Paminklas M. L. Rėzai Juodkrantėje. Neringos savivaldybės nuotr.
Rimutė Rimantienė, archeologė. Asmeninio albumo nuotr.

Dvyliktoji Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija šeštadienį bus įteikta archeologei habil. dr. Rimutei Rimantienei už Kuršių nerijai ir Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką mokslinę tiriamąją ir kultūros puoselėjimo veiklą.
 
Pasak Liudviko Rėzos kultūros centro pranešimo, dėl viruso pandemijos premijos teikimo ceremonija iš Juodkrantės evangelikų-liuteronų bažnyčios nusikels į virtualią erdvę. Padėkos žodį iš savo namų Vilniuje tars premijos laureatė habil. dr. R. Rimantienė, 2020 metais sulaukusi 100 metų jubiliejaus. Iškilią mokslininkę sveikins Neringos meras Darius Jasaitis, kalbės Rimantienės mokinys prof. dr. Adomas Butrimas, neringiškiai – istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, Neringos muziejų direktorė dr. Lina Motuzienė.
 
Į Nidą ieškoti senųjų gyventojų palikimo R. Rimantienė išsiruošė 1973 m. po sėkmingų kasinėjimų ir atradimų Šventojoje. 1973–1978 m.
 
Nidoje vykusių archeologinių kasinėjimų, vadovaujamų R. Rimantienės, metu ištirtas daugiau kaip 4600 kv. m plotas, rasta gausybė radinių, tarp jų – vien keramikos objektų per 100 tūkst. vienetų (jie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje, keletas pavyzdžių yra nuolatinėje Neringos istorijos muziejaus ekspozicijoje). Apibendrindama kasinėjimų medžiagą, 1989 m. R. Rimantienė parengė monografiją „Nida – senųjų baltų gyvenvietė“, o 2016 m. išleido papildytą monografiją anglų kalba „Nida: A Bay Coast Culture Settlement on the Curonian Lagoon“. Jose galima pažinti vėlyvojo neolito gyventojų materialiąją ir dvasinę kultūrą. 1999 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis išėjo knyga „Kuršių nerija archeologo žvilgsniu“, o 2000-ųjų vasarą R. Rimantienė dar kartą sugrįžo į Nidą ir su Vilniaus dailės akademijos studentais atkūrinėjo senosios Nidos keramikos gamybos tradiciją.
Kuršių marios. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Kaip teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė, R. Rimantienės atlikti Nidos senovės gyvenvietės moksliniai tyrimai yra aktualūs ne tik archeologams, geologams, etnologams, bet ir visiems, besidomintiems seniausia mūsų krašto, ypač baltų kilmės, istorija. Jos mokslinis įdirbis padeda spręsti bendraeuropines archeologijos mokslo problemas, susijusias su Baltijos regiono apgyvendinimo pradžia, senųjų europietiškų kultūrų gyvenimo būdo, meno, ritualų reikšme, taip pat indoeuropietiškų kultūrų migracija ir baltų kultūros formavimusi.
 
2008 m. Neringos savivaldybės tarybos įsteigta premija įteikiama kasmet per M. L. Rėzos gimtadienį, sausio 9-ąją, už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą, puoselėjančią etninę kultūrą ir kultūros paveldą, bei šiam kraštui reikšmingus pasiekimus literatūros, liaudies meno, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos, mokslinės tiriamosios bei edukacinės veiklos srityse, už iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie šio krašto turizmo plėtros.
 
M. L. Rėza (1776–1840) yra gimęs Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.09; 00:30

Einant nuo Antano Vienuolio memorialinės sodybos tiltu per Šventąją, upės krante žydinčios gėlės skelbia : „Čia gera sugrįžti“. Nors nesu anykštėnas, bet man taip pat gera lankytis lietuvių literatūros klasikų krašte, susitikti su studijų laikų bičiuliais Anykščių garbės piliečiais Milda ir Vygandu Račkaičiais, vasarą gyvenančiais Latavoje. Daug kartų čia būta. Pastaroji viešnagė sutapo su liepos 20-23 d. vykusia miesto švente „Švenčia Anykščiai“. Maloniai nustebino didžiulė keturių dienų programa, paskelbta „Savaitėje“ ir pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“. Šventė, kokios galėtų pavydėti net ir Vilniaus savivaldybė.

Deja, aš mačiau tik nedidelę jos dalį, tik tai, kas vyko miesto parke, Anykščių senamiestyje, konkrečiai: šventinę eiseną nuo Anykščių koplyčios-Pasaulio anykštėnų kūrybos centro į A.Baranausko aikštę; šioje aikštėje mačiau visus floristinius kilimus (jų nuotraukas paskelbsime kitą dieną), o Anykščių senamiestyje – kai kuriuos šio krašto muziejų eksponatus.

Mūsų skaitytojams siūlome pasižiūrėti į šventėn žygiuojančius anykštėnus („Kiek daug ponų, ir kokie visi gražūs!”), pasižvalgyti po miesto senamiestį…

Vytautas Visockas – nuotraukų autorius

« 1 2 »

2017-07-23

15. Malda į šv. Charitiną Lietuvaitę

Malda į šventąją ar šventąjį, manau, labiau įprastas Lietuvos krikščionims kanonas, nors istorinės maldų šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui metamorfozės, suprantama, turėjo būti žymesnės negu giesmių. Maldos nuolatos kito.

Ir vis dėlto jaučiau pareigą ir norą jas išversti ir pateikti atskiromis publikacijomis lietuviams krikščionims, idant pajustų XIII a. lietuvių dvasią, o galbūt ir ryšį su nuostabia Lietuvių žemės dukterimi šv. Charitina Lietuvaite ir lietuvių karžygiu šv. Daumantu Timotiejumi.

Įsiklausykim, kaip lietuviškai skambėtų „Malda į šventąją geratikę kunigaikštytę Charitiną Lietuvaitę“:

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( VIII )”

7. Biografijos rekonstrukcija

Nemažą pluoštą žinių apie šv. Charitiną Lietuvaitę pateikia vienas autoritetingiausių XIX–XX a. enciklopedinių leidinių Rusijoje – „Rusiškas biografinis žodynas“, kurio 25 tomai buvo išleisti 1896–1918 m., vadovaujant ir prižiūrint Rusijos istorijos draugijos įkūrėjui ir ilgamečiam pirmininkui, Rusijos mokslų akademijos garbės nariui Aleksandrui Polovcovui (Алексáндр Алексáндрович Половцóв, 1832–1909) ir jo darbo tęsėjams.

Enciklopedinio žodyno straipsnis paremtas nemažu panaudotos literatūros sąrašu[1] ir teikia šv. Charitinos Lietuvaitės biografijos metmenis:

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( IV )”

vanagas_rimantas

Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas, sutemus dabar primena pustuščių namų – vaiduoklių alėją. Tie tuntai vaikų, mano vaikystės laikais besiturškusių Šventojoje, nutūpusių akmenis ir medžius, virto ant pirštų suskaičiuojamais pensininkais, o aš pats praėjusią vasarą mėnraštyje “Pasaulio anykštėnas” aprašiau tokią anekdotinę situaciją:

– Jūs verkiat, kad Anykščiuose nebėra jaunimo. Pažiūrėkit, kiek vien Šventojoje maudosi!

Iš tiesų… Pažiūrėkim, paskaičiuokim, kas gi susirinko vienoje maudykloje. Štai vasaros anykštėnė Indrė, atvažiavusi atostogų pas senelius iš Londono. Štai Ieva ir Martynas, atkakę iš Norvegijos aplankyti tėvų. Štai kaimynų dukra, parlėkusi iš Ispanijos. Štai Viltė su dukrele, vyrą laikinai palikusi Miunchene… Tikrai, kiek gražaus, sveiko jaunimo dar turime!..

Continue reading „Ašara ant voratinklio…”