Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjant stojimams į aukštąsias mokyklas, būsimiems studentams reikia apsispręsti: studijuoti universitete ar kolegijoje? Jau dabar kyla nemažai klausimų, kuo skiriasi studijos skirtingose įstaigose, jei dauguma studijų programų yra panašios. Lietuvos studentų sąjunga (LSS) baiminasi, kad dabartiniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) siūlymai gali dar labiau sumažinti takoskyrą tarp universitetų ir kolegijų.
 
Nuo 2000-ųjų Lietuvoje veikia binarinė aukštojo mokslo sistema. Tai reiškia, kad greta universitetinių studijų veikia koleginės studijos. Pagal šį modelį universitetai yra labiau orientuoti į teorines žinias, mokslinius tyrimus ir aukšto lygmens profesionalųjį meną, o kolegijose daugiau dėmesio skiriama pasirengimui profesinei veiklai, taikomiesiems moksliniams tyrimams ir profesionaliam menui.
 
Šiuo metu akademinėje bendruomenėje daug diskusijų kelia ŠMSM parengtų Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimų poveikis binarinei aukštojo mokslo sistemai. Juose numatoma, kad tam tikri universitetai galės vykdyti trumpąsias ir profesinio bakalauro studijas (orientuotas į profesinį parengimą), o kolegijose bus galima pasirinkti profesinės magistrantūros studijas.
 
„Tokie pakeitimai gali stipriai sujaukti binarinę aukštojo mokslo sistemą, todėl jie turi būti vykdomi atsakingai ir tikrai ne skubos tvarka, kaip vyksta dabar“, – pažymi LSS prezidentas Vytautas Kučinskas.
 
Jo nuomone, trumposios studijos ir profesinis bakalauras turėtų būti vykdomi tik kolegijose, o dėl profesinės magistrantūros programų reikia įrodymais grįstos analizės: „Sutinku, kad kolegijos turi būti stiprinamos, bet toks veiklos sričių dubliavimas įneša dar daugiau neaiškumo, kuo skiriasi kolegijoje ir universitete vykdomos studijos ir mokslinė veikla“, – sako V. Kučinskas.
Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
LSS pritaria tam, kad įstatyme būtų įtvirtintas reikalavimas kolegijoms vykdyti taikomuosius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, tačiau turi būti sudarytos atitinkamos finansinės galimybės pasiekti nustatytus reikalavimus. Taip pat būtina stiprinti mokslinį potencialą, užtikrinant didesnį disertacijas sėkmingai apgynusių doktorantų skaičių: ne tik aklai didinti studijų vietų skaičių, bet ir investuoti į doktorantų studijų gerovę, sprendžiant socialinės apsaugos, doktoranto statuso problemas.
 
„Jeigu neturėsime pakankamai mokslo daktarų, padidinus reikalavimus kils didesnė konkurencija tarp universitetų ir kolegijų dėl darbuotojų: jie dirbs keliose įstaigose ir turėsime išbarstytą intelektualinį potencialą“, – mano V. Kučinskas.
 
Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2022.06.16; 06:12

Moterys Afganistane galės lankyti universitetus. EPA-ELTA nuotr.

Naujasis Talibano aukštojo mokslo ministras pareiškė, kad moterys Afganistane galės lankyti universitetus, tačiau tik tuo atveju, jeigu studijuos atskirai nuo vyrų – tiek vyrų studentų, tiek ir vyrų dėstytojų.
 
Kai Talibanas šalį valdė nuo 1996 iki 2001 metų, afganistaniečių moterų teisės buvo smarkiai suvaržytos. Tiesa, praėjusį mėnesį valdžią susigrąžinę kraštutiniai islamistai pažadėjo, kad jų valdymas šįkart nebus toks griežtas.
 
Tačiau žurnalistams pristatydamas naujojo režimo planus švietimo srityje, ministras Abdulas Baqis Haqqanis nesuteikė jokių vilčių, kad nebus panaikinta dabartinė sistema, leidžianti kartu studijuoti ir vyrams, ir moterims. „Mūsų žmonės yra musulmonai, ir jie tokią tvarką priims“, – tvirtino Talibano atstovas.
 
Anksčiau šį mėnesį Talibanas paskelbė, kad moterys galės toliau studijuoti universitetuose, jeigu dėvės visą kūną ir beveik visą veidą dengiančius tradicinius drabužius, o paskaitos turės būti atskirtos pagal studentų ir dėstytojų lytį arba studentės moterys bent jau atskirtos užuolaida.
 
Nerimaujama, kad naujoji tvarka visgi paliks moteris be universitetinio išsilavinimo, nes aukštojo mokslo įstaigoms nepakanka išteklių atskiroms paskaitoms organizuoti. Švietimo ministras savo ruožtu tvirtina, kad universitetuose dirba pakankamai moterų dėstytojų, o tose įstaigose, kuriose jų nėra, bus galima rasti alternatyvas nepažeidžiant taisyklių.
 
Irma Jančiauskaitė (AFP)
 
2021.09.13; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nenuostabu, kad dauguma  mūsų šalies gyventojų bent viena ausimi yra kažką girdėję apie kartais pasakų kaimeliu pavadinamus Taubučius, tačiau tikriausiai retas iš  jų žino tą paprastai nepaaiškinamą faktą, jog čia jau daugelį metų nėra iškritęs nei vienas lietaus lašas.

Kas užtraukė tokią dangaus nemalonę į pietvakarius nuo Viduklės, prie Šešuvies upės įsikūrusiam kaimeliui ir jo šauniems gyventojams? Žinoma, visų pirma vertėtų paklausti pačių taubutiškių – ką jie mano apie užsitęsusią anomaliją, kai dangus virš jų žemių vieną kartą  užsiraukė ir išsausėjo, ar jie turi kokį nors racionalų paaiškinimą – kodėl Taubučiuose andai prasidėjo ir tebesitęsia tokia velniava? Būdavo, kad lietus pliaupia visose apylinkėse kaip iš kibiro, o ties Taubučių demarkacinėmis linijomis, pažymėtomis kelio ženkluose kaimelio pavadinimu, ten iš vidinės pusės neprasisunkia, nenuvarva net mažiausias lietaus lašelis. Dar gyva atmintis, kad pirmaisiais metais, ištikus negandai, vaikai smagindavosi ties kaimo riboženkliu, su pasikrykštavimais šokinėdami iš sausros į lietų ir – atvirkščiai, tačiau vėliau tokie lengvabūdiški vaikų žaidimai vyresniųjų buvo pradėti drausti kaip pernelyg familiarus elgesys paslapties akivaizdoje, kaip likimo tampymas  už ūsų, o, kita vertus, šio kaimelio vaikai aptariamu laikotarpiu bręsdavo paspartėjusiu tempu, kaip ant mielių, greičiau ateidavo į protą nei jų bendraamžiai kitur, nes buvo labiau imlūs paslapties ribai, kuri, kaip žinoma, nieko neparodo, tačiau užtvenkia protą.

Vasaros dangus. Vytauto Visocko nuotr.

Kaip nesunku būtų nuspėti ir pašaliečiui, tarp taubutiškių dominavo pseudomoksliniai susiklosčiusios padėties paaiškinimai, nes metodiškai neišgrynintas racionalizavimas paprastai nuveda tokiu klaidingu keliu. Dažnai buvo vapaliojama apie aukštybėse pagal kaimelio kontūrus susiformavusią ozono skylę, kuri neva išdžiovina debesis, kiti kalbėjo apie magnetinių laukų įtaką, uždariusią vieną atskirą kaimą sausros spąstuose, dar kiti, prisigraibę įmantrių žodelių, nusikalbėdavo dar mokslingiau, nieko iš esmės dorai nepaaiškindami net su kosminio rezonanso ar antimaterijos teorijos užkeikimais. Kita vertus, vienas keistuolis čia užsidegęs tvirtino, kad prasidėję tarsi niekas iš nieko kaimo kataklizmai kažkaip siejasi su nuslopusiu šio krašto žmonių pamaldumu, nekrikščionišku elgesiu kasdieniniame gyvenime, tačiau net ir jis  nedrįso skelbti, kad maldomis būtų galima prisišaukti lietų, nes tikriausiai daugiau ar mažiau nutuokė, jog tai būtų svetimos krikščioniškai doktrinai maginės praktikos atgaivinimo pasireiškimas. Kartais juokais dar buvo minimi kažkieno rimtai pasakyti žodžiai, kad dėl visko kalta yra pelkė, nuo seno vairuojanti šio kaimelio gyvenimą.

Jau turėjau ne vieną progą pastebėti, kad garsieji Taubučiai yra įsikūrę ypatingoje vietoje, t. y. šalia pelkės, kuri priešistoriniais laikais buvo laikoma šventąja vieta, t. y. šventpelke. Kodėl dabar jaučiu pareigą vėl tai priminti?

Žinomas dalykas, kad mūsų pagonių tikėjimo protėviai, apgyvendinę kraštą ir tvirtai atsistoję ant kojų, šventaisiais paprastai laikydavo antžeminius objektus, o pelkės šventumo išpažinimas užmina mįslę apie tuos nepalyginamai ankstesnius, migloje skęstančius priešistorinius laikus, kai, žmonėms dar ieškant vietos po saule, buvo atrasta viena pelkė su ypatingu statusu – kaip savotiška skirtingų pasaulių susikryžiavimo linija su kartas nuo karto atsiveriančia čia anga, pro kurią buvo galima iš vieno pasaulio išlįsti į kitą, iškopti į neaprėpiamą tikrovę. O jeigu tokia pelkė istoriniais laikais jau pasidengė luobu, nugarmėjo į pogrindį, tai dar nereiškia, kad ji pradingo iš mūsų  akiračio, išsitrynė iš pasąmonės gelmių, a?

Kitas klausimas – ar galėtų tokia archainė pelkė tapti piktą lemiančiu užtaisu mūsų civilizuotais laikais, kaip pabandė užsiminti kažkas iš to kaimo tylenių? Kad ir kaip ten būtų, čia, kaip atrodo, suveikė dėsnis, bylojantis apie tai, kad išsigelbėjimas slypi pralaimėjimo užtrauktame pavojuje. Ogi Kaimas gyvavo, išliko, gyventojai sėjo javus su ne mažesniu entuziazmu kaip anksčiau ir ne mažiau sėkmingai augino daržoves net ir šiuo atveju, kai lietus aplenkdavo šį, tarkime, Dievo pamirštą žemės kampelį, dėl tos reikalų padėtį gelbstinčios priežasties, jog drėgmė čia sunkėsi iš apačios, vos pakasus žemę, pačiame paviršiuje buvo randamos susiraizgiusios vandens gyslos, kurias atvėrus nesunku buvo įrengti tyriausio ir skaniausio vandens pasaulyje šulinius, taip pat ne tiek jau daug pastangų, kaip galima būtų pamanyti, reikėjo įdėti  laukuose išvedžiojant neįmantrius irigacinius įtaisus, užtikrinančius reikiamą drėkinimo kiekį žemės kultūroms, nekalbant apie tai, kad kaimo pakraščiuose keli šaltmėtinio skonio šaltiniai tryško iš neįžvelgiamos gelmės savaime. Kaimiečiai nebuvo linkę dėl nepalankių aplinkybių atsisakyti net tokių malonumų kaip grybavimo pasija, į vienu metu perdžiūvusius ir bergždžius miškus nuvedę drėkinimo vamzdžius, suteikiančius grybų dygimui reikalingą  maitinančiąją terpę.  

Drėgmė glūdėjo pačiame paviršiuje arba tryško per viršų, buvo taip plačiai pasiskleidusi, kad, minant kojomis įprastais maršrutais, greitai susiformuodavo vandens takeliai, o netyčia pasvirus ir atsirėmus į žemę delnu, iškart atsispausdavo tobula delno kopija su permatomais pirštų kapiliarų raštais, pažymėtais vandeningomis linijomis. Tai ir buvo tikrieji vandens ženklai, kitaip nepasakysi.

Klausiate – kaip valdžia prisidėjo, padedant Taubučių gyventojams susidoroti su bėda, įveikti dangaus kritulių trūkumą? Taigi čia ir prasideda patys įdomiausi dalykai, jog to meto liberalų valdžiukė neigė pačią problemą, kad štai viename Lietuvos kaime jau daug metų nelyja, kaip tai, kas prieštarauja sveikam protui ir ko negali būti iš principo.

Kitų tautų leksikoje bendruoju protu (lot. sensus communis, angl. common sense ir t.t.) vadinama mentalinė galimybė dėl rusų kalbos įtakos lietuviško kirpimo liberalų tarpe buvo pervadinta sveiku protu (rus. здравый смысл), palaikant rusišką bendrojo proto interpretaciją jau vien  dėl to, jog tokiu atveju kitaminčius buvo galima traktuoti kaip nesveikojo proto atstovus su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Dangus. Slaptai.lt nuotr.

Kas be ko, taip suprantamas sveikas protas yra ne kas kita, o mąstymo mechaninių įpročių, nuodėvų, mentalinių atliekų „protas“, o liberalai neabejotinai buvo teisūs, pasivadinę sveikojo proto vėliavnešiais, – jų skelbiamos tiesos iš tiesų buvo išsprogusios kaip buliaus kiaušiai trumpikėse – tokios pat begėdiškos ir nepritaikytos prigimties ir civilizacijos susitikimui toje pačioje plokštumoje. Tačiau būtent dėl sveiko proto sveiko užlaikymo to meto liberalai uždraudė Taubučių paminėjimą oficialiame diskurse, drauge labai įtariai žiūrėdami į bet kokias užuominas apie sausrą kaip galinčias užtraukti ideologinės diversijos grėsmę.

Kai ieškantys atsakymo, nesusitaikę su likimu, nerimstantys žmonės visą tą laiką taukšdavo niekus apie kaimą užklupusią velniavą, aš, žinantis tikrąsias užsitęsusios dangaus sausros Taubučiuose priežastis, droviai nuleisdavau akis, iš vidaus plėšomas skirtingiausių jausmų. Tiesa iš tiesų yra didelis turtas ir žmogaus draugas, galiausiai tiesa – išlaisvina, tačiau paklusimas diskretiškumo reikalavimams, draudžiantiems išviešinti paslaptį, tuomet man atrodo net už tiesą svarbesniu įpareigojimu, juolab kad neturėjau teisės perskubėti, nežinodamas – kuo visa tai gali baigtis?

… Po universiteto pirmo kurso baigimo atostogavau kaime, Taubučiuose, tinginėdamas, bimbinėdamas, neturėdamas – kur dėtis. Jau seniai buvo užsibaigęs žydėjimo metas, nieko nelikę iš buvusių nepriteklių ir blyškumo grožio, Vasara, įkopusi į savo zenitą, tvoskė karščiu, o  viskas, kam reikėjo, jau buvo prisirpę, sunokę ar pernokę, užsipildę iki viršaus, rėmėsi į lubas.

Taubučiuose dominavo pertekliaus, sotumo ir ramybės dvasia.  

Kartą dėmesį patraukė sodri žaluma už upės, kur nusprendžiau nukakti, bėgdamas nuo ankštumo, pasiėmęs su savimi po pažastimi Oskaro Milašiaus poezijos tomelį, planuodamas ten pastypinėti, pasėdinėti, pamedituoti, paskaitinėti. Ten, už upės, dabar rymojo išsikeroję renesansiškos tapybos stiliaus medžiai su aukštai į dangų iškelta lapija,  primindami panteistinės mąstysenos pabaigos įtakotus peizažo tapybos šedevrus, kur sodrios spalvos maskuoja gėlą, atsirandančią su Dievo pasitraukimu iš gamtos.

Medžio drožėjo Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sėdėdamas su knyga ant kelių, išgirdau, kad kažkas vikriai, kaip žebenkštis, sušnarėjo už nugaros. Man net nespėjus atsisukti, tik gaiviam vėjeliui dvelktelėjus, šalia pritūpė, pasakysiu taip, neįtikėtinai įdomi būtybė – augalota, bet nepaprastai plastiška, tarsi kokia gimnastikos čempionė sunkiasvorių kategorijoje, vikri mergina. Sunku tuo patikėti, bet jos truputėlį komiškas gremėzdiškumas, sumišęs su nebūdingu krūtiningai merginai grakštumu, tarpusavy derėjo nepaprastai žavingai. Ji ne sudribo šalia, bet grakščiai priklaupė ant abiejų kelių, pasidėdama savo sodrų, iškilių gabaritų, Renesanso peizažo tapybos stiliaus užpakaliuką ant kulnų. Tai buvo taip netikėta, kad trumpam praradau žadą, o ji, negaišdama laiko pokalbį užmezgančioms įžangoms, paklausė, ką skaitau. Parodžiau jai knygos viršelį, neaiškiai papurenau puslapius, dar neatgavęs kvapo ir kalbos dovanos. Ji atsargiai arba, greičiau, švelniai, su kažkokiu ypatingu pietetu paėmė knygą į savo rankas ir ilgai skaitė, nugrimzdusi į kataleptinę būseną, kažką murmėdama tylomis, o gal jau ir murkdama. Nepasakyčiau, kad užsitęsusi pauzė buvo nejauki man, sustingusiam šalia su pagaugais nuėjusiu kūnu. Staiga ji kažką pasakė garsiai, tikriausiai pacitavo eilėraščio frazę, ir prapliupo  karštomis stambiomis ašaromis,  byrančiomis ant jos rūko draiskanų baltumo bliuzelės, kuriai sušlapus greitai pasimatė stulbinančiai didelės krūtys, spurdančios kaip dvi gyvos žuvys, kaip įstabus žvejo laimikis. Po to iškart pradėjo lyti, krito šiltas lietus, ištirpdęs visus mūsų rūbus. Dėl diskretiškumo sumetimų nepasakodamas detalių, visų vojeristų pykčiui pasakysiu tik tiek, kad mylėjomės ilgai ir nuožmiai, praradę laiko nuovoką, nugrimzdę kažkur pasaulio dugne.

Tai buvo pamažu atpažįstama pelkės teritorija, kur laikas sustoja ir tampa amžinybe. Nekilo jokių abejonių, kad ši pelkės yra niekam neprilygstanti metafizinio pasaulio konservavimo terpė. Čia gyveno laike užstrigę, archajiški, jau nebesenstantys žmonės. Neklausiu jos amžiaus ir vardo, nes ji buvo belaikė ir neįvardijama.

Visur tyvuliavo vanduo, lelijos kvepėjo vaginomis. Atsigulusi ant nugaros ji plaukiodavo greitai kaip kateris, o aš mėšlungio sutrauktomis rankomis laikiausi josios krūtų, bijodamas nukristi į pasaulio bedugnę. Iškopusi į kratą iš nugaros ji neretai primindavo driežę, iš priekio –  gražuolę karalaitę krokodilaitę.

Pelkė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laikas su trenksmu sugrįžo į savo vėžes, kai  kartą žiūrėdamas į burbuliuojantį vandenį, pagalvojau, kad baigiasi vasara ir reikės skirtis su įstabiąja pelke, grįžtant į studijas universitete. Ji negalėjo patikėti, kai taip lengvai išmainau pelkę, kur sudrėkę nuo laimės murkdėmės lietuje, į nusmurgusią smegenų džiovyklą, vadinamą profesorių skaitykla. Teisinausi, kad turiu tesėti sau duotą pažadą, jog kada nors tapsiu istoriku, siekiančiu išaukštinti Tėvynės idėją laike. Neva privalau pasiaukoti! Pelkės mergaitė galiausiai atsakė man tyliai tyliai, kad ji užgniauš savo raudą ir niekados  nepravirks, nesulauksiu, ir palinkėjo, kad, bėgant metams, mano širdis sudiržtų kaip rupūžės išnara išdžiūvusiame šulinyje. Ir tarsi to būtų dar negana, kiek garsiau pridūrė: „O Taubučiuose nelis 100 metų“.

Nežinau ir greičiausiai niekados nesužinosiu to, ar jai pavyko ištesėti neraudojimo įžadą, tačiau kiti pelkės gražuolės pranašavimai išsipildė su kaupu. Žinia, Taubučiai su didesniais ar mažesniais nuostoliais atlaikė prakeiksmo spaudimą, tačiau, bėgant metams, mano širdis  apkarto ir išdžiūvo kaip išdegusio miško pintis.

Užvakar ištiktas desperacijos sudeginau universiteto baigimo diplomą, nors nepasakyčiau, kad dėl to iškart palengvėjo. Tikriausiai ir pats žinojau iš anksto, kad taip paprastai nebus galima atpirkti pralaimėto gyvenimo, nubaidyti pristojusią gėdą dėl alma mater nuosmūkio. Buvo neapsakomai skaudu, jog kažkada didžiųjų jėzuitų įkurtą mokslo šventovę pastaraisiais metais užvaldė nusususių pigmėjų karta, rinktiniai pašlemėkai. Šio universiteto prieigose kabojusią Lietuvos valstybės vėliavą pakeitė vaivorykštės vėliava. Net ir žiauriausių okupacijų metais lietuvių tautos sąmoningumą budinęs universitetas šiandien jau buvo tapęs žydų išskirtinumo garbinimo centru, kur jau gerą dešimtmetį  galiojo inauguracijos procedūra, lemianti tai, jog naujai išrinktas rektorius yra apipjaustomas viešos ceremonijos metu, plojant ta proga sukviestiems svečiams. Kitaip tariant, kažkas apmyžtais pirštais jau buvo užgesinęs lietuviškos dvasios dagtį šiame universitete. O man, kažkada išmainiusiam pelkę į įstaigą, kuriai buvo lemta tapti nususimo simboliu, kaip atpildas už kvailumą paliko tik nebenuryjamas iki gyvenimo pabaigos kartėlis.

Skulptoriaus Antano Česnulio kūrinys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr).

Šiandien, žygiuodamas savo jaunystės takais paupiu, pamačiau iš priekio ateinančią ją arba labai panašią merginą, jauną milžinę.              

– Ko liūdi, dėde? – paklausė ji manęs ir nusikvatojo su ne mažesniu aidu nei nugriaudėjęs perkūnas.

Pajutau, jog kažkas subarškėjo kišenėje. Ištraukęs įkištą ranką ant delno radau nuostabių kriauklelių, šiose apylinkėse vadinamų laumės papais, kolekciją.

Po to ore pakvipo siera, staiga sutemo dangus ir, – neįtikėtina, – ten, kitame upė krante, Taubučiuose, pradėjo lyti taip smarkiai, tarsi būtų atsivėręs aukštybių krioklys. Daugybė žmonių stovėjo laukuose, iškėlę rankas į dangų, kiti parkritę klūpėjo, ištikti euforijos stabligės. Praėjau pro juos, mažai kreipdamas dėmesio. Kas man iš tos dangaus palaimos, jeigu širdis – visiškai tuščia?..

2021.08.13; 09:00

Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.

Artėja rugsėjo pirmoji. Valdžios žmonės sveikins mokinius, mokytojus, studentus, dėstytojus ir džiugins įžvalga – švietimas labai, tiesiog, be galo svarbus.

Jais turėtume patikėti, nes švietimo sistema pradėta reformuoti dar neatkūrus valstybės. Per tris dešimtmečius tikrai buvo galima daug nuveikti. Juolab, kad pasiginčydami dėl detalių  – dėl terbelų klasei ar mokiniui, dėl universitetų skaičiaus – politikai, o ne retai ir statybininkai neblogai sutarė dėl reformų ar bent uždaromų universitetų pastatų.

Aišku, švietimo politikai, kaip ir kiti politikai, kartais pameluodavo, kartais jiems nesisekdavo, bet daug maž vieningai siekdami kažkokio tikslo prie jo tikrai artėjo. Todėl ir tiktų nors kartą nebekritikuoti, o jų laimėjimus pripažinti ir aptarti kas pasiekta.

Čia dera pastebėti, kad atskiri pedagogai ne visada pritarė neoliberaliai švietimo politikai, ne kartą bandė sukurti sąlygas ugdyti kūrybingas, laisvas, laimingesnes asmenybes. Tačiau visa švietimo sistema visada vykdė ir vykdo valdančiųjų užsakymą, pagal jų interesus bando konstruoti ateities visuomenę. Neretai ugdytojams tenka apsimetinėti, bet užduotis vykdyti užsakymą išlieka. Antai sovietinė švietimo sistema džiugiai tvirtino ugdanti žmogiškumą, bet sėkmingai vykdė tikrąjį, neskelbiamą užsakymą ir parengė milijonus skundikų bei konclagerių prižiūrėtojų.

Šiandieną apie Lietuvos švietimo sistemos tikslus irgi sakoma daug graudulingai gerų žodžių, bet vis mažiau slepiama ugdymo esmė vis pilniau atitinka valstybę užvaldžiusios oligarchijos, didžiųjų korporacijų interesus. Todėl ši sistema ugdo atgyvenusios ekonomikos dalyvį – gebantį agresyviai konkuruoti, taigi žeminti kitus ir tyčiotis iš jų, lojalų korporacijai, taigi didesnė dalis Lietuvos abiturientų nesieja savęs su Tėvyne, viliasi daryti karjerą užsienyje ir nuosekliai vis geriau moka anglų ir vis prasčiau lietuvių kalbą, bei menkiau žino Lietuvos istoriją, godų vartotoją, taigi nuo paauglystės suvokusį, kad svajonių svajonė naujausio modelio išmanusis telefonas, o jo neturintys yra nevykėliai.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Oligarchijai, didžiosioms korporacijoms parankus ir skirtingas išsivystimo lygis, leidžiantis naudotis mažiau išsivysčiusių teritorijų ištekliais. Todėl Lietuvai primetinėjamas XIX a. ekonomiką atitinkantis gamybos būdas, kai šimtas juodadarbių kontroliuojamų dešimties technikų realizuoja vieno inžinieriaus sumanymą. Suprantama, kad tokiai gamybai nereikia didesnio turinčių universitetinį išsilavinimą žmonių skaičiaus, todėl nereikia ir Lietuvoje, o tuo labiau Lietuvos provincijoje veikiančių universitetų. Pagal šį tikslą ugdyti abiturientai vis dažniau renkasi aukštąjį mokslą užsienyje, o jį baigę ten ir pasilieka.

XXI amžiuje perspektyvi gamyba remiasi kitokiu dirbančiųjų pasiskirstymu. Šiandieną modernioje šalyje šimtas inžinierių padedami dešimties technikų ir vieno kito įvairių profesinių gebėjimų darbuotojo realizuoja konkurencingų produktų gamybą ar paslaugų teikimą. Regis modernios ekonomikos modelio niekas nebando atmesti, tačiau Lietuvos universitetai, galintys parengti išsilavinusius specialistus, korporacijų interesus atstovaujančioje žiniasklaidoje, metai iš metų niekinami, o žemesnį išsilavinimą teikiančios mokymo institucijos šlovinamos. Jos ir vis geriau finansuojamos.

Tuo pat metu “protų (medikų, mokslininkų ir pan.) nutekėjimas” iš mažiau ekonomiškai pajėgių šalių, taigi ir iš Lietuvos, tapo dar viena jų “pagalbos” labiau išsivysčiusioms ekonomikoms veiksniu. O klausti, kaip “prasti” universitetai parengią pasaulinėjė rinkoje paklausius specialistus, tapo tiesiog nekorektiška. Nuvertinami ir nacionalinius interesus atitinkantys moksliniai tyrimai, todėl atliekant mokslines ekspertizes pirmenybė teikiama užsienio specialistams; mokslininkų ir universitetų dėstytojų, ypač dirbančių lituanistikos, Lietuvos istorijos srityse, atlyginimai sparčiai artėja prie “Maximos” kasininkės atlyginimų, bet jie, skirtingai nei kasininkė, gali užsidirbti, jei darbuosis užsienio reikmėms skirtuose projektuose ar skelbs straipsnius moksliniame žurnale užsienio kalba, kurie bus vertinami ir apmokami labiau nei tas pat tekstas, paskelbtas lietuvių kalba.

Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Taigi, esminė švietimo sistemos problema – orientavimas į vis mažiau efektyvią gamybą, besiremiančia neribojama gamtos išteklių eksplotacija ir finansinio kapitalo kaupimu. Šios sistemos neatitikimas tikrą gerovę kuriančiai politikai tapo ypač aiškus, nes XXI a. pagrindiniu ekonomikos klestėjimo postūmiu bus žinios ir socialiniai įgūdžiai, žmones siejančios vertybės, jų tarpusavio santykių kokybė, kuri nedera su neribotos konkurencijos ir vartotojiškumo ugdymu.

Patikimas ir aiškus visuomenės turtėjimo kelias visų nurodytų švietimo sistemos pamatinių trūkumų įveikimas, vargiai įmanomas nekeičiant sistemos tikslo, apsiribojant dalinėmis jos reformomis. Tai nėra priekaištas mokytojams ir dėstytojams, tai jiems primestos užduoties konstatavimas. Lietuvos politikai vis dar svaičioja apie nevaldomą rinką, vis dar skelbia XIX a. idėjas ir kuria užpraeito amžiaus poreikius atitinkančią švietimo sistemą. Jie apsimeta negirdėję apie žiniomis paremtą laimės ekonomiką. Įsiteikinėdami oligarchams “negirdi”, kad norint išeiti iš akligatvio, kuriame atsidūrė Lietuvai būtina moderni ekonomika, kurios svarbiausiu resursu yra laimingi, kūrybingi, gebantys bendradarbiauti žmonės.

Ekonominė ir socialinė raida arba priverčia atskiras šalis, atskiras bendruomenes persitvarkyti arba jos ima sparčiai degraduoti ir galiausiai saugojęs savo intelektines privilegijas elitas žlunga. Lietuvos piliečiai šią tiesą suvokia daug geriau nei apmokami švietimo strategai. Pastarieji gali skirti kelis šimtus milijonų ydingos sistemos gražinimui, nelaimingų vaikų gelbėjimui, bet neskirs keliolikos tūkstančių sužinoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų. Nes tokia statistika neišvengiamai priverstų aiškinti, kas daroma, kad jų būtų daugiau. Jie gali metai iš metų reguliuoti teoremų, kurias turi išmokti moksleivis skaičių, bet nieko nedarys, kad švietimo sistema ugdytų gerai ištirtas laimingo žmogaus savybes.

Vilniaus Užupio gimnazija. Slaptai.lt nuotr.

O piliečiai vis labiau domisi psichologinės savireguliacijos, psichohigienos, autotreningo, jogos, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo mokymais. Taip patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau ji tenkina tik neformalus ugdymas. Formalusis ugdymas – mokyklos, kolegijos, universitetai – šio poreikio tarsi nepastebės.

Tai irgi atspindi švietimo sistemos padėtį. Neatsiribodama nuo XIX a. rinkos ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus ji vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties aiškus – atsisakyti atgyvenų, svarbiausiu ugdymo tikslu pripažinti laimingo žmogaus ugdymą.

Deja, klausimas, kada Lietuvos visuomenė, o drauge ir švietimo sistema išdrįs juo žengti, kol kas lieka be atsakymo.

2019.09.01; 17:06

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

 Būna, kad auditoriją bandau sudrausminti ir komplimentais, ypač tada, kai kažko nerimauja moteriškoji pusė.

– Jūsų šypsena, – sakau aš išsišiepusiai studentei, jau praradusiai dėmesio koncentraciją į paskaitos temą ir besižvalgančiai aplinkui, – yra verta milijono dolerių. – Tačiau, – priduriu, – problema ta, kad mes, labai pigūs šio universiteto dėstytojai, nesame verti tokios prašmatnios šypsenos, mums – per brangu.

Dabar toji holivudinė šypsena, dar akimirką iš inercijos švietusi, gęsta, po minutės kitos studentė, demonstratyviai trinktelėjusi duris, išeina iš auditorijos. Kai ji po gero pusvalandžio grįžta jau be šypsenos likučių, pagaunu save galvojant, kad ryškiausią kurso gražuolę, staiga virtusią pilka pelyte, sunku bus toliau atpažinti, identifikuoti, panašiai kaip, regis,  neatpažintume nusiskutusio barzdą Karlo Marxo, net jeigu jis į auditoriją įeitų deklamuodamas Komunistų partijos manifestą. Sakykite, ką norite,  bet net ir dirbtinė šypsena puošia merginą ar moterį.

Nesunku nuspėti, kur mieloji studentė buvo dingusi, užtruko. Labiausiai tikėtina, kad skuodė į Dekanatą, įsikūrusiame kitame pastate, pasiskųsti,  bet, kaip atrodo, ten buvo įtikinta,  jog tokių, be aiškesnio konteksto, truputėlį pasiklydusių dėstytojo žodžių apie šypsenos vertę, dar kol kas neįmanoma, net ir labai norint, pripažinti už seksualinio priekabiavimo faktą. Man buvo gaila šios studentės labiausiai dėl tos aplinkybės, kad andai ant šypsenos formos tirštai teptas pomados sluoksnis, dabar ant subliuškusių jos lūpų gailiai kabėjo kaip sprogęs balionas arba…

Universitetas – darbuotojui, čia dirbančiam žmogui – tai prisitaikėliškumo ir savigarbos atpiginimo vieta, klientelizmo pagal feodalinės teisės papročius mokykla. O pigiais dėstytojais mes esame vadintini ne tik dėl to, kad gauname labai menkus, netelpančius į jokius vartus atlyginimus, bet tikriausiai dar labiau todėl, jog nuskurdinimo našta su mumis nė iš tolo nesidalija rektoriai ir jų artimiausieji pakalikai, užsimokantys sau atlyginimus su priedais,  žymiai viršijančius tarifinę ministro algą. Žinia, tokios disproporcijos be visa ko kito rodo baisų institucijos, kuri iškilmingomis progomis save iš inercijos dar vis vadina bendruomene, moralinį nususimą ir socialinį išsigimimą.

Lotynų kalbos žodis universitas tapęs universiteto pavadinimo atsiradimo pagrindu pažymi ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra bendruomeniškumo nuoroda arba, kaip skelbiama senuose analuose,  dėstytojų ir studentų įsipareigojimas abipusei globai. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su bendruomenei teikiama autonomija. Kitaip tariant, universitetas žengia  dar anksčiau „cecho“ ir „gildijos“ korporacijų išbandytu keliu. Taigi, ponai rektoriai ir senatų nariai, viduramžiškos togos nėra generolo antpečiams ar vadybinei kategorijai prilyginamas atributas, nėra savojo išskirtinumo ir reikšmingumo uniforma, o turėtų būti visų pirma bendruomeniškumo dvasią aktualizuojanti stilizacija, savotiškas ritualas, leidžiantis liudyti universiteto idėjos išliekamąją vertę, tai pat akademinės aplinkos atsparumą vienadieniams mados ir naudos kaprizams.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip kažkam keistai nuskambėtų, reikia garsiai priminti, kad universitetų autonomija ir profsąjungų veikla yra to paties principo parafrazės, tai modernioje epochoje išlikusios viduramžių korporatyvinės teisės reliktinės apraiškos. Viduramžiais atsiradusio universiteto autonomijos idėja, iš pradžių pasitarnavusi įtvirtinant didesnį ar mažesnį universiteto savarankiškumą Bažnyčios atžvilgiu, mūsų laikais turėtų būti godotina kaip labai pozityvi feodalinės teisės liekana (priešingai nei klientelizmas), tokia autonomija yra tikrai ne mažiau, o gal dar labiau svarbi moderniaisiais laikais, nes tik studijų laisvės imperatyvas leidžia  naujųjų laikų bėgyje apsaugoti universitetą nuo šios institucijos pavertimo paprasčiausiu gamybos priedėliu, neturinčio jokio savarankiško turinio.

Tačiau šiandien posūkis į radikalią žinių komercializaciją lėmė, kad universitetas jau tampa kažkuo panašiu į universalinės parduotuvės padalinį, o iš per amžius puoselėtos universiteto autonomijos idėjos lieka tik kažkokia karikatūra su priešingu ženklu, dabar geriausiai išnaudojama pridengiant universiteto gudručių finansinį savanaudiškumą ir elementarią begėdystę. Taigi didžiuliais mokymo kombinatais tapusiuose universitetuose užduotis puoselėti bendruomeniškumo dvasią gali būti prilyginama nebent įpareigojimui našlaitei parnešti žibučių iš žiemos speigo sukaustyto miško.            

Bažnyčia, universitetas ir, kaip sakoma, didžiosios profesijos Europos istorijoje buvo visuomenės stabilumo garantai, svarbiausieji galimų neramumų bangolaužiai. Kokia dar prasme universitetas gali būti vadinamas visuomenės stabilumo forpostu, jeigu dabar vadinamame universitete lektoriaus ir rektoriaus atlyginimai skiriasi dešimtimis kartų? Tokioje situacijoje kokia nors lokalinė Kultūrinė revoliucija praverstų mums visiems, padėtų atstatyti smegenis į vietą. Tiesa sakant, kartu su visa  civilizuota pasaulio žmonija žengiame į neišvengiamą socialinį sprogimą, o universitetui, kaip atrodo, yra skirtas tokio socialinio susisprogdinimo detonatoriaus vaidmuo. Kas be ko, vartotojiškumas sulėtina tokio sprogimo akumuliacijos seką, bet jokiu būdu nesumažins griaunamosios galios. Greičiau – atvirkščiai! Taip pat nesunku nuspėti, kad universiteto susisprogdinimas bus ypač nešvarus, užterštas, su nuodingomis atliekomis procesas.

Taigi, jeigu norite, vadinkite mane pogrindininku. Tokiu neišvengiamai tampama dėl susidvigubinimo, savotiškos dvisklaidos. Jeigu čia dirbi, kažkokia savo dalimi privalai įsijungti į paviršiaus santykius, žaisti arba apsimesti žaidžiančiu pagal priimtas žaidimo taisykles, įgyti to paties žaidimo dalyvio atpažinimo kodą, pernelyg neišsišokti, tačiau drauge visa tai, kas čia dedasi, taip pat ir savojo „aš“ socialinio roboto nušlifuotus veiksmus, susvetimėjęs pats sau, stebiu iš gilaus ir šalto rūsio, į viską žiūrėdamas iš padilbų arba, dar tiksliau būtų pasakyti, taip, tarsi viską matyčiau pro prasikalusį paviršiuje periskopą. Norėtųsi sakyti, kad tas „rūsio žmogus“ ir yra tavojo „aš“ autentiškoji dalis, tačiau reikalas tas, jog net tu pats nežinai anojo tikrojo veido, daugmaž įsivaizduodamas tik tai, kad jeigu toks tavo apipelijęs antrininkas, išlindęs iš rūsio, visu gražumu pasirodytų universiteto koridoriuose arba laboratorijose, baisiai išgąsdintų laborantes ir bandymams auginamas narveliuose peles (įsivaizduokite, kad tarp tirtančių pelių jau nuvilnijo gandas, kad „rūsio žmogus“ maitinasi tik gyvais graužikais). O tai reiškia, kad nežiūrint asmenybės pasidalijimo, susiskaidymo ir dvilypumo niekas neturi teisės tave apkaltinti dviveidyste. Kad ir kaip žiūrėsime, „rūsio žmogus“ yra kliuvinys tobulam funkcionavimui, kažkas panašaus į uodegą, kurią bandai nuslėpti nuo padorių žmonių.

Vytauto Didžiojo universitetas. Slaptai.lt nuotr.

Žmonės laikosi kvailo įsivaizdavimo, kad pasibaigus paskaitoms ir užstojus giliam vakarui, kai gyvenimo alpulys persikelia į naktinius barus ir kitas linksmybėms pritaikytas patalpas, universitetas neva ištuštėja, nurimsta,  nugrimzta į išdidų vienatvės snaudulį. Tačiau praverkime uždangą ir  greitai įsitikinsime, kad naktiniame universitete verda ne mažiau intensyvus nei dieną, nors iš tiesų truputėlį kitokio pobūdžio gyvenimas. Universitetas čia toliau funkcionuoja pilnutiniu tempu su ta išlyga, kad dabar jau labiau matosi universiteto funkcionavimo išvirkščioji pusė. Dar daugiau, – žiūrint iš tam tikro taško nesunku bus pastebėti, kad tikrasis gyvenimas universitete kaip tik prasideda naktimis, kai išjungiamos pagrindinės šviesos ir užrakinamos auditorijų durys. Naktis – tai didžiųjų misterijų ir orgijų metas, o užtemęs universitetas yra labai paranki terpė paslaptingų būtybių pasidauginimui.  

Dar prieš dvyliktą koridoriuose pasirodo, šen bei ten jau šmėžuoja pirmasis į trasą išėję Universiteto autonomijos vaiduoklis, čia kiekvieną naktį duodasi Amžinojo studento, niekados neatvykusio į paskaitas, dvasia, savo  gūžta susisuko Visatos nakties sargas. Neužmirškime ir to, kad naktiniame universitete, užstojus šaltesniems orams, prieglobstį kartas nuo karto randa kokia nors įsimylėjėlių porelė, per visą naktį tikrinanti minkštasuolių, išstatytų koridoriuose po pastatų renovacijos pagal ES fondų lėšas, spyruoklių kokybę. Beveik kiekvieną naktį daugmaž tuo pačiu laiku koridoriais triukšmingai nubilda, nuošia susierzinusiais balsais kažką šūkaliodama pasiklydusių universiteto labirinte ir nerandančių išėjimo žmonių minia. Kiekvienas iš tų žmogeliukų, ieškodamas kabineto, pasiklysta dar dieną, dažniausiai po vieną, o į krūvą jie susirenka kažkur labirinto viduryje, nudžiugdami sutikę tokius pat nelaimėlius, dar tebetikintys sena kaip pasaulis iliuzija, kad išsigelbėti bendromis pastangomis, stumiantis į priekį didžiule minia, yra daugiau šansų nei pavieniui. Nakties paslapties sargas šitokiomis haliucinaciją primenančiomis instaliacijomis užmina mįslę apie tai, kad bendrų išsigelbėjimo receptų nėra, tačiau tai nereikia, jog kažkokiam transcendentaliniam stebėtojui tokiu būdu yra bandoma įpiršti nuomonę, kad išsigelbėti (kaip ir pražūti) galima tik rizikuojant savo individualia esme. Naktis jokių garantijų neduoda niekam!

Tačiau jeigu tokie įtartini dalykai kiekvieną naktį dedasi mokslo šventovėje  pačiame Lietuvos viduryje, kyla klausimas – ką čia veikia naktinis sargas (nemaišykime su Visatos nakties sargu), universiteto administracijos pasamdytas prižiūrėti universiteto turtą nakties valandomis, kodėl jis neužkerta kelio tokiai betvarkei staiga užplūdusioje pasaulį tamsoje? Jeigu kažkam nerūpi  metafizinė klausimo pusė, pagailėkite bent minkštasuolio spyruoklių!

Pabandykite iškart, vienu ypu suprasti, kad savo ruožtu Nakties sargas saugo nakties diskretiškumą nuo tokių naktinių sargų ir kitų prašalaičių, taigi ten, kur nužengia Nakties sargas, iš naktinių sargų lieka tik paribio butaforija, kažkas panašaus į žmogaus muliažą, nesugebantį nei matyti, nei girdėti tikrųjų dalykų – toks nemato net to, kas tamsoje bado akis, o užgultomis ausimis tikriausiai jau nebeišgirstų net ataidinčių trimitų, pučiamų angelų lūpomis.

Štai porelė nuo kušetė koridoriuje, keisdama pozas, transformerių judesiais, vedančiais į priekį arba, paprasčiau tariant, riedėdama akrobatiniais kūliais, jau persikėlė į amfiteatrinę auditoriją ant tribūnos (aukščiau kilti  būtų galima tik pasikabinant ant lempos), ten nežmogišku balsu paeiliui dejuoja į mikrofoną, – taip baisiai, kad net Vaiduoklis už kampo stovi užsikimšęs ausis, demonstratyviai parodydamas, kad buvo peržengta toleruotina decibelų riba, – o naktinis sargas tarsi niekas niekur, giliai nusirąžęs, atidaro duris į lauką, kad paganytų nuo monotonijos įskaudusias akis ir išgirstų išopėjusia nuo tylos klausa bent praskrendančio paukščio krentančios plunksnos plazdenimą. Žiūrint iš kosmoso aukštybių, jis dabar atrodo kaip figūrėlė tarp dviejų stichijų, t. y. už jo nugaros kilnojasi pastato stogas, o prieš akis – nejuda net ant takelio nukritęs plunksnos pūkelis, ten – siautėja audra, čia – didinga nakties ramybė su mirtinai užmigusiais pakeleiviais. Po to naktinis sargas apsisuka ir tylos takeliais, tarsi niekas niekur,  grįžta į savo kamarėlę naktiniuose universiteto rūmuose.

Lietuvos edukologijos universitetas

Didesnis nei įprasta klyksmas užtemusiais universiteto koridoriais nuaidėjo tik tą kartą, kai žavinga Gamtos mokslų fakulteto profesorė A. to fakulteto priestate įsikūrusiame Žiemos sode naktį ryžosi pasimylėti su pražydusiu kaktusu Gymnocalycium mihanovichii. Nieko nepadarysi, Amūras šaudo išaštrintomis strėlėmis, o meilė kartais primena vaikščiojimą skustuvo ašmenimis.

O kokia publika čia renkasi dienomis, kas įsisuka dienos darbų smagratį? Iš visų pašalių traukia, prasidedant dienai į krūvą renkasi labai šviesių, dar iki galo nesusiformavusių, vaikiškų, pažymėtų ankstyvos ryto žaros veidų publika, – vadinamieji studentai pirmieji praveria mokslų šventovės duris. Žinoma, didžiausias universiteto turtas visokeriopa to žodžio reikšme, lobių lobis yra studentai. Kyla tik toks klausimas – ar tą lobį sugebės atkasti labai pigūs dėstytojai, kaip išvis jį būtų galima kapitalizuoti visos visuomenė naudai?

Vienas senas išmintingas mokytojas neseniai man prasitarė, kad vis  sunkiau pavyksta nuslėpti net nuo savęs skandalingą faktą, kad antroji  mokinių karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji (nei jų tėvai). Žmogus prasiplepėjo, pasakė visiems nepatogius žodžius taip staiga, kad išgirdęs tai, kaip neįtikėtinai jie skamba įgarsinti, pats susigėdo. Tačiau, tiesą sakant, nieko tokio jis nepasakė, ko mes nebūtume žinoję ar bent nujautę. Ką tik žinoma politikė, anksčiau daugelį metų dirbusi prestižiniuose universitetuose, tą patį persakė dar aiškiau, pastebėdama, kad dabartinio universiteto „aukso fondą“, t. y. studentus pirmūnus pagal jų intelektinio išsivystymo lygį ir kūrybinių sugebėjimų laipsnį dar prie dešimtmetį universitetinėse studijose būtume laikę užuojautos vertais atsilikėliais, apgailėtinais mulkiais.

Būtų lengviau ant širdies, jeigu viską būtų galima taip paprastai paaiškinti, nustatant skirtingų kartų kvailumo lygį. Tačiau dabar svarbesnis dalykas už ginčą dėl degradacijos laipsnio nustatymo (pernelyg sutirštinome spalvas, kalbėdami apie liūdną dalykų padėtį, ar galbūt nesugebėjome įvertinti tikrojo grėsmės lygio) yra rimtas pasiryžimas iškelti klausimą – kodėl taip atsitiko, kad informacinių technologijų audringo suklestėjimo metu įžengėme į niekados anksčiau nematyto sąmonės nususinimo epochą? Tai tik laike atsitiktinai sutapę įvykiai, ar tarp jų yra kažkoks priežastinis ryšys, sąlygotumas, kauzalinė seka arba, tarkime, bendras genetinis kodas, kai išryškėjusios tendencijos nurodo į tą patį subendravardiklinimo principą? Kad ir kaip butų, ieškant dabar atsakymo, verta prisiminti, kad universitetas visais laikai puoselėjo savo autonomijos idėją  kaip vienaip ar kitaip apipavidalintą teisę nesutapti su laiku (būti prasikišusiam laike!), o tokia įteisinta privilegija leido universitetui tapti pažangos varikliu, stumiančiu patį laikmetį į priekį, universitetu, siekiančiu priauginti prasmę net plyname lauke, kartais net bandančiu įveikti būties deficitą laiko viražuose. Turint prieš akis šį istorinį precedentą, galima pasakyti, kad savo ruožtu šiandien pagal naujosios vadybos principus vykstantis universiteto pertvarkymas labai primena kastracijos procedūras, kai drauge laiko kapsulėse įkalinto universiteto neįgalumą bandoma iškišti už sugebėjimą žengti koja kojon su laiku, kuriant kvazi-pasakojimą apie pavykusį optimizacijos ir pastangų atpiginimo pavyzdį. Dialogo naikinimas ir jo pakeitimas nuotoliniu mokymu, lietuvių kalbos išstūmimas už mokslinio diskurso ribų, mokslines \konferencijas organizuojant išimtinai anglų kalba (suanglėjęs universitetas pažodžiui yra ne kas kita kaip gaisravietės liekana, sudegęs teatras), taip pat ir humanitarijos raiška, kai būties intuiciją pakeičia kasdieninis pašlemėkų lalėjimas apie vertybes, rodo, kad iš universiteto tradicine to žodžio prasme lieka tik kažkas panašaus į gelžbetoninį kupolą, didingai pridengiantį žemiausiojo lygio subkultūros šiltadaržį.

Jaunoji karta nėra kažkuo ypatingai kvailesnė už buvusiąsias, net ir labiausiai nuskurdę dėstytojai neturi teisės savo nesugebėjimo atkasti jaunosios kartos lobius dangstytis po tokiu pigiu išsigalvojimu. Greičiau yra taip, kad internetas, į kurį įjunksta jaunas žmogus,  sukuria dar palankesnes sąlygas asmens išsibarstymui nei natūralioji gyvenimo ritmika su kasdieniniu dėmesio išsiblaškymu, gilėjančia užmarštimi ir, bėgant laikui, pametamais plaukais, prarandamais draugais, iškrentančiais dantimis ir išbarstoma sveikata. Kaip atrodo, didžiausia problema net ne ta, kad internetas suteikia niekados anksčiau neturėtų galimybių manipuliuoti žmonių nuomonėmis, farširuoti pageidaujama kryptimi žmogaus sąmonę, o ta, jog pasaulinis tinklas yra išankstinio išsibarstymo stichija, kur mirties lauke klaidžioja radikaliai padalinto į informacinius vienetus pasaulio ir žmogaus dalelės. Internetas – tai pratinimas numirti dar nepradėjus gyventi.

Kompiuteris? Slaptai.lt nuotr.

Niekas nenori pasakyti, kad  reikėtų stengtis vienaip ar kitaip užblokuoti internetą, kovoti prieš informacinių technologijų pažangą, pakartojant tą precedentą, kaip kadaise buvo laužomos ir gadinamos mašinos, pakeitusios darbo vietose rankinį žmogaus darbą. Visa, kas palengvina žmogaus gyvenimą, savaime pateisina savo buvimą! Tačiau, kaip atrodo, universitetas turėtų padėti jaunam žmogui, įžengusiam į mokslo šventovę, sugrįžti prie savo esmės, grįžti į pažadėtąją (visiems!) žemę, užuot toliau  skatinęs deportaciją už būties ribų forsuoto pavidalo nuotoliniu mokymu,  be jokios abejonės atpiginančiu universiteto veiklą ir dėstytojo darbą… Nuotolinis mokymas internetu – tai kažkas panašaus į seksą telefonu arba, rimčiau tariant, yra toks vadybinis sprendimas, lemiantis universiteto funkcionavimo atpiginimą, už kurį pernelyg brangiai užmokame mąstymo nususinimu ir būties intuicijos  visišku nunykimu.

Grįžimo į žemę imperatyvas, įpareigojantis išbandyti gyvenimą neprisijungus, neturi nieko bendro su kvietimu išlipti iš dangaus, nusileisti į papėdę, tūpti žemyn, net jeigu čia tokį imperatyvą bandytume sustiprinti grįžimo prie šaknų motyvu. Žemė – tai ir yra mūsų dangus, formų formos fiesta, jeigu norite, topos noeta, t. y. protinga vieta. O „virtualioji erdvė“ savo ruožtu yra toks figūrinis išsireiškimas, kuris nurodo į utopiją (gr. u – ne + topos – vieta), t. y.  į vietą be vietos (į ištrintą, išskustą, nebefunkcionuojančią vietą), neatsitiktinai viduramžių mąstytojai, kalbėdami apie internetą, skelbė, kad čia ant adatos smaigalio telpa nesuskaičiuojama begalybė velnių. Be to, kas uždraus dabar autoriui iškelti net tokią hipotezę, kad, galimas daiktas, visa eilė mums nežinomų civilizacijų kažkada ėmė ir suvis persikėlė į internetą, nuo to laiko kaip visiškai savipakankamos civilizacijos jau nebeužimdamos niekur jokios vietos, taigi nepalikdamos nė mažiausio pėdsako, jokios užuominos nei laike, nei erdvėje.

Daug yra prikalbėta apie tai, kad be saiko naudojantis mobiliaisiais telefonais, tokiu būdu neva galima užsiauginti smegenų vėžį? Tai neįrodyti dalykai, todėl mūsų tokie hiperbolizuoti perspėjimai neveikia, numojame ranka. Vis tik nesusilaikysiu neperspėjęs dėl to, kad, kaip atrodo bent man, nieko nesugebėjusiam čia įrodyti, internetas ypač kenkia nėščioms  moterims. Tik taip galiu paaiškinti faktą, kad vis dažniau mūsų laikais užgimsta žmonės (būsimieji studentai) vidujai  pasenę dar motinos įsčiose.

O gal šių kolizijų būtų galima išvengti įsisąmoninus faktą, kad informacinės technologijos mums yra reikalingos kaip priemonės, o ne kaip tikslas savaime? Tačiau tokiu atveju būtina daugiau ar mažiau pradėti nutuokti tai, kokiems tikslams gali būti subordinuotos vienokios ar kitokios priemonės.  Trūkstant nuovokos, išsirinktos priemonės gali būti pradėtos taikyti visiškai neadekvačiai, tarkime, įsivaizduokime situaciją, kad pasaulio lengvosios atletikos čempionate 100 metrų bėgimo rungties finalininkams kažkas ima ir prieš startą išdalina ramentus, linkėdamas su tokiomis pagalbinėmis priemonėmis pagerinti ankstesnius rekordus. Tačiau, tiesą sakant, žmogui su sveikomis kojomis tokios priemonės nepadėtų net ir ilgose distancijoje.

Ar sakote, kad  XXI a. universitetui svarbūs yra taip pat ir tarptautiškumo  reikalavimai, universiteto sėkmė šiandien jau neįsivaizduojama be jo atvirumo kitų šalių, o ypač Afrikos kontinento studentams?

Tačiau, kaip atrodo, norint, nesunku būtų įveikti šį laiko iššūkį, numatant universiteto pasidalijimą į išorinį universitetą, universitetą – kišenę ir vidinį universitetą, puoselėjantį klasikinio išsilavinimo idealus ir Tėvynės idėją.

Katedroje sveikinant konkursą užimti pareigas laimėjusius kolegas, kalbą pasakė ir centrinės universiteto atestacinės komisijos atsiųstas atstovas, ne kartą raginęs į iškilmingą posėdį susirinkusius mokslo darbuotojus neužmiršti to, kad mokslo kalba yra anglų kalba (net ne „skaičių“ kalba, kaip būdavo sakoma anksčiau, idealizuojant matematikos pavyzdį, o anglų kalbos žodynas ir leksika, a?). Tačiau ar vis dar mename tai, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Atėnės galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba. Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti.

Dar labiau nei besidulkinančių porelių klykavimai, pasiklydusių labirinte žmonių šūkaliojimai ar apdergti tualetai (valytojos tik anksti ryte puls į darbus, naikindamos vakarykštės dienos pėdsakus), prasidėjus nakčiai universiteto autonomijos vaiduoklį erzindavo mentalinės šiukšlės, užsilikusios nuo kelių užsiciklinusių profesorių veidmainingų pokalbių apie vertybes, aniems demonstruojant niekam nereikalingas pozas. Žodžių išnaros apie vertybes, greitai kaip oro burbulai greitai sproginėjančių vertybių ištiškę pėdsakai Vaiduokliui kėlė baisiausią alerginę reakciją, jis bandė juos apeiti net dar didesniu lanku nei kartais su atsarga yra apeinama mėšlo krūva, stengiantis neįmaklinti. Kas ne kas, o Vaiduoklis gerai žinojo, kad tikrosios vertybės yra išauginamos tylos žemėje, o vertybinę pasaulio sąrangą  sparčiausiai naikina verbalinė profanacija, ypač kai apie tiesą, gėrį ir grožį pradeda taukšti smulkūs niekšeliai, bandydami savo kiaurymes pridengti lengva ranka dauginamais  patetiškais užkeikimais, žodžių tryda. „Žmogaus gyvenimas į priekį yra vedamas didžiųjų vertybių“, – dažnai sakydavo vienas tauriai pražilęs padalinio vadovas, kuris čia pat apsisukęs ragindavo pavaldinius įskundinėti vienas kitą, teikti jam reikalinga informaciją apie kolegų nusižengimus, pats rodymas koktaus  įskundinėjimo pavyzdį, t. y. nepraleisdamas nė mažiausios progos kiekvienam papasakoti apie tai, ką  blogo apie jį kalbėjo, pamanė, padarė šiaip jau labai mieli bendradarbiai.

studencioke_2
Studentai. Slaptai.lt nuotr.

Savo ruožtu Amžino studento dvasią, kaip nesunku nuspėti, į pasiutimą varė užsilikęs iki gilios nakties kalbų apie dvasingumą tvaikas. Tie patys dienos kuiliai, kurie nesustodami pliaukšdavo apie nelygstamas vertybes, retai užbaigdavo pokalbį nepaminėję užstojusios būtinybės ugdyti žmonių dvasingumą, Taigi, galima pabandyti įsivaizduoti bent iš tolo, net jeigu žinai, kad nepavyks priartėti prie pačios tiesos, tai, kaip šių mažadvasių būtybių plepalai apie dvasingumą ardė Amžinojo studento dvasios tapatumą. Naktimis neapykantos atmosfera čia kartais sutirštėdavo iki tokios konsistencijos, kad, kaip sakoma, būtų  išlaikiusi pakabintą net budelio kirvį.

Nenoriu gilintis į smulkmenas, galinčias suvimdyti jautresnės prigimties žmogų, prabėgomis paminėsiu tik tai, kad Vaiduoklis, Dvasia ir Nakties sargas nusprendė, jog būtų pernelyg didelė garbė čia plepiams pritaikyti rž (ritualinės žmogžudystės) procedūras – žmogaus sielos sudeginimo ant laužo, kalavijo pasotinimo eretiko krauju ar rožės kūno ketvirčiavimo apeigas. Visi trys nubalsavo už tai, kad šventvagius būtina nubausti perskrodžiant jų pilvus mėsininko peiliu, skirtu kiaulei skersti, išvirtusias žarnas paliekant sulesti nakties paukščiams. Kaip nutarė, taip ir padarė.

Tačiau niekas čia tavęs pririšęs nelaiko, gali išeiti trinktelėjęs duris, ar ne? Jeigu jau labai viskas įgriso, gali  tiesiog pabėgti, dumti neatsigręždamas.  Tačiau štai garsus pastarųjų dešimtmečių sociologas sako, kad vartotojų visuomenėje net pabėgimo iš vartotojų visuomenės galimybė yra numatoma ir įgyvendinama kaip plačiai siūlomas vartojimo paketas. Kas čia turima galvoje? Vis gi žinomas sociologas šios mįslingai skambančios frazės nepatikslino, nesukonkretino, nepateikė pavyzdžių. Tarkime, užsimenama čia visų pirma apie tai, kad išvargintas miesto gyvenimo ritmikos, persivartojęs, kitaip tariant, visokeriopai persisotinęs žmogus turi galimybę laisvalaikio minutėmis pabėgti į gamtos prieglobstį, pasitraukti į užmiestį, kur daug erdvės, tyras oras, žaluma ir vandens telkiniai. Iš tiesų, kaimo turizmo siūlomas paslaugų paketas tampa vis didesnio populiarumo susilaukiantis vartojimo produktas. Yra toks posakis, kad geras verslininkas sugeba uždirbti net iš mėšlo, tačiau šiandien, kaip matome, su dar didesne sėkmė galima bandyti parduoti orą, tyras oras tampa prabangos preke.

Vienas literatūrinis personažas elgiasi kiek gudriau, skelbdamas, kad jis neva palauks, kol visuomenė pati jį išmes, darbdavys atleis iš darbo. Taip užgimsta nemarus posakis, kad bedarbio pašalpa yra laisvės vardas. Tai vis tik vadinu gudravimu, nes čia svajojama apie  pernelyg lengvabūdišką pabėgimą, kažkokį pasitraukimą į užribį, neįdedant daug pastangų. Dar daugiau abejonių kelia tai, ar įsiliejimas į užklasio gretas gali būti apskritai vertinamas kaip pabėgimo iš vartotojų visuomenės pavyzdys. Paprastai užklasio žmogus yra vadinamas nevykusiu vartotoju, tačiau įsigilinę į klausimo esmę galėtume pastebėti, kad vartotojų visuomenės vėliavnešiu ir simboline figūra kaip tik yra užklasio personažas, t. y.  gausėjantis sluoksnis žmonių, kurie išgyvena iš šiukšliadėžėse randamų resursų. Iš tiesų, šiukšliadėžės sureikšminimas yra labiausiai akivaizdus vartotojų visuomenės kokybinės brandos indikatorius, jeigu norite, yra toks rodiklis, kuris byloja apie vartotojų visuomenės įžengimą į aukštąją išsivystymo fazę net labiau akivaizdžiai nei viso gyvenimo koncentracija didžiuosiuose prekybos centruose.

Net mirtis negali būti pripažįstama už pabėgimo iš vartotojų visuomenės pavyzdį, mums visiems gerai suprantant, kad lavonas neretai patenka į tokią vartojimo mėsmalę, kurios būdamas gyvas ir turėdamas iliuzinę teisę rintis anksčiau žmogus gal net nebuvo patyręs. Laidotuvių apeigos yra vienas iš labiausiai krintančių į akis, užburiančių vaizduotę vartotojiškumo paūmėjimų žmogaus kaip vartotojo istorijoje. Pabėgti iš vartotojų visuomenės tau nepavyks net ir su didžiausia palyda nugabentam į kapines, pakištam po sunkiu paminklu, kuris savo ruožtu dalyvauja vartotojiškumo fiestoje pačiu intensyviausiu pavidalu.

Vilnius naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau štai aš sugalvojau tobulo pabėgimo planą (nesumaišykite su genialiu banko apiplėšimo planu), leidžiančiu išvengti ką tik aptartų pabėgimo kolizijų, apeiti neišvengiamus prieštaravimus. Taigi – kodėl dar lūkuriuoju? Nesakau, kad nežinau ką veikti su tokiu planu, greičiau yra taip, kad laukiu tinkamo momento, bijodamas perskubėti. Anksčiau ar vėliau jūs viską sužinosite, su dideliu trenksmu išgirsite apie pranokstantį vaizduotės ribas, tobulo pabėgimo įgyvendinimą. Nakties sargui nesu įsipareigojęs išlikti diskretišku iki galo…

2019.02.18; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Paskutiniosios savaitės prieš Rugsėjo 1-ąją – ypatingas egzistencinis bonusas, kelionė velnio ratu iš vienos tikrovės į kitą. Tai ypatingo kolorito metas, kai bliūkšta vasaros burės, o pakirdęs iš girto sapno vairininkas jau ragina ropštis į krantą ir dingti savo keliais, – po paraleliais!

Žinia, atostogos pralekia savaime, o už slenksčio laukia darbai, kuriuos reikės stumti ar vilkti į kalną įsikinkius pačiam. Su paskutiniu vasaros pyptelėjimu pasiveja andai poeto apmestas vaizdelis: per dykumą keliauja vienišas žmogus su irklu ant peties…

Vasaros dabar mūsuose truputėlį įsikerta į rudenį, o žalios spalvos vyravimas šiuo metu kuria nelegalios tikrovės įspūdį, – tarsi visa tai būtų dengta laku arba su visais gražumynais įrėminta po neįtikėtino skaidrumo stiklu. Atrodo, jog čia pats laikas, prieš kirsdamas demarkacinę liniją, trumpam stabteli. Kita vertus, nors dar dienomis labai karšta, naktimis orai po truputį vėsta, šen bei ten kyščioja vienas kitas pradėjęs margėti medžio lapas tarsi kipšiuko grimasos užsistovėjusiame dalykiniame pasaulyje.

Kai išorinė gamta vėluoja, vidinė – kaip tik užskuba, ruduo jau netramdomai smelkiasi į pojūčių užkaborius, užkabina paširdžius. Toks štai šokoladas, kai kartumas permuša visus kitus prieskonius.

Jeigu jums, bičiuliai, gėda nuliūsti, prasidedant rudeniui, tarsi be preteksto, prisiminkite, kad būtent rugsėjo 1-ąją prasidėjo II-asis pasaulinis karas, tą dieną išjudėjo žiauri karo mašina, atnešusi neapsakomas nelaimes ir kraupius išbandymus žmonijai.

Hitleris, regis, buvo savaip dalykiškas žmogus, pradėjęs karą iškart po atostogų. Kita vertus, toks dalykiškumas, kaip atrodo, anajam nepridėjo sėkmės, nes, kaip dažnai sakoma, šį karą visų pirma laimėjo generolas Žiema.

Užsiminęs apie tai nenorėjau įpiršti fantasmagorinės išvados, jog mirti pavasarį, žydint alyvoms, yra kažkaip prašmatniau nei rudenį, miškuose kirmijant grybams. Drauge prašau, skaitytojau, užsipulk mane ir neleisk atbaksnoti žiauriai išdėvėtos banalybės, kad neva mirtis yra amžinos atostogos, – aš ir pats kadaise esu parašęs eilėraštį būtent apie tai, kad amžinybėje be perstojo krenta ir krenta mirusiojo prakaitas, panašiai kaip laikinoje pastogėje vėlyvą rudenį byra medžių lapai.

Užmiestyje po ražienas braido juodi varnai be skrybėlių.

 XXX

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo bent man, šis rugsėjis bus vienas iš gėdingiausių  Lietuvos universitetų istorijoje. Bandau įsignybti, pasitikrindamas – ar nesapnuoju, bet liūdna tikrovė primena, kad tikriausiai šių metų rugsėjo 1-ąją profesorius Vytautas Radžvilas nepravers TSPMI auditorijos durų, už savo pažiūras ir principingumą išvarytas iš darbo. Kaip visi žinome, dėl to labai pasistengė ne kokia nors okupacinė valdžia ar tamsuolis įmonėlės savininkas, su savo darbuotojais besielgiantis kaip su vergais, o keli save profesoriais laikantys žmonės, labai storojosi pats rektorius. Pastaraisiais metais dažnai save pagaunu galvojant apie tai – kodėl superinis išsilavinimas, mokslingumas,  aukščiausiosios eksperto kvalifikacijos menkai įtakoja žmogaus elgesį, neveda to žmogaus didesnio padorumo keliu? Mokslo šventovėje pašlemėką sutikti gali dar dažniau nei tamsiausiame kaime.

Esu kartą jau kalbėjęs apie tai, kad reikėtų skirti išsilavinimą ir išsimokslinimą, nuorodos į išsilavinimą ir išsimokslinimą nėra sinoniminiai, pavaduojantys vienas kitą įvardijimai. Išsilavinimas nėra tik paprastas žinių kolekcionavimas kaip išsimokslinimo atveju, išsilavinimas įgyjamas sukaupiant būtent humanitarinio žinojimo bagažą, taigi išsilavinusiu galime vadinti tik humanitariškai daugiau ar mažiau išprususį žmogų.

Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad humanitaras rektoriaus poste gali pribjauroti ne mažiau nei fizikas ar zootechnikas.   Kaip matome mūsų atveju, žmogų gadina ne žinojimo pobūdis, o klanų, pasidalijusių universitetą, nebaudžiamumas, nekontroliuojama valdžia.

Rugsėjo 1-oji. Simono Daukanto aikštė Vilniuje. 2015-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turint prieš akis V.Radžvilo nešvankaus persekiojimo ir išvarymo iš universiteto istoriją, nurodykite man bent vieną skirtumą, kuo toks universitetas skiriasi nuo vienos Pravieniškių įstaigos, kur neseniai turėjome progą pasižvalgyti, gyvenimo taisyklių. Universiteto autonomijos principas Lietuvoje neretai yra panaudojamas pačiam blogiausiam reikalui, o būtent nekontroliuojamos bachūrų valdžios įtvirtinimui.

Ar sakote, kad V.Radžvilas yra įnoringas, sunkaus charakterio,  nelabai diplomatiškas žmogus? Na, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų turi šiokią tokią teisę į įnoringumą, ar ne? Kita vertus, būtent toks V.Radžvilas mums ir yra reikalingas, jeigu tokio nebūtų, tokį reikėtų išsigalvoti. Minkštesnio charakterio ar labiau diplomatiškas V.Radžvilas būtų blogesnė V.Radžvilo versija.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra daug dalykų, dėl kurių nesutariu ir tikriausiai niekados nesutarsiu su Vytautu, tačiau, kaip atrodo, V.Radžvilas yra vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris dar gali sukelti bangas, sutelkti žmones pasipriešinti lietuvių tautos ištautinimui.

V.Radžvilas šiandien yra reikalingas kaip žemės druska, kai šlykštažmogiai bando prastumti idėją, kad neva visuose Lietuvos universitetuose magistrantūros studijos turėtų vykti anglų kalba, esą dėl to padaugėtų studentų ir taip būtų galima spręsti demografines problemas, nes, kaip mums pasakoja, baigę magistrantūros studijas anglų kalba studentai iš kitų šalių pasiliktų gyventi Lietuvoje (į Lietuvą persikeltų pusė Afrikos – mano pastaba).

Kai kuriuose Lietuvos universitetuose jau puoselėjama mintis atskiras disciplinas pradėti dėstyti anglų kalba lietuvaičiams arba apskritai organizuoti paralelinį mokymą anglų kalba lietuvių tautybės studentams, nedaug pergyvenant dėl to, kad tokie ketinimai yra nukreipti prieš Konstituciją, įteisinančią lietuvių kalbos valstybinį statusą.

Palaikykime Vytautą Radžvilą!

2018.08.18; 18:30

daujotis_vytautas

Lietuvos aukštojo mokslo teisinėje doktrinoje studento kaip savarankiško individo nėra.

Jis traktuojamas arba kaip pasyvus objektas (specialistas, gaminamas pagal valstybės užsakymą), arba kaip aukštosios mokyklos pajamų šaltinis, o pati doktrina tėra tik instrukcija, kokiais būdais priversti studentą mokėti už studijas.

Tai tipiška pokomunistinių šalių aukštojo mokslo doktrina, jau seniai įgyvendinta Rusijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, buvusios Jugoslavijos respublikose, Gruzijoje, Estijoje, keliose Rytų Afrikos šalyse – Tanzanijoje, Kenijoje, kurios žavėjosi sovietiniu socializmu ir bandė jį kopijuoti.

Continue reading „Lietuvos galimybės išbristi iš aukštojo mokslo reformos liūno”

olga_1

Vasario 3-iąją prie Vyriausybės rūmų buvo surengtas piketas.

Piketo dalyviai kritikavo premjero Andriaus Kubiliaus sumanymą, jog Vyriausybės nefinansuojami studentai Privalomąjį sveikatos draudimą privalo sumokėti iš savo asmeninės kišenės.

Piketuotojai tvirtino, jog į valstybės finansuojamas vietas nepakliuvę studentai ir taip jau atsidūrę nepavydėtinoje fiansinėje padėtyje lyginant su tais laimingaisiais, kuriuos remia valstybė.

O jei ant jų pečių užkrausime dar ir PSD mokestį, tai šie studentai atsidurs dar blogesnėje padėtyje nei iki šiol. Kai kurie iš jų privalės visai atsisakyti studijų.

Continue reading „“Nepritariu neturtingus studentus diskriminuojančiai Vyriausybės politikai””