Vilis Brandt

Daug nuo­mo­nių iš­sa­ko­ma apie san­ty­kius su Lie­tu­vos len­kais. Nie­kas ne­pa­si­keis, jei ne­kal­bė­si­me at­vi­rai ir tie­są, be­je, ne vien su Vil­niaus kraš­to len­kais, bet iš es­mės su Len­ki­ja.

Pa­žvel­ki­me iš ša­lies. Kaip ten be­bū­tų, L. Lin­ke­vi­čiaus at­si­pra­šy­mas dėl su­ve­re­naus Lie­tu­vos Sei­mo gė­dos ir G. Kir­ki­lo sku­bus įsi­pa­rei­go­ji­mas jau ba­lan­dį vi­sus rei­ka­lus už­baig­ti pri­me­na, kad mes mąs­to­me va­sa­liš­kai, be sa­vi­gar­bos, iš­di­du­mo ir vi­siš­kai pa­lauž­ta vals­ty­bi­ne są­mo­ne.

Ko­kios pa­gar­bos ir oru­mo ga­li­me lauk­ti bet ku­riais klau­si­mais iš bet ku­rios ša­lies? Apie tai jau pa­sa­kė Len­ki­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras: pa­dės mums pir­mi­nin­kau­ti Europos Sąjungai (ES) ir net­gi suor­ga­ni­zuo­ti ES Vir­šū­nių su­si­ti­ki­mą Vil­niu­je. Ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, ką ir kaip to­kio men­ta­li­te­to pa­rei­gū­nai gi­na.

Continue reading „Mo­ka­ma sa­vi­žu­diš­ka kai­na – sa­vi­gar­ba ir iš­di­du­mu” →