Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

Didelį pasipiktinimą sukėlė Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir jo komandos išpuolis prieš Lietuvos Laivės ir Nepriklausomybės gynėjus ir kūrėjus: pirmąjį savanorį ir antibolševikinio 1941 m. Birželio sukilimo rengėją ir vadą plk. Kazį Škirpą, panaikinus jo vardo alėją Vilniuje; prieš vieno iš partizanų vadų gen. J. Noreiką – Generolą Vėtrą, nuplėšus jo atminimo lentą nuo LMA bibliotekos, kurioje J. Noreika dirbo antrosios TSRS okupacijos pirmaisiais metais.

Tai Vilniaus valdžia padarė, motyvuodama, kad tie du lietuviai didvyriai nacių Vokietijos okupacijos metais tariamai prisidėjo prie žydų holokausto, nors jų nusikaltimą patvirtinančių neginčytinų faktų ir nepateikė.

Beje, paskutiniu metu gausu ir visų lietuvių kovotojų dėl Laivės ir Nepriklausomybės priskyrimo prie žydšaudžių atvejų. Puikus to pavyzdys yra JAV žydai, kurie per visą pokarį, naudodamiesi KGB perduotomis pažymomis, kaltino vos ne visus JAV ir kitose laisvose šalyse atsidūrusius žymesnius lietuvių veikėjus. Tokiais kaltinimais šie žydai labai pasitarnaudavo TSRS – atrodydavo, kad okupacijai ir aneksijai priešinosi tik nusikaltėliai, kurie prieglobstį gavo JAV ir kitose „antisovietinio bloko“ kraštuose. Tokiu būdu apjuodinus Lietuvos partizanus, užsieniuose net buvo imta skelbti, kad lietuviai – tai tik buvę žydšaudžiai, ir, kad visa lietuvių Tauta yra nusipelniusi pasmerkimo.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1947 m., balandžio 14-15 d., Miunchene susirinkę „Lietuvos žydų sąjungos“ nariai, priėmė tokią rezoliuciją: „Mes, sudarantieji menką likutį iš buvusių 160 tūkstančių Lietuvos žydų, esame išlikę gyvi iš tų pasibaisėtinų žiaurumų, kuriuos padarė lietuviai jų žydiškų kaimynų atžvilgiu (…). Didelė dalis tų žudikų – lietuvių, randasi amerikiečių, anglų, prancūzų zonose bei Austrijoje, kur jie figūruoja „kaip pabėgėliai“ (…). Konferencija konstatuoja, kad: a) visi lietuvių tautos sluoksniai (inteligentai, valdininkai, ūkininkai, amatininkai, darbininkai ir kiti, kartu su nacių banditais, išžudė Lietuvos žydus (…)“.

Šioje konferencijoje nei žodžiu nebuvo užsiminta, kad Lietuva buvo nacių Vokietijos okupuota ir žydų – Lietuvos piliečių naikinimas buvo nacių okupacinės politikos dalis. Bet per visą sovietmetį TSRS „teisingumo organai“, ieškoję prisidėjusių prie tokio šėtoniško darbo, tesurado apie 800 lietuvių. Surastieji TSRS, vienaip ar kitaip talkinusieji okupantams vokiečiams, buvo nuteisti įvairiomis bausmėmis. Tarp nusikaltėlių nebuvo minimi nei plk. K. Škirpa, nei partizanas J. Noreika-Vėtra. Lietuvių – žydų gelbėtojų buvo priskaičiuota per 3 tūkst,, bet JAV žydai ir toliau skelbė, kad ten atsidūrę lietuviai, ypač veikliausi, nacių okupacijos metais žudė jų tautiečius. Ta varoma propaganda buvo naudinga TSRS ir sovietų Lietuvos valdžiai. TSRS toliau sėkmingai kurpė bylas apie lietuvius, tariamus „žydšaudžius“ JAV, reikalavo departuoti juos į TSRS, net ir tuos, kurių kaltės nesugebėjo įrodyti net sovietinis „teisingumas“.

Jono Noreikos ir Kazio Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Tiems ir panašiems gandams patikrinti, 1978 m., JAV Atstovų rūmai įsteigė Specialiųjų tyrimų skyrių (OSI). Šis skyrius tyrė šalyje gyvenančių ir kitų lietuvių tariamus nusikaltimus nacių okupacijos metais. OSI buvo pasirašęs sutartį su TSRS KGB ir kitomis „teisingumo“ institucijomis, kad jos tieks reikalingus dokumentus JAV gyvenančių „nusikaltėlių“ demaskavimui. Bet ir JAV „temidei“ nepasisekė surasti bei deportuoti tokių veikėjų. TSRS ėmė dar įnirtingiau ieškoti tokių „nusikaltėlių“, kai nuo 1988 m. lietuvių Tauta ryžtingai pakilo kovon dėl savo Laisvės ir Nepriklausomybės.

JAV žydai irgi nepasidavė – vykdydami TSKP ir KGB pageidavimus, vėl ėmė įrodinėti, kad lietuviai neverti Laisvės. Beje, karo metais taip elgėsi ir lenkų Amija Krajova. Vyriausybės iš Londono nurodymu, AK smogikai kūrė „dokumentus“ apie tariamą lietuvių pagalbą okupantams vokiečiams, jų nusikaltimus žmoniškumui ir siuntė juos demokratinių valstybių vyriausybėms. Taip buvo daroma, viliantis, kad po karo, Taikos konferencijos metu, demokratinių valstybių vyriausybės šiuos dokumentus pateiks kaip „įrodymą“, jog Lietuva, kaip nacių Vokietijos talkininkė, turi būti „globojama“ tik Lenkijos.

1990 m. pradžioje, lietuvių Tautai paskelbus apie savo nepriklausomos valstybės atkūrimą, JAV ir Izraelio žydai grįžo prie savo pokario metų melo, kad visa lietuvių Tauta prisidėjo prie žydų holokausto. Apie tai imta skelbti ir angliškoje spaudoje, pirmiausiai – tęstiniame leidinyje „Lithuania Crime and punishment“ („Lietuvos nusikaltimas ir bausmė“). Šio leidinio šeštajame tome (1999 m.) net 140 puslapių buvo išvardinti tariami lietuviai – žydšaudžiai: beveik 23 tūkst. lietuvių partizanų sąrašai, paimti iš „Tremtinio“ ir kitų lietuvių patriotų leidinių. Suprask – kovojo už Lietuvos Laisvę, vadinasi, buvo ir žydšaudys.

Tariamų žydšaudžių pavardės leidinyje buvo suskirstytos pagal Lietuvos rajonus. Kiekvieno rajono pavardžių sąrašas baigiamas prakeiksmu: „Mano Dieve, nubausk tuos bailius. Padaryk, kad prakeiksmas ir nelaimės lydėtų ir visą jų bendruomenę, kad prakeiksmas kristų ir ant jų palikuonių ir jų vaikaičių (slaptai.lt pastaba – plačiau A. Liekio monografijoje: „Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. 1941 06 22 – 08 05“. Vilnius, 1999m., p. 293 – 299).

Ir vėl nei žodelio apie tai, kad lietuvių Tauta buvo okupuota nacių Vokietijos, kuri ir vykdė žydų – Lietuvos piliečių genocidą. Jokia okupuota tauta neatsako už ją okupavusios tautos nusikaltimus. Tačiau ir šiandieninėje Lietuvoje nuolatinis „holokausto“ linksniavimas ir vis naujų „nusikaltėlių“ paieškos naudingos tik tiems, kurie nori toliau kištis į Lietuvos vidaus reikalus, diktuoti savo valią ar „išmelžti“ iš valstybės vis naujų kompensacijų, kad ir kadaise nukentėjusiųjų vaikaičiams, nors jie nieko bendro su Lietuva neturėjo ir neturi. „Holokaustas“ kai kuriems jau tapo rimtu „bizniu“.

Viltasi, kad visam tam užkirs kelią 1998 m. rugsėjo 7 d. Prezidento Valdo Adamkaus dekretu įsteigta „Tarptautinė nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimų Lietuvoje tyrimo komisija“. Tačiau ta komisija, kaip ir daugelis panašių komisijų, tariamai įsteigtų „teisingumo“ įgyvendinimui, irgi buvo tarsi „tarnaitė“. Jos „Misijoje“ nurodoma, kad Komisijos strateginis tikslas ne Tiesa ir Teisingumas, o tik „derinti skirtingas valstybes atstovaujančių bei skirtingą politinį patyrimą turinčių jos narių požiūrius ir pateikti bendrai priimtiną vertinimą …“ (ar gali būti suderinami „požiūriai“ budelio ir jo aukos? Daugelyje TSRS represinių ir partinių bei sovietinių organų svarbiausiuose postuose buvo įsitaisę „rinktosios tautos“ atstovai, tad suprantama, kad kas kovojo prieš TSRS, buvo ir iš dalies tebėra tariamais tuometinių ir dabartinių „rinktųjų“ priešais). Pagal tos Komisijos darbo reglamentą, sprendimai priimami „bendru, daugumos nutarimu“.

Tokie Komisijos nariams suteikti įgaliojimai prieštaravo ir Lietuvos Konstitucijai. Jos 109 str. nurodyta, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“, o 112 str., kad „Teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“. Tuo tarpu Prezidento V. Adamkaus patvirtintoje 22 narių Komisijoje (vadovauti paskirtas „amžinasis Seimo narys“ – Emanuelis Zingeris, pakomisijų vadovais – prof. Saulius Sužiedėlis ir LRS narys dr. Arvydas Anušauskas), net 16 narių buvo JAV, Izraelio ir kitų valstybių žydai – po 8 holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisijose. Žinoma, tai nieko blogo „tarptautinei komisijai“, bet objektyvumo iš jų mažai būta, nes, kaip teigta, jų seneliai ar net tėvai, vienaip ar kitaip, buvo susiję su TSRS valdžios, jos represinių organų, TSKP nusikaltimais Lietuvoje, o po to buvo traktuojami nacių okupacijos metų aukomis.

 

Pasaulio teisuoliai. Paminklinė lenta Vilniaus senamiestyje. Užuot sulaukę padėkos, kad Antrojo pasaulinio karo metais aktyviausiai ir drąsiausiai iš visų Europos tautų gelbėjome į bėdą pakliuvusius žydus, šiandien sulaukiame ne „ačiū”, o „žydšaudžių” etiketės. Slaptai.lt nuotr.

Štai Komisijos veikėjai, kurie buvo paskirti nuspręsti, kas iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų ir gynėjų verti atminimo: Andrėjus Beikeris (Andrew Baker) JAV, Kristoferis Diekmanas (Christoph Dieckman) dr., Šveicarija, Jurgenas Matausas (Jurgen Matthaus) dr., JAV, Antonis Polianskis (Antony Poliansky) prof. JAV, Dina Porata (Dina Porat) prof., Izraelis, Joachimas Tauberis (Joachim Tauber) prof., Vokietija, Arkadijus Zeltseris (Arkady Zeltser) dr., Izraelis, Džonatanas Brentas (Jonathan Brent) JAV, Alesanderis Danielas (Alesander Daniel) Rusija, Nikolas Leinas (Nicolas Lane) JAV, Normanas Naimarkas (Norman Naimark) JAV, Janosas M. Raineris (Janos M. Rainer) dr., Vengrija, Timotis Snyderis (Timothy Snyder) prof., JAV, Frankas Tomas (Francoise Thom) prof., Prancūzija ir kiti.

Daugeliui jų nežinoma, kad lietuviams ir TSRS, ir nacių Vokietija – abu atrodė tokie pat sunkūs banditiniai režimai. Ir lietuviai prieš juos kovojo vienodai atkakliai.

Tuo tarpu Lietuvoje gyvenantiems žydams TSRS okupacija buvo kaip išsigelbėjimas nuo Vakaruose įsiplieskiančio antisemitinio laužo. Tad neatsitiktinai daugelis jų rėmė TSRS, buvo TSKP(b) nariais. Jie buvo pirmieji, kuriuos sovietiniai okupantai skyrė į okupuotos Lietuvos represines ir valdžios struktūras. Kad žydų tautos atstovai turėjo didelį pasitikėjimą TSRS ir TSKP (b), KGB struktūrose, iš dalies paliudytų ir tai, kad apie 1965 m., daugiau nei pusė senų žydų tautybės žmonių gaudavo „personalines“ – padidintas pensijas kaip tie, kurie prisidėjo prie tarybų valdžios pergalės Lietuvoje.

Tas TSRS išskirtinis pasitikėjimas žydais, jų dominavimas okupuotos Lietuvos valdžioje dar prieš karą sudarė įspūdį, kad žydai ir okupantai bolševikai – „broliai dvyniai“. Nors, žinoma, jokios vyraujančios nuotaikos negali pateisinti tų Lietuvos žydų žudynių. Tačiau teisingumo, vertinant praeitį, negali garantuoti ir jokios „tarptautinės“ komisijos.

Lietuvos saugumas (VSD)

Beje, tos „tarptautinės komisijos“ narių, jų geranoriškumo ir objektyvumo, atrodo, nėra tyręs ir Lietuvos VSD, bet, nepaisant to, Lietuvos valdžia akcentavo ir akcentuoja, kad ir praeities didžiavyrius įvertinti gali tik minėto pobūdžio „tarptautinės komisijos“. 

Neatsitiktinai sakoma, kad ant pražūties ribos stovi tos tautos ir jų valstybės, kurios savo istoriją patiki rašyti ir įvertinti  svetimiesiems, atėjūnams.

2019.08.11; 07:00

Skaitau dokumentą: MVD RSFSR. Upravlenije vnutrennich diel (…) g. Krasnojarsk. SPRAVKA Nr. 1140 (lapo kamputy smulkiom raidelėm primenama: Vidom nažiteljstvo  ne služit, pri  utiere nie vozobnovliajetsa) vydana graždaninu Dirgėla Stasisu s. Povilasa (…) v tom, čto on soderžalsa na specposeleniji s 25 marta 1949 po 3 marta 1958 g. otkuda osvoboždion na osnovaniji Postanovlenija Sovieta Ministrov Litovskoj SSR ot 4 fevralia 1958 goda. Viršininkų parašai, herbinis atspaudas.

Tai mano senelio dokumentas. Tą dieną, kai buvo paskelbtas dokumente minėtas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas, seneliui, gyvenusiam „v specposeleniji” Krasnojarsko krašte, Tasejevo rajone, Tasejevo kaime, suėjo 62 metai. Gimtadienis ir – laisvė!

Senelis tremtyje dirbo sakininku – rinko pušų sakus. Prieš išvažiuodamas į tėvynę, į Lietuvą, nuėjo į taigą, „v svojom učastke” pastovėjo po sėkline pušim – prie pušies buvo palaidotas jo likimo draugas, sakų rinkikas Petrikaitis.

Dabar mano seneliui devyniasdešimt penki. Dabar lietuviai traukiniais, lėktuvais veža iš Sibiro, iš Laptevų jūros salų namo tremtinių – savo mirusių tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių palaikus.

Senelis man kalbėjo:

–  Palaidojom Petrikaitį po sėkline pušim. Sėklinių pušų nekerta – artimieji turėtų surasti kapą.

–  Jūs ir tada, laidodami, tikėjot, kad ateis laikas, kad ieškos kapo, kad norės parvežti palaikus namo?

Senelis, graudžiai mėlynom akim žiūrėdamas į mane, paniūniavo seną lietuvių dainą apie pušį. Paskui pasakė:

–  Lietuviai mirusiųjų nepalieka svetimoj žemėj. Ieškos sėklinės pušies. Ras. Parveš Petrikaičio palaikus.

Lietuviai traukiniais, lėktuvais veža tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių palaikus iš Sibiro, iš plikųjų salų, iš amžino įšalo žemių namo. Mirusieji tremtiniai grįžta namo.

TSRS grįžta prie Lenino demokratijos, atrodo, tokios: „…asmeninį duonos davinį sumažinti nedirbantiems transporte; padidinti dirbantiems.

Tegul žus dar tūkstančiai, tačiau šalis bus išgelbėta”.

Istorija liudija ne gėrį, ne blogį – teisybę. Tiesą konkrečiomis aplinkybėmis, tiesą kaip interpretacijos procesą. Istorijos abejingumas ir gėriui, ir blogiui nėra nei moralus, nei amoralus, nes tiesos liudijimas yra tiesos liudijimas, niekas daugiau.

Seniausia tautos istorija yra dainos. Lietuvių dainų lobyne daug karo dainų, tačiau karas jose yra pergyvenimas, kančia, o ne veiksmas. Lietuviai neapdainuoja karo žygių (o kiek kariauta su kryžiuočiais, su rusais, su švedais!..), nešlovina karžygių, iškovotų pergalių. Karas lietuvių dainose – tai atsisveikinimo liūdesys ir skausmas, stoiškas laukimas sugrįžtant sūnaus, brolio, sužadėtinio, tai žinia apie artimo žuvimą, tai žuvusiųjų apraudojimas. Tai – skundas.

Lietuvių dainos ne savo didvyrius šlovina – žuvusiuosius apverkia. Tai ne šiaip iškalbingas simbolis ar argumentas, tai iš lietuvių dvasios išplaukiantis žmonių bendravimo suvokimas. Poetas, filologijos profesorius Balys Sruoga laiške iš Štuthofo konclagerio rašė: „Mūsų vargšė nelaiminga tauta gali didžiuotis savo tūkstantmete kultūra. Ji turi visai kitokias garbės, išminties ir kvailystės, teisės sąvokas (…). Aš didžiuojuosi, būdamas įkaitu už tokią didžią vidinę kultūrą”.

Kokia ji? Kuo ji didi? Lietuvių tauta pasaulyje, kuriame viešpatavo „džiunglių įstatymai”, neišlaikė stiprios valstybės – neužsiaugino savojo grobuoniško Drakono, užtat sukūrė, karta kartai praturtintą perdavė, iki šių dienų išsaugojo savitą, patvarią, nesugniuždomą žmoniškumo suvokimo tradiciją. Ji ir yra raktas į lietuvių kultūros pažinimą.

Žanas Polis Sartras kadaise, 1943 metais, rašė (veikiausiai tikėjo tuo, ką rašė): „Nėra nežmogiškos situacijos – kiekviena situacija mano, karas, į kurį mane šaukia, – mano situacija”. Anot Sartro, „karo situacija žmogiška”, nes iš karo galima dezertyruoti, pabėgti, galiausiai – kad galima nusižudyti nenužudžius kito žmogaus. Sartras kiekvieną situaciją laiko žmogiška, kadangi kiekvienoje situacijoje žmogus gali pasirinkti, ką daryti, kaip pasielgti.

Tokia filosofo nuostata, be abejonės, pernelyg aristokratiška. Ir ne todėl, kad yra situacijų, kuriose žmogus negali nė nusižudyti, o pirmiausia todėl, kad kiekvienas žmogus nori gyventi, iš bet kurios situacijos gyvas ir sveikas išsisukti.

Bene jau prieš dešimtį metų dar jaunai moteriai, tremtinių dukteriai, „priešakinis tarybinis gyvenimas” išsekino jėgas, valią, nualino nervus. Jai vis dažniau ateidavo į galvą mintis nusižudyti. Jos gyvenimo dramą įpyniau į savo romaną. Vieną pavakarę toji moteris, dabar jau ir mano romano vienos veikėjos prototipė, užėjo pas mane paimti žurnalų, kuriuose romanas „apie ją” buvo išspausdintas.

Tą patį vakarą ji turėjo išvažiuoti. Iš mano namų išėjo temstant. Ketvirtą valandą ryto mane pažadino durų skambutis. Moteris neišvažiavo. Geležinkelio stotyje perskaitė romaną „apie save”. Dabar stovėjo, paklaikusiomis akimis žiūrėjo į mane ir desperatiškai klausė: „Ar tikrai nusižudė Butkus? Ar Butkaus nebėr?” Ji turėjo galvoj Butkaus prototipą, kurį pažinojo. Mano atsakymas, kad nusižudė romano herojus, o ne prototipas, moterį nuramino. Ji pravirko. Tačiau ne džiaugsmo ašarom. Dvi valandas apmiręs sėdėjau virtuvėj, klausiausi moters guodimosi, nuolatos kartojamų klausimų: „Kodėl tu nužudei Butkų? Argi nėra išeities? Argi tikrai nėra išeities?” Jaučiausi esąs budelis. Už sienos miegojo vaikai. Ėmė aušroti. „Kur išeitis? Argi nėra išeities?”

Nežmogiškoj situacijoj yra ne tas žmogus, kuris, atsidūręs aklavietėj, klausia: „Kur išeitis?”, o tas, kurį šito klausiama, tas, kuris negali, tačiau prievartaujamas atsakyti.

Tautiniam atgimimui prasidėjus ir įsiaudrinus, įvykiams neregėtai greitai keičiantis, lietuviai nebesuspėja viso greitai apmąstyti, kaskart vis iš naujo įvertinti susidariusią padėtį. Šoka klausinėti „Kur išeitis?” ne savęs – kitų. Ieško kaltų, kodėl niekas nežino atsakymo. Paskui stebisi, kodėl jie ne tokie vieningi, kokie ėjo į „Baltijos kelią”…

Aukščiausioji Tarybų Lietuvos valdžia priima gerus ar apygerius įstatymus – ekonominio savarankiškumo, pilietybės, referendumo, nuosavybės ir t.t., tačiau jie negalioja. Jų nepripažįsta, neįteisina Maskva. O „Nomenklatūros Particiatas” – nematomas. O „Nauji Suslovai” – neįvardijami. Tikrieji valdovai – pasislėpę. Vietoj patikimą ateitį žadančių (garantuojančių?) įstatymų jie pateikia žmonėms… nežinią, visišką nežinią dėl ateities. Visoje Tarybų Sąjungoje dar labiau suįžūlėjo korupcininkai, mafioziai, reketininkai, plėšikai, vagys…

Vasarojau kaime. Netikėtai mane aplankė anoji moteriškė, mano romano prototipė. Dabar ji neklausė manęs: „Kur išeitis?” Dabar pati įtikinėjo: „Aš žinau, kur išeitis. Aš atvažiavau tau pasakyti, kur išeitis”.

Jos kambaryje ant sienos kabėjo paveikslas „Jėzus kenčia ant kryžiaus”. Vakarais ji ilgai žiūrėdavo į paveikslą. Vieną vakarą kraujo lašai paveiksle atgijo – ėmė lašėti ant grindų. Moteriškė išgirdo žodžius. Kalbėjo ne Jėzus, žodžiai buvo jos pačios mintys. Mintys liepė atlikti viso gyvenimo išpažintį. Moteriškė atliko, ir nuo to laiko Kristus mintimis apreikšdavo jai, kur eiti, ką nuveikti. Jai nepažįstamai motinai, palaidojusiai nuskendusį sūnų, Kristus liepė pasakyti, kad jos sūnaus siela susiliejo su šventa visuotine galybe. Moteriškė pasakė. Man ji liepė atidėti į šalį rašomą romaną ir skubiai pradėti rašyti naują knygą. Jei prieš rašydamas atlikčiau viso gyvenimo išpažintį ir gaučiau išrišimą, knygai parašyti man būtų suteiktos kuo geriausios sąlygos, knygą parašyčiau be vargo, be kančių – Dievas man kuždėtų, ką rašyt. Knyga išgelbėtų daug lietuvių nuo klaidžiojimų, nuo nelaimių…

Tautos atgimimas.

Nežinia, kuri paskandina idėjas ir darbus.

Gyvenimas sieloje, namie, kieme, šalyje blogėja. Infliacija. Prekių nėra. Vis sunkiau pragyventi.

Jos didenybė Nomenklatūra gina savo valdžios neliečiamumą senais, patikrintais metodais – iš paskutinių jėgų. „Tegul žus dar tūkstančiai, tačiau Nomenklatūra bus išgelbėta”.

Žmonės nebeišlaiko įtampos.

Vieni žvėrėja – žagina moteris, žudo, plėšikauja, vagia.

Kiti pasidaro šventais pranašais.

„Kur išeitis? Argi nėra išeities?”

Apskritai išeities nėra. Apskritai išeities niekada nebuvo ir nebus. Yra tik kelias į išeitį – išeičių iš padėčių begalinė seka.

Lietuviai tiki, kad išeitis iš dabartinės padėties – nepriklausomos Lietuvos, tautinės valstybės, atkūrimas. Tačiau ir tautinė valstybė nėra rojus. Tautinė valstybė – viena iš daugelio valstybės formų, viena iš daugelio Drakono veislių, nes tautinė valstybė savaime nereiškia, kad joje nėra „antžmogių”, kad nėra politinės ir ekonominės prievartos mechanizų, „skilvių”, virškinančių valstybės piliečių gyvenimus.

Tautinės valstybės sukūrimas Lietuvai būtų išeitis iš padėties tik tuo atveju, jeigu sukurtos valstybės politika būtų tautos politika. Ne partijos, ne partijų – tautos politika, tautos valdžia. Partijos pašauktų – mūru stotų ne visa tauta, tik dalis tautos, žmonių grupės. Negausi ir dar partijų suskaldyta tauta nepajėgtų mesti iššūkio Demonui – ignoruoti „džiunglių įstatymų”, priešpastatyti jiems sąžinės, tiesos, teisės principus, reikalauti, kad tų principų pats Demonas laikytųsi.

Tautos politika, vykdoma visos tautos valia, reiškiama rinkimais, referendumais ir t.t., nepanaikina valstybės instituto, tačiau visiškai jį kontroliuoja – nuolatos atnaujina ir keičia, neleisdama įstatymų prievartos fetišizuoti, iškreipti, pakeisti savanaudiška – drakoniška – prievarta. Tautinės valstybės, kurioje valdžia priklauso tautai, Demonas negali sutraiškyti, nesutraiškydamas tautos. Dabartiniame pasaulyje net vienos, kad ir negausios, tautos sunaikinimas reikštų ir paties Demono sunaikinimą.

Tautos politika – utopija?

Galbūt. Tačiau nėra kvailesnės utopijos už manymą, kad Tarybų Sąjungos žmonės ir tautos amžių amžius gali gyventi taip, kaip šiol gyveno, kaip dabar gyvena. Beje, įsitikinimas, kad partija (bet kuri, bet kokia partija), – optimalus, vienintelis realus institutas, galintis kurti ir vykdyti politiką, yra tik kniedė smegenyse. Kodėl nekreipiame į ją dėmesio, kai šnekame apie naują mąstymą?

Žmonių svajonės gražios, aistros – bjaurios, agresyvios. Žmonių savisaugos instinkstas stiprus, protas – ribotas. Tačiau išgyventi trokšta ne tik atskiras žmogus – visi žmonės. Anksčiau ar vėliau tautų politika pasidarys visų žmonių politika, vieninga bendrais bruožais, skirtinga specifiniais aspektais.

Kada pasidarys? Po šimto, po tūkstančio metų? Po gausybės naujų katastrofų, naujiems milijonams dar kelissyk žuvus? Ar po vienintelės… O ne! Po vienintelės – paskutinės, apokalipsinės – katastrofos nebereikėtų jokios politikos.

Pasaulio politikai, stebintys politinius įvykius Lietuvoje Drakono akimis, vertinantys juos optimalaus prisitaikymo prie Demono kriterijais, beveik vieningai nerimauja dėl „Konstitucijų kolizijos”: vis gilėjantys prieštaravimai tarp Lietuvos TSR ir TSRS Pagrindinių įstatymų kelia tam tikrą pavojų TSRS drakoniškojo statuso stabilumui pasaulyje, vadinasi, ir viso pasaulio politinei struktūrai.

Jeigu tik tiek Demonui bėdos tebūtų, jeigu tik ta „Konstitucijų kolizija” lemtų politinių įvykių raidą, drakoniškų pažiūrų politikams nerimauti nebūtų reikalo: TSRS valstybės institutas – Raudonasis Drakonas – įsteigia visagalį Konstitucinės priežiūros komitetą, jis be vargo priderina respublikų Konstitucijas prie TSRS Konstitucijos, ir tyku, ramu – byla baigta. Deja, deja… Pabaltijiečių politikos, priešpastačiusios elementariai žmogišką politiką drakoniškajai, nebeįmanoma valdyti drakoniškais ir demoniškais smegenimis sugalvotais mechanizmais – priežiūros komitetais ir t.t.

Iš Sibiro, iš Laptevų jūros plikųjų salų, iš visų buvusių gulagų lietuviai veža namo tremtinių – tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių – palaikus. Tai svarbiausia, kas dabar vyksta Lietuvoje. Tai pirmas tautos politikos veiksmas. Tautos politika liovėsi mitingavusi, pradėjo konkrečiai veikti, ir tai svarbu, tai svarbiausia – prasideda „dviejų politikų – drakoniškos ir žmogiškos – kolizija”.

Lietuvių kapinės visada netoli namų, netoli bažnyčių. Tėvo, motinos kapas čia pat – lietuvis gyvena ramus, jaučiasi tvirtesnis, saugesnis. Tėvų, mirusių toli nuo namų, lietuviai kapuose, kurių „nepažįsta” svetima žemė, niekada nepalikdavo, nepalieka dabar. Tai jų tvarkos pasaulyje suvokimo, tos iš protėvių paveldėtos savitos kultūros dalis.

„Parsivežu tėvų palaikus iš Sibiro” – tai ne akibrokštas, ne iššūkis, ne politika. Tėvų palaikai turi ilsėtis kapuose prie namų – tai ir visa tos lietuvių „vaikiškos meilės kapams” paslaptis.

Žmogus elgiasi taip, kaip nesielgti negali – tik tasa, kai būtent toks žmogaus elgesys, tokie veiksmai tampa tautos savivaldos pamatu, prasideda tautos politika. Lietuviai veža iš Sibiro namo tremtinių palaikus – tai pirmas lietuvių tautos politikos veiksmas, ir jei tik tokiais natūraliais, iš įgimto ir paveldėto, tėviškės aplinkoje įgyto tvarkos pasaulyje suvokimo išplaukiančiais veiksmais lietuviai, visi pabaltijiečiai, visų tautų žmonės savų tikslų siektų, savąsias politikas vykdytų, mes gyventume pasaulyje be Demono, anksčiau ar vėliau – gyventume.

Tačiau jei iš palaikų parsivežimo, jei iš bent vieno veiksmo, išplaukiančio iš tautos sąžinės, doros, teisingumo, tradicijų ir t.t., padarysim biznį, Demonas niekada nenudvės – iš tų biznių, biznelių dar labiau tuks.

Demonas juokiasi… Žmonės girdi. Ar girdite jūs, o choleros, kurie dienos be sandėrio su sąžine išgyventi negalite?

1989, lapkritis.

(Pabaiga)

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, esė „Tranų pasaulyje” autorius.

2013.11.18

SSRS

Kodėl sugriuvo Sovietų Sąjunga? Šis klausimas kyla turbūt ne vienam žmogui, ypatingai pačiam tapus šio griuvimo proceso liudininku. “Milžinas ant molinių kojų” – taip buvo vadinama Sovietų Sąjunga. Nuo mažų dienų šioje valstybėje turėjai prarasti savo individualumą, susitapatinti su kuriama komunizmo ideologija ir įsitraukti į komunizmo statybas.

Nebuvo individualumo, buvo kolektyvizmas. Iš to kilo pirmoji rimta problema, nes individo norai pasimesdavo biurokratų stalčiuose tarp dokumentų. Planuojat sudėtingus ekonominius procesus, nebuvo atsižvelgiama į individo norus. Žmogus buvo nereikšmingas.

Continue reading „Kodėl sugriuvo Sovietų Sąjunga?”