Pirmiausia parūpo išsiaiškinti, kur buvo ar galėjo būti Šventaragio slėnis, kur pagaliau jo ribos ir kokia šios vietos paskirtis. „Lietuvos metraštyje“  rašoma:

„Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje  būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų.

Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami <…> Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten savo tėvo kūną sudegino, ir jo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino.“

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( IV )”

Be abejo, suvokti Vilnių, nepasiaiškinus padavimų ir legendų prasmių, būtų tas pats kaip aprašinėti kokią nors didikų giminę, neaptarus jos genealoginio medžio. Antai Vilniaus senamiesčio viduryje prie trikampės aikštelės pastatyta Paraskevos Piatnicos cerkvelė. Jos sienoje juodo akmens plokštėje įrašyta, kad čia anksčiau buvusi Ragučio šventykla. Po trejeto šimtmečių dar esą caras Petras Pirmasis čia pakrikštijęs negriuką Hanibalą – Aleksandro Puškino protėvį.

Patyrinėjus šias vietas virgulėmis, aptikta, kad per trikampę aikštę praeina plati energetinė juosta iš pietų į šiaurę ir atgal, t.y. nuo Aušros Vartų iki Arkikatedros.

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( III )”

 

Gaila, bet kol kas Lietuvoje negirdime geranoriškų katalikiškos atgailos ženklų požiūryje į kryžiaus žygius prieš Baltijos kraštų pagonis ir į pačią pagonybę.

Priešingai – ne taip seniai Lietuvoje ir už jos ribų plačiai nuskambėjo Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio viešas protestas dėl Vilniaus Katedros aikštėje planuotų šventinių renginių, kurie, atseit, "nedera šioje visiems Lietuvos žmonėms brangioje vietoje, turinčioje ypatingą sakralinį statusą".

Ypatingą arkivyskupijos vadovų pasipiktinimą sukėlė planuojamas folkroko misterijos "Žaibo gėlės" vaidinimas greta Arkikatedros, kuris „jokiu būdu neleistinas, nes ši pagoniškų apeigų inscenizacija giliai įžeistų tikinčiųjų jausmus".

Kaip rašyta arkivyskupo laiške miesto merui ir Lietuvos valstybės vadovams, ši misterija, sprendžiant pagal scenarijų, turiniu esanti visiškai pagoniška, o vaidinime atnašaujamos aukos Perkūnui ir panašūs pagoniški ritualai, galintys giliai įžeisti tikinčiuosius, kaip ir pasigirstantys kai kurių naujųjų pagonių siūlymai atsiimti senuosius Katedros rūsius.

Netenka stebėtis, kad viešas kardinolo Audrio Juozo Bačkio laiškas tuoj pat susilaukė Lietuvos visuomenės atsako. Gana griežtai, atsižvelgdama į Lietuvos archeologų tyrinėjimus, reagavo baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“: „Katedros aikštė ir aplink ją esant teritorija – tai Šventaragio slėnis, dar vadinama Lietuvos širdimi. Garbingiausias laikotarpis – pagoniškasis, kai buvo kuriama ir stiprinama valstybė. Čia buvo sutelkti svarbiausieji tautos simboliai – Amžinoji Ugnis, Perkūno šventovė ir kt. Už tautos išlikimą turime būti dėkingi mūsų pagoniškiesiems protėviams. Kur ta pagarba šiandien? Katedros rūsiuose pagerbti tik krikščioniškieji valdovai. Jokios pagarbos pagonių atminimui. Šiandien iš kardinolo lūpų girdime tik panieką, ir jis kalba tarsi nelietuvis. Kodėl Lietuvos Širdis – Šventaragio slėnis turi būti mūsų didvyriškos praeities niekintojų rankose?".

Continue reading „VI. Romos Katalikybė ir Baltijos kraštų pagonybė: konflikto inercija”