Ko nemėgstu – tai šventakuprių. Tų, kurie niekada neklysta. Tulžingų kovotojų už vaisingą debiuto idėją.
Šiaip jie iš principo, abstrakčiai būna teisūs. Pasirenka kautynėms ką nors labai labai teisingo. Tačiau iš didelio uolumo ima nieko aplinkui nebematyti. Ir, konkrečiai veikdami, tą teisingumą taip nuvalkioja, ištampo, kad tampa atgrasūs. Visiems aplinkui ir patys sau. Ir tą jausmą slopina dar didesniu aršumu. Patys to nejusdami, tampa fanatikais, nematančiais nieko kito, tik tą savo karą.
