Lietuvos geležinkelių stotis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Viešojoje erdvėje tebesitęsiant diskusijai dėl Laisvės partijos pirmininkės artimos draugės Agnės Belickaitės įsidarbinimo „Lietuvos geležinkelių grupėje“ (LTG), teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska kritikuoja A. Belickaitės veiksmus. Pasak jos, sprendimas žengti į interesų konflikto regimybę, nepaisant galimos žalos partijai, yra nesuvokiamas.
„Antra diena kaip Laisvės partija viešai priversta gintis jaunųjų bebriukų etiketės. Etiketės, kuriai prisiklijuoti užteko vieno žmogaus asmeninio sprendimo. Nepaisant galimos žalos partijai. Žalos frakcijai. Žalos visuomenės pasitikėjimui. Aš neabejoju Agnės profesionalumu ir tinkamumu eiti pareigas. Tačiau asmens sprendimas žengti į interesų konflikto regimybę, nepaisant šios galimos žalos partijos atžvilgiu, man yra nesuvokiamas, nepateisinamas ir skaudinantis“, – savo „Facebook“ paskyroje teigė E. Dobrowolska.
„Aš suprantu, kad tai Agnei tik verslas. Bet būnant arti politinės komandos, aš tikiuos skaidrumo standartų ir sąmoningumo, o ne pragmatiško „stoiškumo“ vardan puikios algos“, – kritiškai pasisakė ministrė.
Galiausiai E. Dobrowolska tikino esanti pripratusi prie politikų purvo ir kritikos Laisvės partijos bendražygiams, bet tai būdavo dėl liberalių vertybių, o ne asmeninių karjeros interesų.
„Tiek aš, tiek dalis mano partijos bendražygių esame pripratę sugerti daug politikų purvo ir kritikos. Dažniausiai to, kuris kyla kovojant dėl žmogaus teisių, liberalių vertybių, bet ne kažkieno asmeninės karjeros interesų konflikto regimybės kontekste“, – sakė ji. Šventinis traukinukas – kur jis mus veža? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ELTA primena, kad prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį vakare paragino ekonomikos ir inovacijų ministrę Aušrinę Armonaitę apsvarstyti galimybę pasitraukti iš posto. Taip šalies vadovas pareiškė po to, kai viešojoje erdvėje kilo diskusijos dėl Laisvės partijos pirmininkės artimos draugės Agnės Belickaitės įsidarbinimo LTG.
Klausimus dėl A. Belickaitės ryšių su Laisvės partija viešojoje erdvėje iškėlė keletas žurnalistų, pastebėjusių, jog ekonomikos ir inovacijų viceministro Vinco Jurgučio žmona įsidarbino LTG korporatyvinių reikalų direktore. Svarstyta, ar A. Belickaitės paskyrimas į LTG yra skaidrus, mat ji yra glaudžiai susijusi su Laisvės partija ir yra artima šios politinės jėgos lyderės Aušrinės Armonaitės draugė. Be to, LTG yra pavaldi Susisiekimo ministerijai, o šią, pagal galiojančius valdančiosios koalicijos partijų susitarimus, kontroliuoja Laisvės partija.
Kritika. Interneto erdvėje
Pati A. Belickaitė neneigia savo ryšio su Laisvės partija, tačiau jaučiasi rami dėl savo veiksmų. Ji tvirtina, kad dirbo su politine jėga kaip laisvai samdoma konsultantė. Taip pat ji nurodo gavusi darbo pasiūlymą iš atrankos agentūros „Alliance for recruitment“ – su „laisviečiais“, anot jos, šis sprendimas ir darbo pasiūlymas nebuvo aptarinėjamas.
Tuo metu A. Belickaitės vyras, ekonomikos ir inovacijų viceministras V. Jurgutis nutarė kreiptis į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisiją, prašydamas įvertinti ir atlikti tyrimą dėl galimo privačių ir viešųjų interesų konflikto.
Į etikos sargus kreipėsi ir A. Armonaitė. Politikė tvirtina sužinojusi apie A. Belickaitės karjeros pokyčius tik po fakto, tačiau pripažįsta, kad šioje situacijoje tam tikra interesų konflikto regimybė egzistuoja.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atmintinų dienų sąraše atsirado naujos septynios dienos. Tai nutarė Seimas, priėmęs Atmintinų dienų įstatymo pataisas. Už jas praėjusį ketvirtadienį balsavo 91 Seimo narys, prieš buvo 1, susilaikė 16.
Seimo sprendimu, vasario 11 d. bus Bausmių vykdymo sistemos pareigūnų diena; kovo 15 d. – Lietuvos žydų gelbėtojų diena ir Pasaulinė vartotojų teisių diena; kovo 30 d. ‒ Prokuratūros diena; balandžio 26 d. – Pasaulinė intelektinės nuosavybės diena; birželio 23 d. ‒ Tarptautinė valstybės tarnautojų diena; spalio 29 d. ‒ Teismo ekspertų diena.
Dėmesio sulauks kai kurių profesijų atstovai
Vasario 11 d. yra Bausmių vykdymo sistemos pareigūnų diena, nes 1919 m. vasario 11 d. buvo įsteigtas Lietuvos kalėjimų departamentas ir nuo šios dienos buvo atverstas nepriklausomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos istorijos puslapis.
Kovo 30 d. paskelbta atmintina Prokuratūros diena, nes 1990 m. kovo 23 d. Aukščiausiosios Tarybos — Atkuriamojo Seimo nutarimu buvo paskirtas pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos prokuroras.
Birželio 23 d. pasirinkta minėti Tarptautinę valstybės tarnautojų dieną, nes 2002 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją dėl valstybės tarnautojo dienos paminėjimo birželio 23 d. Šią dieną visa tarptautinė valstybės tarnautojų bendruomenė mini profesinę šventę.
Spalio 29 d. – Teismo ekspertų diena, nes 2002 m. spalio 29 d. buvo priimtas Teismo ekspertizės įstatymas, reglamentuojantis teismo ekspertų veiklą.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmą kartą Pasaulinė vartotojų teisių diena paminėta 1983 m. kovo 15 d. Europos Sąjungoje (ES) ši diena dar vadinama Europos vartotojų diena. Šią dieną už vartotojų teises atsakingos institucijos, vartotojų gynimo organizacijos visame pasaulyje organizuoja renginius, kuriais siekiama informuoti vartotojus apie jų teises ir jų gynimo būdus, atkreipti dėmesį į vartotojų teisių pažeidimus.
1970 m. balandžio 26 d. įsigaliojo Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO), kuri rūpinasi intelektinės nuosavybės plėtra ir pasauliniu teisiniu reguliavimu, konvencija, ir šią dieną PINO nariai nusprendė paskelbti pasauline intelektinės nuosavybės diena.Lietuvoje intelektinės nuosavybės diena minima nuo 2000 m., organizuojami įvairūs renginiai, konferencijos ir kt. Manoma, kad tai yra puiki proga atkreipti visuomenės dėmesį į intelektinės nuosavybės svarbą.
Šių atmintinų dienų iniciatorė Teisingumo ministrė parlamentarė Ewelina Dobrowolska sako, kad jos padės sutelkti šių profesijų bendruomenę, atkreipti visuomenės dėmesį į jų sudėtingą bei atsakingą kasdieninį darbą. Taip pat siekiama didinti šių profesijų prestižą ir patrauklumą.
Siekiama įvertinti Lietuvos žydų gelbėtojų nuopelnus
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei pasiūlius, į atmintinų dienų sąrašą įrašyta Lietuvos žydų gelbėtojų diena, kuri bus minima kovo 15 d. Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Tokiu būdu siekiama įvertinti Lietuvos žydų gelbėtojų nuopelnus žmogiškumui ir Lietuvos valstybei. Projekto iniciatorių nuomone, jų žygdarbiai verti išskirtinės valstybės ir visuomenės pagarbos.
Pasak Seimo narės P. Kuzmickienės, Lietuvos žydų gelbėtojai – žmonės, kurie dažnai niekuo neišsiskyrė, bet išliko žmogiški net ir sunkiausiomis aplinkybėmis, gelbėjo kitus rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybe.
Kovo 15-oji pasirinkta prisimenant Oną Šimaitę. 1966 m. kovo 15 d. Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė tapo pirmąja lietuve, kuriai buvo suteiktas garbingas Pasaulio Tautų teisuolės vardas.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Viešas Raginimas Advokatų Tarybai, Advokatų Garbės teismui, visai Advokatų bendruomenei
Nebūdamas teisininkas, tačiau būdamas savo Tėvynės patriotas ir žmogus, prisidėjęs prie jos Nepriklausomybės atkūrimo, manau turiu teisę kreiptis į šią garbingą bendriją su prašymu.
Gerbiamieji, nepadarykite nepataisomos klaidos leisdami neteisybei įsigalėti jūsų tarpe. Nes būtent jūs šalia teisėjų ir prokurorų esate pašaukti vykdyti teisingumą mūsų Valstybėje.
Problemos, kuri sukurta, kaip sakoma lygioje vietoje, nebūtų, jeigu mūsų atskiri politikai ir pareigūnai nepiktnaudžiautų savo tarnybine padėtimi ir nebandytų vykdyti selekcinį teisingumą, o teisingiau – paprasčiausią bandymą uždrausti sakyti TIESĄ.
Kokias pareigas beužimtų šios valstybės pilietis, jis turi Konstitucijos jam garantuotą teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus ir nuomonę. Beje, ji gali ne visiems patikti arba nesutikti su valdžios. Tuo ir skiriasi demokratija nuo autokratijos. Deja, gan uoliai kritikuojantys autokratinius rėžimus, atskiri mūsų piliečiai bei politikai vis tik bando sau sukurti išimtis. Ir tokia išimtimi yra akivaizdus žurnalisto Andriaus Tapino ir jam uoliai talkinančios Seimo narės ir teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolska elgesys advokato, profesoriaus Igno Vėgėlės atžvilgiu.
Ignas Vėgėlė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Visa ši istorija, kas nežino, prasidėjo nuo nekalto, bet gan pilietiško profesoriaus I.Vėgėlės straipsnio (gan plačiai pasklidusio socialinių tinklų pagalba), kuriame atskleidžiamas Labdaros ir paramos įstatymo ydingumas, pasireiškiantis jo neskaidrume ir padidintomis galimos korupcijos rizikomis. Autoriaus abejones patvirtina ir teiktas šios įstatymo STT vertinimas. Kitaip tariant profesoriui I.Vėgėlei, pirmą kartą Lietuvos istorijoje, drausmės byla keliama už valdžios kritiką. Ir tai vyksta einant 33 -iems Atkurtos Nepriklausomybės metams.
Net keista, kad Vyriausybės poziciją turinti atstovauti teisingumo ministrė E.Dobrovoska net nepastebėjo šiame straipsnyje valstybei labai reikšmingo aspekto apie sisteminį tapusiu reiškinį, kaip ataskaitų apie labdarą ir paramą savalaikį visišką nepateikimą, arba jų pateikimą VMI tik po kelių paraginimų. O tai turėtų būti išskirtinis kiekvieno Vyriausybės nario rūpestis ir pareiga. Nes nuo to ir prasideda skaidrumas arba jo nebuvimas. Negana to, nors šiame straipsnyje neminima nė viena konkretaus asmens pavardė. Ministrė puola aiškintis, ar tik, neduok Dieve, profesorius ko nors neįžeidė. O ir ne teisininkui aišku, jeigu pavardė nepaminėta, nėra aukos, arba nukentėjusio asmens. Tai tik patvirtina, kad šiuo atveju nėra aišku, kokio asmens orumas buvo konkrečiai galbūt pažemintas arba apie jį viešai paskleista neteisinga informacija.
Čia taip pat, kaip su jau chrestomatine tapusia, garsiąją profesoriaus Vytauto Landsbergio fraze … ,,o kas galėtų paneigti?“. Pagal kurią dar 1995 m. Vilniaus antrasis apylinkės teismas priėmė profesoriaus atžvilgiu išteisinamą nuosprendį dėl įsižeidusio tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus garbės ir orumo pažeminimo. Tarp kitko, šiuo atveju buvo konkretus asmuo, kurio adresu profesorius V.Landsbergis pareiškė kaltinimą. O mūsų atveju profesorius I.Vėgėlė išreiškė aktyvią pilietinę poziciją ir susirūpinimą dėl skaidrumo renkant labdarą ir ją apskaitant. Tai pagirtina ir pavyzdinga pilietiška pozicija, nes labdarą mes visi sunešame po trupinėlį.
Kad ši tema aktuali, patvirtina ir mano asmeninė patirtis, nes ne iš vieno bendrataučio teko išgirsti susirūpinimą apie labdaros apskaitos ir panaudojimo skaidrumą bei viešumo trūkumą. Jis gan dažnai apsiriboja bendromis frazėmis, jų nepagrindžiant oficialiais dokumentais arba uždara plačiajai visuomenei neprieinama ataskaita VMI. Deja, ir tos ataskaitos pasirodo net neegzistuoja. Apie ką minėtame straipsnyje profesorius I.Vėgėlė pamini, kad iš gauto VMI atsakymo aiškėja faktas, kad nei vienas subjektas, teikęs paramą ar labdarą per pandemiją, įstatymo numatytos pareigos, iki gegužės mėn.1 dienos atsiskaityti prieš VMI, neatliko. Taip kad straipsnyje iš valstybės pilietinių pozicijų plačiau kalbama apie bendrą netvarką su parama ir labdara, o ne tik apie vieną kažkokį tai mistinį asmenį. Todėl ne tik man, bet ir daugeliui šį konfliktą stebintiems piliečiams taip iki dabar neaišku, kodėl A.Tapinas taip save sureikšmino, kad profesoriaus I.Vėgėlės pamąstymus prisiėmė sau asmeniškai. Ir ne tik prisiėmė, bet ir nusprendė kerštauti. Nors visiškai neaišku, už ką?
Nors šioje situacijoje ženkliai mums piliečiams svarbiau, yra teisingumo ministrės E.Dobravolska elgesys. Ponia yra oficialus valstybės asmuo. Davusi net dvi priesaikas Lietuvos Respublikai – vieną Seimo narės, o antrą ministrės. Ponia Seimo narė ir ministrė prisiekė tarnauti Lietuvos žmonių interesams. Lietuvos žmonių, o ne atskirų asmenų, kurie jai, berods, talkino arba bent patarė, kaip laimėti rinkimus. Kas galėtų paneigti, kad taip nesolidžiai ponia ministrė ir parlamentarė atsilygina už pagalbą privačiam asmeniui buvusią arba būsimą? Nes matomai nebūtina smulkmeniškai aiškinti, kaip politikai vertina žurnalistų ne visada objektyvų prielankumą. Mes to poniai ministrei neinkriminuojame, bet sutikite, kad tokia išvada peršasi. Ji net nepabijojo, kad mažų mažiausiai tai suponuoja neišvengiamą interesų konfliktą ir aiškų įstatymų pažeidimą, bei gal būt ir priesaikų sulaužymą? Jos beatodairiškas asmeninis dalyvavimas šioje istorijoje mažų mažiausiai yra amoralus, bet matomai kai kuriems dabartiniams politikams ,,moralė ne jų pasaulio dimensija“.
Juk vėl gi ir ne specialistui aišku, kad jeigu A.Tapinas jaučiasi įžeistas, tai teisingumą jo žiniai Lietuvoje kol kas dar vykdo teismai. Tada, kodėl ministrė jam nepatarė į juos kreiptis? Matomai abu suprato, kad ten jokių galimybių ,,įkasti“ profesoriui I.Vėgėlei nėra. Reiškia geriau pasitelkti neteisėtą kelią ir bet kokia kaina įvykdyti savo kerštą. Tik vėl gi klausimas už ką kerštaujama? Negi teisingumo ministrei tai neaišku. Kaip matomai jai neaišku, jog profesorius I.Vėgėlė, rašydamas straipsnį ir reikšdamas labai svarbų visiems mums susirūpinimą apie labdaros panaudojimo skaidrumą, nevykdė advokato pareigų. Jis vykdė padoraus PILIEČIO Pareigą! Tai svarbiausia šio išpūsto konflikto (o teisingiau burbulo) esmė. Ir už piliečio pareigų vykdymą, išreiškiant savo nuomonę nuasmenintam subjektui, teisingumo ministrė nusprendė iškelti drausmės bylą. Būtų keista, jeigu nežinotume šios ministrės polinkio į visaapimantį norą bausti kitaip mąstančius. Manau, daugelis dar prisimena jos bandymus įteisinti baudas už jos manymu netinkamą rašinėjimą socialiniuose tinkluose ir eilę kitų iniciatyvų.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tokia istorija normalioje teisinėje ir elementarią politinę kultūrą puoselėjančioje valstybėj išvis nebūtų nutikusi. Deja, pas mus ji sukurta ir paminant, bet kokias bendražmogiškas vertybes ir elementarią logiką bandoma užčiaupti burną profesoriui I.Vėgėlei, o jo pavyzdžiu ir mums, dar drįstantiems turėti savo nuomonę.
Gerbiami advokatų bendruomenės atstovai jums visiems mestas iššūkis. Jus nori, kaip avinėlius įvelti į amoralų ir neteisėtą veiksmą, bandant apjuodinti jūsų buvusį (jūsų pačių rinktą net dvejoms kadencijoms) Tarybos pirmininką, o dabar kolegą už jo PILIETINĘ poziciją. Negi pasiduosite tokiam amoraliam šantažui? Man norisi tikėti, kad surasite savyje drąsos ir vidinio orumo pasakyti NE tokioms tamsuoliškoms spekuliacijoms. Net nesiimsite svarstyti neteisėto ministrės prieteliaus priekabiavimo.
Pademonstruokite Vienybę ir pasipriešinkite savivalei.
Daktaras Algimantas Matulevičius – buvęs LR Vyriausybės ministras, LR Seimo narys ir NSGK pirmininkas, LPK Garbės Prezidentas, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas
Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Antradienį Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių komitetui (ŽTK) buvo pateikta Lietuvos pozicija dėl komiteto pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, šešioms sovietų okupacinės kariuomenės karius vaizduojančioms steloms, esančioms Vilniaus Antakalnio kapinėse, rašoma Teisingumo ministerijos pranešime.
Teisingumo ministrės Ewelina Dobrowolskos teigimu, Lietuvos pozicijoje yra pažymima, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos remiantis klaidinančia informacija.
„Lietuva, būdama teisine valstybe ir gerbdama tarptautinius savo įsipareigojimus, kreipėsi į Komitetą pateikdama savo argumentus ir prašydama kuo skubiau panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Mūsų įsitikinimu, į JT Žmogaus teisių komitetą buvo kreiptasi manipuliuojant tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos instrumentais, kaip 1966 m. JT Pilietinių ir politinių teisių paktu bei individualios peticijos teisę numatančiu jo Fakultatyviuoju protokolu bei siekiant su jais iš esmės nesuderinamų tikslų. Tikimės, kad Komitetas atsižvelgs į Lietuvos argumentus ir panaikins pritaikytas priemones“,– teigia E. Dobrowolska.
Pateiktoje Lietuvos pozicijoje yra pirmiausia atsižvelgiama į tai, kad JT ŽTK pareiškėjų yra klaidinamas dėl bylos dalyko. Pažymima, kad nėra ketinama išniekinti Antrojo pasaulinio karo karių kapų ar griauti memorialo tačiau ketinama išvalyti kapines nuo sovietinės militaristinės ideologijos relikto, iškeliant į kitą vietą tik vieną memorialo dalį – 6 stelas, vaizduojančias sovietų okupacinės kariuomenės karius.
Taip pat, Lietuva atkreipia JT ŽTK dėmesį į tai, kad pareiškėjai prašo laikinųjų apsaugos priemonių, nesant tam būtinų teisinių sąlygų – nei akivaizdžios būtinybės, nei realios neatitaisomų padarinių grėsmės skundo autorių JT Pilietinių ir politinių teisių pakte garantuojamoms teisėms. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad į tarptautinę organizaciją buvo kreiptasi neišnaudojus nacionalinių teisinės gynybos priemonių.
Byloje skundo autoriai, įvardijami kaip etniniai rusai, Kazimieras Juraitis, Dmitrijus Glazkovas, Tatyana Brandt ir Anastasiya Brandt, skundžiasi, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas demontuoti stelas Antakalnio kapinėse pažeidžia jų tautinių mažumų teises ir teisę privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Juos atstovauja – Stanislovas Tomas, kuriam 2016 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra uždraudęs atstovauti pareiškėjams minėtame teisme.
Prašydamas Lietuvai susilaikyti nuo stelų demontavimo, JT ŽTK pažymėjo, jog tai nereiškia, kad priimtas koks nors sprendimas nagrinėjamu klausimu iš esmės. Komitetas gali bet kuriuo metu peržiūrėti būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones valstybės šalies pastabų pagrindu. Kartu Lietuvos buvo paprašyta pateikti poziciją dėl bylos esmės iki 2023 m. kovo 26 d. Laikinosios apsaugos priemonės neapriboja minėtų stelų perėmimo Vilniaus miesto savivaldybės žinion.
ELTA primena, kad savivaldybės įmonės „Grinda“ skelbtas supaprastintas pirkimas dėl stelų Antakalnio kapinėse nukėlimo ir išvežimo bei atminimo demontavimo ir sumontavimo rugsėjo pabaigoje baigėsi – jo laimėtojas UAB „Vilniaus BDT“ pasirašė sutartį. Kaip praeitą savaitę teigė Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas, spalio 5 d. posėdyje turėtų būti sprendžiama, ar perimti paminklą savivaldybės nuosavybėn.
Nukelti 6 Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančias stelas sostinės Taryba vienbalsiai nusprendė dar birželio pradžioje. Kiek anksčiau jos buvo išbrauktos iš nekilnojamųjų kultūros vertybių registro.
Iš valdančiųjų pusės vis dažniau pasigirsta perspėjimai dėl to, kad jeigu karantino sugriežtinimai neužtikrins padėties pagerėjimo, gali būti griebiamasi dar radikalesnių priemonių ir, tarkime, įvedama komendanto valanda. Ta pačia proga paprastai pastebima, kad komendanto valanda gali būti įvedama tik Seimui priėmus įstatymą dėl Nepaprastosios padėties šalyje paskelbimo.
Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, didelė dalis tų laisvo judėjimo laike ir erdvėje apribojimų, kuriuos bendrai paėmus vadiname komendanto valanda, mūsų padangėje jau galioja, taigi neaišku – kodėl tokių apribojimų dar didesnio sugriežtinimo ir pratęsimo į naktinį laiką užmanymas turi būti siejamas su nepaprastosios padėties įvedimu mūsų šalyje? Jeigu tai yra tik verbalinis nesusipratimas, komendanto valandą pavadinkime kraštutinai apriboto judėjimo ar sustiprintos ramybės valanda – ir baigtas kriukis!
Šioje neprastoje situacijoje daug ką paaiškina naujosios Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, kuri, kaip išaiškėjo, nenulaiko liežuvio ir yra linkusi prasiplepėti labiau nei reikėtų interviu apie karantino metu iškylančias teisines kolizijas (delfi.lt; „Apie planą, kurio įvedimo geriau neprisišaukti: išeiti iš namų būtų galima tik su leidimais, lauktų ir kiti ribojimai). Ogi naujoji Lietuvos politikos žvaigždė, ilgiau nepalaukusi, skelbia, kad dalinės nepaprastosios padėties nebūna, taigi, įvedus nepaprastą padėtį, kartu su judėjimo apribojimo nuostatų paketu, vadinamu komendanto valanda, gali būti ribojami susirašinėjimai, privataus gyvenimo slaptumas, būsto neliečiamumas ir kitos žmogaus konstitucinės teisės.
Ne. Ne. Ne
Kaip galima įsivaizduoti, su komendanto valandos paskelbimu mes kaip būtiną priedą turėtume gauti cenzūros įvedimą, žodžio ir sąžinės laisvės apribojimus, jeigu ne šaudymą vietoje pagal karo meto įstatymą. Tačiau nevalingai kyla klausimas – ar, tarkime, susirašinėjimo elektroninėje erdvėje slaptumo garantijų panaikinimas gali padėti efektyviau kovoti prieš pandemiją, užkardinti viruso plitimo kelius? Jeigu taip būtų, tai reikėtų uždrausti ir nuotolinį bendravimą, kur tarpsta visa galybė truputėlį kitokios prigimties virusų.
Kad ir kaip ten būtų, žodžio laisvės užtikrinimas greičiau yra kovos prieš pandemiją sėkmės laidininkas nei trukdis, nežiūrint to, jog valdžioje užsibarikadavusiems ne visados patinka žmonių priekaištai, taip pat ir išsakomos pastabos dėl padarytų klaidų, bandant įveikti pandemijos sunkumus (kai žodis „ekspertas“ tampa parazitiniu, be saiko kartojamu žodžiu, galima daryti prielaidą, kad tokioje verbalinio nuopuolio aplinkoje demokratijos refleksai jau yra didesniu ar mažesniu laipsniu pažeisti).
Kaip atrodo, E. Dobrovolska yra įsitikinusi, jog negali būti pusinės neprastosios padėties, panašiai kaip moteris negali būti nėščia tik iš dalies, trupučiuką, nepilna apimtimi. Kitas klausimas, ar toks įsitikinimas kyla iš kvailumo, ar yra blogos valios užkrešėjimo pasekmė? Tarkime, šiuo atveju buvo norima tik pagąsdinti, panašiai kaip tėvai perspėja vaikus dėl gręsiančios bausmės už nepaklusnumą (valdžia yra tėvai ar dievai, o Dobrovolska – didžioji motina?). Tačiau net ir geriausiu atveju tokie papezėjimai žemina Lietuvos valstybę, užtraukia šešėlį naujajai valdžios koalicijai, taigi E. Doblovolskos bendražygiai tarsi ir patys turėtų būti suinteresuoti, kad naujoji Teisingumo ministrė savo gražbylystės dovanomis su populiacija dalintųsi kuo rečiau.
Informacinių technologijų išplitimo eroje net ir giliausius demokratinius instinktus turinčios šalys kartais ima ir pradeda dreifuoti totalitarizmo ar kvazitotalitarizmo linkme. Neprarandame vilties, kad svarbiausias priešnuodis prieš tokias patologines tendencijas yra politinės kultūros išplėtojimas, kai, stojant prieš apsinuoginusius antidemokratinius refleksus, tos pačios politinės kultūros esame įpareigojami kalbėti nekultūringai.
Kur nuves Tėvynės Sąjungos kelias, išėjus obuoliauti su Laisvės partija? Žinia, apie dabartinės konsistencijos Lietuvos konservatorius geros valios žmogui nesunku bus pasakyti ir daug gero, tačiau kalbėti apie jų demokratinius instinktus gali tik nepataisomas anekdotų pasakotojas.
Evelina Dobrovolska. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Susitikusi su ES teisingumo komisaru Didier Reynders, teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska pabrėžė, jog negalima toleruoti neteisėto asmens sulaikymo ir galimos ekstradicijos veiksmų tiek Lietuvos, tiek visos Europos Sąjungos piliečių atžvilgiu. Tokie užsienio valstybės sprendimai kitos valstybės pareigūnų, atlikusių savo konstitucinę pareigą, atžvilgiu prieštarauja teisingumo bei demokratinės teisinės valstybės principams.
E. Dobrovolska skubų susitikimą su D. Reynders inicijavo viešoje erdvėje pasirodžius pranešimams, kad Rusijos tyrimų komitetas už akių pateikė kaltinimus trims Vilniaus apygardos teismo teisėjams, paskelbusiems pirmos instancijos teismo sprendimą Sausio 13-osios byloje.
Ministrė pakvietė šiuo metu pirmininkaujančios Vokietijos teisingumo ministrę Christine Lambrecht bei nuo sausio ES pirmininkausiančios Portugalijos teisingumo ministrę Francisca Van Dunem šiam klausimui skirti deramą dėmesį ES darbotvarkėje.
Susitikimo metu E. Dobrovolska prašė teisingumo komisaro dar kartą atkreipti dėmesį į šią Lietuvai itin opią problemą ir kartu ieškoti sprendimų apsaugant ES piliečius.
„Turime sukurti efektyvų tarptautinį mechanizmą, leidžiantį apsaugoti visus ES piliečius, tame tarpe ir Lietuvos, nuo nepagristų trečiųjų šalių sprendimų, – susitikimo metu akcentavo teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska. – Toks Rusijos tyrimo komiteto sprendimas – iškelti baudžiamąsias bylas Lietuvos teisėjams ir pradėti jų tarptautinę paiešką, tyrusiems Sausio 13-osios bylą, yra politiškai motyvuotas spaudimas mūsų šaliai. Tai dar vienas akibrokštas ir mūsų teisinei sistemai. Saugosime savo pareigūnus ir toliau nuosekliai ES Taryboje sieksime, kad būtų ieškoma bendrų būdų ir pastangų kovai su tokiomis neteisėtomis ir politiškai motyvuotomis situacijomis.”
Dar vienas svarbus aspektas, kurį ministrė aptarė su eurokomisaru – visos bendrijos teisinės sistemos skaitmeninimo politikos svarba. Pandemijos akivaizdoje Europos Komisija siūlo paketą, skatinantį keltis į virtualią erdvę ir nuotolinius įrankius naudoti tiek teismų, tiek įkalinimo įstaigų darbe, tiek visame viešajame sektoriuje.
Teisingumo ministerija jau ir anksčiau inicijavo šios problemos sprendimą. Teisingumo ministerijos bendradarbiavimas su naujai išrinkto Europos Parlamento atstovais, nuoseklus darbas su ES valstybėmis narėmis ir kitomis europinėmis institucijomis prisidėjo prie to, kad praėjusių metų lapkričio mėnesį Europos Parlamente buvo priimta Lietuvai ypač svarbi rezoliucija, kuria Rusija buvo raginama nutraukti pradėtą Sausio 13-osios bylos teisėjų, prokurorų ir tyrėjų persekiojimą.
2020 m. gruodžio 1 d. patvirtintos tarybos išvados dėl dabartinių iššūkių ir tolesnių žingsnių Europos arešto orderio taikymo srityje. Šiose išvadose Lietuvos iniciatyva įtrauktos nuostatos dėl ES piliečių apsaugos nuo galimo trečiųjų šalių piktnaudžiavimo ekstradicijos prašymais.
1991 m. Sausio 13-ąją žuvo 14 taikių Lietuvos piliečių, daugiau nei 800 žmonių buvo sužeista. Po ilgus metus trukusio tyrimo Lietuvos teismas pripažino 67 Sovietų valdžios pareigūnus kaltais dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui.
Štai kur galop nuvedė vingiais „Aukštųjų Šimonių likimas“ – ogi Ingrida Šimonytė tapo Lietuvos premjere!
Literatūrinis kontekstas įpareigoja prisiminti ir tai, kad savo ruožtu viena iš mėgstamiausių Šimonytės knygų yra naujųjų laikų humoristikos šedevras „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Dar prieš tapdama Lietuvos premjere Šimonytė kartą nesusilaikiusi ėmė ir prasiplepėjo, kad būtent ši knyga jai yra padėjusi lengviau pernešti arba su humoru priimti akistatos su absurdu ir neretai išlendančio į paviršių valdininkų luomo bukumo (tarkime taip būna greičiau retai nei dažnai, tačiau, kaip sakoma, ir tarp čigonų vagių pasitaiko) situacijas valstybės tarnyboje.
Bijau, kad naujoji dabartinės premjerės padėtis įpareigos pereiti į naująjį, labiau intensyvų humoro lygį, prisiimant kaip savo naštą jau „Dievų miško“ sarkazmo sudaiginamas pasaulio matymo perspektyvas, ne kitaip!
Žinia, „Dievų miško“ krizenimai yra labai savotiškas lagerinis humoras, taigi – ar nebus pernelyg šventvagiška gretinti mirtininko ironijos atveriamą hiperrealistinį konclagerio vaizdinį su kraštutinai demokratinių jėgų pergale Lietuvos politikos siurrealistinėje terpėje? Bijau jau bijoti, bet nevalingai tebebijau dėl to, kad, skambant pergalės fanfaroms, jau nuo pirmųjų dienų čionai gali prasidėti žmonių nuomonių įvairovės tramdymo koncentracijos stovyklų statybos.
Dar neapšilę kojų valdžioje, į mūsų duris jau beldžiasi mažumų žmogaus teisių gynimo esesininkai, pasiryžę policinėmis priemonėmis persekioti kiekvieną, turintį kitą nuomonę, brėkšta naujojo Teisingumo aušra, kuri, kaip atrodo bent man, galutiniame taške gali netikėtai nuvilti daugumos žmonių lūkesčius. Kad ir kaip ten būtų, jau šiandien Lietuvoje, pakeliui į šviesų rytojų, pravartu būtų įsteigti daugumos žmogaus teisių priežiūros ombudsmeno tarnybą.
Kas be ko, mažumų teisių užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių demokratijos reikalavimų. Kita vertus, čia dar kyla kitas teorinis klausimas – kaip galima ar negalima imti ir pradėti priešinti daugumą bei mažumą, visumą su dalimi žmogaus teisių požiūriu? Iš tiesų, vadinamoji dauguma nėra homogeninis darinys, ji susideda iš skirtingų, kitaip tariant, heterogeninių mažumų, o vienokio ar kitokio pavidalo koncentracijos stovyklos mentalitetas suklesti tada, kai homogeninė mažuma primeta savo valią heterogeninei daugumai.
(Be galvos, bet ne raitelis, – kas tai? Taip tikriausiai būtų galima tituluoti tuos šiandieninės Lietuvos teisės profesorius, kurie įrodinėja, kad Laisvės partijos kandidatė į naujojo Teisingumo ministrus vien dėl savo politinio užsiangažavimo yra keliomis galvomis aukštesnė už anksčiau buvusius nepriklausomos Lietuvos Teisingumo ministrus, nežiūrint net to, jog kai kurie iš pastarųjų yra teisės mokslų korifėjai su profesoriaus vardu.)
XXX
Ar didelį nuostolį mes patiriame dėl to, kad, tarkime, Ingrida Šimonytė yra graži ir protinga moteris viename. Dėl to moterų skaičius, kaip atrodo, Lietuvoje nesumažėja. Tačiau didesniu ar mažesniu laipsniu tikriausiai tiesa yra ir tai, kad dėl tokio abipusiškumo Šimonytė yra linkusi mylėti save, o ne kitą, trečiosios puselės jai neprireikia…
Jeigu Šimonytė dėl Lietuvos daugiau nepadarytų nieko gero, prie to, ką jau nuveikė tėvynės labui, jai vis tik privalėtume surašyti pašlovinančią odę vien už tai, kad iš Šimonytės ji nepersivadino Šimone. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonėms, nemačiusiems dabartinės premjerės iš veido ir nieko nežinantiems apie anosios įsidėmėtiną saviraišką, užkeikimas „Šimonė“ skambėtų kaip nuoroda į kažkokią akmeninę bobą, kai savo ruožtu kasdieninis Ingridos Šimonytės vardo ir pavardės linksniavimas mūsų aplinkoje padeda išsaugoti gerą nuotaiką ir žaismingumo perspektyvas.
O jeigu vis tik kada nors, nusivylusi savo tauta, Šimonytė mūsų, t. y. paprastųjų žmonių paerzinimui, persivadintu Šimone, to niekados neatleistų Ieva Simonaitytė, mojuojanti savo lazda virš Lietuvos.
Ir dar, – jeigu pirmosios ar antrosios kadencijos metu Ingrida Šimonytė įsitaisytų kokį nors sutuoktinį, anas privalėtų pasivadinti Šimoniu, kitaip neįmanoma. Kitaip pasielgti neleistų nei literatūros istorijos nelygstamų vertybių sergėtojai, nei partijos pirmininkas, nei paprastieji žmonės.
Ar gali tatuiruotė nukreipti dėmesį nuo kompetencijos trūkumo, užmaskuoti, kažkaip pridengti neišmanymą? Dar labiau trikdantis klausimas – kokio tipo nekompetentingumą gali bandyti nuslėpti jauna ir pikantiška moteris, kandidatė į Teisingumo ministrus, demonstruodama milžinišką tatuiruotę ant krūtinės?
Žinia, tatuiruotė tatuiruotei nelygu, štai kalinių subkultūroje tatuiruotė yra tapatybės kodas, savotiškas nusikaltėlių pasaulio pasas, be visa ko kito teikiantis informaciją ir apie pasiženklinusio tatuiruote banditėlio užimamą vietą vagių hierarchijoje, teistumus, nusikalstamos veiklos specializaciją ir pan.
Kas be ko, svarbu yra ir tai, kokią kūno vietą žmogus ryžtasi papuošti gilią simbolinį reikšmę turinčia tatuiruote ar giliaspaudžiu ornamentu, kaip žinome, nusikaltėliai daugiausiai informacijos apie save pateikia tatuiruočių apvijomis aplink pirštus, vaizdine tatuiruočių argumentacija ant gauruotos nugaros ar net kaktos.
Kitaip, kaip atrodo, yra žengiančio į politika asmens atžvilgiu, kai tatuiruote bandoma prisidengti nuo pavojaus nuogam įkristi į dilgėles, dėl to visų pirma siekiant išsitatuiruoti labiausiai švelnias arba net intymias savo kūno vietas. Tokiu atveju pasirinkta tatuiruotė signalizuoja apie kandidatų į ministrus baimių pobūdį ir teikia kitą jautria informaciją, susijusią su pretendento moralinių pasirinkimų diapazonu ir pasąmonės turinio užkrautumu. Įvertinus tą aplinkybę, kad šįkart nepalyginamai didesnę nei anksčiau kandidatų į ministrus dalį sudaro moterys, būtų labai pageidautina, jog tokie kandidatai pateiktų visų savo paslėpsniuose įterptų tatuiruočių aprašą visuomenei su vaizdine medžiaga (nuotraukos, video reportažai iš įvykio vietos, skaidrės, kita vizualizacija). Moterys yra labiau linkusios nei vyrai saugoti savo intymias paslaptis, o tai nesuderinama su visuotiniu viešumo poreikiu.
XXX
Senas aptriušęs sovietinių laikų autobusas. Slaptai.lt nuotr.
Daug problemų išsispręstų, jeigu dabar proteguojami kandidatai į ministrus pakeistų profilį ir, tarkime, Gintarė Skaistė jau būtų peršama ne kaip Finansų ministerijos vadovė, o kaip Linksmojo transporto ministrė, Simonas Gentvilas užimtų geležinio medkirčio poziciją Jūrų departamente, o Laisvės partijos kandidatas į Transporto ministro postą Kasparas Adomaitis taptų greitojo išsivaikščiojimo Sporto ministru.
Be visa ko kito, G.Skaistė gali pasitarnauti tolerancijos kultūros neregėtam nematytam suklestėjimui Lietuvoje, skelbiant ant kiekvieno kampo: kas be nuodėmės, meskite akmenį į Gintarę Skaistę… Kokiam nevidonui galėtų pakilti ranka su akmeniu prieš tokį nekaltai nustebusį ir švelnų sutvėrimą?!?
Kad ir kaip ten būtų, Skaistytė skamba geriau nei Skaistė.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiandien lapkričio 19 d., ketvirtadienį, piliečių visuomeninės iniciatyvinės grupės „Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ („Talka“) nariai, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą prašydami nepalaikyti advokatės padėjėjos Evelinos Dobrovolskos kandidatūros į Teisingumo ministrės pareigas buriamoje Ingridos ŠimonytėsVyriausybėje.
Kreipimosi autoriai ne tik išreiškė abejones dėl Laisvės partijos teikiamos kandidatės kompetencijos eiti šias pareigas, bet ir pateikė argumentus, kad E. Dobrovolska negali būti Teisingumo ministre dėl jos vykdytos veiklos, nukreiptos prieš Lietuvą.
Visuomenininkai Prezidentui priminė, jau dvi kadencijas Seimo stalčiuose dūlantį pagal konstitucinio įstatymo reikalavimus „Talkos“ bemaž 70000 piliečių parašais Seimui pateiktą kompromisinį įstatymo projektą, nustatantį piliečių asmenvardžių rašybos tvarką asmens tapatybės dokumentuose (Nr. XIIP-3796).
„Šiuo projektu siekėme išsaugoti Konstitucijos ginamą principą, kad piliečių asmenvardžiai oficialiuose valstybės dokumentuose būtų rašomi valstybine kalba. Asmenvardžių įrašai piliečių asmens tapatybės dokumentuose pagal projektą būtų leidžiami ir kitomis kalbomis, tačiau nepakeičiant pagrindinio įrašo valstybine kalba. Tokia pat tvarka yra ir kaimyninėje Latvijoje, kurios raštvedyboje nuosekliai laikomasi fonetinės rašybos ir asmenvardžių formos valstybine kalba ir kuri yra apginta tarptautiniuose teismuose“, – priminė „Talkos“ nariai.
Kandidatę į Teisingumo ministres kaltina teisinės sumaišties kėlimu
Pasak kreipimosi autorių, advokatės padėjėja Evelina Dobravolska atstovaudama Lenkijos senato palaikomą „Europos žmogaus teisių fondą“ (EŽTF) Lietuvos administraciniuose teismuose nuolat kėlė bylas, siekdama įteisinti piliečių asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba. Ir nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas asmenvardžių rašybos klausimą galutinai išsprendė savo 2017 m. sprendimu, taip gindamas tvarką, kai šalia piliečio asmenvardžio, parašyto laikantis rašybos valstybine kalba, gali būti įrašytas asmenvardis ir kita kalba, „tačiau kandidatė į Teisingumo ministrus E. Dobrovolska ir toliau atstovavo EŽTF veiklą, inicijuojant bylas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, o taip pat kituose teismuose, siekdama pasinaudoti spragomis, kai teismai ne visada vadovaujasi patvirtinta teismų praktika“, – rašo kreipimosi autoriai.
Ar atsikvošės lietuvių tauta? Slaptai.lt nuotr.
Pasak „Talkos“ atstovų EŽTF, tokia savo veikla vykdydamas kaimyninės valstybės institucijų užduotis sąmoningai ignoravo ne tik labai aiškius Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus, bet ir „nesilaikė tarptautinių teismų išaiškinimų, negerbė Konstitucinio Teismo (KT) ir įsiteisėjusių galutinės instancijos administracinio teismo sprendimų, siekė juos apeiti, keldamas sumaištį Lietuvos teisinėje sistemoje“.
„Tokio fondo atstovė niekaip negali būti paskirta Lietuvos Respublikos Teisingumo ministre. Ji ne tik neturi tam kompetencijos, bet ir vienintelis jos „nuopelnas“ Lietuvos teisingumo sistemai, tai jos ardomoji veikla teismuose, teisinis ir etinis nihilizmas, siekiant paneigti Lietuvos Respublikos Konstituciją“, – teigia kreipimosi autoriai primindami, kad 1999 m. spalio 21 d. KT patvirtino, jog valstybinė lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, kuri „saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą ir yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus“, o taip pat nustatė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašoma valstybine kalba“.
Priminė priešrinkiminius Prezidento įsipareigojimus
Visuomenininkai perspėjo, kad įvedus chaotišką piliečių asmenvardžių rašybą būtų pakenkta ne tik valstybei ir jos funkcijų vykdymui, bet ir būtų padaryta žala lietuvių kalbos sistemai, kuri yra panaši į latvių.
Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
„Sugriovę abiem gyvosioms baltų kalboms bendrą raštvedybą valstybine kalba paremtą asmenvardžių fonetine rašybą, kartu sugriautume ir baltų geopolitinės vienybės principą. /…/ Nusistovėjusios asmenvardžių rašybos keitimai suponuotų abejones ir nusistovėjusia vietovardžių rašybos praktika, o tai turėtų neigiamos įtakos ne tik valstybinės kalbos statusui, bet ir sukeltų nemažai politinių bei lingvistinių problemų, kurių pasekmės gali būti toli siekiančios“, – perspėjo visuomenininkai ir priminė Prezidentui jo priešrinkiminius įsipareigojimus:
„Jūsų Ekscelencija, rinkimų kampanijoje Jūs ne kartą pasisakėte už Lietuvos valstybinės kalbos statuso išsaugojimą ir piliečių asmenvardžių rašybos tvarkymą Latvijos pavyzdžiu. Labai tikimės, kad šių įsipareigojimų nuosekliai laikysitės ne tik nepatvirtindamas tokių Vyriausybės narių, kurie veiktų prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją, bet ir vetuodamas visus teisės aktus, kuriais bus siekiama paneigti mūsų šalies konstitucines vertybes“.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Kreipimąsi pasirašė buvę iniciatyvinės grupės „Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ nariai: Nijolė Balčiūnienė, Jonas Burokas, hab. dr. Kazimieras Garšva, kunigas Robertas Grigas, Mindaugas Karalius, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, dr. Vytautas Rubavičius, Vytautas Sinica, Gintaras Songaila, Gediminas Storpirštis, Jonas Vaiškūnas ir Jonas Vaitkus.
Primename, kad 2015 m. pasinaudoję Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise ir surinkę bemaž 70 000 Lietuvos piliečių parašų, iniciatyvus piliečiai Seimui pateikė privaloma tvarka svarstyti Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3796. Šiuo projektu siūlydami paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje leisti įrašyti piliečio pageidavimu jo vardą ir pavardę ir „kita kalba lotyniško pagrindo rašmenimis arba perrašius juos lotyniško pagrindo rašmenimis pagal piliečio pasirinktą transliteravimo sistemą (jei piliečio pageidaujamoje kalboje naudojami ne lotyniško pagrindo rašmenys)“.
Daugiau žinių:
„Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ iniciatyvinės grupės nariai:
