Šauktukas

Praėjusiais metais buvo registruoti 247 vaikų seksualinio išnaudojimo atvejai, teigia Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Arūnas Meška.
 
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys taip pat rodo, kad kiekvienais metais fiksuojama vis daugiau galimo seksualinio smurto prieš vaikus atvejų, dauguma, kaip įtariama, padaryti asmenų iš nepilnamečių artimos aplinkos.  
 
„Pernai metais dėl nuskalstamų veikų, dėl vaikų seksualinio išnaudojimo, tai registruoti nusikaltimai 247. Aukų vaikų skaičius yra 236. Tai yra pakankamai dideli skaičiai“, – trečiadienį Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos posėdyje teigė A. Meška.
 
Pasak prokuroro, didžioji dauguma seksualinio pobūdžio nusikaltimų yra padaryti asmenų iš nukentėjusiųjų vaikų aplinkos.
 
A. Meškai antrino ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.
 
„Daugiausiai tai yra visgi pažįstamas asmuo, visgi vaikas žino, ar tai kaimynas, ar koks dėdė, ar dar koks asmuo – tai yra didžiausi skaičiai. Tada yra giminystės ryšiais, tai gali būti ir patys artimiausi – tėvas, mama – gali būti senelis, gali būti senelis, dėdė ar pan.“, – sakė ji.
 
Komisijos posėdyje dalyvavusi I. Skuodienė pateikė duomenis, rodančius, kad galimų seksualinių nusikaltimų kiekvienais metais fiksuojama vis daugiau Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenims, 2020 metais buvo fiksuoti 185 galimo smurto prieš vaikus atvejai, 2021 metais – 239 atvejai, o 2022 metais – 300 atvejų.
 
„Kaip matome, skaičiai nuolat auga. (…) Jeigu palygintume 2021 ir 2022 metus, tai išaugo beveik 20 proc. Ir aš nenorėčiau sakyti, kad mastas auga seksualinio smurto prieš vaikus, nes tendencijos, atlikti ir pasauliniai tyrimai rodo, kad galimai gali būti, kad net kas 5 veikas kažkaip vienaip ar kitaip nukenčia nuo seksualinio smurto, bet aš manau, kad (padidėjo – ELTA) ir pačių specialistų atpažįstamumas, reagavimas mokytojų“, – sakė I. Skuodienė.
 
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė atkreipia dėmesį, kad 2022 metais buvo fiksuoti 256 galimo seksualinio smurto prieš mergaites atvejai ir 44 – prieš berniukus. Visgi, pasak I. Skuodienės, šie skaičiai nebūtinai atspindi realią situaciją.
 
„Daugiausiai seksualinio smurto yra nustatoma prieš mergaites, bet tai ką sako specialistai, tai ką sako psichologai, nebūtinai šie skaičiai šitaip ženkliai skiriasi, todėl kad berniukai pasisakyti, įvardinti tam tikrą seksualizuotą elgesį prieš save nėra linkę, nes patiria ypatingai stiprius jausmus. Tuo tarpu mergaitės ir kalba, ir piešia, ir bendrauja apie šį elgesį, jį atskleidžia žymiai lengviau“, – sakė ji.
 
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis 2022 metais buvo fiksuoti 23 galimo seksualinio smurto prieš 4-6 metų amžiaus vaikus atvejai, 36 atvejai prieš 7-9 metų vaikus, 123 atvejai prieš 10-14 metų amžiaus mažamečius ir 118 atvejų prieš 15-17 metų paauglius.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2023.02.02; 00:01

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„Ar nereikėtų pripažinti, kad vaiko prievartinis atskyrimas nuo tėvų yra smurtas – valstybės smurtas prieš vaiką ir šeimą?“ (Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas)

Kas daugiau šiandien gali sujaudinti lietuvius: kertami miškai ar mušami vaikai? O gal – valdžios pareigūnų skriaudžiami tėvai?

Be specialaus tyrimo, be atidaus visuomenės nuomonės tyrimo į šiuos klausimus atsakyti sunku. Tačiau aiškėja viena: bet kuriuo atveju, mėgindami surasti kaltąjį arba atpirkimo ožį/ožką, atsiduriame prie valdiškų įstaigų durų. Vienu atveju valdininkai kalti, kad pražiopsojo smurtą prieš vaikus, kitu atveju – kad persistengė, norėdami nepražiopsoti, ir patys tapo smurtautojais.

Dėl to smurto Lietuvoje ne tik kad nesumažėjo, o netgi padaugėjo, nes į smurtautojų gretas įsijungė „vaikų teisių gynėjai“.

Kodėl? Kodėl tauri idėja (gelbėti vaikus nuo smurtaujančių tėvų – kas gali paneigti, kad Lietuvoje šitai nevyksta?) – išsigimė į savo priešybę? Gal tai dar viena išryškėjusi negraži mūsų visuomenės savybė: gražią ir iš principo teisingą idėją iškreipti, subjauroti iki idiotizmo?

Laimei, į šitą klausimą radau atsakymą, leidžiantį teigti: ne, Lietuvos visuomenė šituo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų tautų, visuomenių – demokratijos senbuvių, kurios, eliminavus iš kultūros konteksto krikščionybę bei humanitarinį-filosofinį išsilavinimą, rieda paprasčiausių, primityviausių išvadų ir sprendimų pakalnėn.

Į tai dar pereitame šimtmetyje atkreipė dėmesį prancūzų rašytoja, filosofė Simone Weil: „Skęstančiame laive panika kyla dėl to, kad visi žmonės, ypač jūrininkai, užsispyrę kalba tik jūreivystės kalba; ir niekas nekalba skęstančių laivų kalba“. O „skęstantis laivas”, jos nuomone, tai XX amžiaus žmonija: „Per visą žmonijos istoriją dar niekados nebuvo epochos, kai sieloms būtų grėsęs toks pavojus kaip šiandien visame Žemės rutulyje“.

Žinoma, į tokį teiginį įsiklausyti ir su juo sutikti gali tik tas, kas pripažįsta sielos egzistavimą. O tokių šiandien, ko gero, mažuma. Net akademinė psichologija – o juk iš jos išaugusi psichoterapija ilgą laiką taip ir buvo vadinama: „sielogyda“ – atsisakė sielos kaip vienos iš jos tyrimų objekto dalies, nors dėl to dingo žinojimas, kur link turėtų judėti psichikos ligų tyrėjai, gydytojai, ieškodami psichinės sveikatos.

Kad Lietuvos visuomenė serga, serga ir protu, ir siela, girdime ne pirmus metus. Tai liudija ir nesiliaujančios patyčios, ir didėjanti emigracija. O to priežastys glūdi skęstančiame šeimos  „laive“.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, oficialiai pripažįstamos ir garsiai įvardijamos kitos emigracijos priežastys: sunki ekonominė padėtis, bedarbystė, valstybės nemeilė, nepagarba savo piliečiams. Bet jei nebūtų kertamos šeimos kaip svarbiausios visuomenės ląstelės šaknys, jei šeimos institucija nebūtų žlugdoma, stumiama į visuomenės gyvenimo paraštes, keičiant ją visokiais neatsakingais, „partneryste“ pavadinamais ryšiais, gyva, stipri šeima būtų išlikusi atrama, vieną ar kitą jos narį ištikus ekonominiams sunkumams, patikima užuovėja nuo visokių socialinių ar psichologinių negandų.

Šiandien, deja, šeimos laivas skęsta ir net yra skandinamas, o supanikavusi visuomenė, stokodama moralinių ir juridinių autoritetų, atidavė laivo vairą mažaraščiams biurokratams. Visi ėmė kalbėti biurokratų kalba, kurioje pamatine tapo frazė „vaikų teisės“, visai pamiršus, kad šeimoje yra ne tik vaikai, bet ir tėvai, ir kad protaujant logiškai, o ne biurokratiškai, vaikų teisės niekada neatves prie gero rezultato, jei bus užmirštos tėvų teisės.

Pradėjus Lietuvą purtyti kraupioms, žiniasklaidos tiražuojamoms vaikžudystės istorijoms ir visuomenei suvokus savo bejėgiškumą, įvairius valdžios sprendimus skatinanti dauguma choru (kuriam, regis, kažkas sumaniai dirigavo iš užkulisių…) pradėjo prašyti, net reikalauti valdžios įsikišimo.

Valdžia, kaip prisimename, kurį laiką delsė. Matyt, ji irgi suvokė problemos keblumą bei (tikiuosi…) savo pačios nepasiruošimą imtis reguliuoti iki šiol valdžios įsikišimo netoleravusius šeimos santykius, tėvų ir vaikų santykius. Tačiau smurtui prieš vaikus nesiliaujant, o visuomenei vis garsiau reikalaujant valdžios bizūno, buvo nueita, netgi – nubėgta lengviausiu keliu, mechaniškai-automatiškai perkeliant į Lietuvos šeimos teisės sferą kitos valstybės patyrimą ir sprendimus.

Taigi, niekas neginčija to fakto, kad bjauri votis, kurią galima įvardinti kaip smurtą prieš vaikus, ėmė kelti grėsmę visuomenės sveikatai. Tačiau nesuprantama kas kita. Žinant, jog su šeimos problemomis susiduria ir kitos valstybės, ir „kitų” valstybių daug, o šeimos santykiai skirtingose valstybėse reguliuojami skirtingai, negali nestebinti tai, kodėl mūsų valdžia aklai kopijavo modelį būtent tos šalies, kurios veiksmai jau buvo sukėlę visuomenėje pačią neigiamiausią reakciją. Turiu galvoje Norvegiją ir jos liūdnai pragarsėjusią „Barnevernet” sistemą.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, kaimyninėje Lenkijoje iki šiol vaikas laikomas tokiu pat žmogumi, kaip bet kas kitas, todėl jį saugo bendrieji įstatymai – Baudžiamasis kodeksas, ratifikuotos tarptautinės konvencijos, Konstitucija. Nėra jokio specialaus Vaiko teisių apsaugos įstatymo. Čia veikia Šeimos ir globos kodeksas bei Vaiko teisių kontrolieriaus įstatymas. Bet mūsų uoliems vaikų teisių gynėjams lenkiškas modelis prie širdies „nelipo“. Buvo nueita, teisingiau, „nuplaukta“ toliau, iki Norvegijos…

Negalima nepritarti Seimo nariui Mindaugui Puidokui, atkreipusiam dėmesį į tai, jog  Norvegijoje vaiko teisės smarkiai perlenkiamos: vaikas ir vadinamieji „vaiko interesai” (o kas tuos interesus nustato ir įvertina jų vertybinį, dorovinį pagrįstumą? Valstybė? Jos įgalioti biurokratai?)  iškeliami aukščiau šeimos, aukščiau tėvų teisės, teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tai nuolat pabrėžia ir „Barnevernet“ pareigūnai, skelbdami, kad jie visais atvejais stoja į vaiko pusę.

Tokiu būdu Norvegijoje oficialiai pripažįstama, jog tėvai ir vaikai nebėra vienis, nebėra šeima, toji pamatinė valstybės ląstelė, o yra tik „ferma“ ar tam tikras biologinis mechanizmas, kurio paskirtis sutapatinama su inkubatoriaus paskirtimi: išperėti naują gyvybę. O toliau rūpestį ta vaiku vadinama gyvybe valstybė ima į savo rankas, net neklausdama, ar gyvasis „inkubatorius“ su tuo sutinka. Ir štai pasekmės: daugybė atimtų, pagrobtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti kursus apie vaikų auklėjimą, kad augintų biurokratų modeliuojamus robotukus, ir daugybė skundų į įvairias institucijas.

Lietuvos teisėkūra pasirinko būtent šitą kelią, šitą šeimos santykių „reguliavimo“ būdą. Kodėl? Norvegai, pasirinkę tokį būdą, sprendžia iškart dvi problemas: demografinę – kokybinę (nes atima ne visus vaikus, kuriems gal būt nesaugu biologinėse šeimose, bet vykdo tam tikrą atranką…) ir finansinę, sukurdami naują, pasauliui iki šiol neregėtą biznio sferą. O kokį tikslą persekioja Lietuvos teisėkūrininkai?

LR Konstitucijoje yra surašytos visos svarbiausios žmogaus teisės. Būtent jų stiprinimas šiandien yra (turėtų būti!) nacionalinio saugumo uždavinys. O silpninti reikia tarnautojų, pareigūnų norą rodyti savo galią. Lietuvos pilietis savoje valstybėje neturėtų jaustis kaip žmogus, persekiojamas galingų valstybės institucijų. Tačiau dabartinė valdžia užsimojo klibinti pamatinius Konstitucijos straipsnius, tuo keldama papildomą grėsmę valstybės ateičiai ir piliečiams.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuščios, be turinio, be prasmės yra iš Seimo ataidinčios kalbos apie pagalbą šeimai. Antraip a) nebūtų tokio protu nesuvokiamo, logika  nepaaiškinamo skirtumo tarp lėšų, kurias valstybė skiria normalioje, biologinėje šeimoje auginamiems vaikams, ir vadinamiems globėjams: b) įtarus, kad, gal būt, šeima nesugeba deramai (???) auklėti vaikų, ne motina būtų skubiai kišama į kalėjimą, o visa komanda specialistų, kurioje privalomai dalyvautų vaikų psichologas, gydytojas ir tėvų advokatas, skubiai aiškintųsi realią padėtį, realias grėsmes. Ir padėtų tėvams ne atimdami vaikus, o kartus su šeima ieškodami geriausių būdų šeimai išsaugoti, išsaugoti tėvų ir vaikų santykius.

Pagaliau, jei valstybei tikrai rūpėtų pagalba šeimai, o ne būdai, kaip greitai ir nebaudžiamai iš šeimų atimti vaikus, jau mokyklose vyresnių klasių moksleiviams būtų dėstomi šeimos kūrimo ir tarpusavio santykių ugdymo pagrindai, o ne paistalai apie neribotą lyčių ir kitokių tapatybių skaičių bei galimybes patiems pasirinkti jas.

Šiandien šeima pergyvena didžiulę krizę, ir vaikų paėmimas iš šeimų jos ne tik nesprendžia, bet dargi paaštrina. Mat, nevykusios reformos aukų – vaikus praradusių tėvų ir iš šeimos pagrobtų vaikų – skaičių pagausino nevykėliai “vaikų teisių gynėjai“, politikai ir biurokratai, į kuriuos šiandien atsisuko visuomenės nuomonės giljotinos peilis.

Kai kas graudina visuomenę, jog taip užsipuldinėjant vaikagrobius biurokratus, niekas nebenorės dirbti to juodo darbo. O ar pagalvojo tie „graudintojai“ apie tai, jog palikus vaikų teisių „gynėjus“ nebaudžiamai siautėti, kaip jie siautėja dabar, greitai nebeturėsime vyrų ir moterų, kurie norėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus?

O tai būtų kur kas baisiau, nei vaikų teisių gynėjų institucijos, palikusios be vaikų grobėjų.

2018.11.12; 06:00

grigas_robertas_kunigas

1983 me­tais so­vie­ti­nės ar­mi­jos dar­bo ba­ta­lio­ne Ka­za­chi­jos už­kam­py­je su li­ki­mo drau­gais iš oku­puo­tos Bal­ti­jos, Vi­du­rio Azi­jos ir Kau­ka­zo ke­pė­me ply­tas „prieš­tva­ni­nė­je“, dau­giau­sia ran­kų dar­bo rei­ka­lau­jan­čio­je ga­myk­lo­je.

Ei­li­nį kar­tą su­lū­žus pa­se­nu­siai tech­ni­kai, sė­dė­jau ant suo­di­nų va­go­ne­čių, ra­šiau laiš­ką į na­mus ir dėl įdo­mu­mo pa­mi­nė­jau ply­tų pa­ga­mi­ni­mo die­nos pla­ną – be­ne 40000 vie­ne­tų.

Lie­tu­viš­ka­me teks­te įra­šy­tą skai­čių pa­ma­tė so­vie­tų šni­po­ma­ni­jos pa­ra­no­jo­je iš­ug­dy­tas ka­rei­vė­lis ir puo­lė ma­ne muš­ti: „Tu ką, Ame­ri­kos žval­gy­bai ata­skai­tas siun­ti?!“

Continue reading „Tampame valstybės paslaptimi”

songaila_m

Vienu iš svarbesniųjų praėjusios savaitės įvykių reikėtų laikyti diskusiją, surengtą Ritos Miliūtės vadovaujamoje LRT diskusijų laidoje “Teisė žinoti”.

Tąsyk audringai ginčytasi dėl vadinamosios „teismų neliečiamybės“ ar „nepriklausomybės“ keliamų problemų.

Ką reikėtų daryti, jei visuomenei tampa nebesuprantami teismo sprendimai, jei visuomenė pradeda abejoti verdiktą paskelbusio teisėjo kompetencija arba sąžiningumu?

Continue reading „Parlamentaras Gintaras Songaila: “Abejonių keliančius teisėjų sprendimus kritikuoti ne tik galima, bet ir būtina””

teta-kunigas

Prieš pat Naujuosius sueis 14 dienų terminas, per kurį tariamo ar tikro, tariamų ar tikrų pedofilų medžiotojo, keistomis aplinkybėmis žuvusio ar nužudyto Drąsiaus Kedžio dukrelė turi būti perduota savo motinai.

Atrodytų, kas čia tokio? Teisinį ginčą laimėjo viena iš konkuruojančių pusių – mama. Kėdainių teismo sprendimą reikia vykdyti ir nusiraminti. Savaime viskas susitvarkys. Susitvarkys? Susitvarkytų, jei šioje istorijoje nebūtų tiek klaustukų ir protu nesuvokiamų dalykų. Joks pasaulio rašytojas dar nėra sukūręs paslaptingesnio siužeto, kuris niekaip negali pasiekti atomazgos ir vis pildosi naujais pribloškiančiais vingiais.

Continue reading „Mergaitės tragedija. Kodėl?”

ziobiene_edita

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, spalio 8 dieną susitikusi su piketo prie Lietuvos Respublikos Seimo „Dėl Vaiko teisių kontrolierės E.Žiobienės atstatydinimo“ atstovėmis (visuomeninio judėjimo “Drąsiaus kelias” nare pedagoge Danute Maslauskiene, antipedofilinio judėjimo atstove pedagoge Vida Vrubliauskiene bei Londono lietuvių visuomeninio judėjimo “Veritas“ astove teisinį išsilavinimą turinčia Agne Gredeckaite) pažadėjo greitu laiku pasikviesti Vaiko teisių apsaugos kontrolierę E.Žiobienę ir paprašyti jos pačios atsitatydinti. Tokią Pirmininkės nuostatą patvirtino po susitikimo interviu “Lietuvos ryto” žurnalistams davęs Pirmininkės atstovas ryšiams su visuomene.

Continue reading „Atviras laiškas dėl Vaiko teisių kontrolierės Editos Žiobienės”