Esminiais pokyčiais po šios kraupios, žodžiais nenusakomos tragedijos derėtų laikyti ne "Delfi" antraštes, kaip antai "Lietuva apmovė Briuselį informuodama apie BPC sistemą". Ne politines batalijas, kurių analizė leidžia teigti, kad vyksta "karštos bulvės mėtymas", – juk nuo gresiančio Damoklo kardo pirmiausia norisi išgelbėti nuosavą kailį.

Netgi ne atsakomybės klausimas yra pagrindinė problema. Svarbiausia, ko turėtume savęs klausti, – ar esame pasirengę esminiams pokyčiams valstybėje?

Tragedija Dembavoje verčia ieškoti atsakymų į kelis skaudžius klausimus: tai lietuvių požiūris į seksualinio apsisprendimo laisvę, į mirties bausmę ir valdžios institucijų pozicija rezonansinių nelaimių akivaizdoje.

Continue reading „Tragedija Dembavoje: krepšinio tauta nepasirengusi pokyčiams”

prostitutes

Šiuo metu gyvenu tokioje Vilniaus vietoje, kur kas dieną  mato gatvės prostitutes. Ir vasarą, ir žiemą jų gyvenimo ritmas nepasikeitęs. Dirbama ir dieną, ir naktį. Marširuojama Sodų gatvės maršrutu link Panoramos (anksčiau Gintaro) viešbučio, skverelyje ties McDonaldu. Judėjimas į niekur. Stoviniuojantys, išvaikomi, vėl marširuojantys moterų ir merginų kūnai.

Griždamas namo naktimis kartais esu užkalbinamas asmenų, norinčių papasakoti savo gyvenimo istorijas. Viena iš jų prasideda tokiais žodžiais: „A potom ja vzial i zarezal jego…“ [O po to ėmiau ir papjoviau jį…]. Tatuiruotės ant rankų, visko mačiusios akys ir noras, kad tavo istoriją išgirstų. Kartais paryčiais girdžiu, kaip gretimo, Savivaldybės rezervinio namo, koridoriuose skamba prikimęs vyro balsas: „Marusia, vpusti… Vpusti menia… Marusia“ [Įleisk, Marusia… Įleisk mane… Marusia]. Neįsileidžia. Keiksmažodis po keiksmažodžio, prakeiksmas po prakeiksmo. Dūžtančio butelio skambesys.

Continue reading „Vilniaus stoties prostitutės, arba apie erogenines Vilniaus vietas”