Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

(Paskirtoji) premjerė Ingrida Šimonytėjau pateikė Seimui Vyriausybės programą. Įdomu, jog naujosios Vyriausybės programa pradedama būtent nuo švietimo. Bet tai galima suprasti. Juk jau ne vienus metus visuomenei šiurpą kelia smunkantys mokymo lygio ir  moksleivių žinių rodikliai.

Programoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai yra vieni žemiausių tarp EBPO šalių, o regionuose gyvenantys vaikai negauna tokio paties lygio išsilavinimo, kaip gyvenantys didmiesčiuose.

Ne ką mažesnis dėmesys Vyriausybės programoje skiriamas ir mokykloms, jų darbo reguliavimui/reglamentavimui. Dar  per anksti spręsti, kas toje programoje yra verta įgyvendinimo, o kas – tik  eiliniai „ekspertų” projektai, kad pateisintų savo atlygius. Galima suprasti, kai įvedami standartai gamyboje, technologijose, sporto rodikliuose, bet įtartinai atrodo ketinimai įvesti standartus visose tose srityse, kur turime reikalą su gyvais (paprastai standartizavimui sunkiai paklūstančiais) žmonėmis. Na, laikas parodys, kas iš to išeis.

Taigi, pirmiausia ketinama įvesti šiuolaikinio veiklos ir ugdymo kokybės standartą visose Lietuvos mokyklose. Šis standartas turėtų numatyti veiklos ir ugdymo kokybės reikalavimus, neformalaus ugdymo prieinamumą, panaikins jungtines klases, nustatys mokytojo ir mokinių santykį (??!!), normuos administracinį ir ūkinį personalą.

Taip pat ketinama keisti bendrojo ugdymo turinį, skiriant dėmesį giliam dalyko supratimui, gebėjimui savarankiškai samprotauti. Atnaujintam ugdymo turiniui bus keičiama ir pasiekimų vertinimo sistema, turinti leisti, kaip rašoma programoje, įvertinti realią asmens brandą (įdomu, kas ir pagal kokius „standartus“ tai darys?) ir dar ankstyvoje stadijoje identifikuoti mokymosi spragas. Žadama užtikrinti, kad mokiniai turėtų stiprius skaitymo ir matematinius gebėjimus, ketinama mažinti mokinių skaičių klasėse.

Rankos niežti pakomentuoti šią programos dalį, bet gal visgi reikėtų palaukti, kol ketinimai ims realizuotis darbuose.

Įdomu, į ką orientuosis programos vykdytojai? Ar, kaip iki šiol buvo daroma, vėl nusižiūrės kokią nors užsienio šalį ir paviršutiniškai nukopijuos jos metodiką, ar visgi atsigręš į lietuviškojo švietimo patirtį, tradicijas, praturtindami jas naujomis, technologijų inspiruotomis galimybėmis?

Ne, aš ne prieš, kad būtų pasinaudota ir kitų šalių įdomiausiomis, geriausiomis patirtimis, bet, bijodama, kad nebūtų kartojamos ankstesnės ministerijos „specialistų” klaidos, skubu išsakyti siūlymą, kad naujos patirtys turėtų ne atmesti ar naikinti tai, kas būdinga ir būtina mūsų, Lietuvos švietimo tradicijai, o tik padėtų tobulinti ugdymo metodiką ir praturtintų tikslus. Iki šiol, deja, kažkodėl būdavo pasirenkami anaiptol ne patys geriausi pavyzdžiai – ką liudija rezultatai.

O juk gera mokykla, geri mokytojai  gali išugdyti nuostabius žmones net ir iš vadinamų „nelengvų“ vaikų, kenčiančių dėl sudėtingų aplinkybių šeimose ar visuomenėje.

Pasivaikščiojimai laike ir erdvėje

Į mano akiratį pateko daug pasakojimų apie įvairių šalių mokyklas, mokytojus, kuriuos jų buvę mokiniai prisimena su dėkingumu ir pagarba. Bet yra ir kitokių…

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Didelį įspūdį padarė XX a. pradžios ir vidurio anglų mąstytojo, rašytojo Klaivo Steiplzo Luiso (C. S. Lewis) pasakojimas apie mokytoją, kuris jam tapo gero mokytojo ir auklėtojo, kuris auklėja savo pavyzdžiu, simboliu.

Jis pirmasis man atskleidė tikrąjį poezijos juslingumą, išmokė, kad ja reikia mėgautis ir ją skaityti vienumoje./…/ Ir nebuvau matęs mokytojo, pasižyminčio tokiu tobulu mandagumu. Tai buvo anaiptol ne silpnumas: Smudžis mokėjo būti labai griežtas, bet tai buvo teisėjo griežtumas, pagrįstas, pamatuotas, be patyčių./…/Savo padoriu elgesiu jis pavertė mus viena visuma. Visada kreipdavosi į mus „džentelmenai“, todėl iš pat pradžių nebegalėjome būti kas nors kitas./…/ Visada elgėsi be priekaištų: nebuvo nei familiarus, nei priešiškas, nesišvaistė banaliais juokais, vertino abipusę pagarbą ir padorumą. Jis, kaip ir Spenseris, puikiai žinojo, kad mandagumas kyla iš mūzų.  Todėl net jei jis nebūtų mūsų išmokęs nieko daugiau, vien pabūti Smudžio klasėje reiškė galimybę pasidaryti geresniam. Mokyklos gyvenimo ambicijų ir paviršutiniško blizgesio sūkuryje jis rodė esant gražesnę, humaniškesnę, erdvesnę ir vėsesnę tikrovę. Tačiau ne mažiau geras buvo ir pats jo mokymas, jei suprasime jį siauresne prasme. Jis mokėjo žavėti, bet mokėjo ir analizuoti. Idioma ar teksto pagrindinė mintis Smudžiui ją paaiškinus, tapdavo aiški kaip dieną. Jis skatino mus suvokti, kad mokslininkams įprastas tikslumo reikalavimas nėra tik pedantizmas ar juo labiau – savanoriškai prisiimta moralinės drausmės forma, o veikiau savotiškas draugiškumas, subtilumas, kurio trūkumas liudija „storžievišką, netašytą protą“. Pradėjau suprasti, kad eilėraščio skaitytojas, kuris nepastebi jo sintaksės, neįvertins ir estetinių savybių“. /„Apstulbintas džiaugsmo“/.

Tokius mokytojus buvo galima sutikti prieš 100 metų privačiose Anglijos mokyklose. Bet man irgi pasisekė: keletą metų pokario Lietuvos mažo miestelio mokykloje fiziką dėstė dar „smetoninio“ sukirpimo mokytojas Stonys, kurio ypatingas mandagumas, taktiškas, teisingai griežtas elgesys su mokiniais pelnė jam ir vyresnių, ir jaunesnių mokinių pagarbą. Negalėčiau sakyti, kad kiti mokytojai buvo blogi. Ne, bet jie buvo kitokie – jaunesni, „sovietinio“ kirpimo, ir nors išmanantys savo dėstomą dalyką, tačiau be to ypatingo vidinės kultūros bagažo, kurį buvo sukaupę vyresni, „smetoniniai“ mokytojai.

Dabar kelkimės į kitą laiką ir kitą erdvę, į XX a. antrosios pusės sovietinę Rusiją.

Mokytojų protestas. Vytauto Visocko nuotr.

Kad sovietinė mokykla buvo valdžios įrankis, politizuojant visuomenę, diegiant komunizmo statytojų ideologiją – žinome visi ir garsiai apie tai reikia-nereikia šaukiame. Bet kad be ideologijos ji savo auklėtiniams suteikdavo ir neblogą, neretai net puikų išsilavinimą, šiandien prisiminti nemėgstama. Ir be reikalo. Nes toji mokykla šaliai davė daug garsių disidentų, griovusių tą ideologinį bastioną iš vidaus. Iš sovietinės mokyklos, beje išėjo ir visi Sąjūdžio lyderiai, naujos Lietuvos ideologai.

Štai kaip savo internatinę mokyklą, skirtą gabiems vaikams, prisimena žinomas disidentas, dabar Maskvos Helsinkio grupės bendrapirmininkis Viačeslavas Bachminas, kuris Jegoro Gaidaro vyriausybėje ėjo aukštas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje, bet pašalinus iš premjerų J. Gaidarą, buvo išvaikytas ir pernelyg laisvamaniškas URM kolektyvas.

Internate mes turėjome pačius geriausius ne tik, savaime aišku, fizikos ir matematikos dėstytojus, bet ir literatūros mokytojus: mes skaitėme Bloką, gilinomės į Dostojevskio kūrybą, kuri tada dar nebuvo įtraukta į mokymo programą, nagrinėjome Šekspyro „Hamletą‘; iš Gorkio kūrybos skaitėme ne „Motiną“, o „Išpažintį“, ir taip toliau. Mus, kaip būsimus mokslininkus, versdavo mąstyti, lyginti, gretinti, ieškoti faktų. Pavyzdžiui, kai laikydavome egzaminus, būdavo leidžiama naudotis kokia tik nori literatūra. Reikia – imk visus vadovėlius. Pamėgink suspėti per valandą vadovėliuose surasti atsakymus į užduotus sudėtingiausius klausimus! Ir tai buvo teisinga. O kadangi mus mokė mąstyti, tai aš, kaip geras mokinys, tą ir dariau. O kai imi mąstyti, kyla vis daugiau klausimų“.

Galima numanyti, jog tie klausimai ir atvedė Bachminą į disidentų gretas, o iš ten – ne vieneriems metams į sovietų kalėjimus ir lagerius. Bet be jo ir į jį panašių žmonių kažin ar taip palyginus lengvai, be didesnio kraujo praliejimo, būtų subyrėjęs „milžinas ant molinių kojų“ – SSSR.

Tokių internatinių mokyklų gabiems vaikams, ruošusių sovietų mokslo elitą, Sovietų Sąjungoje buvo ne tik Maskvoje. Mūsų šeimos draugų matematikų (šeimos galva buvo SSSR Mokslų Akademijos narys-korespondentas) abu sūnūs mokėsi tokio profilio internatinėje mokykloje, Leningrade, ir abu tapo keliais diplomais vainikuotais matematikais. Vyresnysis profesoriauja viename iš Madrido universitetų, kitas dėsto  matematiką Sankt Peterburgo universitete.

Bet tai visgi – pavieniai atvejai. O juk yra tauta, yra šalis, kurioje vaikų lavinimui, žinioms yra skiriamas ypatingas dėmesys. Deja, tai ne Lietuva. Tai Izraelis. O pati žydų tauta, ilgus šimtmečius klajodama po pasaulį be savo valstybės, išsaugojo seną, iš judėjų religijos išaugusią tradiciją rūpintis paaugančios kartos raštingumo ir žinių ugdymu (pagal https://isralove.org/load/    ) Pasak religingų žydų, pati judėjų religija draudžia vaiką palikti be išsilavinimo.

Viduramžių prancūzų vienuolis Peter Abelard (1079-1142) taip rašė apie žydų išsilavinimą: „Net neturtingas žydas, net jei jis turi septynetą sūnų, išmokslins juos visus, ir ne dėl to, kad išsimokslinę jie daugiau galės uždirbti – kaip tai įprasta krikščionims, – bet kad geriau suprastų Dievo Įstatymą. Išmokslins ne tik sūnus, bet ir dukteris.“

Ne be savo nacijai būdingo humoro žydai yra sukūrę 10 taisyklių, kurios neva padeda tapti turtingais. Ir dešimtoji taisyklė skamba taip: „Jei  ant žemės tau nukris aukso gabalas ir knyga, pirmiausia pakelk knygą. Daugelis žydų – labai protingi žmonės, kurie  labiau už viską vertina žinias. Žydų tautos atstovai  stengiasi kuo daugiau uždirbti ne tam, kad beprasmiškai pinigus kauptų, bet kad jų pagalba atsivertų naujos galimybės,  padedančios gyventi geriau ir laimingiau. Todėl ir nukritęs auksas nėra jau tokia svarbi problema, palyginus su nukritusia knyga, nes be žinių bus neįmanoma sukaupti aukso“.

Atrodo, kad nė naujausia istorija, nė Holokausto tragedija, ir net visą Europą apsvaiginę laisvių ir visuotinių teisių vėjai neišpūtė iš Izraelio švietimo sistemos aukštų reikalavimų, kurie keliami ne tik pedagogams, bet ir mokiniams, ir jų tėvams.

Dabar kraustykimės į Europą, į vieną iš Vakarų Europos šalių, įeinančių į ES. Pavadinimo nerašau, pavadinsiu „Šalis X“, nes daug kas tipiška ir kitų modernių ES valstybių mokykloms. Įspūdžiais pasidalijo ten gyvenanti lietuvė, kurios vaikai lanko tenykštes mokyklas.

Alytaus gimnazijai – 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„ [Šalyje X] kiekvienas konservatyvesnių pažiūrų žmogus leis vaiką tik į privačią mokyklą. Dėl valstybinių mokyklų mokslo kokybės – įstatymai leidžia perkelti į kitą klasę net tuos, kurių trimestruose neigiami pažymiai, kurie neišlaikė egzaminų, kurie nelankė pamokų, kurie mušasi ar vagiliauja. Taip stumiama progresyvios valdančios partijos politika – po “vaiko teisėmis” ir “laisve” paslėpta ideologija – vaikai netenka savo tikrųjų teisių ir galimybės į laisvę. Leidžiamos kanapės, stiprus spaudimas “rinktis” vieną iš 72 lyčių, seksualizavimas nuo ankstyvos vaikystės. “Vaikas nėra tėvų, vaikas yra valstybės.” – sako šiandien Šalies X Švietimo ministrė. Vadovaujamasi Gramsci (italų filosofas, komunistų partijos įkūrėjas, ‘kultūrinio’ marksistinio karo išradėjas) idėjomis: “Visi, kurie užaugo krikščioniškos kultūros, tėvų autoritetu pagrįstoje tvirtoje, darnioje šeimoje, yra fašistai. Tik perlaužę stuburą krikščioniškai moralei ir palikimui, mes sukursim kitokią visuomenę. Feminizavimas ir seksualizacija yra tikri būdai”. Pas mus [turi galvoje Lietuvą] apie ideologijos šaknis nekalbama, stengiamasi neišvesti paralelių su šiandienos “progresu” ir komunizmu. Šalies X valdantiesiems nėra ko slėpti. Jie kalba ir veikia atvirai. Užtat šios šalies privačios mokyklos tampa tvirtovėmis. Su rimta, kartais ginkluota apsauga prie aukštų tvorų. Be galimybės pakliūti vidun nesuderinus. Su rimčiausių šalies advokatų mūru užnugaryje ir tokiomis sutartimis, kad skaitant pasijunti lyg filme.

Privalomos uniformos. Griežta tvarka. Pagarbus elgesys su mokytoju. Šeimoms pristatoma mokymo programa, jokių siurprizų. Jokių “vertybių”, kurioms prieštarautų šeimos auklėjimas. Nepatinka? Keiti mokyklą. Taip mokosi elito vaikai. Ir ne tik fizinis saugumas, bet ir saugojimas nuo ideologijų yra prioritetas. Nemanykit, tiesa, kad tai yra kažkokie kalėjimai – vaikai noriai mokosi, yra linksmi, žino ribas, yra stiprūs fiziškai ir laimingi. Mes [tėvai] žinom, kad JOKIA trečioji šalis neįžengs į mokyklą, nieko nerodys, nieko neduos vaikams “paskaityti”. Lietuvoje į tai žiūrima pro pirštus, čia – labai rimtai. Nes vyksta tikras ideologinis karas – tarp valdančiųjų komunistų agresyvaus genderizmo diegimo, tėvų autoriteto menkinimo, šeimos išformavimo programos, ir šalies elito, saugančio savo šeimas, šaknis ir turtą. Į privačias konservatyvias mokyklas, tiesa, darosi sunku pakliūti. Trūksta vietų.

Alytaus 2-oji vidurinė. Vytauto Visocko nuotr.

Mokyklose vaikai mokomi atidumo pildant valdiškas anketas, atskleidžiant asmens duomenis, priimant net oficialią informaciją. Vaikai žino, kad bus išmesti už prastus rezultatus, nelankymą ir muštynes. Jokių TV žvaigždžių, jokių valdiškų moteryčių su lankstinukais be tėvų žinios“.

Įspūdžiai kelia nerimą, nes daug kas iš tų neigiamybių, kurios pasakytos apie valstybines Šalies X mokyklas, jau suka lizdą ir Lietuvos valstybinėse mokyklose. Dar tik pirmieji žingsniai, bet jų aidas kurtina visą Lietuvą.

(Bus daugiau)

2020.12.13; 04:30