Neverta kartoti pereksploatuotą JAV prezidento rinkimų „sagos“ precedentą, nors jis yra ir 21 amžiaus istorijoje išliks kaip chrestomatinis atvejis, be abejo, kartu su kitais pavyzdžiais, kurių artimiausias „ištiks“ gegužės 7-ąją Prancūzijoje. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Taigi. Globalizacijos laikais politikoje kariauja ne tradiciniai kairieji ir dešinieji (kad partijjų programos kuo toliau, tuo mažiau skiriasi, regime ir Lietuvoje), bet už planetos vienijimąsi ir sienų naikinimą pasisakantys liberalai ir kategoriškai priešingo politikos vektoriaus besilaikantys konservatoriai-protekcionistai. Toks yra aktualusis politinis pasirinkimas – vieni tiki ateitimi, kiti žaidžia baimėmis bei apeliuoja į praeitį. Ir taip veikiausiai bus bent pirmą 21 amžiaus dalį.

Konservatorių-protekcionistų stovyklą ypač tinkamai reprezentuoja Donaldas Trumpas, kurį deramai papildo 2-ame rinkimų ture Prancūzijos prezidento postą mėginsianti pelnyti kraštutinė dešinioji „Nacionalinio fronto“ lyderė Marina Le Pen. Prancūzijoje Europos Sąjunga laiko eilinį egzistencinį testą. Į šalies lyderius pretenduoja kraštutinumai – nacionalistė M. Le Pen po pirmo turo kategoriškai eilinį sykį pakartojo (beje, paradoksaliai apeliuodama į visus piliečius, nepriklausomai nuo jų nacionalinės ir religinės priklausomybės) inicijuosianti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES, atribosianti šalį nuo „laukinės globalizacijos“ (politikės pavartotas terminas), nesąžiningos tarptautinės konkurencijos, nevaržomo teroristų (sunku pasakyti, kaip bus su piliečiais neteroristais) judėjimo bei sieksianti susigrąžinti Prancūzijos sienų kontrolę. Žodžiu, jokios vieningos Europos – Prancūzijos. Civilizacija svarbiausia.

Logiška, kad „Nacionalinio fronto“ lyderė per rinkimų kampaniją apeliavo į 15 amžiaus prancūzų nacionalinę heroję Jeanną d’Arc, taigi dominuojančiu šalies piliečius turėjusiu suvilioti retorikos vektoriumi rinkosi praeitį.

M.Le Pen konkurentas, centristinių pažiūrų Emanuelis Macronas paskutinės rinkimų kampanijos savaitės pradžioje, gegužės 1-ąją interviu BBC pareiškė, kad ES turi būti reformuota arba Bendrija susidurs dar ir su „Frexito“ perspektyva. Pasak E.Macrono, Europos idėja ir jos politika buvo labai svarbios Prancūzijai, bet pridūrė, kad jo šalies visuomenė šiandien labai pikta bei nekantri dėl ES neveiksnumo bei nestabilumo. Simptomiškas pareiškimas politiko, kuris vienintelis iš 11 kandidatų į prezidentus yra aiškus vieningos Europos šalininkas.

Mentalinę kandidatų skirtį atspindi ir rinkimų pirmo turo rezultatas – didžiuosiuose šalies miestuose (išskyrus marga demografine sudėtimi pasižymintį Marselio uostą) išlošė eurointegracijos šalininkas, buvęs prezidento François Hollandeo vyriausybės ekonomikos ministras bei judėjimo „Pirmyn!” („En Marche!“) steigėjas. Paryžiuje „Nacionalinio fronto“ lyderė tegavo 4,9 proc. balsų ir užėmė 5-ą vietą (laimėjo E.Macronas su 34 proc. balsų). Pralošė pagrindiniam kandidatui ji ir Bordo bei Tulūzoje, užtat su 30 proc. laimėjo Prancūzijos šiaurėje.

Dar vienas skiriamasis, beje, ir simptomiškas, rinkimų Prancūzijoje bruožas – visiška tradicinių partijų devalvacija. Dešiniųjų kandidatas François Fillonas bei socialistas Benoît Hamonas (kairiųjų susiskaldymas buvo beprecedentis, kandidatavo šeši šiai ideologijai atstovaujantys politikai) pirmą kartą istorijoje nepateko į antrą turą. 

Didžioji politika – sudėtingas užsiėmimas. Tai – ne vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Kaip nurodo prancūzų politologas Christophas Gully, Prancūzijos tradiciniai kairieji ir tradiciniai dešinieji buvo sukurti viduriniosios klasės tenkinti tos klasės poreikius. Dvipartinė sistema veikė, kol du iš trijų prancūzų viduriniajai klasei priklausė. Tradicinės partijos ir dabar mėgina ja remtis, bet vidurinioji klasė Prancūzijoje atsidūrė ant išnyklimo ribos. Ir tai globali tendencija, milijardierius D. Trumpas JAV prezidento rinkimuose pirmas „išjojo“ ant viduriniosios klasės baimių dėl savo ateities globalizacijos epochoje.

„Nesisteminis“ centristas E.Macronas pirmą kartą Prancūzijos istorijoje „laužė ledus“ ypač įtikinamai – centristų vaidmuo iki šiol visada buvo toks nežymus, jog jie net neturėdavo galimybės daryti beveik jokios įtakos rinkimų antrojo turo rezultatui, šįkart centristas vadinamas jų favoritu.

Beje, savo organizaciją „Pirmyn!” E.Macronas per metus sugebėjo išplėsti tiek, kad ji tapo rimčiausiu ramsčiu jo rinkimų kampanijoje. Taigi ir formali reikalo pusė nurodo į tai, jog prancūzai įnirtę ir geidžia permainų šalies politinėje sistemoje. Geidžia tiek, kad nemaža dalis balsuoja ne už, bet prieš – antro turo išvakarėse gana garsiai skambėjo rinkimų ignoravimo šalininkų balsai. Du trečdaliai „Išdidžios Prancūzijos“ šio judėjimo interneto puslapyje skelbė liksią namuose arba balsuosią prieš abu kandidatus, nes nenori savo balso atiduoti proeuropietiškam kandidatui vien todėl, kad neleistų į šalies lyderes prasibrauti nacionalistei. Be to, kad būtent E.Macrono bei jo šalininkų politika didina „Nacionalinio fronto“ populiarumą.

Panašu, jog rinkimų tiesiojoje M.Le Pen tą jautė (būtent, rėmėsi politiniu instinktu) – nors 60 proc. gegužės 3-ąją vykusius televizijos debatus sekusių prancūzų balsavo už E.Macroną kaip šaltakraujiškesnį bei kompetentingesnį diskutantą (kaip nurodė politologas, universiteto „Paris-XI“ dėstytojas Gideonas Kutzas, nors šio kandidato rinkimų programoje neapsieita be populizmo, lyginant su kitais pretendentais, toji dalis buvo, pavadinkime, nuosaiki), debatų tonas daugeliui nepatiko, o jį uždavė būtent „Nacionalinio fronto“ lyderė, demonstravusi ypatingą agresyvumą ir grubumą. M. Le Pen tai buvo paskutinė galimybė apjuodinti favoritą, bent taip skelbė visos ikirinkiminės sociologinės apklausos.

Bet apklausos 21 amžiuje – ypač permainingas, vis labiau būrimą primenantis mėginimas prognozuoti rezultatą, taigi it Prancūzijos rinkimuose turime Vladimiro Putino mentalinio tipo autoritarus neabejotinai džiuginantį politinį trilerį, ir kitaip demokratijos pusėje apžvelgiamoje ateityje vargu ar bus.

Kaip minėta, tai globalizacijos realijas atitinkančių liberalinio ir konservatyvaus-protekcionistinio mentalinių tipų, už kuriuos autoritarai stato, kur tik gali,  susidūrimas.

Ideologijos tradicine to žodžio prasme infliaciją signalizavo ir tai, kad žiniasklaida rinkimų kampanijos metu ypač noriai graibstė psichologinių kandidatų portretų niuansus, tokius kaip įtakingo prancūzų ekonomisto bei intelektualo Jacqueso Attali įžvalgos interviu italų „La Repubblica“, jog jis pažįstas E.Macroną nuo labai jaunų dienų, kai šis dar dirbo banke „Rothschild“, jog kandidatas centristas nėra provincialas, o proto bei „nekantrios ambicijos“ žmogus. Viešųjų ryšių besąlygiško dominavimo laikais tokios užuominos būtinai papuošia bet kurią viešą kampaniją.

Prancūzija kaip populizmo testas Europai, kitas, gal dar įspūdingenis testas laukia rudenį per rinkimus Vokietijoje.  Belieka viltis, kad inteligentiški prancūzai pasimokė iš D.Trumpo rinkimų kampanijos „serijalo“ ir suprato, jog skambiais pažadais ir skambiomis frazėmis gyvenimo nepakreipsi į jokią pusę, atgal taip pat.

Lietuvai, kuri paribio valstybės saugumo „malonumus“ išgyvena tiesiogiai ir visą laiką, rinkimai Prancūzijoje kaip ir bet kur Europoje yra ypač svarbūs. Autoritarai ne tik lūkuriuoja, bet ir stato už naudingus sau bei geidžia revanšo.

2017.05.05; 12:00