Arūnas Marcinkevičius. Advokatas

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nustato pernelyg abstrakčius įrodymais laikytinų duomenų suradimo, gavimo, fiksavimo, jų patikros būdų bei priemonių panaudojimo teisėtumo reikalavimus.

Šiuo metu galiojant LR BPK 20 str. 5 d. redakcija nustato, kad „teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu„. Tačiau tokio įstatymo, apibrėžiančio įrodymų arba, kitaip tariant, faktinę įrodomąją reikšmę turinčių duomenų ir jų šaltinių patikimumo vertinimo kriterijus, procedūras ir taisykles iki šiol nėra.

Aukščiau cituojamoji minėtos normos formuluotė nenustato įrodymais laikytinų duomenų ir jų šaltinių patikimumo, o tai reiškia nenustato duomenų pagrįstumo, atsakingo patikrinimo bei vertinimo bendrosios procesinės prievolės visiems kitiems baudžiamojo proceso subjektams: kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo, prokuratūros institucijoms ir jų pareigūnams. O be to, kas ypač pabrėžtina, nepateikia ir nekelia pagrįstumo bei patikimumo vertinimui būtinų, privalomai tikslių loginio vertinimo kriterijų ir jų taikymo prievolės reikalavimų.

Teisinga ar neteisinga?

Derėtų pagaliau pripažinti, kad eksperimentinių reformų dėka dabartinė LR BPK 20 str. 5 d. normos redakcija, privalanti tiksliai ir konkrečiai reglamentuoti įrodymų pagrįstumo, pakankamumo, patikimumo ir priimamų procesinių sprendimų faktinius bei teisinius pagrindus yra neleistinai abstrakčia ir bereikšme.

Ar nėra gėda, kad 33-siais Valstybės ir Visuomenės vystymosi raidos metais tyrėjams, prokurorams ir teisėjams iki šiol nėra nustatyta besąlyginė prievolė formuoti savo vidinį įsitikinimą išskirtinai loginių taisyklių, konkrečių duomenų ir jų šaltinių patikimumo vertinimo kriterijų pagrindais, kuriais jie privalėtų vadovautis bei pagrįsti savo procesinius sprendimus?

Pažymėtina, kad griežtas įrodomosios informacijos šaltinių ir duomenų patikimumo vertinimo kriterijų taikymas yra besąlygiškai, privalomai būtinas kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo organizavimo bei vykdymo, o ypač kardomųjų priemonių skyrimo, kaltinamųjų aktų bei nuosprendžių surašymo stadijose.

Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr.

Kriminalinės žvalgybos pareigūno, tyrėjo, prokuroro, teisėjo ,,vidinis įsitikinimas” privalo būti formuojamas laikantis itin griežtos logikos, remiantis informacijos duomenų faktinio tikslumo ir jų šaltinių atitikimo vertinamiesiems patikimumo kriterijams analizės rezultatų pagrindais taip, kad bet kuris kitas, išoriniam ir vidiniam emocijų poveikiams atsparus, nešališkas asmuo neturėtų jokio pagrindo padaryti kitokią išvadą.

Tačiau dabartinė padėtis suteikia pagrindus ir sudaro sąlygas nebaudžiamai nepaisyti elementarios silogizmo logikos, nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų politiniuose ir teisiniuose procesuose bei leidžia nevaržomai bujoti demokratinėje – teisinėje valstybėje netoleruotinoms subjektyvioms paskatoms, asmeniniams interesams ir net kaprizams, bei abejotino patikimumo šaltinių pateiktų, nepakankamai tikslių duomenų pagrindu, be jokios atsakomybės lemti ir laužyti žmonių likimus.

Visuomenę užplūdusių emocingų politinių reakcijų į 2022 m. balandžio 19 d. Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį banga rodo baudžiamosios justicijos kryžkelę, kurioje būtina pasirinkti: kas, kokiais pagrindais ir kaip vykdys teisingumą Lietuvoje?

Advokatas Arūnas Marcinkevičius, advokatų kontoros „Balticus Advocatus” seniūnas

2022.04.22; 12:04