Gyvūnai dažnai elgiasi kaip žmonės. Ir šuo taip pat būna kai kuo panašus į mus. Kelis kartus sudraustas jis, atrodo, supranta, kaip nedera elgtis, bijo bausmės ar kitokios šeimininko nepasitenkinimo išraiškos.
Maniškis, pamatęs kieme vaikštančią vištelę užsimerkia. Jeigu, gulinčiam ant tako, palei snukį krypuoja kokia pasipūtusi kvaiša, jis ne tik užsimerkia, jis letena prisidengia akis – tokia didelė pagunda suleisti iltis į spurdančio paukščio kaklą. Užsimerkus vištos nėra. Beje, kartais taip elgiasi ir žmonės: nepastebi, nenori matyti, ignoruoja akivaizdžius faktus, kurie yra nemalonūs, kenksmingi, pavojingi.
