Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen atmeta opozicijos kritiką, kad padaryti „barteriniai mainai“ sutariant dėl kandidatūrų į Konstitucinio Teismo (KT) teisėjus. Parlamento vadovė tikina Seimo nario Stasio Šedbaro kandidatūros į Konstitucinį Teismą niekam nesiūliusi.
„Aš turėjau 5 kandidatus, iš kurių rinkausi ir tarp tų mano kandidatų nebuvo Stasio Šedbaro nė vienu momentu ir šios kandidatūros niekam nesiūliau. Pati išsirinkau Aurelijų Gutauską, dėl to, kad jo kompetencijos, man rodos, yra labai svarbios Konstituciniam Teismui ypatingai dabar, iš jo išeinant Vytautui Greičiui, kuris yra taip pat baudžiamosios teisės ekspertas“, – žurnalistams Seime teigė V. Čmilytė-Nielsen.
„Tai natūralu, kad Konstituciniam Teismui būtent tokio spektro specialisto reikia ir, manau, kad Seimas turėtų apsispręsti tiek dėl mano teikiamo, tiek ir dėl kitų kandidatų privalumų ir jų galimų minusų“, – pridūrė ji.
Trečiadienį Seimui pateikta Stasio Šedbaro kandidatūra skirti jį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju, pranešė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
ELTA primena, kad Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis teigė, kad Aukščiausiojo teismo sprendimas teikti S. Šedbaro kandidatūrą į Konstitucinį Teismą primena politinį paskyrimą.
„Reikėtų pasikelti praeitos kadencijos scenografas ir kalbėti apie politinius paskyrimus į Konstitucinį Teismą. Aišku, yra šiek tiek išskirtinė aplinkybė, nes buvęs KT teisėjas ir tokią konstitucinę teisę grįžti turi. Bet tai yra politinis paskyrimas. Ir jei šiandien tikėti žiniasklaida, kad yra padaryti barteriniai mainai ir išprievartauta laikinoji Aukščiausiojo teismo pirmininkė siūlyti poną Šedbarą, kad nesiūlytų Seimo pirmininkei ir netrukdytų jai politiškai, tai atrodo tokia prekyba poveikiui vyksta šalyje“, – sakė S. Skvernelis.
Seimas sutiko pradėti svarstyti Teisingumo ministerijos teikiamą įstatymo projektą dėl aukštesnio darbo apmokėjimo apylinkių teismų teisėjams.
Pasak pasiūlymo iniciatorių, įstatymo projekto rengimą paskatino tai, kad apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos dydis yra neproporcingas, atsižvelgiant į teisėjams keliamus kvalifikacinius reikalavimus, jų darbo krūvį, už darbą gaunamo atlyginimo santykį su kitiems aukštesnes pareigas einantiems pareigūnams bei tarnautojams, taip pat kitų teismų teisėjams iš valstybės biudžeto lėšų mokamais atlyginimais.
„Palyginti su kitų teismų teisėjų darbo apmokėjimo koeficientais – apylinkių teisėjų apmokėjimas yra neproporcingai mažesnis“, – Seime sakė teisingumo ministras Elvinas Jankevičius.
Teikiamomis pataisomis siūloma didinti apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientą nuo 14,2 iki 16,2 ir jis būtų vienetu mažesnis nei apygardų teismų teisėjų. Tai reikštų, kad atlyginimai neatskaičius mokesčių teisėjams didėtų nuo 1881,5 euro iki 2138,4 euro.
Pagal siūlymus taip pat didėtų šių teismų pirmininkų bei jų pavaduotojų pareiginių algų koeficientai. Apylinkių teismų pirmininkų pareiginės algos koeficientas būtų didinamas iki 18,2, o jų pavaduotojų – iki 17,2.
Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys, konservatorius Stasys Šedbaras teigė, kad apylinkės teisėjų darbo apmokėjimas – atgyvenęs. „Ta disproporcija tarp daug dirbančių apylinkės teismų teisėjų, iš kurių vėliau auga aukštesnių teismų teisėjų, yra nenormali, išsikraipiusi per laiką ir, manau, tikrai turėtume palaikyti šitą“, – sakė S. Šedbaras.
Po pristatymo už teisės akto pakeitimus balsavo 66 Seimo nariai, balsavusių prieš nebuvo, susilaikė 4 parlamentarai. Pritarus projektui po pateikimo, toliau jis bus svarstomas pagrindiniu paskirtame Socialinių reikalų ir darbo komitete, papildomu – Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Prie šio klausimo svarstymo Seimo posėdyje planuojama grįžti lapkričio 6 d.
TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Jeigu valdančiųjų demokratijos griovimo buldozeris nesustotų, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis neatmeta galimybės kreiptis į tarptautines institucijas telkiant pagalbą, kad Lietuva nepasuktų nedemokratinių valstybių keliu.
Pirmadienį spaudos konferencijoje jis sakė, kad pirmiausia svarstytų pradėti nuo kolegų – Europos liaudies partijos informavimo.
„Aš manau, kad mes turime informuoti savo kolegas, kad Lietuvoje yra prasidėję tokie procesai, keičiami įstatymai nepalankiai opozicijai, keičiamos rinkimų taisyklės. Tai būtų pradžia“, – sakė G. Landsbergis.
Pasak jo, vėliau būtų galimą kreiptis į ESBO, į rinkimus stebinčias organizacijas, kurios teikia konsultacijas, gali atsiųsti ekspertus, konsultuoti partijas. Anot G. Landsbergio, taip pat yra ir Europos Komisija, kuri numačiusi galimybę kreiptis dėl teisės viršenybės principo laikymosi valstybėse.
„Jeigu mes matytume, kad teisės viršenybės principas yra sistemiškai pažeidžiamas, neatmestume galimybės kreiptis ir į EK“, – sakė TS-LKD lyderis.
Seimo TS-LKD frakcijos narys Stasys Šedbaras sakė, kad jeigu bus nesiskaitoma su Konstitucija, su Konstituciniu Teismu yra galimybė kreiptis į Venecijos komisiją. „Galima būtų panaudoti ir šitą mechanizmą“, – sakė S. Šedbaras.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Konservatoriai Audronius Ažubalis ir Stasys Šedbaras abejoja, ar įgyvendinus valdančiųjų planus Lietuvoje dar liks vietos valstybinei lietuvių kalbai.
Kaip spaudos konferencijoje teigė A. Ažubalis, tai, kas pastaruoju metu vyksta, yra visiškas lietuvių kalbos, lituanistikos stūmimas į pašalius.
Seimo narys citavo švietimo ir mokslo ministrės patarėjo Eugenijaus Butkaus įrašą, kuriame teigiama, kad šiuolaikinė valstybės, visuomenės ir ūkio raida tiesiogiai priklauso nuo inovacijų, o inovacijos dažniausiai gimsta iš mokslinių tyrimų.
Kaip pabrėžė A. Ažubalis, visuomenės raida, valstybės gyvenimas, visų pirma, susideda iš moralinių, etinių dalykų, o technokratinis, vien matematinis požiūris į valstybės ateitį ją žlugdo, nes mus, visų pirma, sieja istorija ir kalba.
„Mes nė viename universitete nebeturime lituanistikos magistrantūrų. Nėra magistrantūros, nebus mokslininkų, nebus mokslininkų, liks tušti Vileišių rūmai, į kuriuos galės keltis matematinio mąstymo šalininkai“, – ironizavo Seimo narys.
S. Šedbaras antrino kolegai, atkreipdamas dėmesį, kad ne tik humanitariniai, bet ir socialiniai mokslai stumiami į pašalį.
„Lietuvių kalba – seniausia gyva indoeuropiečių kalba, nemažai garsiausių pasaulio universitetų ją studijuoja ne todėl, kad išmoktų, o kad prisiliestų prie senosios kalbos formų, todėl valstybės misija ir pareiga – saugoti kalbą“, – pabrėžė Seimo narys.
Kaip priminė S. Šedbaras, 1920 metais lietuvių kalba kalbėta tik kaimuose, tad tai, ką turime dabar, – didelis pasiekimas.
„Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai suprato, kad nesukurs valstybės neatkūrę kalbos. To negalima lyginti su lazeriais, bet lietuvių kalbos išsaugojimas turi būtų puoselėjamas į tai investuojant, kaip investuojama, pavyzdžiui, į nacionalinį transliuotoją“, – įsitikinęs Seimo narys.
S. Šedbaro žodžiais, liūdnai pagarsėjusios švietimo ir mokslo ministrės J. Petrauskienės palaimintas mokslo institutų jungimas – tik pirmas žingsnis, šiuo metu daromas spaudimas jų vadovams, piktnaudžiavimu paskelbus audito išvadas jau apkaltinta Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė.
„Optimizuoti galima viską, bet valstybė nėra „uabas“, kuris siekia pelno, valstybė kainuoja. Todėl, jei tęsis koordinuotas puolimas prieš lituanistiką ir lietuvių kalbos statusą, reikės imtis kitų priemonių“, – sakė S. Šedbaras.
Konservatorius viliasi, kad Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis labai įdėmiai perskaitys memorandumą ir su patarėjais ras būdų taisyti padėtį, kad lituanistikos studijos būtų tinkamai finansuojamos, kad būtų atšaukti J. Petrauskienės pasirašyti lietuvių kalbos egzamino pakeitimai ir išspręstos kitos memorandume minimos problemos.
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip spaudos konferencijoje sakė S. Šedbaras, lietuvių kalbos susinimo idėjos gimė ne vien šioje Vyriausybėje, prie to stipriai prisidėjo ir „intelektualų būrelis, knygoje „Lietuvių kalbos ideologija“ aiškiai pasisakydami prieš išskirtinį lietuvių kalbos vaidmenį Lietuvos valstybėje“.
S. Šedbaras citavo Loretos Vaicekauskienės ir Nerijus Šepečio sudarytos knygos ištraukas, akcentuodamas, kad lietuvių kalba vadinama kaimietiška, neva netinkama filosofijai, kad sovietų kariuomenė pasitraukė, o sovietiniai kalbininkai – ne ir pan.
„Taip ir panašiai kalba E. Raila, Nerija Putinaitė, Marius Ivaškevičius, kiti. Štai iš kur ateina mintys, kurios nieko bendro neturi su modernia Europa, labiau man primena Mao Dzedongo mintį kultūrai naikinti tradicinę kinų kultūrą pasitelkus chunveibinų jaunimo būrius“, – lygino S. Šedbaras.
ELTA primena, kad Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai A. Ažubalis, S. Šedbaras ir Laurynas Kasčiūnas Premjerui adresuotame memorandume išdėstė valdančiųjų iniciatyvas, kurių įgyvendinimas, jų nuomone, reikštų didelį smūgį lietuvių kalbai ir jos statusui valstybėje, taip pat lituanistikos studijoms ateityje.
Memorandume raginama ne tik stabdyti žalingas iniciatyvas, bet ir bendrai skirti didesnį dėmesį lietuvių kalbos puoselėjimui ir lituanistikos studijų sąlygų gerinimui.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų ir Vyriausybės programose yra pabrėžiama, kad „Lietuvos kultūros politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą“. Tačiau Vyriausybės pradėtos iniciatyvos, memorandumo autorių teigimu, rodo, kad atliekami visiškai priešingi veiksmai.
„Reikia konstatuoti, kad dėl valdančiųjų veiksmų šiandien lietuvių kalbai ir lituanistikai mūsų valstybėje kyla tiek iššūkių, kiek jų nėra buvę per visus 28-erius nepriklausomybės metus. Prieštara tarp teisingų deklaracijų valstiečių-žaliųjų ir Vyriausybės programose bei faktinių Vyriausybės veiksmų lietuvių kalbos ir lituanistikos atžvilgiu yra šios valdančiosios daugumos veikimo logikos ir politikos sampratos atspindys. Ir tai darosi grėsminga, kadangi kalbame ne šiaip apie kokią nors ūkinę sritį, o pamatinius tautos ir valstybės dalykus“, – sako parlamentaras A. Ažubalis.
Spaudos konferencija „Ar po valdančiųjų planų įgyvendinimo Lietuvoje dar liks vietos valstybinei lietuvių kalbai?“. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Konservatoriai atkreipia dėmesį į iniciatyvas, daugiausiai kylančias iš Švietimo ir mokslo ministerijos. Jie mini aukštojo mokslo reformos fone vykstantį studijų programų „optimizavimą“, dėl kurio grėsmė kyla ekonomiškai neatsiperkančioms, tačiau valstybei reikalingoms studijų programoms prioritetinėje lituanistikos srityje. Taip pat – praėjusiais metais ministrės Jurgitos Petrauskienės įsakymu įtvirtintą sprendimą panaikinti nuostatą, kad lietuvių literatūros egzamine būtų nustatyti privalomi lietuvių kalbos autoriai.
Parlamentarai atkreipia dėmesį į 2018 metų kovo 4 dieną Ministro Pirmininko S. Skvernelio sudarytos darbo grupės, kuriai vadovavo ministrė J. Petrauskienė, paskelbtas išvadas, kuriose siūloma į vieną humanitarinių tyrimų centrą sujungti Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Vienintelis šio sujungimo motyvas – ekonominė optimizacija.
Kaip memorandume pabrėžia Seimo nariai, lituanistikos mokslų siaurinimas, grindžiamas ekonomine „optimizacija“, galbūt yra racionalus verslo požiūriu, tačiau valstybės veiklai ir tautos ateičiai esmingose srityse, tarp kurių, be jokių abejonių, yra ir lituanistinės studijos bei moksliniai tyrimai, negali būti taikomas.
„Suvokdami lituanistikos ir lietuvių kalbos svarbą mūsų tautos raidai ir jos išlikimui, taip pat atkreipdami dėmesį į XVII Vyriausybės programoje jos prisiimtus įsipareigojimus, kurie buvo patvirtinti ir balsavimu Seime, raginame Vyriausybę nepritarti visoms šioms ir kitoms lietuvių kalbai ir jos statusui grėsmę keliančioms abejotino pagrįstumo iniciatyvoms“, – sako parlamentaras S. Šedbaras.
L. Kasčiūnas pabrėžė, kad itin svarbu atkreipti dėmesį ir į Seimo socialdemokratų frakcijos įregistruotą Tautinių mažumų įstatymą, kuris faktiškai Lietuvoje siūlo įvesti trikalbystę.
„Nerimą kelia ir bene dešimtmetį Seime vilkinamas Lietuvių kalbos konstitucinio įstatymo projektas, siekiantis įtvirtinti valstybinės lietuvių kalbos politikos nuostatas ir jos konstitucinį statusą“ – teigė L. Kasčiūnas.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Seimo Audito komiteto pirmininkė Ingrida Šimonytė bei Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras kreipėsi į teisingumo ministrę Mildą Vainiutę dėl nesprendžiamų problemų Kauno tardymo izoliatoriuje (KTI), nurodoma TS-LKD frakcijos pranešime.
Kreipimesi teisingumo ministrės klausiama, kokių priemonių ketinama imtis, kad esama netvarka KTI keistųsi. Teiraujamasi, kokios numatomos sisteminės pertvarkos, kad kalėjimų sistemoje nepasikartotų viešumoje pasirodžiusios istorijos apie KTI vadovybės pratęstą negaliojančią nekilnojamo turto nuomos sutartį, taip pat delsimą nutraukti maitinimo paslaugų sutartį su bendrove „Niklita“, klausimų keliantį vadovybės teisininko pasirinkimą, nes jis figūravo ir ankstesnių patikrinimų išvadose. Taip pat teiraujamasi, kokios numatytos priemonės apginti sąžiningai savo veiklą vykdančius darbuotojus.
„Tokios viešai skelbiamos žinios apie statutinę valstybės tarnybą žemina Kalėjimų departamento ir jo darbuotojų, kurie atlieka labai svarbią valstybės funkciją, ir visos valstybės tarnybos autoritetą. Būtina kuo greičiau paaiškinti visuomenei, ar tokios publikacijos turi bent mažiausio pagrindo, nes šis klausimas keliamas jau pakankamai ilgą laiką“, – teigė S. Šedbaras.
Be to, R. Morkūnaitė-Mikulėnienė ir I. Šimonytė kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį dėl tebesitęsiančios netvarkos KTI ir nevykstančių pokyčių Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Seimo narės ragina Premjerą principingai įvertinti teisingumo bei švietimo ir mokslo ministrių darbą, nes, kaip primenama, jo atstovaujama partija laimėjo rinkimus visuomenei žadėdama užtikrinti aukštus valstybės tarnybos skaidrumo ir efektyvumo standartus, nepakantumą piktnaudžiavimui, nepotizmui ir korupcijai.
„Nuo pranešėjų pateiktos informacijos, visuomenei atskleidusios plataus spektro sisteminius pažeidimus šiose įstaigose, praėjo ne vienas mėnuo, bet realių veiksmų situacijai keisti iš pagrindų ir ištaisyti padarytus prasižengimus, nėra padaryta. Kyla klausimas, kodėl už šių įstaigų kuravimą atsakingos ministrės laikosi nuošalyje nuo įsisenėjusių problemų sprendimo ir nesiima tiesioginės atsakomybės, kad skandalinga padėtis būtų ištaisyta, kad nedelsiant būtų užtikrintas skaidrumas, viešumas ir sąžiningumas, kurio šių įstaigų veikloje akivaizdžiai trūksta“, – komentavo TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotoja.
Primename, kad vakar žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog KTI vyriausioji buhalterė Rasa Kazėnienė vėl kreipėsi į Teisingumo ministeriją teigdama, kad laikinoji įstaigos vadovybė ne tik neskuba taisyti nustatytų pažeidimų, bet kai kuriuos bando užglaistyti.
Šiuos žodžius perskaičiau žurnalo „Deutscher ostdienst (Nachrichtenmagazin des Bundes der Vetriebenen)“ 2015 metų ketvirtajame numeryje.
Niekas geriau šių žodžių nesupras kaip tie, kurie žino, ką reiškia masiniai trėmimai ir ką patiria žmonės, kuriems duodamos kelios valandos susiruošti į kelionę nežinomybėn su verkiančiais kūdikiais ir pasiligojusiais senoliais.
Po to, kai Seimas slaptu balsavimu nepritarė prezidentės Dalios Grybauskaitės antrai kandidatūrai į Generalinio prokuroro pareigas (Kaišiadorių apylinkės teismo vadovės Editos Dambrauskienės), trečioji valdžia, panašu, nutarė parodyti, kas Lietuvoje tikrasis šeimininkas, ir nurodyti Prezidentei jos vietą.
Tai, kas Lietuvoje yra trečioji valdžia, labai nuoširdžiai ir lakoniškai „Žinių radijui“ laidoje „Aktualioji valanda“ išsakė prokuroras Julius Rėksnys.
Diskutuojant apie susidariusią padėtį, kaip vieną iš teigiamų Generalinio prokuroro skyrimo variantų jis nurodė Lenkijos pavyzdį, kurioje Generalinį prokurorą renka teisėjų taryba kartu su visuotiniu prokurorų susirinkimu. Laidos vedėjui Aurimui Peredniui paklausius, kuo dėti čia teisėjai ir kaip tokiu atveju žiūrisi teisėjų ir prokurorų atskirumas teismuose, J. Rėksnys pareiškė, kad „tai yra vienoje, beveik vienoje, valtyje sėdintys žmonės“. To „beveik“ galėjo ir nesakyti.
Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta, kad šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, atsiranda vyrui ir moteriai laisva valia sudarius santuoką.
Prieš ketverius metus, 2011-aisiais, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pagal Konstituciją esą galimas dar vienas šeimos modelis, grįstas nebūtinai santuoka. Šiame išaiškinime teigiama, kad šeima gali būti kitokia, nei santuokos pagrindu sudaryta šeima, ir jai prilygino inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie esantys konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.
Seime vykusioje diskusijoje „Privataus kaltinimo instituto Lietuvos teisinėje sistemoje perspektyvos“ nagrinėtos teisinės problemos ir jų sprendimo būdai, susiję su privataus kaltinimo institutu.
Iš 28 Europos Sąjungos šalių šiuo metu privataus kaltinimo institutas įtvirtintas 15 šalių.
Kalbėdamas apie ES šalių patirtį, diskusijos iniciatorius, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas dr. Stasys Šedbaras atkreipė dėmesį, kuriose šalyse veikia ši teisinė norma.
Rugpjūčio 17-ąją sukako trys mėnesiai, kai iš savo globėjos namų buvo per prievartą išplėšta maža mergaitė. Kur ji, koks jos likimas? Nei buvusiai globėjai, nei visuomenei jokie atsakymai apie vaiko gyvenimo sąlygas, jos psichologinę ir fizinę būklę nepateikiami.
Mergaitei neleidžiama susitikti nei su buvusia globėja, kurią ji labiausiai mylėjo ir su kuria sąmoningai rinkosi gyventi, nei su seneliais, kurių namuose praleido beveik visą savo vaikystę. Kas jai likę, kas sudaro šiandieninio jos gyvenimo turinį? Numanyti galima nesunkiai. Ne linksmi Lietuvos vaikai, ne žaidimų aikštelės, ne saulėtas pajūris, kaip priklauso mažiesiems vasarą, ir ne svajonių mokykla baltais langais, kur suklegės bendraklasiai rudenį, nešini gladiolių ir astrų žiedais savo mokytojai.
Šią vasarą sukanka ketveri metai, kai visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pradėjo intensyviai domėtis Medininkų žudynių byla.
Per paskutiniuosius kelerius metus sukaupti duomenys jau leidžia daryti išsamius, plačius apibendrinimus.
Deja, nuomonė, kurią susidariau kantriai vaikščiodamas į visus Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius, nėra palanki nei mūsų teisėsaugai, nei mūsų politikams. Jei Lietuva vadovautųsi savo pačios priimtais įstatymais, Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas šiandien džiaugtųsi laisve.
Lietuva buvusio Latvijos omonininko neturėjo pagrindo net suimti. Juolab – teisti pačia griežčiausia bausme. Mat Lietuvos Generalinės prokuratūros atstovai teismui nepateikė nė menkiausio K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančio įrodymo. O kalbos apie neva negaliojančius senaties terminus ar pritaikytus kaltinimus dėl karo nusikaltimų tėra pigi kelių politinių jėgų intriga, kurios pagalba begėdiškai siekiama paslėpti rezonansinės, visai Lietuvai svarbios bylos nagrinėjimo klaidas.
2012 m. balandžio 4 d. LR Vyriausybės posėdyje buvo bandoma įvykdyti geros valios ar kitaip geros aferos aktą, kuris buvo priimtas Lietuvos Respublikos Seime 2011 m. birželio mėn. 21 d. pavadinimu Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas (toliau tekste – Geros valios įstatymas).
Svarstant Geros valios įstatymą 2011-06-21 LR Seimo posėdyje valdančiosios daugumos atstovas LR seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Šedbaras pareiškė, kad „ Iš tiesų Vyriausybės ir Seimo kontaktai yra su absoliučia dauguma Lietuvos žydams atstovaujančių organizacijų arba organizacijų junginiu, ir vienintelė Kauno bendruomenė nesutinka.
Kovo 6 dieną neteisingumo įšalą iš Lietuvos vijome Lietuvių kalbos institute, prie Neries, kuri dar ledų sukaustyta, nors atsivėrusių properšų jau yra.
Tas renginys, pasak jo organizatorių, turėjo vykti Mokslų Akademijos salėje. Tą pastabą aš supratau kaip užuominą, leidžiančią spėlioti, kodėl teko važiuoti ne į Gedimino prospektą, o į Antakalnį. Gal tuo metu ten vyko kitas renginys, gal tiems, kurių žinioje Sąjūdžio gimimo salė, buvo, kaip dabar sakoma, padarytas spaudimas. Nenustebčiau, kad būtent taip ir atsitiko, nes susitikti su mokslo, meno, kultūros žmonėmis nepanoro nei Valstybės saugumo departamento (VSD), nei Generalinės prokuratūros (Darius Valys ir Darius Raulušaitis) vadovai; Prezidentės patarėjas Jonas Markevičius į kvietimą net neatsakė; taip pasielgė ir Seimo narys Stasys Šedbaras; žadėjo atvykti, bet neatvyko Seimo narys Julius Sabatauskas.
Seimo dalį, turinčią nuosavybę Lietuvos miškuose bei saugomose teritorijose, visai nepradžiugino Jos Ekscelencijos Prezidentės Miškų įstatymo pataisų vetavimas.
Jame nurodoma, kad „nuosavybės teisė nėra absoliuti“ (juo labiau ne „šventa“), ir „miškai yra išskirtinė ekosistema“. Maža to, yra dar minima privačios nuosavybės socialinė funkcija, kas giliai nepatinka oponentams.
Beje, vakar per Žinių radiją „Rakto“ laidoje Lietuvos privačių miškų savininkų asociacijos pirmininkas ponas A.Gaižutis, oponuodamas man, tvirtino, kad Prezidentė įstatymo pataisų nevetavo. Jas grąžino atgal į Seimą „Prezidentūra“. Ne pati valstybės vadovė.
Generalinė prokuratūra eilinį kartą numarino bylą dėl galimai saugumiečių padaryto nusikaltimo prieš Lietuvos valstybę ir jos demokratinę konstitucinę santvarką. Prokuratūra tinkamai netyrė, vilkino, marino ir kitas rezonansines bylas. Paminėtinos sausio 13-osios byla, karininko patrioto V. Pociūno nužudymo byla, pokario partizanų žudymo bylos, Kalvarijos pareigūnų, sukilusių prieš savo korumpuotus ir nusikaltimuose prasmegusius viršininkus, byla, VEKS (Vilnius – Europos kultūros sostinė) byla.
