Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaimas ištuštėjo. Po didelių vasaros kaitrų užėjusios vėtros tarsi iššlavė visus daržus, nukratė sodus, o ir laikinieji sodybų gyventojai, daugiausiai atsikėlėliai iš miestų (toks ir šių eilučių autorius) susikrovė mantą ir pasipustė padus grįžti į savo niūrius blokelius. C‘est la vie – pasakytų prancūzas.

Bet vis tiek rugsėjis dar buvo kaimiškas, tad ir žvilgsnis iš Aukštaitijos aukštumų į Lietuvą – šiurkštus, dygus ir senatviškai bambekliškas…

I pabambėjimas.

Prezidento rinkimai daugiau kaip po 7 mėnesių, gegužės 12 d. Tarp I ir II šių rinkimų turo, o greičiausiai per antrąjį (tikslią datą likus 6 mėnesiams paskelbs Seimas), vyks rinkimai į Europos Parlamentą. Gi keletu mėnesių anksčiau, kovo 3 d., – savivaldos rinkimai. Vienas išrinktasis savivaldybės tarybos narys taps meru.

Pagal Konstituciją Dalia Grybauskaitė negali kandidatuoti daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, bet padariusi 5 metų pertrauką ji vėl gali tikėtis valdyti šalį. Antroji jos kadencija baigiasi kitų metų liepos 12 d., tad po antrojo rinkimų turo (jeigu jo prireiks) ji dar spės šį tą nuveikti.

Neimsime vertinti D. Grybauskaitės 10 metų prezidentavimo, bet, atrodo, su ja „tauta grybo nepjovė“ (tai aliuzija į mano ironišką straipsnį „Ar tauta grybą pjaus?“, paskelbtą Bernardinai.lt 2009 m. kovą (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663).

Nepaisant jos kai kurių biografijos niuansų, nepamatuotų pareiškimų, pabrėžtinai Vakarų lyderiams įsiteikiančio elgesio, dabartiniams aštuoniems apsisprendusiems kandidatams sunkoka sukomplektuoti kažkuo išsiskiriančią savo vertybių sistemą. Vienas užsimojęs pakeisti visą pasaulį, kitam užtenka išgryninti tautinę savastį, trečias gi pasisako už besąlygišką bendravimą su Maskva, ketvirtas – atvirkščiai – siūlo visiškai nutraukti santykius su Kremliaus Rusija…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kol kas retas rinkėjas linkęs apsispręsti, už ką jis balsuos. Pretendentai į kandidatus dairosi, kaip vienas kitam įkąsti, ir šioje varžybose pirmauja Pavilionis bei Ušackas. Kiti gi užsiima „zondažu“: kalba aptakiai, neneigdami būsimo varžovo, tik, pataikaudami visuomenei, negailestingai kritikuoja valdžią.

Žmonės vis dar laukia mesijo. Tarp pretendentų įsiterpusi Šimonytė daug kam įžiebė naują viltį, tačiau su šypsena prisimenu 92 metų itin aktyvios senolės iš Aukštaitijos žodžius: na, ir vėl boba, tai jau ne… Kiti vis dar viliasi matyti Matijošaičio pavardę, kai kas tikisi Konstitucijos barjerus pralaušiančio Pakso atgimimo, Juozaičio „šviežio vėjo“ dvelktelėjimo…

Politologas A. Krupavičius „Respublikoje“ taikliai pastebėjo, kad „kai kuriems kandidatams į prezidentus geriau neiti“. Jis tvirtina, kad ir iš televizijų pagalbos perdaug tikėtis neverta. Antai, sako politologas, „Nacionalinis transliuotojas turėtų būti neutralus ir objektyvus, pateikti visų kandidatų požiūrius visuomenei. Dabar šališkumas yra akivaizdus.“ Į vieną diskusiją jis pamiršo tik Juozaitį…

II pabambėjimas.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kažkas yra pasakęs, kad miškai – valstybės plaučiai. Dar jaunystėje, rašydamas eiles, mišką palyginau šilta krosnimi… 2014 m. duomenimis jie užima lygiai trečdalį šalies teritorijos, arba 2177 tūkst. ha plotą. Turime 5 nacionalinius, 30 regioninių parkų, 6 gamtos rezervatus ir kitus saugomus miškų objektus (Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenys). Bet kas čia atsitiko, kad visuomenė muša pavojaus būgnus? Valdžios vyrai ir verslininkai sako, kad keliama bereikalinga isterija. Susikūrusi visuomeninė organizacija „Tinklas“, jau surinkusi kelis šimtus tūkstančių parašų prieš plynus miško kirtimus, tvirtina, kad mūsų miškai neleistinai niokojami ir parceliuojami.

Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rašydamas šias eilutes, žvelgiu pro savo sodybos Labanore langą. Iš trijų pusių ją supa kirtimai. Vieni senesni, čia jau sužėlę liauni berželiai, kiti padaryti tik ką, paliekant suverstų šakų biržes, aukštus kelmus ir vieną kitą apykreivę pušelę, išsaugotą neva natūraliai sėjomainai. Bet po kelerių metų nuo vėjų ir ta išvirsta. Regioniniame parke lieka dar viena skurdi plynė. Net šimto metų neturinčios pušys oranžiniais dažais jau sužymėtos ir iš ketvirtos pusės. Anksčiau stirnaitės, briedžiai ir lapės apsilankydavo tiesiog sodybos kieme, dabar gi jos vengia tuščių plynių.

Reikia daug kabinetų durų pavarstyti, kad sužinotum, kur čia valstybinis, kur privatus miškas. Kažkada Molėtų savivaldybėje mane (žurnalistą) pasiuntė kuo toliau, kai paprašiau valdininkės paaiškinti, kodėl kirtėjai gavo leidimą nesubrendusį mišką regioniniame parke kirsti plynai. Kas gali paneigti, kad taip susižeriami nemaži „otkatai“…

Vienas giminaitis, puikus biologas, dirbęs bendroje su austrais medienos eksporto įmonėje ir atrinkdavęs eksportuojamą medieną, sakydavo, kad beveik visa ji išvežama į užsienio šalis, o sugrįžta brangiais baldais ar medienos ruošiniais. Lietuviai tiesiog neįsivaizduojamais mąstais išparduoda šį brangų gamtos turtą…

Vienas iš miško gynimo entuziastų Andrėjus Gaidamavičius pranešė, kad pagaliau ledai pajudėjo: penktadienį į pirmą posėdį Aplinkos ministerijoje susirinko darbo grupė dėl plynų kirtimų mažinimo Lietuvoje. Ji kol kas apsiribojo vien tik valstybiniais miškais ir ypač esančiais saugomose teritorijose. Privačių miškų atstovai įsijungs vėliau, bet jiems nebent bus pasiūlytos skatinimo priemonės (per įvairias išmokas), kad plynų kirtimų atsisakytų patys.

Ruduo ateina į Lietuvos miškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jaunas žmogus optimistas. Aš nesu toks. Kaip įtartinas ir Aplinkos ministro sprendimas laikinai sustabdyti plyną miško kirtimą saugojamose teritorijose, nors Vyriausybės nutarimas 6 proc. padidinti miško kirtimo normą išlieka, taigi, kirtėjai, savininkai ir verslininkai jau suplanavę kitų metų pelno apimtis… Šie juk visagaliai.

Vidzgiris rudenį. Vytauto Visocko nuotr.

Leisiu sau priminti dar 1858-1859 m. Rytų aukštaičių tarme parašytos A. Baranausko graudulingos poemos-odės miškui pradžią:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?

 Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?

 Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,

 Kai balto miško lapeliai šlamėjo

 Ir senos pušys siūravo, braškėjo?

 Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

 Katrų čilbančių teip ramu klausytis?

 Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?

 Kur žvėrių olos, laužai ir urveliai?

 Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

 Kelios pušelės apykraivės liko!..

 Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą

 Kepina saulė nenaudingą plotą,

 In kurį žiūrint teip neramu regis:

 Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,

 Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,

Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..

III pabambėjimas.

Popiežiaus Pranciškaus (Jorge Mario Bergoglio) apsilankymas Lietuvoje buvo antras šv. Tėvo vizitas mūsų šalyje. Lygiai prieš 25 metus čia viešėjo Jonas Paulius II. Tai 26-as Pranciškaus apsilankymas užsienyje nuo pontifikavimo pradžios 2013 m. kovą.

Be apaštališkojo vizito pobūdžio be galo svarbu, kad tai buvo puiki proga pareklamuoti Lietuvą ir Vilnių. Tai pripažino netgi draugiškumu mūs šaliai netrykštanti Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“. Šių eilučių autorius, deja, tuo metu keliavo po audrų blaškomą Rytų Europą, ir tik per katalikiškąją „Lux“ televiziją Brno mieste stebėjo šv. Tėvo apsilankymą Genocido aukų ir rezistencijos muziejuje (beje, transliacijos metu buvo išsaugomas vertimas į lietuvių kalbą). Pasididžiavimas ir graudulys sumišo, stebint lėtą ir atidų žingsniavimą tamsiais buvusio KGB kalėjimo koridoriais…

Popiežius Pranciškus ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Štai kodėl sugrįžęs nustebau, kad atsirado tokių „viešosios erdvės“ teršėjų, kurie Popiežių ir Bažnyčią vadino „gyvo kūno valgytojais ir kraujo gėrikais“, kurie nesibodėdami priešino senąjį baltų tikėjimą, pagonybę su krikščionybe, kurie net mažiausiose detalėse įžvelgė „sąmokslo teorijų tąsą“.

Štai Popiežių Prezidentės svitoje sutikusi tamsiaodė mergaitė tautiniais drabužiais sukėlė kai kurių žinomų žmonių pasipiktinimą. Legendinės dainos „Laisvė“ atlikėja Eurika Masytė „Facebook“ paskiroje leptelėjo: „Jau geriau UFO su LT tautiniais drabužiais nei juodaodė“. Daugelis šiuos žodžius įvertino kaip rasistinius. Netgi žurnalistas Tomas Čyvas, šiaip jau neieškantis mandagesnio žodžio, pareiškęs, kad „visas tas renginys geru valdišku netikrumu atsidavė“, rašė: „Kylanti neva antirasistinė isterija yra dar labiau komiška, nei cypavimai apie guliašo skonį dainos šventėje. Priedurniai jau net kriuksi, kad istorinės dainos vertė krito.“

Iš tikrųjų, ar mes suprantame, ką dainuojame, ar sakralinė daina „Laisvė“ ir tikras laisvės jausmas nepavirsta į tautinę aroganciją ir demokratijos iškamšą?

Didžiuokimės Popiežiaus vizitu Lietuvoje. Pasak kunigo Sauliaus Rumšo, tai laiptelis, nuo kurio atsispyrę, turime eiti toliau.

2018.09.30; 17:22

Dabartinis pasaulis paženklintas reiškiniu, kuris taip akivaizdžiai nekamavo ankstesniųjų kartų. Mes, šiandien gyvenantys, skirtingai nei mūsų seneliai ir proseneliai, kenčiame nuo informacijos gausos.

Beje, specialistų ir ekspertų prognozės mažai paguodžiančios – informacijos tik daugės. O informacijos sklaidos ir perdavimo priemonės – tobulės. Tuo pačiu nenumaldomai daugėja "viešosios informacijos žaidėjų", kurie trokšte trokšta skleisti, jų manymu, itin vertingas, o iš tiesų – menkavertes žinias ir nuomones.

Nūnai teturime vienintelę išeitį – sugebėti iš informacijos vandenyno sužvejoti vien tai, kas svarbiausia. Čia galimas ir aštresnis apibūdinimas – privalome išmokti pasirinkti tik tai, kas gyvybiškai aktualu. Priešingu atveju pradėsime kvailėti. Kitaip prarasime gebėjimą suvokti, kas vertinga būtent mūsų tautai, miestui, bendruomenei, šeimai. Bandyt aprėpti kasdien per televiziją, laikraščius ar internetinius portalus plūstančius žinių srautus – titaniškas ir tuo pačiu visai nereikalingas darbas.

Continue reading „Kaip aprėpti neaprėpiamą?”

Siekdama įvertinti privataus kaltinimo instituto veiksmingumą, apžvelgti su jo taikymu susijusius probleminius aspektus bei šmeižimo ir įžeidimo veikų kriminalizavimo galimybes, Lietuvos advokatūra kartu su Nacionaline teismų administracija ir Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu 2013 m. balandžio 26 d. 9.30 – 13.00 val. Lietuvos Respublikos Seime Signataro K. Antanavičiaus salėje (Gedimino pr. 53, Vilnius, III rūmai, 220) rengia apskritojo stalo diskusiją „Privataus kaltinimo instituto probleminiai aspektai bei įžeidimo/ šmeižimo dekriminalizavimo galimybės“.

Diskusijai vadovaus Rytis Juozapavičius.

Privataus kaltinimo institutas yra vienas iš seniausių teisės institutų, tačiau ar visada jis veikia veiksmingai ir pasiekia keliamus tikslus? Ar saviraiškos laisvės ribojimas, numatant asmenims baudžiamąją atsakomybę dėl įžeidimo ir šmeižimo proporcingai suvaržo saviraiškos laisvę (ypač žurnalistų)? Ar Lietuva atitinka tarptautinius standartus? Ar yra galimybės dekriminalizuoti įžeidimą/ šmeižimą? Šiuos ir kitus klausimus diskusijoje nagrinės susirinkę teisėjai, prokurorai, advokatai, žurnalistai bei kiti teisės ekspertai.

Continue reading „Diskusija dėl privataus kaltinimo instituto bei įžeidimo/ šmeižimo veikų dekriminalizavimo”

seimas_logo_m

Šiandien, rugsėjo 13-ąją, rengiamas apskritojo stalo pokalbis – diskusija, kurią inicijuoja Nacionalinis Susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje”, sąjūdininkai, Nepriklausomybės Akto signatarai.

Diskusija įvyks Seimo Konstitucijos salėje rugsėjo 13-ąją dieną. Pradžia – 12 val.

Diskusijos tema – ar įmanomi Lietuvoje demokratiniai ir teisingi rinkimai?

Demokratiniai ir teisingi rinkimai yra laikomi viena iš svarbiausių teisinės demokratinės valstybės gyvavimo sąlygų, o viena iš tokių rinkimų prielaidų yra sąžininga, lygiavertė visų politinių jėgų ir rinkimuose dalyvaujančių kandidatų konkurencija.

Continue reading „Ar įmanomi Lietuvoje demokratiniai ir teisingi rinkimai?”

cyvas110

Lietuva yra šalis, kur galima teisti ne už tai, ką žmogus parašė, o už tai, ką, teismo nuomone, vidutinis statistinis skaitytojas (teismų išgalvota sąvoka) galėjo pagal parašymą pagalvoti.

Lietuvoje galima kelti baudžiamąsias bylas už “pasikėsinimą įžeisti prezidentą”. Niekam dėl to problemų nekilo, bet štai:

Dekriminalizuoti šmeižimą Lietuvą paraginusi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovė tiksliai atkreipė dėmesį į galimo piktnaudžiavimo baudžiamuoju procesu problemą, sako teisininkai.

Continue reading „ESBO rodo Lietuvos problemą – standartai keturgubi”

cyvas110

Šiais laikais, jei esi daug kartų teistas ir dar teisiamas recidyvistas arba nevykęs politikierius, iš kurio visi juokiasi, – kreipkis į teismą.

Ypač dėl kokio nors žurnalisto publikacijų.

Tai, kad žurnalistui Dailiui Dargiui teismas priteisė prievolę finansiškai paremti „kilniais“ nuotykiais pagarsėjusio padaro, pavarde Henrikas Daktaras, gerovę – nėra kokia nors naujiena ar išimtis.

Tai gana kryptinga pasitikėjimo dugne gulinčių teismų praktika. Vargetos, kurie savo menkystę slepia po teisėjų togomis, nekenčia „rašeivų“, nes yra kvailai įsitikinę, kad pastarieji kalti dėl togų dėvėtojų nepopuliarumo.

Continue reading „Banditui ir nevykėliui”

savukynas_gera_m

Masinės jaunuolių eitynės valstybinių švenčių progomis su trispalvėmis ir šūkiais „Lietuva – lietuviams“, nacistinės simbolikos pasirodymas viešose vietose per A. Hitlerio gimimo metines, o dabar ir provokuojamais lozungais besišvaistanti tautiniu jaunimu save vadinančios organizacijos stovykla lenkų gausiai gyvenamame Vilniaus krašte.

Ką pasako tokie reiškiniai apie visuomenės nuotaikas šiandieninėje Lietuvoje? Nepriklausomybės akto signataras Mečys Laurinkus LTV laidoje „Savaitės atgarsiai“ pareiškė, kad Lietuvoje pastaruoju metu susidarė palankios sąlygos ekstremizmui plisti. Buvęs VSD vadovas perspėja, kad jei valstybė nesiims priemonių, netolime ateityje galime turėti problemų. Naujausias sukrečiantis pavyzdys – tragiški įvykiai Norvegijoje.

Continue reading „Ar Lietuvoje subrendo sąlygos ekstremizmui?”

kryzevicius_mini

Kuo toliau, tuo labiau nieko nesuprantu. Lietuviškosios Temidės sprendimai nūnai tampa vis labiau keisti, nelogiški.

Susidaro paradoksali situacija: kuo aukštesnio rango teisėjas ima aiškinti teisinius vienos ar kitos bylos aspektus, tuo viskas atrodo  painiau, neaiškiau. Štai viena iš paskutiniųjų Ritos Miliūtės laidų “Teisė žinoti”, kurioje kalbėta apie Lietuvos teisėsaugos skaudulius. Mano supratimu, lietuviškosios Temidės reikalai tąsyk apžvelgti paviršutiniškai, neužčiuopiant giluminių procesų, nors laidoje dalyvavo net pats Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius.

Continue reading „Kas nesutampa su oficialia versija, būtinai yra šmeižtas arba dezinformacija?”

cyvas110

Lietuvoje į rinkimus veržiasi dvi pagrindinės kategorijos individų – tie, kurie yra dideli viršininkai, ir tie, kurie miršta nuo noro tokiais tapti. Tebūnie tai supaprastinimas ir tegul neįsižeidžia tie, kurie yra kitokie, arba tie, kurie tikisi kitokius išrinkti.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) šios savivaldos tarybų rinkimų kampanijos pradžioje pareiškė neturinti nei pinigų, nei galimybių rinkimų debatams televizijoje organizuoti. Pilietiškai suskatau pagelbėti nuskurdusiai ir pasimetusiai Tėvynei – ėmiausi organizuoti nemokamus kandidatų debatus interneto vaizdo konferencijoje portale „balsas.lt“. Pasirodo, daugumai tradicinių ir didelei daliai naujųjų politikų normalių debatų nereikia. Tiesa, dėl laiko ir resursų stokos apsiribojau kandidatais į Vilniaus miesto tarybą, bet būčiau giliai nustebęs, jei kitur būtų kitaip.

Continue reading „Didelių viršininkų rinkimai”

Smetona

Tarpukario Lietuva, kurios mėginimas kurti demokratinę santvarką baigėsi 1926 m. gruodžio 17 d. kariniu perversmu, sovietų, o ir dabartinės Rusijos literatūroje vadinama fašistine.

Autoritarinį Antano Smetonos režimą kai kurie kalbėtojai ir rašytojai yra lyginę su nacistinės Vokietijos realijomis. Ką visgi apie tą “kraugeriškumą” realiai byloja istorija ir kokiais aukų skaičiais A. Smetonos valdymas gali susilyginti su fašistine Vokietija, Augusto Pinočeto Čile ar Sovietų Sąjunga?

Mirties bausmę ne kartą tarpukario Lietuvoje mėginta panaikinti, tačiau vieną sprendimą nuolat keisdavo ar apribodavo kitas – visgi tokią bausmės rūšį pateisinantis.

Continue reading „Mirties bausme nepiktnaudžiavusi diktatūra”