Vakarų Europoje – galingi potvyniai. EPA-ELTA nuotr.
Per potvynius Vakarų Europoje, kurie nusiaubė Vokietiją, Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Liuksemburgą iš Šveicariją, žuvo daugiau nei 150 žmonių, praneša naujienų agentūra dpa.
Vien vakarų Vokietijoje potvynių metu žuvo mažiausiai 133 žmonės, o policija baiminasi, kad aukų skaičius gali dar labiau išaugti.
Be to, 618 Vokietijos gyventojų buvo sužaloti siaučiant gamtos stichijai. Taip pat yra be žinios dingusių žmonių.
Paieškos ir gelbėjimo operacijoje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje dalyvauja 19 000 gelbėtojų.
Penktadienį iš savo namų buvo evakuota 700 Ophoveno gyventojų po to, kai apgriuvo netoliese esanti užtvanka Rūro upėje, tekančioje per Vokietiją, Nyderlandus ir Belgiją.
Šeštadienį Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris lankysis nelaimės ištiktame šalies regione.
Kanclerė Angela Merkel pažadėjo pagalbą nukentėjusiems nuo potvynio žmonėms ir taip pat lankysis vakarų Vokietijoje.
Pranešama, kad pažeistos elektros ir telefonų linijos bei mobiliojo ryšio sutrikimai apsunkina gelbėtojų pastangas rasti žmones.
Gelbėtojai taip pat vykdo paieška viename kaime, kur atsivėrė didelė smegduobė ir sugriuvo trys gyvenamieji pastatai bei istorinė pilis.
Tuo metu Belgijoje per potvynius žuvo 24 žmonės, o Nacionalinis krizių centras mano, kad aukų gali būti daugiau.
Belgijos premjeras Alexanderis De Croo ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen susitiko su nelaimės ištiktomis bendruomenėmis.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pasiūlė savo šalies pagalbą Vokietijai ir Belgijai, o Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda kreipėsi į Vokietijos vadovą išreikšdamas užuojautą aukų šeimoms ir nukentėjusiems.
Aną dieną poliklinikos koridoriuje klausiausi dviejų vyrų ir kelių moterų diskusijos apie nūdienos gyvenimą. Visi, aišku, koneveikė valdžią, vardijo negeroves. Smulkus verslininkas (taip jis prisistatė diskusijos dalyviams), pusamžis vyras buvo linkęs matyti ir teigiamų reiškinių. Aš nesiskundžiu, turiu versliuką, esu pavalgęs, apsirengęs.
Pesimistas jam piktai metė: jeigu jūs toliau savo nosies nematot, tada, žinoma, mums nėra apie ką kalbėti. Atsakydamas verslininkas paklausė: o jūs šalia negerovių ar galėtumėt paminėti bent kelis teigiamus mūsų gyvenimo reiškinius? Pesimistas supyko ir toliau nesileido į kalbas: aš jums ne koks mokinukas, kad atsakinėčiau į tokius klausimus.
Tą dieną, prisiminęs diskusiją poliklinikos koridoriuje, ne vieną kartą pagalvodavau: o jeigu manęs verslininkas būtų paklausęs?
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Po kelių dienų televizijoje klausiausi dviejų intelektualų – turkų dramaturgo ir lenkų režisieriaus – samprotavimų apie globalius procesus, vykstančius pasaulyje, musulmonų antplūdį į Europą globalizacijos fone, skurdo ir sunkiai įsivaizduojamos prabangos fone. Ką reikia daryti? Kuo visa tai baigsis? Kokios tendencijos?
Galima kalbėti atskirai apie mano, mano šeimos gerovę arba negerovę, mano tautos, mano valstybės, ir mano Žemės būklę ir jos likimą. Akivizdu, kad visi šie indai tarpusavyje yra daugiau mažiau susiję.
Aukso amžius, kai Vakarų pasaulis maudėsi taikoje, ekonominiame pertekliuje, baigėsi, turbūt, pernai, kai į Europą patraukė pirmieji šimtai tūkstančių alkanų taikos ir geresnio gyvenimo ieškotojų iš musulmoniškų kraštų. Turkas dramaturgas sako, kad tai tik pradžia. Ten trūksta ne naftos, o vandens, kurio pas mus užtektinai. Mums reikia siekti, kad musulmonai gimdytų tik tiek vaikų, kiek gali išmaitinti ir išauklėti, remiantis pirmiausia ne religijos, o mokslo žiniomis. Tik apie 40 proc. musulmonų savo pasaulėžiūra yra artimi, palankūs Vakarams. Jeigu norim išlikti nesutrypti, privalom jiems padėti ne karais, ne prievarta, bet auklėjimu, derybomis, materialine parama jų pačių šalyse. Vakaruose atsidūrę pabėgėliai ilgainiui, kai liausis kariniai konfliktai, turi būti sugrąžinti namo, kur jų šaknys.
Lenkas režisierius mano, kad dabar pasaulyje badaujančiųjų mažiau negu bet kada anksčiau. Galbūt, tačiau mirštančiuosius iš bado dabar ši tiesa (jeigu tai tiesa) vargu ar gali paguosti. Panašu, kad mums teks juos ne tik pamaitinti, bet ir pagirdyti, ir ne bet kur, o Vakaruose. Nepajėgsime, nes jėgos nelygios.
Už klaidas anksčiau ar vėliau tenka brangiai sumokėti. Tos klaidos globalios, primenančios komunistinių utopijų klaidas, pražudžiusias daug milijonų. Vakarų pasaulis antrą kartą užlipo ant grėblio. Atrodo, 2017-ieji bus didžiųjų suiručių, skausmingų permainų pradžia. Omenyje turiu nuo sausio 20-osios labai pasikeitusias Jungtines Amerikos Valstijas, taip pat šalis – Europos Sąjungos lyderes, Rusiją…
Sunku tikėtis gerų permainų, kai pasaulį valdo „Davoso žmogus“ – uždaros kosmopolitinės superklasės atstovas, kuriam yra „mažareikšmis tautinis lojalumas, jis žvelgia į nacionalines sienas kaip į kliūtis, kurios, laimei, nyksta, ir mato nacionalines vyriasybes kaip praeities liekanas, kurių vienintelė naudinga funkcija yra palengvinti elitų globalias operacijas“ (Žymus politikos teoretikas Samuelis Huntingtonas).
2017-ųjų Davoso forumas, – apie kurį galimai būsimoji Prancūzijos prezidentė Marine le Pen pasakė, kad jo „ideologija yra paprasta: suardyti tautas, liaudį ir demokratiją, paliekant atvirą vietą rinkoms, didiesiems finansams ir privalomam multikultūralizmui“ – ne tik nerimauja dėl augančio populizmo, bet mato ir kelias dešimtis grėsmių bei keliolika tendencijų: orų permainos, stichinės nelaimės, teroras, tarpvalstybiniai konfliktai, technologinės grėsmės, kibernetinės atakos, priverstinė migracija, senstanti planetos visuomenė, turtinės nelygybės didėjimas, pramonės revoliucija ir t.t.
Bet laikas grįžti namo ir atsakyti į smulkaus verslininko klausimą: o kas gero mūsų padangėje? Atsakyčiau taip: gerai, kad dar ne visi emigravome iš Lietuvos, kad dar kartais kalbame ir dainuojame lietuviškai, kad gal dar nepasirašytas Trumpo ir Putino paktas, lemsiantis Baltijos šalių likimą, kad JAV prezidentas dar neatšaukė savo karių iš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių, kad dar egzistuoja ir NATO, ir ES, kad prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje jau pasivijo vakarietiškąsias, kad ne visi medikai išgirdo D.Britanijos kvietimą gydyti ne lietuvius, o anglus, kad artimiausiu metu nebūsime girtuoklių tauta, nes neturėsime ko gerti, kad Valstiečių ir žaliųjų partijos lyderio pavaduotoja išėjo iš Seimo…
Tęsti? Ar verta? Daug gerų dalykų galima surašyti, jeigu esi optimistas ir nesi „Davoso žmogus“.
Aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia diskusiją, kodėl metropoliteno statybos – vienintelė priemonė, pajėgi Vilnių išvaduoti iš transporto spūsčių.
Apie metro privalumus mūsų portale jau kalbėjo Seimo nariai Kęstutis Masiulis, Rimantas Dagys, Linas Balsys. Šiandien mūsų svečias – parlamentaras Vytautas Juozapaitis.
Beje, prof. Vytautas Juozapaitis pabrėžė, jog metro linijos Lietuvos sostinei reikalingos omenyje turint ne tik ekonominius, bet ir karinius – gynybinius aspektus. Juk požeminėse metro linijose galima slėptis nuo bombardavimų, radiacijos, stichinių nelaimių. Galų gale požeminės metro linijos – galimybė greitai ir saugiai evakuoti žmones.
Videointerviu trukmė – 12 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.
