas“, skirti demonstracijoms ir mitingams vaikyti.

Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Dalis šių „papildomų priemonių“ buvo išbandyta 1988 m. rugsėjo 28 d. jėga išvaikant Lietuvos laisvės lygos mitingą Vilniuje – ši prievarta paplito pavadinimu „bananų balius“.

Komunistų partija nesiryžta naudoti jėgos, tikisi laimėti prieš Sąjūdį taikiu keliu, ir tai nervina KGB vadovus.

KGB veiksmai dar paaštrėja, kai 1989 m. vasario 16 d. Kaune Sąjūdžio Seimas paskelbia sieksiąs visiškos Lietuvos nepriklausomybės.

1989 m. balandžio mėn. Lietuvos SSR KGB pirmą kartą įvykdo kovinės parengties mokymus, parengia planą, nurodantį ne tik sukomplektuoti agentų smogikų grupes specialiosioms užduotims atlikti, bet ir numatantį būdus, kaip sulaikyti „ypač pavojingus“ asmenis ir „antisovietinius elementus“.

1989 m. birželio 27 d. KGB pirmininkas E. Eismuntas kartu su laikinai einančiu vidaus reikalų ministro pareigas Marijonu Misiukoniu (buvusiu KGB pulkininku, vėliau tapusiu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru) parengia įsakymą apie tarpusavio ryšių stiprinimą, kuriame rašoma: „Operatyvinė padėtis respublikoje tebėra sunki. Įvairaus plauko nusikaltėliški elementai ir politiniai avantiūristai (…) stengiasi surengti masinius neramumus, kelia tikslus destabilizuoti padėtį įvairiuose respublikos regionuose“.

Tuo tarpu VRM Vidaus tarnybos vadas N. Rogozianskis nurodo, kad vien per pirmuosius tris 1989-ųjų mėnesius Vilniuje įvyko 12 mitingų ir 28 susirinkimai, iš kurių 33 nesankcionuoti, Kaune 5 mitingai ir 1 eisena, Radviliškyje 3 mitingai, Klaipėdoje, Marijampolėje, Telšiuose po 2 mitingus ir t.t.

KGB lentelėje, sudarytoje 1989 gegužę, išvardintos 47 organizacijos, „dominančios KGB organus“: Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, pirmininkas V. Landsbergis – 180 tūkst. narių, 1730 grupių; tremtinių klubas „Tremtinys“ – 15,5 tūkst. narių, 41 skyrius; Žaliųjų judėjimas, pirmininkas Z. Vaišvila – 16 tūkst. narių, 40 grupių ir t.t. (visi duomenys pateikti pagal KGB statistiką).

Įdomu tai, kad šiame sąraše taip pat nurodytas ir KGB kontroliuojamas „socialistinis judėjimas už perestroiką „Jedinstvo“ (vad. I. Kučerovas), kuris, KGB-istų nuomone, narių skaičiumi buvo lygiavertis „Sąjūdžiui“ – 178 tūkst. narių, 414 grupių. Kituose savo raštuose KGB taip pat nerealiai padidina „Jedinstvos“ masiškumą: pvz., KGB Vilniaus skyriaus viršininkas savo analizėje „Apie pasikeitusią padėtį Vilniuje“ rašo, kad 1989 m. vasario 12 d. prie Sporto rūmų surengtame „Jedinstvos“ mitinge neva dalyvavo nuo 80 iki 100 tūkst. žmonių. Ir iš vėlesnių KGB raštų matyti, kad dalis KGB darbuotojų negalėjo susitaikyti su istorine realybe, todėl pateikdavo Maskvai iškreiptą vaizdą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę KGB ir kitos sovietų jėgos struktūros visgi pabandė „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“ užgniaužti Lietuvos laisvę (1991 m. sausio 11-13 d.) bei teroristiniais išpuoliais naikinti Lietuvos valstybingumą – jos pasieniečius, muitininkus ir kitus pareigūnus.

Tačiau laisvės sąjūdžio dvasia buvo stipresnė: 1991 m. vasario 9 d. referendume 2 mln. 28 tūkst., t.y. 76 proc. rinkėjų pritarė Lietuvos nepriklausomybei (147 tūkst., t.y. 5 proc. pasisakė prieš), o 1991 m. rugpjūčio 23 d., po nesėkmingo KGB ir sovietų armijos organizuoto perversmo Maskvoje, Lietuvos vyriausybė pareikalavo nutraukti KGB padalinio veiklą ir išvesti okupacinę kariuomenę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.02; 06:00