Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Taip tiesmukai suformuluoti klausimą paskatino pastarosiomis dienomis prasidėjęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro masyvus, kryptingas ir daugiaplanis užpuolimas.

Žinia, Genocido centras jau eilę metų yra krislas akyse visiems Lietuvos niekintojams, faktiškai –  ta paskutinė instancija, kuri kvalifikuotai demaskuoja net ir labiausiai išpuoselėtas klastotes, nukreiptas prieš Lietuvą.

Kyla klausimas – kas  vadovauja to tamsaus gaivalo, užsimojusio prieš gerą vardą tarp žmonių pelniusią tyrimų instituciją, paradui? Ar užteks nurodyti į Istorijos instituto direktorių Alvydą Nikžentaitį ir bus galima manyti, kad klausimas jau išspręstas? Kažin kažin…  Greičiau yra taip, kad ir direktorių direktorius A.Nikžentaitis yra tik vargšelis statytinis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Kyla įspūdis, kad globalaus pasaulio užkaboriuose kažkur užstrigusi laikosi nuomonė, kad lietuviai yra nepilnavertė, niekados nesugebanti subręsti tauta,  todėl anosios normaliam buvimui tarp kitų tautų užtikrinti yra reikalingi pasikaustę prižiūrėtojai. Kita vertus, taip jau istoriškai susiklostė, kad tokiais įteisintais prižiūrėtojais tapti visų pirma veržiasi, lipdami vienas kitam per galvas, žydų tautybės asmenys.  Sovietiniai laikais, kai veikė kalėjimo tipo visuomeninė sistema, kontroliavusi visus žmogaus veiksmus ir mintis, siekusi dešifruoti net žmogaus sapnus, lietuvių sąžinės ir sąmonės reikalams prižiūrėti papildomai buvo pastatytas toks Henrikas Zimanas, didelis entuziastas, išgarsėjęs kaip nepavargstantis skundų rašytojas Maskvai (skundė net komunistuojantį poetą Eduardą Mieželaitį, bandydamas įpiršti nuomonę, kad poetas nėra vertas jokių sovietinių premijų ir paskatinimų kaip nebrandus, neatsisakęs nacionalistinių prietarų prisiplakėlis). Dabartiniais laikais estafetę perima toks kolektyvinis, iš neįtikėtinai aršių, bet nelabai padorių žydų bendruomenės Lietuvoje išeivių susiformavęs Zimanas, nepraleidžiantis nė mažiausios progos paskųsti lietuvius JAV valdžios institucijoms.

Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Visame margame pasaulyje nėra kitos šalies, išskyrus Lietuva, kur žydų bendruomenės vardu prisidengę asmenys galėtų taip akivaizdžiai užsitikrinti visuomeninį reikšmingumą, pelnyti karjerą ir susikrauti ne vien tik moralinį kapitalą dergdami gyvenamosios šalies istoriją, bjauriai niekindami šalies žmonių etninę daugumą. Kur kitur tokią toleruojamą nešvankumo orgiją dar būtų galima išvysti, be Lietuvos? Daug nesiplėsdamas paminėsiu tik Zingerių pavardę, priminsiu Arkadijaus Vinokuro išsidirbinėjimus. Niekas kitas nebūtų sugebėjęs taip pagadinti reikalus kaip Emanuelis Zingeris, kurio vadovavimas lėmė, kad garsioji Holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisija tapo forsuotai vienpusės nuomonės formuotoja, išteisinant žydų tautybės karo nusikaltėlius, galiausiai – apgailėtinu, žmonių pajuokos vertu balaganu. Jeigu sudėtume į vieną krūvą viską, ką skirtinguose forumuose apie lietuvius yra pripaistęs Markas Zingeris, ne tik aš, bet ir didžioji dauguma šalies gyventojų galėtų drąsiai pasakyti, kad kito tokio apgailėtino personažo Lietuvos padangė nėra mačiusi. Savotišku pasaulio čempionu yra ir A.Vinokuras, nes niekur kitur nė su žibusiu nerasite tokio žmogaus, kuris šalies, kurioje gyvena, dergimą paverstų savo profesija, kuris taptų lietuvių dergliojimo profesionalu. Kaip matoma, Lietuvoje tokia profesija užtikrina sotų gyvenimą, leidžia tapti pasiturinčiu žmogumi.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Ta pačia proga norėčiau pametėti vieną temą Istorijos instituto tyrinėjimams. Jau pribrendo reikalas, niekur nenustumsi, įvertinti faktą, kad  didžiausias iš kada nors Lietuvoje gyvenusių karo nusikaltėlių, tiesiogiai atsakingas už Pirčiupio kaimo sudeginimą yra jau minėtas H.Zimanas. Turėjau neįtikėtiną progą girdėti liudijimus, kad sovietiniais laikais vykusiose išgertuvėse muziejumi paverstoje žeminėje H.Zimanas labai didžiavosi savo sugebėjimu visus pergudrauti, kai andai nedraugiško sovietiniams partizanams kaimo pašonėje paliko nužudytų vokiečių kariškių lavonus, labai gerai įsivaizduodamas, kokią nelaimę tokiais savo veiksmais užtraukia to kaimo žmonėms.

Ar tai ir yra  garsiojo fenomeno „žydiškas gudrumas“ apraiška. Kieno ten ausys kyšo ir kitoje prastoje istorijoje, kai anūkė kaltina senelį, a?

2021.02.04; 13:00

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Konstitucijos preambulės pirmasis sakinys skelbia, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta.

Taigi jau šiuo Konstitucijos sakiniu, nekalbant apie kitus skyrius, konstituciškai įteisinti ir įprasminti Lietuvoje yra lietuvių kalbos vartojimas, istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuviškos simbolikos platus tiražavimas. Žmonės, kurie stoja prieš tokius lietuviškos populiacijos Lietuvoje pasirinkimus, mažų mažiausiai kvestionuoja Lietuvos Konstitucijos bazines nuorodas.

Liūdnai ir linksmai išgarsėjęs rašytojas Marius Ivaškevičius sako, kad Vyčio paminklo duoties Lukiškių aikštėje klausimas yra ne vertybinio (suprask – ne ideologinio), bet estetinis pobūdžio. Vis tik estetika estetikai nelygi (žr. mano str. Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf ).

Modernioji estetika kaip filosofinė grožio ir meno teorija atsirado įsitvirtinus gamtos aiškinime matematinei gamtotyrai, skelbusiai, jog tikra yra tik tai, ką galima suskaičiuoti. Taigi grožis čia pradedamas suprasti kaip tai, kas atlieka nuo tikroviško gamtos paaiškinimo, kitaip tariant, kaip iliuzija. Suprantama, kad tokiais pagrindais atsirandanti, t. y. atsiribojusi nuo tiesos ir įsipareigojusi iliuzijai, filosofinė grožio ir meno teorija veda į visišką sąmonės nususimą. Kita vertus, ilgai ieškoti alternatyvos tokiai sąmonės nutikrovinimo patirčiai netenka, Platono idėjų teorija mus gali patraukti dar ir dėl to, jog grožio patirtis čia yra apmąstoma slėpiningiausių būties įžvalgų kontekste, savo ruožtu Martinas Heideggeris labai radikaliai peržengia moderniosios estetikos lėkštumą, pradėdamas pokalbį apie meno kūrinio tiesą.  

Jeigu norite, moderniosios estetikos lėkštumui mūsų padangėje šiandien tobuliausiu būdu atstovauja vadinamasis Vilniaus šiuolaikinio meno centras.

Kita vertus, Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektas neturėtų būti vertinamas tik meno tiesos požiūriu net ir heidegerine to žodžio prasme. Tokiame projekte prasimuša ir tikriausiai net didesnę reikšmę už menančio meno intencijas įgyja simbolio tiesos momentas. Kaip niekur kitur dabar ypač svarbu prisiminti paaiškinimą, kurį teikia Hansas Georgas Gadameris, kad simbolis ne tiek nurodo kažką, kiek talpina savyje tai, ką nurodo. Taigi simbolis čia suprantamas kaip tai, kas praplečia tikrovės ribas, kaip būties priauginimas. Iš tiesų, Vytis nėra kažkas šalia Lietuvos, kurią bandytų prisivyti, Vytis talpina savyje Lietuvos išaukštinimo pasakojimą, jį iš naujo aktualizuoja. Vytis praplečia gyvenimo ribas, nes su jo vaizdiniu širdyje dar ne taip seniai Lietuvos partizanai padėdavo galvas nelygioje kovoje.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis – ant troleibuso šonų ir langų. Vaikų piešiniai. Slaptai.lt nuotr.

Vis tik M.Ivaškevičiaus bendramintis Arkadijus Vinokuras prasitaria, kad Vyčio paminklo projekto nepritarimo šalininkus vienija ne tiek  estetinio, kiek ideologinio pobūdžio sumetimai. A.Vinokuras praneša neįtikėtina žinią, kad toks Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektas neva yra rasistinio pobūdžio, nes jis atsiliepia į lietuvio širdžiai brangius lūkesčius, bet nieko nesako žydui, rusui ar dar kitos tautybės žmogui.

Iš tiesų, niekas neturi teisės priversti kažką pamilti Vytį, tačiau, kaip jau užsiminėme anksčiau, bandymas sutrukdyti Lietuvos žmonėms simboliškai apipavidalinti savo istorinį atmintį yra antikonstitucinis išsišokimas, nekalbat apie kraupų padorumo stygių šiuo atveju. 

Labai apmaudu, kad pirmaisiais smuikais čia vėl groja žydų tautybės asmenys. Faina Kurliansky, pasisakydama prieš Lietuvą, taip pat pabandė ištraukti antirasizmo kortą, tarkime, tokiu būdu bandydama susieti mūsų aktualijas su JAV ištikusiu kolapsu. Tačiau tiek vienam, tiek kitai kraupiai pritrūksta įsisąmoninto supratimo, kad vadinamojo antirasistiniu maišto, neseniai nuvilnijusio JAV gatvėmis, viena iš varomųjų jėgų buvo paprastasis antisemitizmas.

Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Prisigyvenome iki to, kad patriotiškumas Lietuvoje jau yra traktuojamas kaip bjaurus apsigimimas, o antilietuviškumas vertinamas kaip madingas pasirinkimas, atveriantis dideles galimybes. Kaip atrodo bent man, čia sukasi dideli pinigai, nukreipti prieš Lietuvos interesus.

Jeigu padugnės JAV gatvėse plėšė parduotuves ir griovė paminklus, tai A.Vinokuras, kaip matome, užsimojo nugriauti paminklą, kurio dar niekas nepastatė.  Kuo nusikalto Vytis mūsų brangiems bendrapiliečiams žydams?

Nėra jokių įrodymų, kad Vytis būtų susijęs su rasiniu žmonių pavergimu ar Holokausto nusikaltimais…

2020.07.23; 15:00

Oro balionas neįprastų formų. Slaptai.lt nuotr.

Visus Lietuvos gyventojus Ivaškevičius skirstydavo į slaptus ir neslaptus antisemitus.

„Vyčio žirgas, – galvojo sau Ivaškevičius, – yra neslaptas antisemitas Nr.1, nes stojasi piestu žvengdamas vos tik pamatęs Kukliansky šešėlį su styrančiu šluotražio kotu iš užpakalio“.   

Remiantis tokia logika, prie neslaptų įtartinos pakraipos objektų čia taip pat prašėsi priskiriami dideli spalvoti aerostatai, vadinami skraidančiais oro balionais.

Sužydėjusi palaukėmis mėšlaplūkė taip pat neslėpdavo savo kasmetinio antisemitinio nusiteikimo.

Pagal tą pačią logiką, pats Ivaškevičius buvo slaptas antisemitas, jau daugelį metų dedantis pastangas įveikti savo priklausomybę nuo slaptumo, iš tolo apeinantis tokius portalus kaip slaptai.lt., bijodamas vėl atkristi.

                                                                      X

Kuo  karvė skiriasi nuo troleibuso?  

Pagal žvilgsnio tyrumą, įsižiebiantį tamsoje, ar pagal ragų formą?  

Niekas to nežinojo.

Vis tik profesorius Landsberis išplatino pranešimą apie išmanųjį arklį (galimai Vyčio žirgo anūką), kuris visados žino kažką daugiau už profesorių Bumblauską.

Karvės skulptūra Europos prekybos centre Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Niekas nežinojo tik to, kur uždarytas žvengia toks šventasis arklys.

Niekas nežinojo ir to, kuo žydas skiriasi nuo šventos karvės.

                                                                     X

Išradus kurvometrą, Lietuvoje ilgai netrukus buvo išrastas ir Ivaškevičiaus vardo kosmopolitometras, įgalinantis išmatuoti užsilikusius tautinius sentimentus kaip pavojingą užkratą ir tokiu būdu suteikiantis galimybę  kontroliuoti patologijos paplitimą tamsiuose ir nemoderniuose Lietuvos visuomenės užkulisiuose.

Kosmopolitometru nustačius tikslų apsikrėtimo užsilikusiais tautiniais sentimentais koeficientą, žmonės buvo apdedami papildomais mokesčiais ir išstatomi viešai pajuokai.

Tai buvo liūdna epocha, kai juoktis žmonės būdavo verčiami.

                                                                     X

Toks troškus žmogelis Vinokuras buvo šventai įtikėjas, kad žydo prigimtinis statusas ir rasinis pašaukimas suteikia teisę be jokio konfūzo pamokslauti iš aukštos tribūnos bei mokyti kitų tautų piliečius gražaus elgesio.  

Negražu piktai šaipytis iš nelaimėlio, bet konstatuokime realią dalykų padėtį, kad niekas neklausydavo jo nešvankių šūkaliojimų.

Vėliau, pamokytas Ivaškevičiaus, Vinokuras stojo tarnauti pas Vanagaitę už klouną, laisvalaikiu – konsultuodavo įvairiausio plauko rasistus ir pederastus.                     

                                                                    X

Lietuvoje kažkas pavydėjo Ivaškevičiui didelio talento.

Kas?

Culex pipiens, lietuviškai – uodo lerva.

(Bus daugiau)

2020.07.22

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:

  • Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…

Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.

  • Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.

                                                           X

Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,

  • Skriejam kartu, – sako Kukliansky.

Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.

Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.

Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.                                                             

Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.

                                                             X

Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis  tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.

                                                               X

Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.

                                                                X

Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.   

                                                              X

Kartą  susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…   

(Bus daugiau)

2020.07.17; 14:01                                     

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dažniausiai žmonės įsijungia į diskusijas viešojoje erdvėje, kai jaučia norą ar pareigą pasidalinti savo įžvalgomis. Kas be ko, neretai čia vyksta ne tik draugiškas apsikeitimas savo nuomonėmis, bet prasideda ir užsitęsia rimti pasistumdymai dėl proteguojamos tiesos didesnio triumfo, diskusijos dalyviams siekiant primesti savo nuomonę vienas kitam, užginčyti oponentą. 

Neatmestina, kad ir šių eilučių autoriui galima būtų papriekaištauti dėl kartas nuo karto prasikišančio nekantrumo, užskubant į priekį su savo išvadomis, suabejoti dėl pernelyg staigaus, nesuvaldyto kategoriškumo. Tačiau šįkart, skirtingai nei įprasta, esu pasiryžęs išpažinti savo radikalų nežinojimą, suglumimą, nesugebėjimą atsakyti į klausimą „kodėl“, susidūrus su iracionalių stichijų padiktuotomis situacijomis. Išties kalbu apie tą atvejį, kai klausimas „kodėl“ toli gražu yra ne retorinė figūra, o greičiau nuoroda į racionaliai artikuliacijai pavaldaus pasaulio užbaigą, kai tokio klausimo ištarime tarpusavyje persipina nusiminimas ir sumišimas.

Kodėl Seimo Laisvės kovų ir  valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko pasiūlymas pavasario sesijos metu priimti deklaraciją dėl fakto, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste, nes tuomet krašte vyravo okupacinis režimas, kuris visų pirma ir yra atsakingas už nusikaltimus žmonijai, susilaukė tokios neadekvačiai piktos reakcijos? Štai žinomas, beveik legendinės charizmos žurnalistas daug nesivaržydamas tvirtina, kad komisijos pirmininko Arūno Gumuliausko užmačios pateikti Seimui tokios rezoliucijos projektą rodo apie jo nusiteikimą perrašyti istoriją, imant pavyzdį iš paties Vladimiro Putino https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rimvydas-valatka-musu-bukinanti-ir-buka-lietuviska-valdzia.d?id=83191313.

Kaip matome, žurnalisto sugretinimai plačios apimties ir labai gremėzdiški. Kita vertus, jeigu imtume už gryną pinigą Rimvydo Valatkos ironiškas pastabas, būtume įpareigoti manyti, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta dalyvavo Holokauste, ne kitaip. Ar taip ir turėtume suprasti R.Valatkos nebevaržomą jokių ribų mandrumą? Tačiau net Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, paprastai nepraleidžianti progos pasakyti atžagarų žodelytį bendrapiliečių lietuvių atžvilgiu, TV reportaže užtikrina, kad niekas iš pasaulinės žydų bendrijos niekados netvirtino ir nesiruošia kažką įtikinėti, kad neva Holokauste dalyvavo Lietuvos valstybė ar tauta, neneigiant fakto, kad yra lietuvių, susitepusiu žydu krauju tais baisiais laikais.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O gal yra taip, kad nežiūrint kvalifikacinės normos, kad tauta in corpore nedalyvavo, galima kalbėti apie tautos dalyvavimą nusikalstamose akcijose siauresne kiekybine prasme, manipuliuojant skaičiais, tokiu būdu bandant įpiršti nuomonę, kad lietuvių, susitepusių žydų krauju, yra neapskaičiuojama daugybė? Tarkime, etatinis lietuvių populiacijos nuodėmingumo ekspertas, žydų tautybės lietuvių sąžinės prievaizdas Arkadijus Vinokuras pateikia iš lubų tokius neįtikėtinus neva dalyvavusių žudynėse lietuvių vyrų paskaičiavimus, kad čia pat kyla klausimas – ar nurodytas lietuvių tautybės karo nusikaltėlių skaičius apskritai neviršija to meto lietuvių populiacijos skaitlingumo?

A.Vinokuras tikriausiai taip pat pripažintų, kad lietuvių tauta in corpore nedalyvavo Holokauste, tačiau jo atlikta matematinė redukcija, nori nenori, veda prie išvados, kad kiekybine prasme lietuvių tauta neva dalyvavo žydų žudynėse su kaupu, t. y. net viršydama savo kiekybinius išteklius. Kažkokia nesąmonė, ar ne?

Kažkada esu net taip formulavęs klausimą – kodėl ne lietuviai laimėjo antrąjį pasaulinį karą, jeigu jie, pagal A. Vinokuro apskaičiavimus, tuo metu disponavo tokiomis įspūdingomis apsiginklavusių vyrų pajėgomis, parengtyje laikė ne vieną viską nušluoti savo kelyje pasiruošusią žudikų diviziją?

Bala nematė to A.Vinokuro, rėksmingais pareiškimais bandančio susireikšminti menko, nieko daugiau nesugebančios kaip pūsti melagingus burbulus žmogelio. Netiesioginė, bet labiau įsakmi lietuvių skaitlingo dalyvavimo žydų žudynėse nuoroda turėtų būti tas faktas, kad už būtus ir nebūtus lietuvių nusikaltimus žydų atžvilgiu Izraelio Knesete prieš keletą dešimtmečių atsiprašė prezidentas Algirdas Brazauskas.

Tai labai subtilus klausimas, tiesa? Apie tai būtinai plačiau pakalbėsime kitą kartą, o dabar prabėgomis pastebėsiu tik tai, kad sugebėjimas atsiprašyti už nusižengimus, juolab nusikaltimus, nuoširdi atgaila yra labai puiki katalikiška dorybė, tačiau drauge kyla klausimas – ar turėjo teisę A.Brazauskas atstovauti visos Lietuvos atgailaujančiai sąžinei, pats prieš tai neapvalęs savo sąžinės, neatsiprašęs lietuvių tautos už košmariškus komunistų nusikaltimus? Ar nebūtų pageidautina, kad į tokią šventą vietą kaip Knesetas turėtų teisę atvykti tik visų pirma asmeniškai apsivalę, sąžinės ataskaitą sau pateikę svečiai?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal iš tiesų  komunistas yra epochos garbė, sąžinė ir protas, nes už lietuvių tautą labiausiai lengva ranka atsiprašyti yra linkę būtent iš komunistinės praeities atkeliavę personažai, ta proga dėl konteksto prisimenant ir Liną Linkevičių, aną kartą išdegusiomis akimis puolusį atsiprašinėti lenkų nežinia už ką (jaučiu didelį nesmagumą tai primindamas, nes drauge nekvestionuoju  nemenkų L. Linkevičiaus nuopelnų ministro poste kituose veiklos baruose). Taigi, kaip atrodo, beliko atsiprašyti tik rusų, siekiant laimėti labiausiai atsiprašinėjančios pasaulyje tautos titulą, tačiau nematau jokių ženklų, kad koks nors kaimyninės šalies atstovas  puoselėtų ketinimus atsiprašyti lietuvių tautos už okupacijas, trėmimus, žudymus, fizinį ir moralinį naikinimą, už begėdišką melą,  nenuslūgstančias dezinformacijų kampanijas ir klastotes.

O dabar paklauskime štai taip – jeigu niekas nesiruošia teigti, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių  tauta dalyvavo Holokauste, kodėl reikėtų nei iš šio, nei iš to Seime priimti deklaraciją, kad Lietuva tokiais savo pavidalais, t. y. kaip valstybė ir tauta, nedalyvavo žudynėse? Tarkime, tik didžiausiam nesusipratėliui galėtų šauti į galvą mintis, kad Seime reikėtų dokumentuoti tokią akivaizdžią duotybę, kad šiandien yra antradienis, o už lango Kaune lynoja. Dar daugiau, – buvęs A.Brazausko patarėjas bando įtikinti TV žiūrovus, kad tokios deklaracijos dėl Holokausto aplinkybių okupuotoje Lietuvoje paskelbimas Seime būtų tik bereikalingas šašo draskymas, didinantis šalies priešų gretas.

Žinia, A.Gumuliausko iniciatyva nėra visai originali, ogi Lenkijoje dar kiek anksčiau užsimota priimti įstatymą, kuriame būtų nurodoma, kad bandymai įpiršti nuomonę, jog Lenkija dalyvavo Holokauste, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tokia veika yra kriminalizuojama. Kaip taip pat visi gerai žinome, dėl tokios tikrai vertos dėmesio ir platesnio diskusinio aptarimo Lenkijos teisininkų formuluotės kilo diplomatinis apsižodžiavimas tarp Varšuvos ir Tel Avivo.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Kita vertus, negirdėjau jokių užuominų, kad savo ruožtu A. Gumuliausko deklaracijos projekte būtų kabama apie teisinę Lietuvą dergiančių personažų atsakomybę, tačiau tokia deklaracija būtų labai svarbiu moraliniu atsparos tašku, siekiant užkirsti kelią išpuoliams prieš Lietuvą, ypač tokiu atveju, kai Lietuvos juodinimas vyksta remiantis dar KGB pateiktomis anais laikais klastotėmis, KGB budelių sukurptomis pažymomis, o į priekį Lietuvos šmeižikiško užpuolimo akcijose stoja KGB budelių palikuonys, bendražygiai ir bendraminčiai. JAV Lietuvių bendruomenės Taryba (LBT) atkreipia dėmesį į tokių Lietuvą dergiančių akcijų paūmėjimą pastaruoju metu ir kviečia taip pat ir Tėvynėje gyvenančius gentainius reaguoti labiau principingai http://www.propatria.lt/2019/11/violeta-rutkauskiene-kodel-smeiziama.html.

Kas be ko, labai svarbu būtų praplėsti naujosios Lietuvos draugų ratą arba bent nebeaitrinti naujomis aplinkybėmis senų žaizdų, tačiau vis tik pernelyg didelė kaina dėl tokio įsivaizduojamo gėrio būtų savigarbos likučių atsisakymas, taikstymas su melu ir paklusimas reikalavimui atsisakyti savo tautos didvyrių, nesuteršusių lietuvio vardo nusikaltimais žmonijai. Iš tiesų, kyla klausima – kam išvis mums yra reikalinga ta nepriklausomybė, jeigu esame stumiami paklusti svetimai valiai, iš naujo atrasti savo prigimtyje baudžiauninko kompleksus?

Kad ir kaip žiūrėtume, antisemitizmas yra blogis, juolab kyla klausimas – kodėl naujoje Lietuvoje antilietuviškumas tampa vis labiau pozityviai vertinimu nusiteikimu, kodėl toks antilietuviškas nusiteikimas tampa naujosios nomenklatūros atpažinimo kodu ir firminiu ženklu, kitu atveju – mada, kurią siekiama pamėgdžioti, pagal kurią beždžioniaujama net platesniame apie naująją nomenklatūrą besisukiojančių žmonių tarpsluoksnyje?

Žinoma delfi.lt apžvalgininkė antai tvirtino (cituoju iš atminties), kad lietuviškumas jokio savarankiško turinio neturi, geriausiu atveju tai esą yra tik mėšlinos klumpės. Kas be ko, požiūriai į unikalią lietuviško kaimo kultūrą gali būti skirtingi, vienam svarbiausias tokios kultūros akcentas yra mėšlinos klumpės, kitam – Lietuvos kaimas gali pasivaidenti, iškilti iš vaizduotės gelmių kaip Karalių pasaka. Vizijos taip pat būna ne vienodai talpios. Bet kuriuo atveju visi mes esame didesniu ar mažesniu laipsniu mėšlini: vieni savo klumpėmis, kiti – liežuviu.

1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka” fagmentas

Labiausiai nesmagu bent man šiame kontekste yra paminėti tą patį R. Valatką, kūrybingą žmogų, žurnalistą – tikrą profesionalą ir Redaktorių nuo Dievo (kaip atrodo bent man), kuris nurodytame anksčiau straipsnelyje taip pat su netramdomu sarkazmu skelbia, kad visas lietuviškumas susiveda į cepelinus ir kugelį, taigi į du lietuviškos virtuvės patiekalus, kurie yra nelietuviškos prigimties.

Nepulsiu tvirtinti, kad yra dvi Lietuvos – pirmoji ir antroji. Kaip atrodo bent man, greičiau yra taip, kad vienoje ir toje pačioje Lietuvoje vyrauja du paraleliniai pasauliai, jeigu norite, du eonai t. y. Žemės gyventojų Lietuva ir paralelinė  beždžionių planeta, atsiradusi išgalvoto pavyzdžio pamėgdžiojimo utilitariniais sumetimais pagrindu. 

Naujoji Lietuvos nomenklatūra ir yra besisukanti Lietuvos orbitoje beždžionių planeta.

2020.01.07; 17:16

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Liūdnai pagarsėjęs Lietuvoje, kontraversiškasis Arkadijus Vinokuras su didžiausiu aplombu tvirtina, kad Genocido tyrimo centro darbuotojo Daliaus Stanciko pateikta pažyma apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros talkininkavimą žydų gelbėjimo akcijose yra niekinė, nes pažymos autorius yra geologas pagal išsilavinimą https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/arkadijus-vinokuras-kaip-geologas-iskasinejo-istorines-pazymas.d?id=83113425.

Kaip teigia ten pat A. Vinokuras, tai esą stipriai prasilenkia su ištikimybe tiesai. Vargeli, tu mano, ar papeckiotas popieriukas, vadinamas diplomu, gali tapti tiesos laidininku? Kita vertus, kaip dingojasi bent man, diplomas, specialaus išsilavinimo kredencialai toli gražu neparodo net žmogaus tikrojo pasirengimo  dirbti vienoje ar kitoje sferoje, yra begalė pavyzdžių, kai profesinių aukštumų pasiekė žmogus, neturintis tokių kredencialų. Nesakau ir niekados nesakysiu, kad profesinis pasiruošimas yra nereikalingas, tačiau būna ir tokių atvejų, kai, įsivyravus profesinio apsigimimo apraiškoms, suintensyvėjus profesijos aplinkos konjunktūrai, atėjusio iš kitos terpės žmogaus šviežias žvilgsnis labai praverčia, yra godotinas reiškinys.

Naujosios Lietuvos istorikų plejados kunigaikštis Edvardas Gudavičius pagal išsilavinimą buvo inžinierius, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), o neseniai kažkieno gražiai pavadintas filosofų karaliumi Arvydas Šliogeris pagal išsilavinimą buvo to paties KPI absolventas, įgijęs cheminės technologijos specialisto diplomą.

Jeigu norite, pateiksiu atvirkštinį pavyzdį, tuščiagarbiai pasigirdamas, kad baigiau Vilniaus universitetą geriausiais savo kurse pažymiais, įgydamas istoriko diplomą, tačiau jau studijų pabaigoje gerai žinojau, kad istoriku netapsiu, nes tokiam pasirinkimui, nežiūrint tariamo pirminio pasirengimo, nebuvau „pateptas” iš aukščiau, kokiais buvo visa grupė mano mokslo draugų, su pasišventimu stojusių į  tarnystės istorijos mūzai kelią. Ne kiekvienas Edvardas gali tapti istoriku arba, kitaip tariant, universitetinių studijų pažymiai ir tariamas žinių bagažas yra tik balastas, jeigu drauge nėra pasišventimo ir įkvėpimo.

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

A. Vinokuras mini Lietuvos istorikų, kurie neva yra rimtai pasirengę pasitarnauti tiesai, pavardes, priešpastatydamas minimus istorikus D.Stancikui. Tačiau taip sutampa, kad čia tiesos riteriais yra pavadinami ryškiausi nomenklatūros vėliavnešiai. Kita vertus, mano, Istorijos fakulteto absolvento, pirminio išsilavinimo užtenka pradėti pokalbį apie tai, kad A.Vinokuro proteguojamų istorikų profesionalumą vis labiau nustelbia faktas, jog jie kaip tolesnį savo likimą ir karjeros tramplyną pasirinko konjunktūrinių kriuksių kelią (kai vieną patraukus už uodegos, žviegti pradeda visas jų  būrys).

Žinia, pats A. Vinokuras ilgai dirbo cirko artistu, jeigu neklystu, klounu. Ar klouno profesija daro žmogų jautresniu tiesai nei visais kitais atvejais? Taip galėtų būti nebent ta šekspyriška prasme, kad neva juokdarys neretai pasako tą tiesos dalį, kuri paprastai yra nutylima. Tačiau A. Vinokuro juokeliai išties jau  seniai nebejuokina, o greičiai primena piktas grimasas, tokiu būdu forsuojant tarpusavio susipriešinimą, didinant įtampą ir spaudimą.

 A. Vinokuras be didelio konfūzo sakinys po sakinio Joną Noreiką-Generolą Vėtrą vadina nacių kolaborantu, nežiūrint to, jog teismo sprendimas užginčija tokį Lietuvos didvyrio vertinimą.    

Taigi, kaip matome, teisinės valstybės principai Lietuvoje galioja ne visiems, čia ne tik leidžiama į istoriją žiūrėti apsimetant nieko nenutuokiančiomis kiaulėmis, bet ir toleruojamas kai kurių bendrapiliečių pasirinktas šventųjų karvių statusas.

Jau keletą kartų esu kėlęs klausimą – kas įkvepia, užveda, palaiko A. Vinokurą tokioje, kaip turėtų atrodyti normalių refleksų žmogui, nedėkingoje veikloje, aukojant savo gyvenimą kitos etninės bendrijos sąžinės masažuotojo pareigų įgyvendinimui? Ar nėra toks pasirinkimas dėl mūsų pernelyg didelė auka, žinant, kad savo istorinės tėvynės ir tėvynainių bendruomenės sąžinės balanso reikalus anas per dabartinį savo užimtumą visiškai apleido, neskiria dėmesio net puspadžių pakutenimui?

Baidyklė. Slaptai.lt nuotr.

Kai atrodo bent man, A. Vinokuras, kaip ir kiek anksčiau Leonidas Donskis, yra įkvėpti Henriko Zimano pavyzdžio, siekdami naujomis aplinkybėmis pratęsti jo reikalą, toliau puoselėti anojo įdirbį, „padedant lietuviams atsikratyti nacionalistinių prietarų“.

Tačiau pats laikas būtų prisiminti ir tai, kad H. Zimanas yra karo nusikaltėlis, išprovokavęs Pirčiupių tragediją, suplanavęs, jog kaimo prieigoje specialiai jo vadovaujamo sovietinių partizanų būrio palikti nužudytų vokiečių kariškių kūnai turėtų iššaukti neadekvačią (ar kaip tik adekvačią) hitlerininkų reakciją. Kalbama, kad H. Zimanas visą savo sąmoningo komunisto gyvenimą labai didžiavosi tokiu gudriu (?) užmanymu, atvedusiu į  baisų žmonių nukankinimą.

Ką  apie tai mano mūsų konjunktūrinis/nekonjunktūrinis Lietuvos istorijos institutas?

2019.12.30

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Įrodymai ir „įrodymai“

Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.

Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.

zurof_2
Efraimas Zurofas

Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.

Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.

Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.

Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).

Juozas Brazaitis

Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų  – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.

Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“

Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.

Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.

Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku” (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų… 

Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:

Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.

  1. Juozas Ambrazevičius, dėl nacių persekiojimo už vadovavimą antinaciniam pogrindžiui pasikeitęs pavardę į Brazaičio nuslėpė tai nuo JAV tarnybų? Todėl JAV nerado Brazaičio „nusikaltimų“? Juokinga – juk kaltinimai Brazaičiui buvo pateikti ne pagal pavardę, o pagal pareigas – kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui. Kita vertus, juk išteisintas buvo ne tik Brazaitis, bet ir vidaus reikalų ministras Šlepetys (beje, paskyręs Noreiką Šiaulių apskrities viršininku), tad kuo čia dėtas Ambrazevičiaus pavardės keitimas?
  2. J. Ambrazevičius (pagal Vinokuro užuominą – karo nusikaltėlis) buvo naudingas CŽV, todėl ir neliestas? Tai kodėl tuomet jo veikla buvo taip nuodugniai tirta ir jis reabilituotas?
  3. JAV Teisės departamentas neturėjo patirties Holokausto tyrimuose? Bet juk „aukštos kvalifikacijos pareigūnai“ apklausė net 70 žymiausių tuo metu su Holokausto tyrimais susijusių šaltinių ir „nerado jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.“
  4. Tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys? Visiška netiesa. Jau minėta, kad 1959 m. pradžioje LKP CK nutarimu buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus. Būtent šių KGB-istų paruoštų ir į anglų kalbą išverstų knygų pagrindu ir pradėti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir J. Šlepečio persekiojimai (citata iš 1965 m. KGB paruoštų dokumentų rinkinio „Masinės Lietuvos žudynės“: „Buržuazinių nacionalistų vadinamoji vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos priėmė nutarimą steigti Kauno getą (dok. Nr. 189, 190). „Vyriausybei“ pavaldus policijos departamentas įpareigojo suimti žydus ir juos sušaudyti“).

1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).

Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?

Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?

Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.

Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.

Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“

Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.

Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje.  Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.

****

Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį  perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.

„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.

(Pabaiga)

2019.12.25; 15:00

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Žydų gelbėjimas Šiauliuose

Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydais gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu“, – kovo pabaigoje pareiškė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Ir „išreiškė savo aiškų įsitikinimą, jog dėl Jono Noreikos veiksmų karo metu jis nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų“.

Deja, šis Komisijos pareiškimas gavosi labiau politinis, nei mokslinis, jame nemažai dviprasmiškų ir paviršutiniškų teiginių (pvz., ką reiškia frazė „įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai“ – tai gal jie nevadintini įrodymais; arba „griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą“, – o ne griežtai vertinant?), ir dėl to kyla klausimai ir abejonės Komisijos objektyvumu.

Kodėl ne vienerius metus tylėjusi Komisija staiga pradėjo vertinti Genocido tyrimo centro ir litvako Gochino teisminį ginčą? Kiek šiais klausimais Komisija gali būti objektyvi, jei Komisijos pirmininkas E. Zingeris yra Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininkas? Kiek kitų valstybių mokslininkai, nežinantys lietuvių kalbos, yra pajėgūs įsigilinti į sudėtingas lietuviškas aplinkybes (pvz., į kitokį, nei Prancūzijoje, nacių okupacinį režimą Lietuvoje), į itin painias Jono Noreikos gyvenimo ir vertinimo peripetijas, ar jie apskritai girdėjo apie Šiaulių antinacinį pasipriešinimą, Domą Jasaitį, Šiaulių komisarą Hansą Gewecke?

Seimo narys Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ar Komisija geto vadovų veiklą taip pat vertina kaip dokumentuotą kolaboravimą: jei taip, tai kodėl nepasisakė dėl viešo Kauno geto vadovų pagerbimo, o jei ne, tai kokiu kolaboravimo apibrėžimu Komisija vadovaujasi? (Štai Komisijos pirmininko brolis Markas Zingeris mano, kad „nekorektiška, žinant realias aplinkybes, lyginti kolaborantus, nacių kalinius, geto tarybas ir policiją, su ne žydais kolaborantais, gyvenančiais kitapus getų spygliuotos vielos ir įsitaisiusiais nuovadose, ir kabinetuose, ir nebadmiriaujančius“. Tačiau, objektyviai žiūrint, kolaboranto sąvoka turėtų priklausyti nuo asmens tikslų ir veiksmų, o ne nuo buvimo vietos – juk kai kuriems geto kaliniams geto viršininko išskirtinės sąlygos taip pat atrodė kaip išdavystės kaina įgyta privilegija.

Štai S. Garbelis taip liudija: „1942 m. balandžio mėn. įstojau į Komunistų partijos pogrindinę organizaciją, įsteigtą Vilniaus gete, ir jos nurodymu buvau pasiųstas dirbti į gete buvusią žydų policiją. Žydų policija, kuriai vadovavo viršininkas Desleris ir geto komendantas Jakovas Gensas, Murerio ir Veiso nurodymu suimdavo žydus ir perduodavo juos vokiečiams sušaudyti. Geto rajone, Strašūnų g. name Nr.8 žuvusių tėvų vaikams buvo slaptai suorganizuoti vaikų namai. [Sužinojęs apie tai] Mureris įsakė Gensui likviduoti tuos vaikų namus. Po kokių dviejų dienų atvažiavo mašina, ir visi vaikai buvo išvežti. Spėliojame, kad jie buvo sušaudyti Paneriuose“.

Taip pat būtų svarbu žinoti, kaip Komisija vertina pasaulio teisuoliais pripažintus nacių karininkus? Kaip vertina partizanus, įsidarbinusius stribais ar NKVD-istais tam, kad tokiu rizikingu būdu padėtų partizaniniam pogrindžiui – ar kaip dokumentuotus kolaborantus, ar kaip pasiaukojančius kovotojus už laisvę? Pagaliau, ar tokia, metų metais nesusirenkanti Komisija apskritai yra reikalinga?

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Komisija itin lengvabūdiškai įvertino Jono Noreikos santykį su Domu Jasaičiu – „bendravo“, nors Genocido tyrimo centro paskelbtuose paaiškinimuose buvo pasakyta gerokai daugiau: jie abu buvo antinacinio Šiaulių pogrindžio vadai ir itin pasitikėjo vienas kitu. Kodėl Komisijai neiškilo neišvengiami klausimai: ar žydų gelbėtojas Domas Jasaitis būtų pasitikėjęs „Holokaustą vykdančiu dokumentuotu kolaborantu“ – juk už žydų gelbėjimą naciai skelbė mirties bausmę? Ar gyvybe rizikuojantis D. Jasaitis galėtų žydus į mirtį siuntusį asmenį vertinti kaip „didelį patriotą ir rezistentą, griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“? Pagal Komisijos paskelbtą išvadą J. Noreika turėjo būti mirtinai pavojingas ne tik D. Jasaičiui, bet ir žydus gelbėjusiai jo žmonai Sofijai Lukauskaitei–Jasaitienei bei jų sūnui ir dukrai (žydų gelbėjimo darbe dirbusiais pasiuntinukais), ir jos seseriai Onai Lukauskaitei-Poškienei (su kuria po karo J. Noreika sukūrė antisovietinę organizaciją – vėlgi ypatingas tarpusavio pasitikėjimas) bei dviems jos sūnums! Ar Jasaitis, vienas iš antinacinės organizacijos Lietuvių frontas įkūrėjų, būtų rizikavęs visu Šiaulių pogrindžiu, jei Noreiką vertintų kaip E. Zingerio vadovaujama komisija?

Šis akivaizdus nelogiškumas, kurio nenori matyti Komisija, priverčia trumpam stabtelėti prie žydų gelbėjimo veiklos Šiauliuose – skirtingai nei Komisija, prieš darydami išvadas, turime suvokti, kas ten vyko, koks buvo tą veiklą organizavęs daktaras Domas Jasaitis – Jono Noreikos bendražygis, koks buvo komisaras Hansas Gewecke, nepaklusęs Jägerio nurodymui sunaikinti Šiaulių getą, ir kodėl būtent Šiauliuose pavyko sukurti tokį stiprų žydų gelbėjimo tinklą?

Iš D. Jasaičio liudijimų: „Žydų naikinimui Šiauliuose ir Šiaulių apskrityje prasidėjus (tomis dienomis visa Šiaulių apskritis buvo paniškai paveikta dėl 2000 žydų Žagarėje sušaudymo) sutikau SD viršininką leitenantą Bucalskį. Jis mane sustabdė ir išmetinėjančiai paklausė: „Tai ką, lietuviai nepatenkinti?“ „Ponas Bucalski, manau, ir jūs sutiksite, kad nėra galima būti patenkintu žinant ir išgyvenant, kas dedasi Žagarėje ir kitose vietovėse“. „Daktare, jei jūs panašiai kalbėsite, tai neabejotinai griūsite į tą pačią duobę.“

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Visgi D. Jasaitis grasinimų neišsigando: „Liepos pirmoje pusėje Šiauliuose prasidėjo gausūs sušaudymai ir lietuvių, ir žydų [atkreipkim dėmesį – panašiu metu atsistatydinimus iš tarnybos pateikia Šiaulių apskr. viršininkas I. Urbaitis ir Šiaulių burmistras Juozas Naujalis]. Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimas buvo perpildytas. Į jį buvo sugrūsti komunistai, jų artimi bendradarbiai, o taip pat turbūt daug nekaltų žmonių. Kalėjimą tvarkė SD. Ji ir pradėjo vykdyti naktinius suimtųjų šaudymus. Buvo kalbama, kad tokių aukų skaičius buvo 5-600 žmonių. Šiaulių visuomenės vardu kun. J. Lapis, J. Bugailiškis ir D. Jasaitis nuvyko pas gebietskomisarą Geweckę ir prašė tuos šaudymus sustabdyti. Pastarasis atsisakė sustabdyti šaudymus, bet pažadėjo, kad ateityje šaudymai bus vykdomi tik teismo sprendimu. Komisaras [Gewecke] to pažado neišpildė. Šaudymai buvo vykdomi kaip ir pirmiau, SD, gestapo ir jo paties sprendimais, tik jie buvo labai negausūs. Žydus ištiko dar baisesnis likimas. Jau liepos vidury SD pradėjo jų masinį žudymą. Pirmomis aukomis buvo seniai, ligonys, apskritai nedarbingi asmenys ir vaikai našlaičiai. Jie buvo brutaliai suvaryti į sunkvežimius, išvežti už miesto ir nužudyti tarp Kuršėnų ir Gruzdžių miškuose. Tuo laiku sklido gandai, kad tokių aukų buvo apie 1500. Tie žudymai Šiauliuose sukėlė paniką.

Pirmasis Šiaulių visuomenės atstovų kun. J. Lapio, J. Orlausko ir D. Jasaičio kreipimasis į Šiaulių apygard. Komisaro štabsleiterį Schropferį su prašymu sustabdyti žydų naikinimą baigėsi nesėkmingai. Pastarasis pasikalbėjimą nutraukė ir grasomai patarė į tuos reikalus nesikišti, nes jie yra išimtinėje vokiečių žinioje ir jurisdikcijoje. Bet žydų šaudymai, nors ir mažesniais kiekiais, vis buvo vykdomi ir Žydų taryba neatlaidžiai prašė juos gelbėti. Todėl tie patys asmenys keliolika dienų vėliau kreipėsi į gebietskomisarą Geweckę ir prašė nekaltų žydų egzekucijas sustabdyti. Jis pažadėjo ir pažadą įvykdė. Iki okupacijos galo daugiau platesnio masto žudymų, išskyrus vaikų išvežimą 1943 m., nebuvo.“

Iš šio ir kitų liudijimų akivaizdu, kad po netikėto, siaubingo Žagarės geto likvidavimo susirūpinę lietuviai paveikė nacių komisarą Geweckę ir šis pasipriešino Jägerio spaudimui išžudyti taip pat ir Šiaulių getą. D. Jasaitis maksimaliai pasinaudojo Gewecke‘s pragmatizmu įtikindamas, kad žydai labai reikalingi jam paskirtai užduočiai įgyvendinti – Šiaulių apskrityje užtikrinti tvarką ir kariuomenės aprūpinimą. Būdamas Šiaulių sveikatos skyriaus viršininku Jasaitis įtikino Geweckę, kad be žydų daktarų (jų Šiauliuose buvo net 40 – pusė visų miesto gydytojų) Šiauliai karo metu pražus, nes „ore kabo įvairių eventualių epidemijų grėsmė“. Gewecke leido visiems žydams gydytojams dirbti laborantais, ir taip Šiauliai tapo vieninteliu Lietuvos miestu, kur žydai gydytojai turėjo išskirtines darbo sąlygas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

Šiaulių tekstilės fabriko direktorius žydų gelbėjimui taip pat panaudojo „baisiojo getų likvidatoriaus“ Gewecke‘s pragmatiškumą: „Dėl žaliavos trūkumo buvo numatyta fabriką likviduoti, bet šalta 1941–1942 m. žiema privertė vokiečius pakeisti savo nusistatymą. Buvo duoti dideli užsakymai ir įsakymu iš centro fabrikui buvo suteiktos pirmumo teisės tuojau po ginklų pramonės. Vieną gražią dieną gavau oficialų raštą, kad po kelių dienų žydų kolona bus atšaukta iš darbo. Tas atšaukimas žydams buvo didelis smūgis, nes jie tuo būdu liktų izoliuoti nuo miesto ir tas prilygtų lėtam jų išmarinimui badu. Paskambinau į getą ir pataikiau tuo momentu, kai ten sėdėjo Gewecke. Kategoriškai pareikalavau pasakyti, ar tikrai bus paimti žydai, nes aš turįs žinoti tai ryšium su terminuotais kariuomenės užsakymais ir t.t. Trumpai pagalvojęs Gewecke atsakė, kad po poros dienų pats [!] atvyksiąs į fabriką susipažinti su darbu ir vieta”.

Be šios pavojingos, bet viešos žydų gelbėjimo veiklos, D. Jasaitis suorganizavo ir pogrindinį žydų gelbėjimo tinklą – už tokius darbus naciai jau baudė mirties bausme. Kadangi vokiečiai nesistengė aprūpinti geto gyventojų vaistais, D. Jasaitis juos slapta perdavinėjo per geto tarybos narį Berą Kartūną. Taip pat į žydų gelbėjimo veiklą įsitraukė ir visa Jasaičių šeima. „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Kartais tuose namuose galėdavo pasimatyti žydai, kurie gyveno ne vienoje vietoje ir neturėjo kitų galimybių susitikti. Jasaitienė laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Jie buvo išvežami iš miesto kiek galima greičiau ir įvairiais būdais. Ypatingais atvejais buvo panaudojama ligoninės sanitarinė mašina. Žydai buvo nugabenami į punktus, iš kurių juos paimdavo numatyti globėjai.“

Pabėgusius ar slepiamus žydus retai kada pavykdavo iškart nugabenti pas pastovų globėją, dažniausiai kurį laiką tekdavo slapstyti tarpinėse „stotelėse“. Viena iš jų buvo Šiaulių ligoninė. Ligoninės vaikų skyriaus vedėja Janina Luinienė liudija: „Vykonytė matuodavo [atvestiems žydukams] temperatūrą ir rašydavo ant lapo aukštą temperatūrą. Porą mėnesių vaikams išbuvus ligoninėje, prasidėjo šnibždėjimai. Kodėl temperatūrą matuoja tik Vykonytė? Kodėl tie visi berniukai apipjaustyti? Apipjaustytus vaikus buvo labai sunku paslėpti, todėl daug kas vengė juos gelbėti. Net metropolitas Andrejus Šeptyckis sutiko padėti gelbėti tik mergaites žydes. Kai visi pradėjo atvirai sakyti: „Tai žydukai“, vakare nubėgau pas S. Jasaitienę ir prašiau skubiai vaikus atsiimti ir kur nors išgabenti. Ponia Jasaitienė padėjo. Nakčia skubiai atvyko vaikų „tėvai“…“

Domo Jasaičio žmona, Sofija LukauskaitėJasaitienė, ypač gerai žinojo, kaip sudėtinga organizuoti žydų pabėgimą iš geto. „[Pirmiausia tekdavo] vaikui sudaryti gimimo metrikus [čia labai pagelbėdavo šiauliečiai kunigai], suaugusiam – asmens dokumentą. Suaugusiam sudaryti asmens dokumentą reikėjo arba išvogti iš savivaldybės pasams blanką su antspaudu, arba surasti savivaldybėje žmogų, kuris ant atitinkamo blanko su prilipdyta fotografija pasiryžtų antspaudą uždėti. Šito darbo vienas žmogus atlikti negalėjo. Antra – reikėjo turėti tinkamą vietą apgyvendinti, surasti pasiryžėlius, kurie sutikdavo tokį beteisį pilietį priimti. Retai žmonės gelbėdavo už materialines gėrybes, dažniausiai pasiryždavo tik religinio ir humaniškumo principo vedami.  

Išgelbėti žydą visuomet buvo susiję su mirties pavojumi ir tam asmeniui, ir jo artimiesiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną žydą, į tą darbą reikėjo įtraukti bent 510 asmenų. Už vieną išgelbėtą ištisos šeimos buvo statomos į pavojų.

Pasaulio teisuoliai. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl buvo taip sunku išgelbėti žydą?1. Žydai buvo labai neryžtingi, jei pabėgimas buvo susijęs su rizika, jie rezignuodavo. Jie apleisdavo getą tik tuo atveju, jei buvo viskas iš anksto gerai suorganizuota. Apie tą ypatybę ne viena žydė man atvirai pasisakydavo. 2. Jeigu išėję į laisvę žydai buvo suimami ir gestapo tardomi, tai viską išpasakodavo iki smulkmenų apie savo gelbėtojų žygius, nurodydami jų pavardes, o tai sudarydavo didžiausią pavojų jų gelbėtojams.“  

O štai dar keli liudijimai. „Dokumentuotas kolaborantas“, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža: „Esu išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų: p. S. Jasaitienei, dekanui kun. Vincui Bylai, kun Petrui Dzegoraičiui, Vilniaus geležinkelių valdybos kasininkei, kuri atveždavo pogrindinę spaudą ir kitiems – Radviliškin ir Joniškin. Dėl atsargumo ir galimo sugavimo kasininkė mano, o aš jos tikros pavardės nežinojome. Vokiečių saugumo agentai tris kartus buvo atėję teirautis dėl sugautų žydų su mūsų savivaldybės išduotais leidimais. Griežtai užginčijau, kad pažymėjimai yra fiktyvūs.“

Ūkininkas Jonas Daugėla: „Šiaulių mieste lietuviai labai plačiai vykdė žydų gelbėjimo ir jų pagalbos akciją ir šiam reikalui buvo suorganizuota net atskira organizacija iš vietos žymesniųjų visuomenės veikėjų. Ši akcija susilaukė labai didelio ūkininkų pritarimo. Šios organizacijos pagalba iš Šiaulių geto buvo pavogtas žydas Jokūbas Barilka. Mano tėvai savo ūkyje J. Barilką su dideliais pavojais išslapstė per visą okupacijos laikotarpį“.

Domas Jasaitis taip pat liudija, kad „Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinės tarybos pogrindinis laikraštis „Lietuva“ išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Stipru ir labai drąsu! Bet pala – juk Šiaulių apskrities pogrindžiui vadovavo Jonas Noreika! Holokaustą vykdantis dokumentuotas kolaborantas, pasak tarptautinės komisijos, leidžia ir platina įspėjamuosius tokio turinio leidinius? Pats sau grasina bausmėmis ir stengiasi jas kuo greičiau priartinti, beatodairiškai rizikuodamas dėl „Lietuvos atsistatymo“?

Vaizdas galutinai susifokusuoja, kai išgirstu iš vieno garbaus šiauliečio, kad jo tėvas, Šiaulių pogrindžio dalyvis, yra pasakojęs, jog Jonas Noreika buvo Šiaulių žydų gelbėjimo „stogas“. Logiška: vargu ar vieniems Jasaičiams būtų pavykę sukurti tokį platų ir taip sėkmingai veikusį žydų gelbėjimo tinklą – juk tam, kaip matome, reikėjo ir aukštų savivaldos pareigūnų pagalbos, ir rimtų finansų, ir valdiško transporto, ir daugybės kitų dalykų.

Deja, šis vertingas liudytojas (tėvas) jau miręs, o visos čia išvardintos istorinės aplinkybės ir prielaidos Komisijai ir litvakams kelia tik ironišką šypseną. Sergejus Kanovičius: „Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).“; Markas Zingeris: „Dokumentuotų liudijimų apie J. Noreikos asmenišką požiūrį į Holokaustą nemačiau. Buvo minėta jo bičiulystė su vienu Gelbėtoju Šiauliuose [čia taip atsainiai įvardijamas Domas Jasaitis, kurio dėka išgelbėta šimtai žydų], jo perspėjimas apie pavojus kažkur vežimu važiuojantiems Šiaulių žydams, tačiau nežinia, kas ir kaip, ir kiek tai atitinka tikrovę. Taip kad Noreikos žmonos bandelės, kuriomis ji neva vaišino žydų vaikus, telieka bandelėmis“; o štai JAV gyvenantis litvakas G. Gochinas tuo žydų gelbėjimo „stogu“ greičiau sutinka pripažinti „baisųjį getų likvidatorių“ Geweckę, bet tik ne, gindie, Noreiką.

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Deja, daugiau jokių Jono Noreikos pogrindžio pėdsakų nepavyko aptikti Domo Jasaičio archyve. Tačiau ten yra likusi svarbi jo įžvalga: „[Žydų gelbėjimo veikla] vyko slapta, be išėjimo į viešumą. Tik taip veikiant ji galėjo būti sėkminga, nes apie ją negalėjo sužinoti okupantų SD ir gestapas. Ji buvo žinoma tik tam, kas vykdė gelbėjimo veiksmą, ir tam, į kurį tas veiksmas buvo nukreiptas. Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų. Didelis darbas laukia mūsų istorikų surinkti esamus dokumentus, užrašyti liudininkų pareiškimus ir jais remiantis nupiešti istoriškai teisingomis spalvomis tos kruvinos, mūsų šalyje įvykusios epopėjos paveikslą. Nors jau labai pavėluota, bet dar nėra per vėlu“… Taip Domas Jasaitis Čikagoje rašė1 962 m. Taigi, prieš 57 metus…

Šią 2019-ųjų vasarą po „karštos“ televizijos laidos, skirtos Jonui Noreikai, paklausiau litvako Arkadijaus Vinokuro: „ar nesuabejojate, kad galbūt taip tūžmingai puolate žydų gelbėtoją?“ „Jei atsiras nors vienas jo išgelbėtas žydas, aš atsiprašysiu“, – ironiškai atkirto Vinokuras.

(Bus daugiau)

201912.12; 04:50

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Atskaitos sistemos

Vienas iš esminių susikirtimo židinių, vertinant tiek Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos, tiek Laikinosios vyriausybės veiklą ar 1941 m. sukilimą, yra atskaitos taško pasirinkimas – kuriuo laikmečiu matuojame?

Kuo daugiau žiūriu į Laikinosios vyriausybės veiklą, tuo man ji atrodo niūresnė“, – sako Holokausto tyrėjas, Milersvilio (JAV) istorijos profesorius Saulius Sužiedėlis. – Dėl K. Škirpos, žinoma, tragedija – žmogus, kadaise buvęs kairiųjų pažangių įsitikinimų, įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, tapo pronacinės politikos veikėju. Aš manau, jį istorijoje galima aprašyti visaip, bet jam statyti paminklus, jo vardu vadinti gatves nedera. Tas pats dėl J. Noreikos – nors jis buvo Štuthofe, bet priklausė prie žmonių, administracine tvarka prisidėjusių prie antižydiškų represijų. Gal jis asmeniškai nieko nežudė, bet vis dėlto buvo administracinės struktūros dalis.“

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr.J. Verbickienė taip pat teigia, kad Joną Noreiką reikėtų vertinti ne iš istorinės, o iš šiandienos perspektyvos: „Klausimas, ar žmogus, padaręs nusikaltimą žmogiškumui, gali būti mūsų didvyris? Ar tai priimtina mums? Mes nesmerkiame nei  J. Noreikos veiksmų, nei biografijos, nenorime šių faktų pagražinti – jis priėmė vienokius ar kitokius sprendimus toje situacijoje, kurioje gyveno. Klausimas, ar šiandienos visuomenėje mums reikalingas toks herojus“.

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

Deja, šiandienės Lietuvos akademiniame lygmenyje vyrauja būtent toks požiūris – vertinti ir skelbti istorinę tiesą pagal šių dienų sampratą. Štai Lietuvos istorijos instituto direktorius, habil. dr. Alvydas Nikžentaitis neseniai per radijo laidą aiškino, kad išmintingiausias Lietuvos partizanų sprendimas būtų nustoti priešintis 1945 metais, kai tapo aišku, kad Vakarai nebepaskelbs karo sovietų imperijai. Nes tuomet nebūtų tiek aukų…

Klausantis tokių lengvabūdiškų, istoriškai ir teisiškai neatsakingų (Aukščiausiojo Teismo paskelbta J. Noreikos reabilitacija nepanaikinta, tad jo įvardijimas kaip nusikaltėlio yra grubus Konstitucijos pažeidimas) mokslo švyturių nuosprendžių ir pasvarstymų, taip ir norisi klausti: o kaip jie patys pasielgtų anų beprotiškų laikų verpete? Ar tokie jų verdiktai neskatina kokios kitos, neduokdie, okupacijos metu nesipriešinti, pastovėti nuošaly, nes tuo metu juk nežinai, kas laimės, kaip pasisuks istorijos ratas ir kurie nugalėtojai rašys istorijos vadovėlius?

Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip iš šiandienos perspektyvos turėtume vertinti Vytautą Didijį, aukojusį Žemaitiją ar pasitelkusį amžiną Lietuvos priešą kovoje dėl sosto – ar šiandienos visuomenėje reikalingas toks herojus? Kaip iš šiandienos perspektyvos vertintina Žalgirio mūšio pergalė – juk pralaimėjus būtume patekę Vakarų erdvės įtakon ir nereikėtų šimtmečiais vilkti rytietiško jungo? Ar tinka statyti paminklus anų laikų karaliams, saugoti jų pilis, jei jie visi buvo, švelniai tariant, nedemokratai? Štai į kokį absurdą veda toks keistas (neteisingas) vertinimo sistemos pasirinkimas.

JAV užaugusiam ponui S. Sužiedėliui neteko gyventi jokių okupacijų laikais, jis nežino, ką reiškia rinktis tarp kūjo ir svastikos, todėl taip lengvai imasi teisėjo vaidmens. Tačiau pabandykim įsivaizduoti, kaip jis pats elgtųsi K. Škirpos vietoje, jei jam tektų atstovauti Lietuvos interesus Hitlerio vadovaujamoje nacistinėje Vokietijoje?Ar jam nacistinėje Vokietijoje pavyktų netapti „pronacinės politikos veikėju“? Ar jis bent bandytų pasipriešinti nacių valiai ir pakovoti dėl Lietuvos laisvės, už ką naciai K. Škirpai paskelbė namų areštą ir nebeišleido į Lietuvą? O gal tiesiog tyliai pasitrauktų į Vakarus, nes juk skauda, kai kiši pirštus tarp istorinių virių, kai nėra jokių gerų pasirinkimų ir tenka rinktis tarp blogo ir blogesnio?

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau minėjome, kodėl neprofesionalu lietuvių santykius su naciais vertinti pagal danų, prancūzų ar olandų elgesį, nes šie sprendė paprastąją istorinę lygtį: priešintis naciams ar ne? Tuo tarpu lietuviai ir jų Laikinoji vyriausybė teturėjo pasirinkimą tarp nacių ir ką tik juos naikinusių sovietų: jei naciai pralaimi, sugrįžta sovietai (įdomu, koks šiuo atveju būtų ponas S. Sužiedėlis – prosovietinis ar pronacinis?). Ir vis tiek K. Škirpos įsteigto Lietuvių aktyvistų fronto pastangomis pabandyta pralįsti pro adatos skylutę – skelbti savo nepriklausomybę, kurti savąją valdžią ir neišvengiamai susitepti tuo nežmonišku laikmečiu. Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ką buvo galima padaryti geriau? Nesveikinti Hitlerio, atiduoti visą valdžią nacistiniam okupantui? Ar žydams dėl to būtų lengviau? O lietuviams?

Lietuvos didvyris Kazys Škirpa

„[Abiejų okupacijų] patirties palyginimas padarė išvadą: Lietuvos priešas Nr.1 yra Sovietų Sąjunga, priešas Nr.2 yra nacinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos okupacijai pobūdį — pasyvus stiprėjantis pasipriešinimas, į pabaigą išvirtęs net ginkluotu pasipriešinimu. Jo istorijoje dvi dalys: Laikinosios vyriausybės ir „Zivilverwaltungo”, –savo knygoje „Vienų vieni“ rašo Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.

Mumyse vyravo ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms“, – savo knygoje „Partizanai“ rašo legendinis Juozas Lukša-Daumantas.

Ar žino Lietuvos istorijos instituto direktorius, iš šių dienų perspektyvos manantis, kad Lietuvos partizanams geriausia buvo pasitraukti jų kovos pradžioje, ką sovietai darė su tokiais legalizavusiaisiais? Puikus pavyzdys būtų Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras, kurio paslėptus palaikus neseniai atrado Genocido tyrimo centras. Pačiam LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui raštiškai garantavus neliečiamumą 1958 m. (ne kokiais žiauriais Stalino, o Chruščiovo „atšilimo“ laikais) J. Streikus legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Ir ką? Sovietai Juozapą Streikų-Stumbrą sušaudė, o Izidorių Streikų-Girėną 15 metų įkalino lageryje. Panašiai KGB-istų buvo apgaudinėjami besislapstantys Adolfas Ramanauskas-Vanagas su žmona ir daugelis kitų.

Turbūt nebeverta klausti, ką prof. A. Nikžentaitis patartų šių laikų jaunuoliui, kuris turėtų tik tokį pasirinkimą: privalomai tarnauti okupacinėje kariuomenėje, tremiančioje, žudančioje, prievartaujančioje jo artimuosius, jo tautiečius ar tapti partizanu ir žūti miške kovojant už savo ir mūsų visų laisvę? O gal mūsų istorijos profesoriai mano, kad laisvė ateina pati savaime – reikia tik išlaukti?

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos akivaizdu: 1918 m. vasario 16-os dvasia ir 1918-1920 m. laisvės kovų aukos lėmė 1941 m. birželio sukilimą, šis lėmė dešimtmetį ginkluotą pasipriešinimą, o šis – 1990 m. kovo 11 ir 1991 m. sausio 13 bei liepos 31 (Medininkus). Šioje istorinėje pasipriešinimų grandinėje ir slypi atsakas, kodėl XX amžiaus pabaigoje būtent mažoji Lietuva buvo pirmasis ir svarbiausias galingiausios pasaulyje sovietų imperijos ledlaužis.

Tačiau šiandien matydami, kaip mutuoja mūsų istorijos mokslas, nebegalime būti tikri, kad dar po kokių 30 metų Lietuvos istorikai iš tų dienų perspektyvos nepaskelbs, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis tebuvo sovietų imperijos ramstis – mat savo dokumentuose sveikino komunistų partijos vadą M. Gorbačiovą ir jo paskelbtą „pertvarką“, skirtą gelbėti ekonomiškai žlungančią imperiją…

Šis ilgokas pa(si)aiškinimas, kodėl istorinis teisingumas neįmanomas pavienius faktus vertinant be gilaus ir visapusiško to laikmečio konteksto, buvo reikalingas pereinant prie sunkiausio ir sudėtingiausio Jono Noreikos gyvenimo etapo – darbo Šiaulių apskrities viršininku.

Ką mąstė J. Noreika, perduodamas ir vykdydamas nacių įsakymus, susijusius su žydų izoliavimu Žagarės gete? Ar po masinių žydų žudynių Kaune, Plungėje, Paneriuose dar buvo galima nesuprasti, kuo neišvengiamai baigsis žydų koncentracija vienoje vietoje? „J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku per patį žydų skerdynių įkarštį ir dirbo naciams nuo 1941 metų rugpjūčio 3 dienos iki 1943 metų vasario. Ir nieko nežinojo? Matyt, pusantrų metų sėdėjo užsimūrijęs savo kontoroje“, – ironizuoja žydų bendruomenės atstovas viešiesiems ryšiams Arkadijus Vinokuras.

Išties painūs ir sudėtingi klausimai, į kuriuos atsaką ir vėl pateikė (pats to nesuvokdamas) aršiausias J. Noreikos persekiotojas G. Gochinas. Lietuvoje ir užsienyje platiname savo 40 psl. kaltinime jis rašo: „Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis savo elgesiu parodė, kaip Jonas Noreika privalėjo pasielgti. Urbaičio parodymai tvirtina, kad jisai nuo pirmųjų dienų visaip bandė atsisakyti savo nusikalstamų pareigų.“

Kodėl G. Gochinas gina J. Urbaitį, vykdžiusį nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, ir aršiai puola jo vietą užėmusį, lyg ir mažiau prasikaltusį J. Noreiką? Jei iš tiesų I. Urbaitis suprato, kad jo „pareigos nusikalstamos“, tai kaip to galėjo nesuprasti į jo vietą atėjęs J. Noreika? Ne kartą minėjome, kaip G. Gochinas sąmoningai iškraipo faktų ir sąvokų esmę, todėl ir šįkart tikriname jo teiginius – verčiame sovietų sukurptą baudžiamąją Igno Urbaičio bylą. Ir štai ką randame.

Vilnius. Daukanto aikštė. 2019 metų rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių apkrities viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo po Birželio sukilimo atsiliepdamas į Lietuvos laikinosios vyriausybės kvietimą ir tikėdamas, kad bus naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau išdirbo tik mėnesį, nes, išties, atsistatydino savo noru. Tačiau byloje nėra net užuominų to, ką teigia G. Gochinas – neva I. Urbaitis pasitraukė, nes savo darbą laikė nusikalstamu.

Priešingai: „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – tardytojams sako I. Urbaitis, nors būtent jam liepos 20 d. teko savo pavaldiniams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. KGB-istai ne vieno tardymo metu prisispyrusiai spaudė I. Urbaitį prisiimti bent dalį kaltės dėl Žagarės geto, tačiau šis atkakliai tvirtino, kad būdamas lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę – juk tai buvo daroma ne pagal lietuvišką, o vokišką tvarką.    

„– Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – I. Urbaitį spaudžia KGB-istai.

– Nežinojau dėl ko jie perkeliami į getą. Maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.

Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote vokiečių teisę ir žydų likimą?

– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete. Bet apie tolesnį jų likimą, kad gete jie bus masiškai sušaudyti, aš nežinojau.

Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.

– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.”

Štai ir atsakymas į svarbiausią mūsų klausimą: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, kad ten vokiečiai privalės elgtis pagal griežtą vokišką tvarką.

(Bus daugiau)

2019.11.28; 05:30

I

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau buvo užsiminta praeitą kartą https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-valstietiskos-savimones-skiepas-lietuvisko-mentaliteto-formavime/, Arvydas Šliogeris, iškilus naujausiųjų laikų lietuvių filosofas, yra mestelėjęs tokią frazę: nesimaivydamas sakau, kad esu tik pasiklydęs valstietis. Filosofijos legendą pažįstantiems žmonėms toks anojo saviidentifikavimas nėra jokia naujiena, čia galbūt atkreipia dėmesį tik du tikslinantys filosofinės savimonės aktą žodžiai, t. y.  kaip sakau kažką apie save – „nesimaivydamas“ ir koks pagaliau esu valstietis – „pasiklydęs“.

Kai prieš daug metų kur nors išgirsdavau apie tokias A.Šliogerio paraiškas pamatyti pasaulį nesudrumstomis valstiečio akimis, apsižvalgęs aplinkui ir įsitikinęs, kad nenugirs už kampo paties A.Šliogerio įmantri ausis (girdinti net tylą!), sakydavau: mūsų filosofas pasikėlė į neapsakomą puikybę, bando atimti labiausiai mėgstamą identifikacijos kaukę iš M.Heideggerio, taigi bando įžūliai apiplėšti patį XXa. filosofijos dievą.

Dabar neprisimenu, ar M. Heideggeris kur nors yra prasitaręs, kad save laiko tik pasiklydusiu valstiečiu, tačiau ši pasaulinės filosofijos legenda taip ar kitaip sugestijuoja išvadą, jog naujus būties mąstysenos horizontus atveriantis, t. y. naujas vagas išvarantis filosofas ar poetas niekados nežino nieko daugiau už valstietį; čia reikėtų pridurti, „nežino daugiau“ geriausiu atveju, tačiau pačiai filosofijai dažniausiai išpuola kaip tik blogesni atvejai, nors pasikark.

Taigi tokiame kontekste filosofo bandymai gretintis su valstiečiu yra savotiškai užšifruotas savigyros aktas. Kita vertus, kai XXI a. su viską užtvindžiusiais ir niveliuojančiais sąmonę informacijos srautais beveik  nebeliko nieko įdomaus ir verto skaityti, išskyrus nebent tik primenačius tavo jaunystę, taigi sustingusius laike, bet vis dar intriguojančius A.Šliogerio opusus, bent jau aš, kaip vienas iš balsuotojų, lengva širdimi sutikčiau, kad taip suprantamas „valstiečio“ titulas pereitų garsiajam mūsų tautiečiui.

Iš tiesų, jeigu žodis „valstietis“ čia bus suprantamas kaip titulas ar karūnacijos aktas, tiek to, A.Šliogeri, mielas žmogau, pasiimk tą garbę!

Tačiau, kaip prisimename, lietuvių filosofas sako, kad valstiečiu jis esą save  laiko nesimaivydamas, tai reiškia, nekoketuodamas su M.Heideggeriu ir pan., taigi tiesiogine to žodžio reikšme, ateinančia iš žemės dirbimo tradicijos. Tačiau ar iš tiesų turtinga įdomiomis figūromis A. Šliogerio filosofija (M.Heideggerį šįkart palikime už skliaustelių) yra valstietiškos dalykine to žodžio reikšme pasaulėjautos manifestacija, ką apie tai mano patys valstiečiai, – nepraleisiu progos čia to paklausti.

Labai trumpai tariant, suvedant niuansuotus filosofo pamąstymus į tam tikras formules (tai darau specialiai drauge kviesdamas skaitytoją pasinerti į neaprėpiamą, nesuvedamą į jokias schemas paties A.Šliogerio tekstų žodžių spalvų jūrą), galima būti teigti, jog lietuvių filosofas priešpastato filosofijos tradicijos „mąstau“ perspektyvai su išgalvotais, racionaliai sukonstruotais fantomais, minties robotais „matau“ orientaciją į gyvus, jusliškai apčiuopiamus, nesužmogintos gamtos, pritrenkiančios laukiniu grožiu, daiktus. Tokį perspektyvos permainymą filosofijoje A.Šliogeris pavadina filotopijos užgimimu arba valstietiškos regėsenos manifestacija, savotišku valstiečio likimo įcentrinimu. 

Filotopas – tai mylintis vietą (topą), o ne kažkokią mistinių ūkų išmintį žmogus. Tačiau pabandykime įsivaizduoti – kaip valstietis pasitiks nesužmogintos laukinės gamtos antplūdį, grasinantį užgožti jo rūpesčiu, kantriu darbu išpuoselėtą, kultivuojamą kosmosą, įdirbimą lauką? Be abejo dažniausiai kaip piktžolę, kurią greitai norės pašalinti, – taigi net gamtos savaiminis grožis, – piktžolė gali būti apsipylusi nuostabiausiais žiedais, – čia nelaikomas jau tokia didele vertybe kaip to galėtų tikėtis nesuinteresuotas estetas. Todėl jeigu man būtų leista spręsti, A.Šliogerio filosofijos manifestacijų pasaulėjautiniu atsparos tašku pavadinčiau klajojančio po apylinkes gyvulių augintojo arba, dar arčiau tiesos, medžiotojo pasiją. Taigi, gal ir neatsitiktinai garsiausias lietuvių filosofas mūsų padangėje išgarsėjo dar ir kaip pabandęs nušauti visus pasiklydusius ryto ūkanose saulėlydžius fotografas.

                                                                      II

Kas nėra girdėjęs apie tai, kokia svarbi žydų tautos gyvastingumo palaikymui buvo ir yra pažadėtosios žemės vizija. Tačiau štai žinomas žydų tautybės lietuviškos viešosios erdvės polemistas Arkadijus Vinokuras sako, kad jeigu Lietuva nebūtų Europos sąjungos dalis, ji būtų tik žemės gabalas.

Kaip pasirodė bent man, žodis „gabalas“ čia yra ištarimas su pabrėžtinai  niekinančia intonacija ir neslepiamu pasidygėjimu. Kodėl mums užgauna ausį tokia intonacija, kalbant apie žemę? Gal iš tiesų žemė yra tik žemėlapyje pažymima teritorija, o visus savo turtus mes nešiojamės su savimi, savo vidujybės gelmėse?

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Yra vienas neįtikėtinai įstabus filosofinės minties raiškos pasažas, be galo įdomi aplinkybė, kuri, švelniai tariant, nepelnytai užmirštama, o, tikrą tiesą pasakius, taip ir nesudomino filosofinės minties tyrinėtojų per prabėgusių amžių krūvą. Turiu čia galvoje tą aplinkybę, kad filosofijos atsiradimo pradžioje senovės Graikijoje, keliant klausimą, kas yra tas visą tikrovės įvairovę vienijantis pradas (gr. arche), buvo nurodoma tai ta, tai kita gamtos stichija, tiksliau tariant, trys sekoje iš keturių, tokiomis stichijomis vadintinų, t. y. vanduo, oras, ugnis, bet niekados šiame kontekste neminima ketvirtoji iš jų, būtent žmogui labiausiai betarpiška, t. y. žemė.

Tokia nuostaba dar padidėja, pagaliau užgniaužia kvapą, kai pagalvojus pastebi, kad čia iš tiesų buvo keliamas klausimas – kas yra tas visuotinis pradas, iš kurio visa prasideda ir į kurį visa sugrįžta, kas yra motininės visa ko įsčios? Taip keliant klausimą, atrodytų žemės vaizdinys čia prašosi pats savaime, tačiau filosofijos tradicijos pradininkai, kaip matome, išvengė tokios pagundos, pateikdami šiandien mums šypseną keliantį pasakojimą apie, tarkime, oro tirštėjimo ir retėjimo mechaniką arba ugnies kelią žemyn bei aukštyn kaip vienovės įvairovėje pagrindą.

Negatyvus faktas kartais būna daug sakantis, labiau bylojantis nei visi pozityvūs įvardijimai. Kai nuostaba įsišaknija, šis negatyvus faktas, t. y. žemės vaizdinio užblokavimas pirmosiose antikos filosofijos mokyklose, plėtojant arche teoriją, gali būti aiškinamas taip, kad pirmieji filosofai siekė nurodyti į beformę pirmapradę medžiagą kaip pradžios prielaidą ir išliekantį įvairovėje vienovės pagrindą, kai savo ruožtu pirmapradė pirmųjų filosofų intuicija ne be pagrindo pakuždėjo teisingą išvada, kad žemė nėra medžiaga įprasta to žodžio reikšme. Jeigu čia naudosimės antikos filosofijos vėliau pateikta fundamentine perskyra į medžiagą ir formą, tai, regis, esame įgalioti teigti, kad žemė yra formuojančioji galia, yra formos stichija, yra formų forma.

Visa, kas gimsta iš žemės, yra uždara forma pasaulio atvirume, taip ar kitaip organizuota struktūra, ar kalbėtume apie tokią priešistorinę gyvybės formą kaip dinozauro šiurpi faktūra, ar, tarkime, apie šiandien našiausią rapsų kultūros veislę išpuoselėtame valstiečio ūkyje. Žemė yra formos matrica, nežiūrint to, kad žemę galima apčiuopti ne tik figūrine to žodžio reikšme, bet ir pačiupinėti pirštais arba net užuosti, ypač tada, kai pavasarį išvežamas į laukus toks žemės kvapo E stiprintuvas kaip mėšlas, – kita vertus, yra žinomi atvejai, kai žemė buvo ragaujama.

Žemė reiškiasi rūšimis, kažką čia atpažįstame kaip tikrovės fenomeną, neigdami „neatpažinto objekto“ tikroviškumą, tik tada, kai šitokį „kažką“ galime priskirti tai ar kitai rūšiai. Vėl prisiminkime, kad žemė nėra tokia įsivaizduojamos būties išankstinė prielaida arba likutis kaip analitiniame skaidyme išgryninta medžiaga, bet nuo pat pradžios yra spinduliuojantis atvirumu pačios būties centras, formų forma, Formos fiesta…

Traktorius Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žemė nėra visatos centras astronomine to žodžio reikšme, bet kaip formų forma yra būties centras. Kita vertus, po tokių pasiaiškinimų galime grįžti prie anksčiau iškelto klausimo – kodėl valstiečio darbas, valstietiška rimtis ir rūpestis filosofijoje, o taip pat ir poetinio įkvėpimo paieškose neretai yra traktuojamas kaip sektinas pavyzdys. Dar kartą atkreipsiu dėmesį, kad orientacija į tokį pavyzdį minėtais atvejais neturi nieko bendro su sentimentaliu pseudoliaudiškumu ar panašiais folkloriniais įtūpstais.

Atsakymas į šį klausimą, kaip atrodo, yra paprastas, net visiškai banalus, nors, tikėkimės, paprastumas šiuo atveju neužginčija atsakymo pagrįstumo. Čia jau išties nujaučiame kažką apie tai, kad poetinės sakmės žodis, o taip pat turininga mintis yra organizuotos formos, o valstiečio rūpesčio pavyzdys orientuoja į sektiną formos organiškumo idealą, – tarkime, tai ir yra ta kelrodė žvaigždė, kuri padeda nepasiklysti kūrybos užgaidų miražuose ir išvengti pačios žmogaus prigimties kaprizingumo žabangų. Iš tiesų, filosofas paklūsta likimo dėsniui lygiai taip pat kaip valstietiško rūpesčio matas yra pati žemė.

Pabandykime prisiminti, kad, regis, nėra labiau intensyvaus tuštumos pojūčio kaip tas nejaukumas, kurį sukelia nudrengtų vėlyvo rudenio arimų vaizdinys, nurinkus derlių. Tačiau žiū: jau pirmas ankstyvo pavasario vėjelio dvelksmas nuo pailsėjusių arimų yra audrinanti užuomina apie stosiančią pilnatvę, pumpuruojančios laimės pažadas. 

                                                                        III

Ar valstietis privalo būti išsilavinusiu žmogumi, kitas klausimas – kaip dera žemdirbiškos misijos įsisąmoninimas su užduotimi įgyti pagilintą žinojimą ir išsilavinimą, orientuojantis ne tik į savo profesijos, bet ir bendrųjų kultūros prieštarų supratimą.

Kažkada esu viešai spėliojęs apie tai, jog, kaip atrodo, M.Heideggerio vizijų netramdomo eskalavimo, tarkime, laisvo įsisiautėjimo rezultatas būtų utopinis universitetas kviečių lauke. Utopiniu tokio universiteto vaizdinį vadinu dėl to, jog universitetai paprastai įsikuria miestų gatvių sankryžose, tarp miesto bokštų, šiandien plėtoja savo veiklą netoli didžiųjų prekybos centrų, patys neretai tapdami didesniais ar mažesniais žinių prekybos centrais. Iš tiesų, mutuojant universiteto idėjai Lisabonos strategijos nubrėžta veiklos sutirštintos komercializcijos linkme, universitetai vis dažniau paverčiami univermagų padaliniais, intensyviosios prekybos taškais, žinių rinkos verslo pavyzdinėmis įmonėmis.

Gandrai. Slaptai.lt nuotr.

Šiaip ar taip, universiteto pastatų kontūrai nuo seno yra svarbus urbanistinio peizažo faktorius. Tačiau, žinia, neretai gyvenimas pralenkia didžiausias svajones, – o gi leiskite priminti, kad Noreikiškėse ilgą laiką gyvavo universitetas tarp dirbamos žemės plotų, kai iš auditorijos gali įžengti tiesiog į derliaus paslaptį brandinančius dirvonus, kai prieš akis už auditorijos langų atsiveria ne šiaip aplinka, užstatytas ar neužstatytas žemės plotas, bet žemės kaip erotinio pačia intensyviausia to žodžio reikšme vaizdinio manifestacija, kaip būties pažado betarpiškumas. Kitas dalykas, jog neseniai šis universitetas patapo VDU padaliniu, pasivadindamas VDU Žemės ūkio akademija.

Lietuvos universitetų susijungimai ir išsiskyrimai, pavadinimų pakeitimai yra ne taip jau retas dalykas mūsų padangėje, tokie pasikeitimai yra  vienaip ar kitaip motyvuoti, atsižvelgiant į naujas realijas. Tačiau, kaip jau sakiau, šįkart mus domina ne vadybinė išmintis ar „gudrūs ėjimai“, o utopijos žanro plėtotė. Gi leiskime utopijai skleistis laisvai, nevaržykime savęs svajodami, taip ir patys galėsime žengti į priekį, nes priešingu atveju, kai utopija paverčiama dalykiniu žinojimu ar – neduokDie! – mokslu (mokslinio komunizmo pavyzdys), neretai sukuriami nereikalingi prievartos mechanizmai. Savo ruožtu žiūrint iš utopijos taško, Žemės pavadinimas mūsų įsivaizduojam universitetui ar akademijai tiktų labiau nei sustingusi nuoroda į pirminį profilį, kaip šiuo atveju, pasivadinant Žemės ūkio akademija.

Utopisto požiūriu, pavadinimas „Žemės universitetas“ yra geriausias iš galimų. Jeigu iš tiesų pavadinimai turi tokią didelę reikšmę, kaip esame linkę manyti, toks pavadinimas iš karto leistų užimti privilegijuotą padėtį, orientuotų į misijos įsisąmoninimą ne kokia nors biurokratine formuliarų pildymo prasme, o kaip tik būties intuicijos pagavos linkme.

Ta pačia proga būtina pastebėti, jog žemė nėra tik ūkinės eksploatacijos ir manipuliacijos objektas, svarbu ją įvertinti taip pat kaip gyvosios išminties, jeigu norite, drauge kaip humanitarinio žinojimo šaltinį.

Žemės prasmėvaizdis, kaip būtų pravartu suprasti, turi humanitarinį parametrą, taigi Žemės universitetas ar akademija įpareigotų įgyti ne tik tam tikrą išsimokslinimą ir profesijos kompetencijas, bet ir išsilavinimą, – leiskite priminti, jog žodis „išsilavinimas“ žymi ne ką kitą, o humanitarinį žinojimą. Tokiame universitete šalia agronomijos ir panašių disciplinų ne mažesnis dėmesys  turėtų būtų skiriamas filosofijos studijoms, etnologijos tyrinėjimams, tautos teorijos plėtotei.

                                                                       IV

                                                          baigės žiogų koncertas

                                                          išsiskirstė nereiklūs žiūrovai

                                                          suprunkštęs po to nusižiovavo

                                                          pro atvarą sartis

 

                                                           dilo kaimas seniai užrašytas

                                                            pradanginto mėnulio raštu

                                                           kolei kaupės drėgmė pro kraštus

                                                            į kanopos jau paliktą pėdą

                                                            ir atstumams rūke taip pakitus

                                                            buvo vėl nesmagu ir gėda

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Keisti (o gal pavojingi?) dalykai dedasi Lietuvoje. Atsiranda vis daugiau tokių, kurie, dangstydamiesi „kita nuomone“ ir mūsų valstybės tolerancija demokratijos iškovojimams, buriasi į susivienijimus, marginalines grupeles, griaunančias susiformavusias tautines vertybes ir graužiančias valstybingumo pamatus. Prie jų jungiasi net tie, kuriems, atrodytų, Lietuvoje tik gulbės pieno tetrūksta…

Iš kokių ėdžių maitinasi „tituškos“?

Klaipėdos apylinkės teismas trečiadienį, kovo 27 d., turėtų skelbti sprendimą Viačeslavo Titovo byloje. Prieš teismą jis stojo antradienį, posėdyje taip pat dalyvavo žinomas istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas, parašęs knygą „Aš esu Vanagas“, ir politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius. V. Titovas pateikti parodymus žodžiu atsisakė, mat, jie gali neatitikti Rusijos ambasados instrukcijų. Jam pateiktus kaltinimus jis vadina politiniu persekiojimu.

Prokuroras teigia, kad V. Titovas, menkindamas partizanų vadą ir skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, veikė sistemingai. Byloje inkriminuotos penkios nusikalstamos veikos, o padarytų veiksmų – apie 20. „Kaltinimai pakankamai dideli. Buvo naudojama neapykanta, žeminanti kalba, neva tai Lietuvoje gyvuoja nacistinės partijos. Paprastai kalbant, teigiama, kad kas Titovo nepalaiko, tie yra tarsi fašistai“, – žurnalistams sakė prokuroras Simonas Genys.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.

Tai, kad kaltinamasis nesiteikia teismui atsakyti į kaltinimus žodžiu, čia pat, salėje, rodo, jog šis politikas bijo liudininkų ir specialistų argumentų ir slapstosi nuo teisingumo rašydamas įvairius paskvilius apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Šįkart jis naudojasi politiniu skydu: mat, su kitu visuomeninio rinkimų komiteto „Titov ir teisingumas“ nariu gavo vietą naujai išrinktoje Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje. Bolotiruodamasis į mero postą jis tebuvo ketvirtas, nors surinko nemažai – apie 7 proc. rinkėjų balsų.  

Žinoma, Klaipėda jau nuo sovietinių laikų yra SSRS karinio komplekso citadelė, ir šiandien daug buvusių kariškių bei prie jų prisišliejusių visuomenininkų yra išnaudojami Rusijos dezinformacijos mašina, kuri sėja nepasitikėjimą Lietuvos istorine išsivadavimo iš okupacijos kova ir niekina jos didvyrius. Dienraštis „Klaipėda“ stebisi, kaip V. Titovas su savo keturių asmenų šeima sugeba išgyventi už jo deklaruojamus 169 eurus… Žemiau skurdo ribos esą gyvena ir dar du trečdaliai jo kolegų iš Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus.

Laikraštis rašo, kad kai kurie jų yra aktyvūs Rusijos ambasados renginių lankytojai. A. Anušauskas teigia, kad „tarp Lietuvos rusų sąjungos kandidatų į Klaipėdos miesto tarybą buvo atstovų iš Antihitlerinės koalicijos šalių Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijos, iš Rusijos piliečių asociacijos Klaipėdoje, iš Perelozų sentikių religinės bendruomenės, iš Baltijos jaunimo asociacijos „Juvenis”. Visos šios bendruomenės gauna pinigus iš Rusijos ambasados. Renginių biudžetai neskelbiami. Pasikėliau Rusijos valstybės kontrolės ataskaitą, kurioje revizuotas fondas, finansuojantis tėvynainių „veiklą” užsienyje. Ten jie tiesiai šviesiai rašo – nėra kontrolės, nėra apskaitos, nėra viešumo, skaidrumo ir informacijos“.

Kitaip sakant, savo vietininkus Klaipėdoje sočiai maitina Kremliaus propagandistai. Tai informacinio karo prieš nepriklausimą Lietuvą dalis.

Zurofiada tęsiasi…

Kovo 27 d. sulaukėme ir kito su šia byla susijusio sprendimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė sprendimą dėl Granto Arthuro Gochino skundo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Jis atmetė skundą, kuriuo centras ragintas pakeisti istorinę išvadą į tokią, kad tarpukario karininkas kolaboravo su naciais.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Pernai Kalifornijoje gyvenantis Lietuvos pilietis G.A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC naujai, išsamiai, nešališkai, nepiktnaudžiaujant valdžia, susipažinti su jo pateikta 69 puslapių „Užklausa dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos“ ir jos prieduose esančius dokumentus.

Jis tikėjosi, kad Centras pakeis savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, kad būtų aišku, jog J.Noreika nelaikytinas didvyriu. J.Noreikos aukų giminaitį G.A.Gochiną žeidžia J.Noreikai skirti paminklai, paminklinės lentos, gatvių ir mokyklos pavadinimai.

JAV ir britų žiniasklaidoje pasirodė tariamos J. Noreikos anūkės Silvia Foti pritarimas G.A.Gochino užklausai. Laikraštyje „Chicago Tribune“, BBC laidoje, WiKIPEDIA portale pasirodė žinučių, kad J. Noreika dalyvavęs holokauste ir pats šaudęs žydus. 58 metų mokytoja ir žurnalistė, gimusi ir augusi „lietuviškame“ Čikagos priemiestyje, savo tyrimą paskelbė knygoje „Tiesos beieškant“ („In search of the truth“). Tyrime ji pritaria G.A.Gochino skundui prieš LGGRTC ir aiškina, esą S. Foti motina pasakojusi, kad J. Noreika-Generolas Vėtra gyręsis, jog šaudęs žydus.

Įtakingų E. Zurofo veikėjų pastangomis šie liudijimai išplito po visą pasaulį. Jie surado pritarimo ir Lietuvoje. Prie kaltinimų Genocido tyrimo centrui prisijungė ir publicistas, politikos veikėjas Arkadijus Vinokuras, DELFI paskelbęs straipsnį „„Genocido centras gina netiesą. Kodėl?”

Kaip jam atsakydamas rašo Šarūnas Mažeika, be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų jame yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, nagrinėjusį G. A.Gochino skundą prieš centrą.

Melas nesiliauja net po teismo sprendimo. Štai kovo 28 d. G.A.Gochino užklausos autorius, filosofas dr. Andrius Kulikauskas „kviečia visus į renginį susipažinti su teismo nuosprendžiu ir plačiau aptarti, kaip mums įvairiai atsakyti už Lietuvą“. Jis papasakos, kaip „kapitono J. Noreikos legenda išaugo ir kaip ji sunyko“.

Organizuotas puolimas prieš pokario kovotojus, tapusius laisvės kovų prieš nacių ir sovietų okupantus didvyriais nesiliauja, į šį propagandinį frontą metamos didžiulės, gerai finansuojamos pajėgos, kuriose šmėkščioja ir lietuvių menininkai, ir politikos veikėjai, o prie jų netiesiogiai prisideda ir įvairių nacionalinių komisijų nariai.

Tikėtina, kad tokios pastangos prieis liepto galą, kaip pelnyto atpildo šiomis dienomis sulaukė šešios dešimtys Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų.

2019.03.27; 20:14

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Jau metus laiko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) sulaukia nuožmaus reikalavimo sudėtingą ir skausmingą Lietuvos istoriją vertinti ne pagal istoriografijoje priimtus metodus, ne pagal istorinius faktus, bet pagal atskirų asmenų norus.

Šis spaudimas pasireiškia dešimtimis skundų įvairioms valstybės institucijoms, redakcijoms, užverčiant Centrą paklausimais, viešoje erdvėje, taip pat ir tarptautinėje, skleidžiant netiesą apie Centrą, Lietuvą, istorinius veikėjus, šmeižiant bei atvirai grasinant sunaikinti Centrą arba pakeisti jo vadovybę. Vienas iš tokių netiesos skleidimo atvejų baigėsi tuo, kad pernai minint Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines jo gimimo vietoje, New Britaine (JAV), buvo nelauktai atsisakyta ilgai siekto susitarimo pastatyti partizanų vadui Centro pagamintą paminklą.

Centras ne kartą kantriai ir išsamiai aiškino savo tyrimų rezultatus, bandydamas šį puolimą paversti civilizuotu istoriniu dialogu, būdingu Vakarų demokratijoms, tačiau JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. A. Gochino sukurtas judėjimas remiasi principu, kad daug kartų pakartota netiesa galiausiai bus priimta už tiesą, o teiginiai, iš esmės prieštaraujantys tarptautinėje istoriografijoje pripažintiems faktams (pvz. kad neva ne vokiečiai, o lietuviai sumąstė ir pradėjo Holokaustą), taps moksliniu pagrindu.      

Vienas iš tokių necivilizuoto spaudimo pavyzdžių yra Arkadijaus Vinokuro straipsnis „Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“ (DELFI, 2019-03-07), kuriame be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų Centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, šiuo metu nagrinėjantį G.A. Gochino skundą prieš Centrą. Centras  laikosi principo, kad teismo proceso metu diskusijos ir argumentai ginčijamu klausimu turi būti išsakomi teismo salėje, o ne žiniasklaidoje, todėl savo nuomonę apie Centrui metamus kaltinimus dėl tyrimo Jono Noreikos-Generolo Vėtros atžvilgiu atsakys tik teismui priėmus sprendimą. Tačiau į kitą neteisingą kaltinimą, pareikštą A. Vinokuro straipsnyje ir ne kartą minėtą G. A. Gochino ir jo advokato raštuose valstybinėms institucijoms, būtina sureaguoti dabar.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tai kaltinimas, neva Centras „savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“ (G.A. Gochino ir A. Vinokuro leksika), teigdamas, jog Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio veikla 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos. Nepaisydami istorinių dokumentų ir daugkartinių Centro argumentų, jo priešininkai užsispyrusiai teigia savo: neva J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos tyrimas buvo nutrauktas dėl jo mirties, todėl neva jis nereabilituotas ir neva Centras “sąmoningai meluoja”.

Šis istorinis faktas (ir tokios netiesos paneigimas) yra labai svarbus Lietuvai, nes tiek nacių, tiek komunistų režimų bandymai vokiečių nusikaltimus suversti lietuviams, o Lietuvos Laikinąją Vyriausybę paversti atsakingą už Holokaustą Lietuvoje, nuolat įvairiais lygiais tebekartojami ir šiandien.

Todėl Centras dar kartą viešai akcentuoja: dėl šių kaltinimų 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo tirta Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio ir šios vyriausybės vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio veikla ir po išsamaus tyrimo jie buvo reabilituoti (išbraukti iš įtariamųjų sąrašo), nes jų veikloje nebuvo rasta nusikaltimo įrodymų. Tai akivaizdžiai liudija šie JAV institucijų dokumentai. 

XXX

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

 

JAV Atstovų rūmų Teismų Komitetas

Vašingtonas, KOLUMBIJOS APYGARDA 20515

JAV Kongreso Atstovų rūmų pastatas (2429 Rayburn House Office Building)

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda 20515

1975 m. sausio 13 d.

DEVYNIASDEŠIMT TREČIASIS KONGRESAS

IMIGRACIJOS, PILIETYBĖS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS PAKOMITETIS

DŽOŠUA EILBERGAS (JOSHUA EILBERG), JAV Atstovų rūmų narys nuo PENSILVANIJOS valstijos, PIRMININKAS

DŽEROMAS P. VALDY (JEROME P. WALDIE), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

VALTERIS FLAUERSAS (WALTER FLOWERS), nuo ALIASKOS VALSTIJOS

DŽONAS F. SEIBERLINGAS (JOHN F. SEIBERLING), nuo OHAJO VALSTIJOS

ELIZABETĖ HOLTZMAN (ELIZABETH HOLTZMAN), nuo NIUJORKO VALSTIJOS

VILJAMAS J. KYTINGAS (WILLIAM J. KEATING), nuo OHAJO VALSTIJOS

TOMAS REILSBEKAS (TOM RAILSBACK), nuo ILINOJAUS VALSTIJOS

ČARLZAS R. VIGINSAS (CHARLES R. WIGGINS), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

HAMILTONAS FIŠAS, JAUNESNYSIS (HAMILTON FISH, JR.) nuo NIUJORKO VALSTIJOS

GARNERIS J. KLAINAS (GARNER J. CLINE), PATARĖJAS TEISĖS KLAUSIMAIS

ARTURAS P.ENDRESAS, JAUNESNYSIS (ARTHUR P. ENDRES, JR.) PATARĖJO PADĖJĖJAS

DONALDAS G. BENAS (DONALD G. BENN) PIRMASIS PATARĖJO PADĖJĖJAS

FRANSIS F. KRISTI (FRANCES F. CHRISTY), TEISĖS AKTŲ ANALITIKAS

 

Stanislovui A.Gečiui (Mr. Stanley A. Gecys)

JAV lietuvių bendruomenės (Lithuanian-American Community, Inc.)

Vykdomajam viceprezidentui

1004 Robinson Building

42 South 15th Street

Filadelfija, Pensilvanijos valstija 19102

Gerb. p. Gečy,

Siunčiame iš Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos gauto rašto kopiją, kurioje teigiama, jog Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio pavardės pašalintos iš JAV gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo; šių asmenų atžvilgiu vykdytas tyrimas sustabdytas.

Toks sprendimas pagrįstas tuo, jog Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.

Tikiu, jog šis dokumentas pasitarnaus palengvinant spaudimo ir nevilties naštą, tekusią minėtiems asmenims ir jų draugams ryšium su jiems mestais kaltinimais.

Su geriausiais linkėjimais,

Pagarbiai

DŽOŠUA EILBERGAS /parašas/

XXX

JUNGTINIŲ VALSTIJŲ TEISINGUMO DEPARTAMENTAS

IMIGRACIJOS IR NATŪRALIZACIJOS TARNYBA

VAŠINGTONAS, KOLUMBIJOS APYGARDA, 20536

 

PRAŠOME ATSAKYMĄ PERSIŲSTI IR NURODYTI ŠIOS BYLOS NR. CO 703.951

Gerb. pirmininke Eilbergai,

Patvirtinu, jog gavau Jūsų  1974 m. gruodžio 20 d. laišką, kuriame prašoma pateikti bendradarbiavimu su naciais įtariamų Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio atžvilgiu šios Tarnybos vykdyto tyrimo ataskaitą. Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už  Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu.

Siekdamas Jums reikalingą informaciją pateikti aiškiai, kompaktiškai ir racionaliai, išvardiju pridedamų, su šiomis bylomis susijusių, dokumentų kopijų pavadinimus:

1.Informacinis dokumentas apie Joną Šlepetį.

2.Informacinis dokumentas apie Juozą Brazaitį.

3.Spausdintos medžiagos apie p. Brazaitį kopija. Medžiaga publikuota 1958 m. Juozo Kapočiaus leidyklos išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (anglų kalba), atspausdintoje spaustuvėje Lithuanian Encyclopedia Press, Inc., veikusioje Bostone, Masačiusetso valstija.

4.Dokumentas, sudarytas kiekvienai iš minėtų asmenų bylų atskirai, kuriame išvardyti subjektai, į kuriuos buvo kreiptasi vykdant minėtą tyrimą: karo dokumentų saugojimo centrai, organizacijos, pavieniai asmenys, Vokietijos prokurorai, žurnalistai ir kiti karo nusikaltimų sferoje pripažinti ekspertai.

Be to, kas paminėta pradžioje, buvo susisiekta su maždaug keturiasdešimt (40) galimų informacijos šaltinių Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nė iš vieno šių šaltinių nebuvo išgauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos. P. Šlepetys savo valia atvyko pas Tarnybos pareigūnus ir, patvirtinęs savo liudijimą priesaika, nuodugniai apibūdino savo buvusią tarnybą Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje bei su ja susijusius savo veiksmus. P. Šlepetys kategoriškai neigė kaltinimų tikrumą. Bandant išgauti panašų liudijimą iš p. Brazaičio, sužinota, jog pastaruoju metu šis asmuo buvo patyręs ketvirtą širdies smūgį ir buvo gydomas ligoninėje. P. Brazaičio gydytojas teigė, jog jo paciento prognozė nepalanki, gydytojas negalėjo pasakyti už kiek laiko būtų galima apklausti p. Brazaitį nepadarant žalos jo būklei.

Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus (žr. aukščiau) patvirtinančių įrodymų. Todėl komitetas mano, jog, nesant priešingai tvirtinančios informacijos, tolimesnis tyrimas tampa nereikalingas.

Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti. Nepaisant to kas atlikta, nagrinėjant tokio tipo bylas, yra įprasta, atsiradus naujiems informacijos šaltiniams, juos užklausti dėl tapatybės nustatymo ir įrodomąją vertę turinčios informacijos gavimo. Jei, vykdant tokią procedūrą, reikšmingi duomenys aptinkami, tyrimo veiksmai atnaujinami siekiant tų pačių tikslų.

Tikimės, jog aukščiau pateikta informacija buvo naudinga ir Jums pagelbėjo.

Pagarbiai,

Įgaliotasis komiteto narys

Leonardas F. Čapmanas, Jaunesnysis (Leonard F. Chapman, Jr.)/parašas/

XXX

Gerbiamam Džošua Eilbergui

Atstovų rūmai

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda, 20515

Priedai

BYLOJE REGISTRUOJAMAS DOKUMENTAS

byla:  BRAZAITIS,     Juozas           A8 222 100

Siekiant informacijos aukščiau nurodytu klausimu, buvo susiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais. Šiai dienai nebuvo gauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos nė iš vieno tų šaltinių.

1-Žydų geto kovotojų, stovyklų kalinių ir nacių aukų Amerikos federacija, 505 Penktoji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

2-Žydų kultūros klubai ir draugijos, 1133 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

3-Morning freiheit, redaktorius Chaimas Suleris (Chaim Suller); 35 Rytų12-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

4-Jewish Currents, redaktorius Norisas Šapesas (Norris Schappes); 22 Rytų 17-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

5-Pasaulio žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

6-Amerikos žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

7-Rusijos žydų bendruomenės centras, 20 Vakarų 72-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

8-Sandoros sūnų (B‘naiB‘rith) lyga prieš šmeižtą, 315 Lexington Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

9-Žydų darbo komisija, 25 Rytų 78-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

10-Lenkijos žydų federacija, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

11-Komitetas prieš nacizmą ir antisemitizmą, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

12-Vienigosios restitucijos organizacija, 1241 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

13-Ukrainos naujienos, redaktorius Mikaelis Hanusiakas (Michael Hanusiak), 85 Rytų 4-oji Gatvė Niujorkas, Niujorko valstija

14-Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO, 86-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

15-Dorotė Rabinovič (Dorothy Rabbinovitz), reporterė, 55 Rytų 9-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

16-Fricas Veinšenkas (Frits Weinschenk), Vokietijos konsulato Niujorke konsulas, 630 5-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

1974 m. rugsėjo 23 d.,

Parengė /parašas//

XXX                                                                                                                                 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

17-Frederikas Alberti (Frederick Alberti), advokatas, 1180 6-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

18-Širlė Korman (Shirley Korman), ekspertė, 69-12 Exerter Gatvė, Kvinsas, Niujorkas

19-Čarlzas Alenas (Charles Allen), 175 Vakarų 79-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

20-Henrika Mitron (Henrika Mitron), stovyklą išgyvenusi kalinė, 65-39 171-oji Gatvė, Flašingas, Niujorkas

21-Elnaras Rauchas (Elnar Rauch), konsulas, Generalinis Vokietijos konsulatas, Niujorkas, Niujorko valstija

22-Deividas Trageris (David Trager), Jungtinių Valstijų prokuroras, Niujorko Rytų rajonas, Bruklinas, Niujorko valstija

23-Robertas Wolfe (Robert Wolfe), Trofėjinių dokumentų poskyris, Karinių archyvų skyrius, Nacionalinis archyvas, Niujorkas, Niujorko valstija

24-Rabinas Vornikas (Wornik), prezidentas, Safolko rabinų taryba, Rytų Nortporto žydų centras, Rytų Nortportas, Niujorkas

25-Leonardas Libermanas (Leonard Lieberman), Oklahoma Sitis, Žydų bendruomenės taryba, 1100 H. Dewy Gatvė, 103, Oklahoma Sitis, Oklahomos valstija

26-Natanas Lešolcas (Nathan Leshalc), Talsos Žydų bendruomenės taryba, 3314, Rytų 51-oji Gatvė, Ste T.,Talsa, Oklahomos valstija

27-Džordžas Voldas (George Wald), Mozės įstatymo kongregacija, 2300 Serra Bulvaras, Sakramento, Kalifornijos valstija

28-Rabinas Martinas Sandbergas (Martin Sandberg), Betelio (Beth-el) sinagoga, 903 Ponco de Leon, Santures, Puerto Rikas

29-Markas Solsotka (Mark Solsotka), Koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų bendrijos, Hartfortas, Konektikuto valstija

30-Savitarpio pagalba, 137 Wodbino Gatvė, Providencija, Rodo sala

31-LACR, 531 Pietų Plimuto teismas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Solo Godšteino (Sol Godštein) adresas

32-Janušo Korčako (Janusz Korgzak) namai, 2628 W. Touhy, Skokie, Ilinojaus valstija, Deivido Rozenscvaja (David Rosenswają) adresas

33-Naujųjų piliečių klubas, 6916 Algonquin, Čikaga, Ilinojaus valstija, Aleno Kredovo (Allen Kredow) adresas

34- Šalom (Shalom), 555 Vakarų Ruzveltas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Leo Seifmano (Leo Seifman) adresas

35-Jom ha-Šoa (Yomha Shoah) Holokausto memorialo programa, Bafalas, Niujorko valstija

36-IMA klubas, 69 Carpenter Aveniu, Bafalas, Niujorko valstija

37-Naujųjų amerikiečių organizacija, 5 Greenside Lane, Ročesteris, Niujorko valstija

38-Kol Izraelio fondas, Klivlendas, Ohajo valstija

39-Nacizmą išgyvenusieji žydai, 1580 Summit Road, Cincinatis, Ohajo valstija

40-Naujosios vilties sinagoga, 1625 Crest Hill, Roselawn, Cincinatis, Ohajo valstija

41-Bendžaminas Miuleris (Benjamin Muler), ekspertas, 3618 Castano, Deitonas, Ohajo valstija

42-Žydų bendruomenių tarpusavio santykių reikalų taryba, Sent Polas, Minesotos valstija

43-Žydų advokatų paslaugos, Niuarkas, Naujojo Džersio valstija

 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

44- Haris Feldmanas (Harry Feldman), ekspertas, 2616 Murray Aveniu, Pitsburgas, Pensilvanijos valstija

45-Išgyvenusieji nacių holokaustą, 1523 Joy Road, Detroitas, Mičigano valstija

46-Rabinas Haris Skai (Harry Sky), 400, Deering Aveniu, Portlandas, Meino valstija

47-Rabinas Aleksanderis (Alexander), B‘nai Emanuelio kongregacija, 3536 Travel Gatvė, San Franciskas, Kalifornijos valstija

48-Rabinas Traubas (Traub), Kongregacija Adath Izraelis, 1851, Noriega Gatvė San Franciskas, Kalifornijos valstija

49-Kongregacija B‘nai Izraelis, 1575 Annie Gatvė, Kolma, Kalifornijos valstija

50-Rabinas Cuche (Zucheu), 795, Carey Drive, San Leandras, Kalifornijos valstija

51-Amerikos žydų kongresas, 7803 Clayton Road, Kleitonas, Misūrio valstija

52-Žydų bendruomenių centrų asociacija, , 11001 Shuetz Road, Kreve Kueris, Misūrio valstija

53-B‘nai B‘rith draugija, 9378, Olive Bulvaras, Sent Luisas, Misūrio valstija

54-Sent Luiso žydų federacija, 611 Olive Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

55-Žydų bendruomenių taryba tarpusavio santykių reikalams, 722 Chestnut Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

56-Žydų įdarbinimo tarnyba, 1727 Lowst Aveniu, Sent Luisas, Misūrio valstija

57-Naujųjų amerikiečių klubas, 603 vakarų 86-oji Terasa, Kanzas Sitis, Misūrio valstija, Džeko Igielniko (Jack Igielnik) adresas

58-Naujojo gyvenimo asociacija, San Diegas, Kalifornijos valstija

59-Žydų bendruomenių centras, 2562 Balltown Road, Skenektadis, Niujorko valstija

60-Žydų šeimų tarnyba, 291, State Gatvė, Olbanis, Niujorko valstija

61-Naujųjų amerikiečių asociacija, 17 Silverbrook Road, Niutonas, Masačiusetso valstija

62-Simonas Vyzentalis (Simon Wiesenthal), Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Viena, Austrija

63-Ruta Kliuger (Ruth Kluger), rašytoja, Tel Avivas, Izraelis

64-Žydų geto kovotojų muziejus, Tel Avivas, Izraelis

65-Jad Vašem (Yad W‘shem) dokumentavimo centras, Jeruzalė, Izraelis

66-Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Liudviksburgas, Vokietija

67-Berlyno dokumentų centras, Vokietija

68-Dokumentų centras, Vysbadenas, Vokietija

69-Frankfurto, Hanoverio, Dortmundo, Hamburgo apygardos prokurorų įstaigos, Vokietija

70-Vynerio (Wiener) biblioteka, Londonas, Anglija

/parašas/

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2019.03.13; 06:00

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.

Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.

O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš  dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.

Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.

Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo” (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.

Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.

Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas

Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.

Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.

Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.

Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.

Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.

Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.

Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.

O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.

O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 18:45

Neseniai dienos šviesą išvydo istoriko, publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Ponia iš Venecijos tavernos“ („Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“). Tai – aktualus, reikšmingas veikalas tiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kuriems svarbu, kad mūsų praeitis būtų traktuojama objektyviai, be iškraipymų, nutylėjimų.

Knygos autorius Vidmantas Valiušaitis analizuoja, kodėl vis dar menkinamas nepaprastai svarbus Lietuvos įvykis – 1941-ųjų metų Birželio sukilimas. Išties smalsu žinoti: kodėl Birželio sukilėliams bandoma primesti kaltę dėl Holokausto, kodėl mūsų knygynuose karts nuo karto pasirodo tokie darbai kaip „Mūsiškiai“ arba „Mes nešaudėme“, kodėl mūsų teismams užtenka NKVD tardymo protokolų, kodėl kai kurie mūsų istorikai duomenų apie 1940 – 1941-uosius metus Lietuvoje neieško Vakarų archyvuose?

Slaptai.lt skelbia išsamų knygos autoriaus Vidmanto Valiušaičio komentarą. Dabar Jūsų dėmesiui – 2-oji dalis.

2018.06.24; 12:17

Neseniai dienos šviesą išvydo istoriko, publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Ponia iš Venecijos tavernos” („Mūsiškiai” ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje”). Tai – aktualus, reikšmingas veikalas tiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kuriems svarbu, kad mūsų praeitis būtų traktuojama objektyviai, be iškraipymų, nutylėjimų.

Knygos autorius Vidmantas Valiušaitis analizuoja, kodėl vis dar menkinamas nepaprastai svarbus Lietuvos įvykis – 1941-ųjų metų Birželio sukilimas. Išties smalsu žinoti: kodėl Birželio sukilėliams bandoma primesti kaltę dėl Holokausto, kodėl mūsų knygynuose karts nuo karto pasirodo tokie darbai kaip „Mūsiškiai” arba „Mes nešaudėme”, kodėl mūsų teismams užtenka NKVD tardymo protokolų, kodėl kai kurie mūsų istorikai duomenų apie 1940 – 1941-uosius metus Lietuvoje neieško Vakarų archyvuose?

Slaptai.lt skelbia išsamų knygos autoriaus Vidmanto Valiušaičio komentarą. Šiandien – 1-oji dalis.

2018.06.24; 10