Protesto akcija „Fejerverkai? Ačiū, NE!”. Oresto Gurevičiaus (ELTA) nuotr.
Šeštadienį Vilniuje, prie įėjimo į Vingio parką, apie keturiasdešimt aktyvistų surengė protesto akciją, kuria siekiama atkreipti dėmesį į neigiamą fejerverkų poveikį. Renginio iniciatoriai – organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ bei Lietuvos žaliųjų partija.
Anot pastarosios politinės jėgos pirmininkės Ievos Budraitės, nėra jokios naudos iš šeštadienio vakarą sostinėje vyksiančios pramogos – „Vilniaus fejerija“. Maža to, šis įvykis, tikino politikė, gali gąsdinti pabėgėlius iš Ukrainos.
„Šiandien oro sąlygos ypač nepalankios išsisklaidyti teršalams, kuriuos sukels „Vilniaus fejerija“. Tai komercinis renginys, kuris vyksta visų mūsų gerovės sąskaita. Taip pat ir gamtos, kuri čia, Vingio parke, yra ypač turtinga. Galiausiai sąskaita gyventojų, tiek aplinkinių, tiek miesto svečių, tiek karo pabėgėlių iš Ukrainos. Mes manome, kad krautis pelną visų sąskaita nėra sąžininga“, – Eltai teigė I. Budraitė ir pažymėjo, kad Vilnius miesto savivaldybė nesilaiko anksčiau duoto įsipareigojo kurti alternatyvą fejerverkams.
„Vilniaus miesto savivaldybė iš tiesų apgavo savo gyventojus pažadėdama, kad daugiau tokių renginių nebus“, – teigė ji.
Panašius argumentus prieš renginį „Vilniaus fejerija“ išsakė ir protesto akcijoje sudalyvavęs komikas, visuomenės veikėjas Olegas Šurajevas.
„Savivaldybės nihilizmas darosi akivaizdus. Mes turime problemą, kad Vilniaus savivaldybė remiasi labai formaliais aspektais ir bijo parodyti vertybinį stuburą“, – Eltai sakė jis.
„Dabar daug pabėgėlių iš Ukrainos, nesuprantu kam reikia daryti šį triukšmą. Antras dalykas… Jei mes solidarizuojamės su Ukraina, tai bent šiais metais nereikėtų daryti tokio renginio. Be to, yra ir ekologinis argumentas“, –teigė O. Šurajevas, dar kartą pažymėdamas, kad renginio sukuriama pridėtinė vertė yra labai abejotina.
Į protesto renginį susirinkę aktyvistai laikė palaktus su užrašais, kuriuose akcentuotos žaliosios vertybės: „Stop pasipelnymui gamtos sąskaita“, „Stop triukšmui“, „Vilniau, ar matai, skęsta dūmuose tavo pažadai“. Taip pat raginimai atsižvelgti į Vilniuje apsistojusius pabėgėlius iš Ukrainos: „Ukrainos vaikai bijo“, – rašoma viename iš aktyvistų laikytų plakatų.
Fejerverkai. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr
Lietuvos mokslininkai nustatė, jog profesionalių fejerverkų naudojimas yra pakankamai saugus žmonėms ir aplinkai, tad siūlymai drausti visus pirotechnikos gaminius neturi pagrindo.
Remdamiesi chemikų išdavomis, naujam šuoliui ruošiasi tarptautinio festivalio „Vilniaus Fejerija“ rengėjai. Rugsėjo 24 d. Vingio parke vilniečiam ir miesto svečiams žadama pateikti įspūdingiausią reginį per visą 14 metų renginio istoriją.
„Kompetentingų šalies chemikų pateikta pažyma įrodė, jog fejerverkų poveikis žmonėms, orui ir gyvūnams yra gerokai perdėtas. Kalbama būtent apie profesionalius gaminius, kuriuos naudoja tam paruošti žmonės. Tai svarbi naujiena, nes šiam spalvingam ir itin populiariam šventiniam renginiui, vykstančiam nuo 2009-ųjų, buvo iškilęs pavojus dėl visuomenėje pasigirstančios fejerverkų kritikos, baimių ir net siūlymų juos drausti. Tačiau mokslininkų argumentai veikia, fejerverkai yra legalūs, o mes, į juos įsiklausę, vėl pakviesime visus pasigrožėti maksimaliai kokybišku ir saugiu reginiu“, – sakė festivalio „Vilniaus Fejerija“ direktorius Gytis Lagunavičius.
Lietuvos chemikų draugijos pirmininko, docento daktaro Rimanto Vaitkaus kartu su kolegomis ruoštoje pažymoje apie pirotechnikos gaminių įtaką aplinkai pažymima, jog profesionalūs fejerverkai, jei jų rengimo tvarka yra reglamentuota, sukelia tik minimalią oro ir dirvos taršą, o “triukšmo lygis yra kur kas mažesnis dėl didesnio atstumo nuo žiūrovų ir tobulesnės naudojamos įrangos”.
Pažymoje taip pat priduriama, jog siekiant dar labiau sumažinti fejerverkų daromą įtaką, būtų tikslinga nustatyti fejerverkų naudojimo taisykles, pavyzdžiui, numatant tik tam tikras jų naudojimo vietas, reglamentuojant garsinių fejerverkų triukšmo lygį ir pan.*
Apie tai, kad fejerverkų žala aplinkai yra perdėta, tvirtinama ir Vokietijoje atliktoje studijoje. Joje rašoma, jog Federalinės aplinkos apsaugos agentūros (UBA) vertinimu, fejerverkų išskiriamas anglies dioksido (CO2) kiekis yra nereikšmingas“, o šiuolaikiniuose fejerverkuose naudojami chemikalų kiekiai nekenkia nei žmonėms, nei aplinkai.**
Festivalio „Vilniaus Fejerija“ organizatoriai pažymi, jog didžioji dalis renginio programos bus demonstruojama fejerverkų festivalyje PYRONALE Berlyne, išsiskiriančiame itin aukštais saugumo ir ekologijos standartais. Jų esą bus laikomasi ir Vilniuje. „Festivalio kulminacija – fejerverkų profesionalų BLIKAS įspūdingas ir jaudinantis šou – buvo rodytas garsiausiuose Europos festivaliuose, pelnęs ne vieną apdovanojimą, tad mums tai bus rimčiausias jėgų išbandymas norint dar geriau pasirodyti Vingio parke“, – teigė festivalio „Vilniaus Fejerija“ direktorius G. Lagunavičius.
Organizatoriai praneša, jog rugsėjo 24 d. vyksiančiame festivalyje padangę užlies įspūdingos ugnies ir fejerverkų spalvos bei raštai, skambės geriausia ir laiko patikrinta muzika. Šių metų muzikinėje programoje dalyvaus legendinė Lietuvos grupė BIX. Konkursinėje programoje varžysis pirotechnikų komandos iš Meksikos, Lenkijos ir Rumunijos. Programą vainikuos BLIKAS – žėrintis fejerverkų karolių vėrinys, lydimas genialios klasikinės muzikos.
Išsamiau keturioliktojo festivalio „Vilniaus Fejerija“ programa bus pristatyta 2022 m. rugpjūčio 24 d. naujienų agentūroje ELTA vyksiančioje spaudos konferencijoje.
Žiniasklaidos konferencijoje dalyvaus bei į žurnalistų klausimus atsakys:
Gytis Lagunavičius – Festivalio direktorius,
Saulius Urbonavičius (Samas) – iš grupės BIX, koncertuosiančios festivalyje,
Ovidijus Barkauskas – Lietuvos pirotechnikų asociacijos pirmininkas,
Nijolė Ruzgienė – Festivalio prodiuserė.
Žiniasklaidos konferencija vyks Gynėjų g. 16, 1 a. (Delfi biuras).
Dalyvių skaičius ribotas, tad būtina išankstinė žiniasklaidos atstovų registracija el. paštu
registracija@elta.lt
Žiniasklaidos konferencijos transliaciją bus galima stebėti per šią nuorodą:
Kokerspanielis. Slaptai.lt nuotr.
Žemės ūkio ministerija kartu su Lietuvos kinologų draugijos (LKD) komanda balandžio 23 d. kviečia Vilniuje, Vingio parke, minėti visuotinę Šuns dieną.
Šventėje lankytojų lauks pramogos, edukacija. Parke šalia estrados bus įrengtos „konsultacijų stotelės“, kuriose renginio svečiai galės sužinoti daug naudingos informacijos.
Žemės ūkio ministerijos specialistai konsultuos gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo Gyvūnų augintinių registre (GAR) klausimais, papasakos, kokias lengvatas ženklinant šunis, kates ir šeškus ministerija numatė socialiai remtiniems gyvūnų augintojams.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai konsultuos gyvūnų šeimininkus apie ženklinimo privalumus, taip pat pasakos apie atsakingą gyvūnų įsigijimą, auginimą, kaip atpažinti žiaurų elgesį su gyvūnais.
Renginio metu veterinarai nemokamai skiepys šunis vakcina nuo pasiutligės, o už simbolinę 5 eurų kainą bus galima paženklinti ir užregistruoti savo augintinį. Norintys pasinaudoti šia proga kviečiami registruotis iš anksto https://forms.gle/DcLtoBub9EM8FoNi8.
Vaikai galės pramogauti LKD Mokymo centro ir Vilniaus kolegijos kūrybinėse dirbtuvėse. Šventėje dalyvaus dresūros mokyklų, šunų mylėtojų klubų, gyvūnų prieglaudų, zoologijos verslo bei paslaugų atstovai ir, žinoma, būrys keturkojų.
Fejerverkai. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Lietuvos žaliųjų partija kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, globojančią šeštadienį vyksiantį fejerverkų festivalį, klausdama, ar savivaldybė ketina įvertinti galimą šio renginio poveikį aplinkai, žmonėms ir gyvūnams, kodėl festivalis rengiamas bioįvairove turtingame Vingio parke ir kaip žadama kompensuoti padarytą žalą. Sostinės savivaldybės deklaraciją dėl fejerverkų atsisakymo žalieji laiko deklaratyvia.
Rašte Savivaldybei pabrėžiama, kad dėl masinio fejerverkų šaudymo ore gali žymiai išaugti kietųjų dalelių koncentracija (nuo kelių iki kelių dešimčių kartų), formuotis smogas ir antriniai teršalai. Nesudegę pirotechnikos gaminių komponentai gali nusėsti ir irdami teršti dirvožemį, o sprogimo garsai gali turėti neigiamos įtakos tiek laukiniams, tiek ir naminiams gyvūnams.
Rašte teigiama, kad pasitaiko ir tokių atvejų, kai iš baimės gyvūnai net nugaišta. Todėl žalieji teiraujasi, ar prieš suteikdama leidimą savivaldybė atsižvelgė į faktą, kad festivalis rengiamas bioįvairove turtingame Vingio parke, ar buvo vertinamas renginio poveikis parko gamtinei aplinkai, paukščiams ir kitiems gyvūnams.
„Moksliniais tyrimais įrodyta, kad fejerverkų sukelta oro tarša daro neigiamą poveikį ir gyventojų sveikatai. Ji gali sukelti įvairių kvėpavimo takų susirgimų, ypač vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir sergantiems lėtinėmis ligomis, turintiems širdies kraujagyslių ar kvėpavimo takų problemų. Tad kyla klausimas, ar verta aukoti mūsų sveikatą ir aplinkos gerovę dėl tokio trumpo pramoginio reginio. Ypač šiais technologijų laikais, kai turime kur kas aplinkai draugiškesnių alternatyvų“, – sako Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba dėl panašių priežasčių šią vasarą priėmė rezoliuciją, kuria įsipareigojo per miesto šventes bei svarbias progas atsisakyti fejerverkų ir ieškoti aplinkai draugiškesnių alternatyvų. Ši rezoliucija įsigalios gruodį, tačiau tai nereiškia, kad kitąmet fejerverkų festivalis įvykti negalės. Rezoliucijos įsipareigojimai galioja tik pačios savivaldybės rengiamoms šventėms.
Tokią tvarką I. Budraitė vadina deklaratyvia ir ragina ją peržiūrėti. Jos įsitikinimu, ribojimai turėtų galioti visiems juridiniams ir fiziniams asmenims arba savivaldybė turėtų bent jau numatyti taršos kompensavimo mechanizmą. Pavyzdžiui, stebint kietųjų dalelių koncentraciją aplinkos ore prieš ir po tokio renginio, o vėliau iš jo organizatorių reikalaujant kompensuoti sukeltą žalą.
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kunigas Robertas Grigas
Garbė Dievo meilei, garbė Kristui!
Mieli lietuviai, Lietuvą mylintys piliečiai!
Prieš 30 metų, 1989-aisiais, vykstant šimtatūkstantiniams Sąjūdžio mitingams, buvau čia, kai mes, susitelkusi tauta, siekėme Nepriklausomybės, savo priklausomos valstybės tautos valios vykdymo, ir pasiekėme. Ratas apsisuko ir, deja, po tų dešimtmečių tenka stovėti čia ir ginti jau ne teisę į savo valstybę, į tautos laisvę, bet į viso to svarbiausią pagrindą – prigimtinę šeimą, vyro ir moters tapatybę, į mūsų teisę pratęsti tautos ir valstybės gyvenimą. Tada gynėme nuo svetimų okupantų, dabar, deja, tenka ginti nuo formaliai savos, formaliai demokratiškai rinktos valdžios neleistinų eksperimentų. Ar gali taip būti, kad sava valdžia veiktų prieš gyvybinius tautos interesus? Mums sakoma, kad negali būti, kad jeigu pasisakome prieš valdžią, prieš administraciją, biurokratiją, tai pasisakome prieš savo valstybę, prieš Tėvynę. Deja, tai netiesa.
Tėvynė, tauta, valstybė nėra tapati valdžiai ir administracijai. Kas bent kiek domitės ir mokėtės istorijos, o aš labai nuosekliai ir stropiai mokiausi, žinome, kad labai dažnai valdžia, administracija net ir savoje nepriklausomoje valstybėje nutolsta nuo tautos, ima veikti prieš savo tautą. Šiandien, važiuojant nuo Kauno iki Vilniaus turbūt daugelis vyresniųjų turėjote tą patį įspūdį, kaip ir aš su bičiuliais – ta nepertraukiama automobilių vilkstinė, šita jūsų vėliavų, Lietuvos tautinių, regionų vėliavų jūra, tie žmonės pakelėse, niekieno neįpareigoti, niekieno nesuvaryti, mojantys, laiminantys, mus sugrąžino į tą Sąjūdžio laikų visuotinio tautos pakilimo įspūdį. Deja, vargu, ar mes visa tai pamatysime per mūsų tarsi laisvos šalies žiniasklaidos priemones. Ar išgirsime tą tikrovę ir tiesą, kurią matome čia savo akimis. Ir tai yra tragiška, kai sava valdžia, mūsų išrinkti, turintys būti tautos atstovais, taip nutolsta nuo savo tautos ir ima atstovauti kažkam – ar sau patiems, ar siauroms interesų grupėms, bet tikrai ne valiai jūsų, tų, kurie čia esate, kaip matau, užpildantys visą laisvą erdvę, kaip ir 1989 metais, iki pat miško pakraščių.
Mums sako: „Kuo jūs nepatenkinti? Kas puola tą jūsų šeimą, nuo ko reikia ją ginti?“ Dabar yra madinga dekonstruoti mitus. Esate turbūt girdėję tą terminą – „sugriauti mitus“. Taigi norėčiau atremti keletą tų neteisingai mums, tautos valią, daugumos valią reiškiantiems, tradicinę šeimą ginantiems žmonėms daromus priekaištus. Vienas iš tų priekaištų yra, kad jūs nekenčiate tų kitos seksualinės orientacijos žmonių, norite žeminti jų orumą, norite tarsi atimti kažką, kas jiems maždaug priklauso. Girdime iš mūsų politikų, iš europarlamentarų: „Jūs nepripažįstate jų teisių būti tokiais, kokie jie yra, nepripažįstate jų orumo“. Norėčiau taip ironiškai pasakyti – čia rinkotės iš visos Lietuvos, ir gyvename visi dvidešimt, trisdešimt ar daugiau, kaip aš, metų Lietuvoje; turbūt matėte važiuodami čia gatvėse besivoliojančius, sumuštus tos skirtingos orientacijos žmones, turbūt matėte gatvėse juos nuolat užkabinėjamus, įžeidinėjamus piktais žodžiais. Aš per 60 gyvenimo metų Lietuvoje to niekada nemačiau. Lietuviai tikrai yra pakankamai kantrūs ir tolerantiški.
Turbūt visi esate išgyvenę tai. Sutinkam tų įvairių žmonių mūsų tarpe, ir aš esu sutikęs. Ir dažniausiai ta reakcija būna, na, žmonės patrauko pečiais, na, toks jis jau yra, ką jau dabar padarysi. Bet nei jokio priešiškumo, nei jokio žeminimo niekada nepatyriau. Sakyčiau, irgi taip pat ironiškai, yra blogiau negu mūsų kaltintojai sako – jie mums nelabai rūpi su jų lovos, su jų intymumo reikalais, su jų kitokia orientacija. Tokie, žinot, labai jautrūs, aš tai pavadinčiau – tokios sentimentalios, perdėtai jausmingos krikščionybės atstovai pasakytų: „Na tai čia ir yra blogai, kaip jūs galit būti abejimgi? Abejingumas yra didžiausia nemeilė“. Manyčiau, kad tas priekaištas yra neteisingas. Kaip krikščionis, kaip žmogus ir, turbūt, kiekvienas iš jūsų, neklausdami, kokios kas yra orientacijos, jeigu žmogus būtų alkanas, paduotume duonos, jeigu stokotų drabužių, sušelptume, jeigu kažkas būtų neteisingai skriaudžiamas, užgauliojamas, užstotume. Tai ir yra ta tikroji artimo meilė, žmogaus meilė. Bet niekas neturi teisės versti kitus žavėtis, gėrėtis, priimti kaip kažkokį ypatingą privalumą tą skirtingumą.
Aš trisdešimt metų gyvenau, deja, sovietų okupacijoje, trisdešimt metų – atkurtoje Lietuvos valstybėje. Ir turiu tą patirtį, ką reiškia, kai tave verčia kažkokia savybe, ar ypatybe, ar specialia žmonių grupe žavėtis, privalomai gėrėtis, kai neturi teisės pasakyti jokio kritiško žodžio – tai ir yra laisvės nebuvimas, tai yra prievarta, prieš kurią mes visada kovojome. Kadangi tikiu, kad pasiekia mūsų sąmonę, mūsų širdis tiktai nuoširdus žodis, pasakysiu dar aiškiau, nors žinote, mūsų gimtoji Katalikų bažnyčia iš savo dvasininkų reikalauja nevedimo, šeimos nekūrimo, bet visada mano širdis pradžiunga, kai pamatau kur gatvėje jaunuolį ir merginą, susikibusius už rankų, meiliai žvelgiančius vienas į kitą, besibučiuojančius. Ir manau, kad tas jausmas yra geras jausmas, nes iš to kyla gyvybė, iš to atsinaujina mūsų tauta ir ateities viltis, ir taip pat neslėpsiu, ir dauguma sveikos prigimties žmonių turbūt tą pasakys, kad pajunti tam tikrą nejaukumą, nekelia pasigėrėjimo ar tam tikros atjautos, kai pamatai ir vyrą su vyru ar moterį su moterimi, kažkaip seksualiai besiglamonėjančius. Tai atstumia mūsų prigimtis.
Dabar kokie nors mano kritikai, gal ir iš brolių tikinčiųjų, gal pasakys – va, čia ir yra toji neapykantos kalba, jūs neturit teisės šitaip jausti. Manau, kad turime teisę taip jausti ir tai yra demokratijos minimumas, kad niekas neturi teisės mus versti kažką girti ar peikti, žavėtis, gėrėtis arba nepriimti. Jeigu mes nieko neniekiname, neužgauliojame, nemušame, bet pagal savo sveiką protą, prigimtį ir patirtį atskiriame, kas yra pasigėrėtina, kas gražu, o kas mums nepriimtina, tai yra mūsų teisė, ir jokie valdžios priimami įsakymai negali mums to uždrausti, jeigu esame laisva šalis ir laisva tauta. Mes turime teisę jausti taip, kaip sako sveika mūsų prigimtis – be valstybinės prievartos, be nuorodų, be pasekmių mūsų viešai reputacijai ar darbo santykiams, kaip neseniai nutiko Lietuvoje, be blogų pasekmių politinei karjerai. Kitaip yra sukuriamos privilegijuotos grupės, atsiranda, pagal tą Orvelo „Gyvulių ūkį“, lygūs ir lygesni, žmonės bijo išsižioti, kad nepasakytų ko nepolitkorektiško ir nepatirtų represinių pasekmų. Nei demokratija, nei laisva visuomene čia nekvepia.
Mums sako: „Tai kuo jūs nepatenkinti? Nuo ko tą šeimą, nuo ko tą vyro ir moters tapatybę reikia ginti?” Ir mes visi žinome atsakymą, nors tai, deja, nutylima mūsų didžiosiose žiniasklaidos priemonėse – mes esame prieš tai, kad vienos siauros grupės ideologija arba interesai padaromi tarsi gyvenimo ir pasaulio centru. Švietime, didžiojoje žiniasklaidoje, politikoje, priimamuose įstatymuose. Pasakysiu taip mediciniškai, buvo atėjęs šiurkštesnis žodis į galvą, bet Dievas įkvėpė, nepasakysiu iš pagarbos mūsų susibūrimui – mes esam prieš tai, kad išangės meilės ideologija daroma pasaulio ir gyvenimo centru.
Antras mitas, kuriuo esame kaltinami ir kuris yra neteisingas – vakarietiškos vertybės. Sako, tai jūs čia prieš vakarietiškas vertybes pasisakote. Kažkodėl, kai ėjome su Sąjūdžiu į laisvą valstybę, tos vertybės buvo visai kitokios. Kodėl staiga vakarietiškos vertybės – ne Antika, ne romėnų teisė, ne krikščioniškos tradicijos, architektūra, dailė, ne klasikinė filosofija, o staiga čia taip per keliolika metų tapo ta pagrindine europietiška vertybe genderinė ideologija. Mes jos nepasirinkome kovodami už laisvą Lietuvą. Kodėl taip nutinka? Aš savęs klausiu ir jūs savęs klausiate – kodėl taip pradeda elgtis valdžia? Ne tik mūsų tautiniu, bet ir europiniu lygmeniu.
Man atrodo, kad tikintieji į Dievą, krikščionys sako, kad žmogaus prigimtis sužeista ir karts nuo karto dideles mases žmonių, to politikos elito, užvaldo tokios manijos. Mano kartos žmonės prisimena klasinę maniją, kai viskas buvo vertinama pagal tai, ar tu esi proletarų klasės, proletarų kilmės, darbininkas, tada visi keliai atverti, viskas su tavim gerai, jei ne, bus didelių problemų. Kita manija buvo to rasinio grynumo – jei priklausai tam tikrai rasei, tam tikrai tautai, tu esi aukštesnis, žmogus, antžmogis, visi kiti nelabai verti gyvenimo. Dabar mes matome vėl įsigalint tokią tarsi maniją, kur atrodo, kad žmonijos protas, sveikas protas, patirtis rieda į kažkokią pragarmę. Kai vėl tarsi išskirtine privilegija tampa tam tikros siauros grupės gyvenimo būdas. Ir tai yra nepriimtina, ir jūsų buvimas čia, tos tautos daugumos, ne tos, kurią rodo, vadinamuosius influencerius ar tuos iš mūsų besityčiojančius žiniasklaidininkus ar politikus, bet tos tikrosios Lietuvos daugumos, rodo, kad akivaizdžiai tam nepritariate.
Didysis šeimo gynimo maršas. Skelbimas Pilaitėje. Slaptai.lt nuotr.
Trečias mitas, kuris man, kaip antisovietinio pogrindžio dalyviui ir turbūt daugumai mūsų, tos kartos žmonių – kardinolui Tamkevičiui, vyskupui Kauneckui, seseriai Nijolei Sadūnaitei, Lietuvos laisvės kovos švyturiams – yra labai skaudu, kai sako: „Tai jei jau jūs ginate tradicinę šeimą, jei jūs už aiškią vyro ir moters tapatybę, santuoką, tai čia jus Rusija įtakoja, jūs – Rusijos agentai, nes ten, kažkur rytuose, jų valdininkai, valdžios ponai irgi sako „už šeimą, prieš homoseksualus ir panašiai“. Norėtųsi taip pajuokaujant pasakyti „galbūt tenai rytuose kai kurie valdininkai valgo su šaukštu ir šakute, kartais prausiasi ar naudojasi klozetu, bent miestuose? Tai mes turbūt to turėtume atsisakyti, kad nebūtume kartu su Rusija.
Yra prigimties dalykų, prigimties vertybių, kurios yra svarbesnės už kažkokius tautinius, politinius, ar valstybinių darinių skirtumus, nuo kurių priklauso valstybių ir tautos išlikimas. Man norėtųsi, ir iš tikrųjų galima tą Rusijos kaltinimą, tą mitą atsukti ir į kitą pusę. Mūsų dabartinė valdančioji dauguma sako – jūs čia renkatės, protestuojat, nepatenkinti savo valdžia, tai keliate nestabilumą, keliate sumaištį, pavojų savo valstybei, tarnaujate Rusijai. Būkime budrūs, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje tikriausiai tai bus siūloma Seime, ir susirinkime protestuoti. Ar dėl narkotikų įteisinimo, ar dėl panašių tautos gyvybę pakertančių dalykų. Jeigu jie siūlo tuos dalykus, nekvaili, turi apklausos rezultatus, žino, kad turbūt 90 proc. Lietuvos žmonių bus prieš, protestuos.
Ar ne jie patys, mūsų valdžia, kelia sumaištį ir nestabilumą valstybėje, siūlydami šituos dalykus? Iš savo valstybės, savo rinktos valdžios mes teisėtai laukiame ir reikalaujame, kad jinai atstovautų ne siaurų egzotiškų grupių reikalams ir interesams, o visai tautai rūpimoms problemoms, kurias matome ir nuolat susiduriame – matome socialinę atskirtį, didžiulę emigraciją, kaimo kultūrinės infrastruktūros nykimą, sveikatos apsaugos sistemos, kitų, pačių svarbiausių – mokytojų, policijos darbuotojų – atlyginimus. Štai kur reikėtų gerai pasukti galvas, suderinti įvairius, sunkiai derinamus interesus, išradingai ieškoti lėšų ir kurti įvairias struktūras, ir už ką padėkotų visa Lietuva. Bet vietoj to, kam valdžia ir yra išrinkta, ji imasi perdirbinėti konstitucinę šeimos sampratą ir rūpintis vadinamomis orientacijomis. Visi suprantame, kad valstybė – Lietuva, tauta – bus tik tada, kai visais įmanomais būdais, ir morališkai pirmiausia, ir įstatymų leidyba, ir finansiškai rems vyro – moters šeimą, vaikų auginimą, tėvų autonomiją vaikų auklėjime. Jeigu šito nebus, jeigu elitas, užsidaręs savo burbule, rūpinsis tiktai siaurais kažkieno interesais, mes neišgyvensime, neiškovosime vietos po saule kaip tauta ir valstybė. Ir to mes turime iš savo išrinktos valdžios visu griežtumu reikalauti.
Mano jaunystės bičiulis, beje, taip pat viešai parėmęs Šeimos gynimo maršą, politinis kalinys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, kai mes, aktyvesni tikintieji ar kunigai, susirenkame ir skundžiamės – štai tas, tas ir tas yra negerai, visada su tokiu tikėjimo praktiškumu sako: „O tai ką siūlai?“ Man atrodo, be abejo, dauguma jūsų yra tikintys žmonės, Dievą kaip aukščiausią gėrį, kaip gyvenimo prasmę, Kristų tikintys, taigi, mūsų kova yra dvasinė, dvasiniai ginklai, malda, ir tai yra svarbu. Nes ir tvirtas, geras, teisingas žodis, tikime, turi savo jėgą ir daro poveikį gyvenimo tikrovei. Praktiškas kitas dalykas, kurį siūlyčiau – reiktų, kad mes visi, kaip esam dabar susibūrę – šeimomis, kaimynai, miesteliai, į įvairias pozityvias organizacijas susibūrę žmonės, masiškai rašytume laiškus, reikalavimus mūsų valdžiai, jūsų apygardose išrinktiems Seimo nariams. Daugelis gali pasakyti: „Ai, čia beprasmiška, mes jiems nerūpim“. Bet aš turiu tokią nuojautą, kad politikai ne dėl to, kad jie būtų labai geri, matome, kokie daugelis jų yra, bet todėl, kad jie yra įgiję gerą uoslę, būdami valdžioje, žino, kas jiems naudinga, kas ne. Pajutę, kad dauguma žmonių nepritaria jų eksperimentams su tauta, prieštarauja, gali susimąstyti ir šiek tiek pakeisti savo kursą. Taigi, darykime tai.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir vieną dar dalyką norėčiau pasakyti, aišku, jis toks kontraversiškas, bet pamąstykime. Kaip teisingai buvo pasakyta – mes esame tauta, valstybė yra mūsų. Mes, o ne tie, kažkaip išrinkti ar kažkaip į koaliciją susijungę ir mums nepriimtinus dalykus stumiantys valdininkai yra suverenas, mes esame. Yra vienas toks būdas. Dažnai pagalvoju, kodėl tautos ne visada jį panaudoja – priversti valdžią vykdyti jų valią, o ne savo fantazijas. Taikus būdas, bet, manau, būtų labai paveikus, jeigu mūsų valdžia taip paniekinančiai, arogantiškai nesiklausytų. Tai vadinasi – generalinis streikas. Be abejo, gydytojai, policija, mūsų krašto apsaugos sistema, kariuomenė turi dirbti, išlikti, gyvename neramiame pasaulyje. Tačiau jeigu staiga sustotų visos kitos profesijos, darbai, su aiškiu reikalavimu – palikite ramybėje šeimą, vyro ir moters tapatybę, palikit ramybėje mūsų vaikus. Ko gero, valdžia susimąstytų. Aišku, tai yra rizika, galimybė nesusivienyti, netekti darbų, nukentėti asmeniškai. Bet jeigu nekovosime už savo gyvenimo laisvę, tai jos ir neturėsime. Kadangi esu, kaip dzūkas, dzūko ir suvalkietės sūnus, iš prigimties truputį romantikas, užbaigsiu savo mylimo klasiko, gero brito kataliko Tolkino citata: „Galbūt ateis laikai, kai mes, žmonės, palūšime, kai išduosime savo priesaikas, ateis ne žmonių, o vilkų valanda“.
Tačiau šiandien ne ta valanda. Šiandien mes kaunamės, taikiai, bet kaunamės.
Dieve, mus padėk.
Kunigo Roberto Grigo kalba, pasakyta Vilniuje Vingio parke Didžiojo Šeimo gynimo maršo metu.
Lietuvoje įsitvirtina pati tikriausia vasara. Nors vasara – atostogų metas, tačiau politinio pobūdžio įvykių mūsų šalyje tiek gausu, jog, regis, apie atostogas niekas net nesusimąsto. Nėra kada atostogauti. Rudenį – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Tad apie Seimo nario mandatą svajojantys vyrai ir moterys verčiasi per galvas, bet kokia kaina trokšdami patraukti potencialių rinkėjų dėmesį. Vieni rengia spaudos konferencijas, kiti – protesto mitingus. Treti bando patekti į banalias pramogines televizijų laidas.
Ir vis tik akivaizdu, kad toli gražu ne visi renginiai, spaudos konferencijos bei teismo posėdžiai sulaukia vienodo visuomenės dėmesio. Kai kada lietuviai pražiopso tikrai svarbius įvykius. Dėl išsiblaškymo, nesupratimo ar laiko stokos. Visaip atsitinka. Visko aprėpti neįmanoma. Bet kai kuriuos dalykus mums derėtų žinoti. Savo pačių labui.
