Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai vienuoliktoje klasėje dėl naujai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių pakeičiau mokyklą, čia įpusėjus mokslo metams viena paralelinės klasės mergaitė man krito į akį taip stipriai, kad praradau užturėtą ramybę, apsipratęs naujoje vietoje. Ji traukė mano geležinę širdį, – kitaip nepasakysi, – kaip magnetas.

Ši naujai įsižiūrėta mergaičiukė, švelniai tariant, nebuvo jokia gražuolė, nebuvo nei labai protinga, nei gero būdo, greičiau ji iš tiesų buvo „jokia“. Viena eikli, veikli ir liekna kaip stirna klasiokė, rodžiusi man ypatingo prielankumo ženklus, buvo nepalyginamai gražesnė už aną užbambėlę, neminint to, kad mano gražioji klasiokė, be visa ko kito, dar pasižymėjo geromis manieromis, buvo labai apsiskaičiusi mergina, įdomi pašnekovė. Tai matėsi net plika akimi, tačiau mane traukė kaip magnetas anoji, pavadinkime ją dabar laukine paniurėle be takto jausmo. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad paniurėlė iš paralelinės klasės vis tik turėjo kažkokių maginių savybių įmagnetinti dėmesį nežinia dėl ko, ją neretai pakalbindavo ar net pabandydavo pakabinti ir kiti vaikinai, čia visados telkėsi kažkoks nesveiko susidomėjimo debesėlis ir neaiškus šurmuliukas. Tačiau užvis įdomiausia ir beveik neįtikėtina yra tai, kad į mano pastangas labiau suartėti ji žiūrėjo ne tik su neslepiamu abejingumu, bet ir su didesne ar mažesne pasidygėjimo doze.

Dar kartą ją pabandžiau susirasti, kai baigėme vidurinę mokyklą ir įstojome į skirtingas aukštąsias tame pačiame mieste. Kažkokiu būdu gavęs jos bendrabučio adresą, atvykavau į svečius su draugu, kurį pasikviečiau dėl įvykio iškilmingumo, o gal dėl drąsos, užkulisiniais manevrais bandydamas pridengti kinkų virpėjimą. Trumpai tariant, tą kartą ji demonstratyviai arba, kitaip tariant, pernelyg aiškiai rodė savo nenorą suteikti naują postūmį užpelkėjusiai mūsų pažinčiai, tačiau gana šiltai bendravo su mano bičiuliu. Ištaikiusi momentą, anoji man tyliai pašnibždėjo, kad nemato jokio reikalo mums tuščiai susitikinėti, nebent esą ji galėtų bendrauti su mano bičiuliu, štai taip. Tas „nebent“ suskambėjo kaip savotiškos kompensacijos pažadas man, dabar patyrusiam didžiulį pažeminimą. Subtili moteriška išmintis, – kitaip nepasakysi. Draugelis dar ilgai negalėjo atsistebėti dėl to, kad man kažkada galėjo patikti arba net ir kalbamuoju metu patinka tokia, jo žodžiais tariant, nusmurgėlė.

Apskritai visos moterys jaučia kažkokį slaptą polinkį mane paguosti, nuraminti, daug pažadėti ne savo vardu, ne vieną kartą iš jų esu girdėjęs, kad ir aš kada nors sulauksiu savo laimės valandėlės, o viena gražuolė, neslėpdama susižavėjimo ir žiūrėdama man tiesiai į akis, yra išdrožusi: „Negaliu patikėti, bet tu nesi toks kvailas kaip atrodai iš pirmo  žvilgsnio“.

Prabėgus krūvai metų kartą prie fakulteto, kur skaitydavau paskaitas, pamačiau tripinėjančią moteriškaitę, o kai ji staigiai atsisuko, man praeinant pro šalį, atpažinau savo jaunystės laikų pažįstamą, anų laikų ledinę ledi, nežiūrint dabar jau papilkėjusio josios veido. Kelias akimirkas ji dar bandė suvaidinti netikėtą susitikimą, bet greitai supratusi, kad tokiu atsitiktinumu nepatikėsiu, prisipažino, kad čia manęs lūkuriuoja jau kelias valandas, t. y. nuo pat ryto. Buvo labai sudirgusi, bet drauge koketuodama ir iš paskutiniųjų jėgų bandydama išspausti šypseną, kvietė užsukti į kavinę, esą norisi  pabendrauti, prisiminti labiausiai žavingas jaunystės pažintis, neva jai staiga tapo ilgu ir netikėtai supratusi – kokia yra tos gėlos priežastis. Ji dar kažką vebleno, karštai, užsidegusi, bet nelabai suprantamų užuominų pavidalu, visai nereikalinga buvo dar ir tai,  kad ji, tarsi pajutusi kažką negero, žadėjo kavinėje užsimokėti už save pati…

Vilniaus gatvės vitrinos. Slaptai.lt nuotr.

Jau seniai šis mano kvailos jaunystės personažas buvo išdulkėjęs iš galvos, tačiau dabar būčiau su dideliu malonumu, atnaujinat pažintį,  nuėjęs su ja į kiną, kavinę ar dar kur nors, jeigu ne ta aplinkybė, jog tuomet, jau keletą savaičių dieną naktį, mane graužė rūpestis dėl patirtos socialinės gėdos, kai per savo neapdairumą įsipainiojau į nešvankią istoriją su lengvabūdiško elgesio merginomis. Buvau piktas ant visos moteriškos giminės, todėl labai mandagiai atsiprašiau savo jaunystės laikų pažįstamos, nurodydamas, kaip atrodė man, mirtinai rimtas priežastis dėl to, kodėl negaliu palaikyti kompanijos šįkart, drauge pasižadėjęs nusivesti ją į kavinę kitą kartą. Svarbu pastebėti tai, kad mandagiai atsiprašiau ne vedamas pagiežos dėl kadaise patirtos atstūmimo traumos, o dėl visai kitų, tarkime, reputacinio pobūdžio aplinkybių!

Praėjus  geram pusmečiui sužinojau, kad tą pavasarį ji nusižudė. Kaip nesunku įsivaizduoti net ir didžiausiam neprieteliui, tikrai neturiu pernelyg didelio pagrindo priekaištauti sau, nors žmogaus – gaila. Jeigu ji, nežiūrint nieko, pabandė galiausiai susirasti mane, anosios daugelį kartų paniekintą nelaimėlį, vadinasi iš tiesų gyvenimas buvo prispaudęs prie sienos. O galbūt moterys, nežiūrint jas lydinčių liūdnų ir komiškų įvykių, leidžiančių suprasti, kad tikrojo džiaugsmo šiame pasaulyje nėra, nepavargdamos puoselėja  iliuziją, kad šioje ašarų pakalnėje vis dėlto iš principo turėtų egzistuoti koks nors slaptas jaunystės laikų dūsautojas kaip savotiškas draudimo polisas, hipotetinis gelbėtojas ir nuodėmių atpirkėjas? Vis dėlto pasaulis yra toks staigus, kad čia nebelieka laiko iliuzijų sudaiginimui, o slapti dūsautojai pastaruoju metu dalykiniame pasaulyje apskritai jau nebesiveisia.

Moteriškos šypsenos. Slaptai.lt foto

Tačiau jeigu dabar gatvėje pamatau merginą ar moterį su papilkėjusia veido odos spalva, daug negalvodamas kalbinu ją, kviečiu į kavinę ar kino teatrą, pasiruošęs pažadėti visą pasaulį koks jis bebūtų. Ne visados lieku suprastas, kartą viena moteriškė su samanų spalvos veido oda taip pakalbinta pradėjo nesustodama klykti, visomis man žinomomis ir nežinomomis kabomis prašydama praeivių iškviesti policiją. Kaip išaiškėjo, ji buvo kažkokios indėnų tautelės iš Pietų Amerikos viešnia mūsų mieste, mane palaikiusi pavojingu pamišėliu arba rasistu.  

2021.05.29; 13:00