Šventasis Daumantas Timotiejus

Aktualijos

11. Emigrantų palikuonys – lietuviškųjų šaknų beieškant

Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečiojoje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba.

Taip jau yra pagal gamtos dėsnius – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliacijai.

Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai itin sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VIII )” →

Aktualijos

5. Prologinis šv. Daumanto gyvenimas – stilius ir kodai

Beveik iš karto po mirties (1299 m.) Pskove prasidėjo Daumanto atminimo ir vardo įamžinimo procesas, nusitęsęs, kaip matysime, ilgus amžius.

Turbūt pirmiausia atsirado iniciatyva paskelbti mirusį kunigaikštį šventuoju, ir tai buvo padaryta, be abejo, Naugardo arkivyskupui pritariant, nes Pskovas dar ilgai priklausė Naugardo arkivyskupijai. Kunigaikštis buvo iškilmingai pakrikštytas Švč. Trejybės sobore ir priėmė naująjį krikšto vardą Timotiejus (gr. Τιμόθεος – Dievą gerbiantis, arba Dievo pagerbtasis)[1].

Nuo tada šv. Daumantas tapo

pripažintas Pskovo globėjas kartu su kunigaikščiu Vsevolodu Gavrilovičiumi ir Trejybės soboru. Kaip teigia metraščiai, 1374 m. Pskove jau buvo pastatyta cerkvė Daumanto garbei.[2]

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( III )” →

Aktualijos

3. Aprioriniai literatūros istorikų siekiai – tautinių pozicijų disputas

Pradėkim nuo „Pasakojimo apie Daumantą“.

Kol kas niekas, mano manymu, nėra nuveikęs daugiau, tyrinėdamas šį kūrinį, už senosios rusų literatūros specialistę V. Ochotnikovą, paskelbusią daug mokslinių straipsnių ir stambią studiją „Povest o Dovmante“. Kurį laiką netgi maniau, jog

man nėra reikalo leistis į metraštinių tekstų apie Daumantą aiškinimus, kadangi ir čia pirmiausia rusų tyrinėtojai yra kalnus nuvertę. Išsamiausias šiuo atžvilgiu darbas yra V. Ochot­nikovos speciali studija apie metraštinį Daumantą (1985), sukėlęs man, su dėkingumu prisipažinsiu, ne vieną idėją, apmąstant seniausiosios lietuvių literatūros koncepciją. Žodžiu, nėr ko vaizduoti, kad ari ten, kur kitų puikiai išarta.[1]

Bet niekad nevėlu pamąstyti, vardan ko kitų arta.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( II )” →

Aktualijos

Kaip giliai skendėjo ir tebeskendi tautos atmintyje ir Lietuvos istoriografijos užmarštyje pirmojo lietuvių kunigaikščio vienuolio Vaišvilko ir pirmosios lietuvės krikščionių šventosios Charitinos Lietuvaitės vardai, taip dažnas ir lengvai prisimenamas ne tik Lietuvoje kunigaikščio Daumanto vardas.

Jei visus rimtesnius straipsnius apie Vaišvilką sudaro vos kelios publikacijos, o apie šv. Charitiną Lietuvaitę apskritai nieko neteko rasti Lietuvoje, tai įvairiakalbis sąrašas straipsnių ir straipsnelių apie šv. Daumantą Timotiejų užimtų čia ne vieną dešimtį puslapių.

Viena vertus, tai palengvina šio seniausiosios lietuvių literatūros istorijos poskyrio apie Daumantą rašymą – yra kuo pasiremti, nebūtina pradėti, kaip sakoma, nuo tuščio lapo ir pradinio žinučių rankiojimo iš santūrių istorinių šaltinių ir kitakalbių metraščių bei kronikų.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( I )” →