Rinkimai. Balsuoti. Slaptai.lt nuotr.

Artėja eiliniai rinkimai, tuo pačiu prasideda taip vadinama priešrinkiminė “agitacija”, kurios kitaip kaip melagių lenktynėmis negalima pavadint. Niekada kandidatai neturėjo minties vykdyt tai, ką melagių lenktynėse pažadėjo, niekada to ir nevykdė. Kiekviena prie lovio besiveržianti partija samdo viešųjų ryšių bendroves, kurios pagal esamą ekonominę padėtį, žmonių požiūrius, nuotaikas ir viltis sukuria priešrinkiminę pasaką, kurią kandidatai pagal savo sugebėjimus, geriau ar blogiau išmokę, seka rinkėjams.

Meluoti ir pūsti miglą į akis taip pat reikia sugebėjimų. Todėl pripulti prie lovio daugiau galimybių turi įžūliau meluojantys, bet saldesni pasakoriai. Maži vaikai vakare renkasi, močiutė, senelis ar mama seks pasaką ir dar paprašo kokią. Prieš rinkimus viskas vyksta lygiai taip pat, tik su suaugusiais žmonėmis. Rinkėjai pasirenka kokios ir kieno sekamos nori pasakos. Patikliems geraširdžiams skirti skiedalai po pergalės iš karto užmirštami. Tada prasideda tikras darbas ir atstovavimas tiems, kurie padėjo pakliūti į valdžią ir tiems, iš kurių yra naudos. Eilinis rinkėjas su savo lūkesčiais į šį sarąšą nepakliūna, nes jis savo misiją eilinį kartą atliko ir iki kitų rinkimų nebereikalingas.

Būtų pusė bėdos, jeigu melagiai, pakliuvę į valdžią, turėtų kokią nors atsakomybę prieš apgautuosius, privalėtų pateikt savo darbų ataskaitą ar išvardyt, ką iš pažadų įvykdė. Tai į porinkimines pareigas nebeįeina. Negana to, dauguma į seimą pakliūna pagal partijų sąrašus ir savo niekšybes pridengia partijos ar frakcijos vardu. Asmeninės atsakomybės nėra. Partijos – tai visokiausių patamsių gaivalų, slidžių bestuburių, norinčių būti matomais, įtakingais, reikšmingais, turtingais, užuovėjos. Pažiūrėjus, kaip vyksta balsavimai seime, matyti, kad vietoj viso seimo užtektų kelių partijos sekretorių, ir rezultatas būtų tas pats. Eilinis partietis savo nuomonės negali turėt. Už jį galvoja kiti. Kada ranką kelt, kada ne, kada šaukt, kada tylėt ir kokią pasaką sekt, irgi sprendžia ne jis pats. Eilinio nario pareigos – elgtis taip, kaip liepta. Jeigu partietis žengs nors žingsnį į šalį nuo partijos linijos, bus išspirtas iš šlovingų gretų, o jo vietą užims lojalesnis veikėjas. Partija ir asmenybė – nesuderinami dalykai. Tad aplamai ar reikalinga ta bespalvė 141 vieneto masė, kai viską sprendžia keli partijos vadai ir juos valdantys, bet nesireklamuojantys turtuoliai?

Garsiakalbis. Slaptai.lt nuotrauka

Lengvų pinigų ištroškę garbėtroškos prieš rinkimus seka pasakas ir, padedami jėgų, turinčių įtaką žiniasklaidoje, niekšiškai manipuliuoja žmonėmis. Komunistų vartota frazė “liaudies masių valdymas” šiandienai tinka kaip niekad. Kryptingos informacijos pagalba rinkėjai paverčiami lengvai stumdoma mase ir patys rinkimai tapo viešų ryšių bendrovių šachmatų partija, kurioje, darant vieną ėjimą, galvojama apie tris į priekį.

Didžiausia viešųjų ryšių apgaulė įvykdyta per Visagino – Astravo referendumą. Apsisprendimo esmė buvo tokia: kas teritorijoje, kur uždarius seną elektrinę yra energijos deficitas, prekiaus elektra. Variantai tik du. Mes statom (už svetimus pinigus) Visagine AE, jeigu ne, rusai Astrave stato savo ir pardavinėja mums elektrą. Referendumo klausimas turėjo skambėt “už kurią elektrinę pasisakote…” ir duoti abu variantai. Visaginas ir Astravas. Bet viskas buvo suvelta taip, kad žmonės patys apiplėšė savo šalį, milijoninius pelnus, gerai apmokamas darbo vietas ir energetinę nepriklausomybę perleido kaimynams. O “žalieji” veikėjai agitacijoje pasitelkę antiatominę kortą ir žadėję Lietuvos energetinę nepriklausomybę išgelbėti šiaudais kūrenamomis jėgainėmis, po referendumo savo žalumą ir šiaudus pamiršo. Prieš atominę energetiką nusistačiusiems “žaliesiems” baisus buvo tik Visagino atomas. Sužlugdžius tautinį projektą, jie labai susirūpino Astravo elektrinės pelnais ir per pastaruosius metus nuo Visagino į Baltarusiją nutiesė naujas elektros linijas, Utenoje ir Visagine pastatė naujas transformatorines, suremontavo ir atnaujino Kruonio HAE (visa tai už mūsų pinigus), o dabar laukia Astravo starto. Paskutinis įsimintinas ir daug juoko sukėlęs manipuliacijų “liaudies masėmis” pavyzdys buvo Prezidento rinkimuose. Turėjau keletą pažįstamų, kurie melo kampanijos pradžioje pravardžiavo, šaipėsi iš Nausėdos. Bet viešų ryšių partija buvo sudėliota taip, kad visi mano pažįstami Nausėdos priešininkai patys nubalsavo už nekenčiamą bankininką.

Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Eidamas į rinkimus žmogelis tiki, kad jo balsas labai reikšmingas ir kažką lemia. Tai saviapgaulė. Rinkėjas reikalingas kaip dalyvavęs vienetas, o kas bus su jo balsu, ar bus suskaičiuotas, kam priskirtas, tik velniai težino. Lietuvoje aukštuose sluoksniuose klesti korupcija, kyšininkų nebaudžiamumas, “savų” dangstymas bet kokiais būdais. Turtuoliai įtakoja partijas, seimą ir teisėsaugą. Paviešintas atvejis, kai oligarcho pavaldinys lyg girtą vežiką vejojo aukščiausio teismo teisėją. Ir esant tokiai padėčiai, tikėti kad būtent rinkimų komisijose viskas skaidru, kad rinkimai sąžiningi ir teisingai skaičiuojami balsai, būtų naiviau negu naivu. Kokios yra “nepriklausomos” balsų skaičiavimo komisijos, pamačiau kai Utenoje kandidatavo Pinskuvienė. Įsibėgėjus melagių lenktynėms, visas miestas nusidažė raudonai. Šimtai jei ne tūkstančiai pinskuvienių su raudona kamizelka plevesavo ant stulpų ir karojo ant tvorų. O atėjus rinkimams, atvažiavus į savo apylinkę Vyžuonose balsuoti, visa “nepriklausoma” rinkimų komisija surinkta vien iš moterų, nuo galvos iki kojų buvo apsirėdžiusios raudonai. Sutapimas? Atsitiktinumas? Baikit, nemanau. Jeigu komisijos narės apsirengė taip, kaip buvo liepta, kas gali paneigti, kad balsų neskaičiavo taip “kaip reikia”.

Dar viena neleidžianti tikėti sąžiningais rinkimais aplinkybė – tai karas dėl vyriausiosios rinkimų komisijos vadovo kėdės. Kodėl partijos nagais ragais draskėsi, kad prastumtų savo kandidatą? Kuo būtent jų atstovai geresni už kitus? Partiniai kandidai buvo sąžiningiausi ir nuo nieko nepriklausomi? Abejoju. Žinant Lietuvos valdžios sugedimo laipsnį, vienintelė logiška išvada, kad ši vertinga kėdė leidžia įtakoti rinkimų baigtį.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Matant visa tai ir susiduriant su kitais, nepaminėtais manipuliavimo rinkėjais ir jų balsais faktais, vienintelis teisingas sprendimas – nebalsuot. Parodyt, kad gaujos pralobusių privatizuotojų ir juos aptarnaujančių partijų sukurta tik jiems patiems naudinga sistema, mūsų netenkina. Eiti į rinkimus – tai įdėtos pastangos ir sugaištas laikas. O čia, nieko nedarydami, galime pasiekti teigiamą rezultatą. Įspirti į sėdimają apkerpėjusiems politikams. Atkreipkit dėmesį dėl ko loviniai, nesvarbu kokios partinės priklausomybės, labiausiai susirūpinę – kad tik žmonės ateitų į rinkimus. Jeigu bus balsuotojų, toliau jie patys susitvarkys kaip reikia.

Tautiečiai, neikit į rinkimus. Nes eidami į rinkmus jūs pritariate esamai, per ilgai užsismirdėjusiai, tų pačių partinių gaujų valdymo sistemai. Boikuotuokim šitą besikartojantį ir mums jokios naudos neatnešantį cirką. Tik ignoravimu parodžius, kad tokie “išrinktieji” mums nereikalingi, galime priversti keistis užpelkėjusį seimą ir pasiekti teigiamų pokyčių.

2020.08.16; 16:23

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl užsieniečių teisinės padėties reguliavimo.
 
Tokį kreipimąsi paskatino šių metų kovo 2 d. įvykis Visagine, kur buvo užpulta ir sumušta Visagino „Verdenės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Atliekamo ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nusikaltimas įvykdytas tautinės neapykantos pagrindu už tai, kad ši mokytoja moko lietuvių kalbos.
 
Už tokį nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų. Įtariamasis yra Rusijos Federacijos pilietis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
 
L. Kasčiūnas teigia, kad pagal galiojantį įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, pabėgėlio statusas arba laikinoji apauga gali būti panaikinami užsieniečiams, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais tik dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tokie užsieniečiai taip pat gali būti išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija 10 metų laisvės atėmimo.
 
„Atsižvelgiant į tai, prašau Migracijos departamento įvertinti, kokios galiojančiame įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ numatytos sankcijos galėtų būti taikomos Rusijos Federacijos piliečiui, turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu teismas jį pripažintų kaltu dėl minėto smurtinio nusikaltimo įvykdymo. Taip pat prašau, pasitelkus kitų šalių patirtį ir išmoktas migracijos politikos pamokas, įvertinti galimybes ir argumentus sugriežtinti leidimo nuolat gyventi, pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo, užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus. Ekspertų teigimu, būtent perspektyva prarasti pabėgėlio statusą ir leidimą nuolat gyventi, o ne teismų bausmės yra geriausia prevencija galimai nusikalstamai imigrantų veikai. Tie, kurie atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką, privalo gerbti čia galiojančias elgesio normas ir įstatymus”, – kreipimąsi komentavo L. Kasčiūnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.09; 10:54

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Manau, kad išpuolį Visagine prieš lietuvių kalbos mokytoją žiniasklaida nutylės. Nebus diskusijų, reportažų, nuomonių sklaidos, o rusų tautybės jaunuolio byla nebus rezonansinė. Nes kitaip mus kaltins nacionalinės neapykantos kurstymu, netolerancija nacionalinėms mažumoms ir demokratijos stoka. Lietuva šito, gink Dieve, negali leisti.

Psichiškai nesveikas?

Tiesą sakant, Lietuvos TV, radijas, portalai ir kita žiniasklaida tik šykščiomis žinutėmis supažindino, kas įvyko Visagine – šiame, kaip anksčiau sakydavo, daugianacionaliniame energetikų mieste. Tik tiek, kad 1966 m. gimusią Visagino mokyklos lietuvių kalbos mokytoją patykojęs sumušė iš Sankt Peterburgo į Visaginą prieš keletą metų atvykęs gyventi 24 metų vyras. Jis pats save laiko „politiniu pabėgėliu“ ir nenorįs mokytis lietuvių kalbos.

Prokuroras Genadijus Jefimovas šio įvykio nelinkęs sureikšminti. Jaunuolis nelaikomas už grotų, prokurorui rūpestį kelia jo psichinė sveikata. Kitaip sakant, tai galimai nestabilios sveikatos jaunuolio chuliganiška veika, ir į ją negalima žiūrėti rimtai. Be to, mokytojai padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas.  Tai kas, kad atvykėlis niekina lietuvių kalbą, jos tyčia nesimoko, veltėdžiauja, rengia rasinius išpuolius, be to, savo vaizdo įrašų platformoje sukūręs begalę smurtą skatinančių „Youtube“ įrašų. Tikėtina, kad jis bus pripažintas nepakaltinamu ir jam bus pagrasinta piršteliu: daugiau taip nedaryk…

Esu toli nuo apibendrinimo, kad įvykį Visagine reiktų traktuoti kaip sąmoningą antilietuvišką išpuolį, inspiruotą iš šalies, arba kad jaunuolis kažkieno paveiktas. Tačiau taip pat nemanau, kad jį galima praleisti negirdomis ir nurašyti į eilines chuliganiškas veikas. Vis tik jauno nusikaltėlio motyvai yra aiškūs: nenoras mokytis lietuvių kalbos (nors pastaraisiais metais lankantis Visagine jau dažniau girdi kalbant lietuviškai), veltėdžiavimas, rasistinių nuotaikų skleidimas ir platinimas, agresija daugumos gyventojų atžvilgiu. Ar to maža?

Smogikų veisykla nuo jaunų dienų

Prieš ketverius metus VSD pateiktoje ataskaitoje buvo akcentuotas Maskvos dėmesys, nukreiptas į rusakalbių mokyklas, kuriose aktyviai veikia Rusijos tėvynainių draugijos. Grėsmių vertinime pabrėžiama, kad Visagine susiformavo komanda „Smogiamasis mirties batalionas“, kurią sudaro moksleiviai iš Visagino „Atgimimo“ ir „Verdenės“ gimnazijų bei „Gerosios vilties progimnazijos“. Visagino jaunimas dalyvavo Leningrado srityje vykusiame jaunųjų skautų sąskrydyje, kuriame paaugliai buvo apdorojami sovietų pergalės Antrajame pasauliniame kare (Maskva jį vadina „tėvynės“ karu) idėjomis.

Rusiška agresija

Anksčiau, prieš beveik 10 metų, tapo žinoma, kad, kaip rašė laikraštis „Respublika“, iškart po Ignalinos atominės uždarymo socialiai neapsaugotus, darbo netekusius visaginiečius ėmė atakuoti mieste įsisteigęs neaiškios ideologijos Visagino atgimimo judėjimas (VAJ), viliojantis į savo gretas žmones pigesniais produktais ir viešai per rusų ir lietuvių kalbomis leidžiamą laikraštėlį “Pravda Visaginasa” (“Visagino tiesa”), žeminantis Lietuvos valstybę. Štai citata iš “Pravda Visaginasa”: “Nepriklausomos” Lietuvos piliečiams norėčiau pasakyti: “Jei ne Lenkija, Lietuvoje būtų badas (rusiškame tekste – golodomor). Jei ne Rusija, Lietuva išmirtų iškart, o jei ne pigaus etilo spirito kontrabanda, lietuviai prasiblaivytų ir iškart išeitų iš proto išvydę Lietuvos realybę”. Laikraštėlyje šaipomasi iš Sausio 13-osios. Esą žmones apgavo, vežė į Vilnių, nes ten dešrelių pigiau davė. Tetrūksta tik vieno dalyko. Kad Rusija, išgirdusi “Pravda Visaginasa”, imtų ginti Lietuvoje vargstančių savo piliečių ir tautiečių teises.

Klaipėdoje – antilietuviškumo židinys

Tuomet buvęs VSD direktorius Zigmas Vaišvila pagrįstai tvirtino, kad saugumiečiai apie šį judėjimą žino, bet nieko nedaro. Iki šiol nežinoma, kokios organizacijos ir kokie jų smogikai veikia šiame mieste. Nesiimu spręsti, ar bus ištirta minėto jaunuolio priklausomybė ne tik nuo narkotikų, bet ir nuo tokių antilietuviškų organizacijų. Tačiau Visaginas turi kelti tam tikrą rūpestį mūsų institucijoms.

Kaip ir Klaipėda, kurioje vis labiau reiškiasi prorusiškos destruktyvios jėgos, mėginančios įtraukti ir kitas tautines bendruomenes į savo antivalstybinę veiklą. Čia nuolatinius ryšius su Rusijos konsulatu palaiko Seimo narė Irina Rozova, šiomis dienomis kilo naujas šnipinėjimo skandalas, kai Klaipėdos tarybos narė Ela Andrejeva įtarta keliais šnipinėjimo epizodais, tęisasi teisminis procesas dėl tarybos nario V. Titovo partizaninį judėjimą juodinančių žinių.

Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Pernai Slaptai.lt rašiau, kaip politikai uostamiestyje įpinami į rusų žvalgybos tinklą (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-politikai-ipinami-i-rusu-zvalgybos-tinkla-uostamiestyje/): „Klaipėdoje nuo seno buvo stipri sovietinė rezidentūra, o sovietiniai kariškiai net atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ilgai užėmė antivalstybines pozicijas. Prieš penkerius metus Klaipėdos krašto viešoji įstaiga „Būkime vieningi“ (ji iki šiol skleidžia Lietuvos interesams priešingą informaciją) išplatino interneto portalo avaaz.org kreipimąsi į Klaipėdos gyventojus, raginantį rinkti parašus, kad Klaipėdos kraštas būtų atplėštas nuo Lietuvos bei prijungtas prie Rusijos. Šis kraštas pasirinktas neatsitiktinai. Jame gyvena gana gausi rusų bendruomenė (iš didžiųjų miestų – antra vieta: 19,6 %), turinti daug ryšių su Rusijos Karaliaučiaus sritimi bei jaučianti nostalgiją sovietinei praeičiai.“

Provokacija Visagine nori nenori išeina iš įprasto chuliganizmo ar smurto rėmų. Manau, kad prokremliniai Rusijos portalai puls ginti 24-metį jaunuolį kaip lietuvių nacionalistų susidorojimo auką. Tai dar kartą patvirtins, kad šis išpuolis yra tautinių mažumų paniekos demonstracija Lietuvai ir joje nuo seno gyvenančiai lietuvių daugumai.

Ar ilgai juos toleruosime?

2020.03.05; 19:20

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau visai arti įspūdingas ir džiaugsmingas jubiliejus – 30 metų, kai Lietuvos Respublika atkūrė savo nepriklausomybę.

O po jo – mažas ir liūdnas: balandžio mėnesį sueis 5 metai, kai mirė vienas veikliausių atkurtosios nepriklausomybės architektų Romualdas Ozolas, žmogus, dėjęs Lietuvos valstybės pamatus. Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas, kaip trumpai jį apibūdina enciklopedijos. 

Mums, amžininkams, Romualdas Ozolas – aistringas, darbštuolis, netgi darboholikas. Ar Seimo posėdžių metu, ar konferencijose, sėdėdamas prezidiume, Romualdas vis rašydavo, rašydavo. O paskui, nutaręs, kad jau pakankamai sukaupta faktų ir įspūdžių – spausdino, spausdino… Knygą po knygos, straipsnį po straipsnio. Ir dar suspėdavo raginti, spausti kitus, kad rašytų.

Kai 2000 m. grįžau į Lietuvą iš Rusijos, iš Sankt Peterburgo, kur pragyvenau daugiau kaip 30 metų, Ozolas, prisipažinsiu, net įkyrėdavo, spausdamas rašyti ir mane. Prisiminimų knygą. Aš vangiai atsimušinėdavau: „Kam tai įdomu?“ O jis visada turėjo atsakymą: „Istorijai. Mūsų, valstybę atkuriančios tautos istorijai”.

Jam negana buvo to, kad būtent iš jo lengvos rankos aš iš paprastos žinučių, „informaškių” rašinėtojos ėmiausi sudėtingesnio komentatorės, apžvalgininkės žanro. Ir pradėjau jo „kūdikyje“ – „Atgimimo“ savaitraštyje…

Romualdas Ozolas mitinge. Slaptai.lt nuotr.

Ne, jam to buvo negana. O kai jau buvau beapsiprantanti su misija „rašyti istorijai”, R. Ozolo nebeliko. Bet prisiminimai liko…

Šiandien, Kovo 11-sios išvakarėse, man atrodo būsiant prasminga pasidalinti prisiminimais tos dienos, kuomet Ozolas apsisprendė „skelbti nepriklausomybę“ nebeatidėliojant.

Be abejo, jo  bendražygiai, kolegos, su kuriais Ozolas susitikdavo kur kas dažniau, nei su manimi, turi savo prisiminimus, susijusius su šituo istoriniu sprendimu, bet, manau, sudėjus mūsų prisiminimus į vieną atmintinės aplanką, gautųsi patraukli mozaika…

Beje, galiu priminti signataro Mečio Laurinkaus pastabą šia tema, kurią jis išsakė tuoj po R. Ozolo mirties: „Jis nuo pat pradžių buvo nepriklausomybės šalininkas, norėjo, kad ji būtų paskelbta kuo greičiau. Dėl šio požiūrio jis išsiskyrė – buvo labai radikalus, emocingai savo mintis gynė“.

Taigi, 1990 m. vasaris – kovas. Rinkimuose į XII-jo šaukimo LTSR Aukščiausiąją  Tarybą triuškinančią daugumą laimi Sąjūdžio kelti ar remiami deputatai. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) demokratinė visuomenė, kuriai jau priklausiau ir aš, su didžiuliu dėmesiu stebėjo viską, kas vyksta Lietuvoje. Informacijos perteikėjais buvome keletas ką tik atsikūrusios Leningrado Lietuvių kultūros draugijos narių. 

Niekas neabejojo, kad tokią stiprią daugumą Aukščiausioje Taryboje laimėjus Sąjūdžio žmonėms, Taryba imsis svarbių sprendimų, galinčių pakeisti ir Lietuvos, ir visos SSSR istorijos tėkmę. Todėl Leningrado Liaudies frontas komandiravo mane į tą sesiją, aprūpinęs pačiu moderniausiu tiems laikams diktofonu, kad įrašinėčiau kiekvieną žodį, kiekvieną pasisakymą… Užbėgdama pasakojimui už akių, turiu prisipažinti, kad kelias valandas aš tą ištikimai dariau – įrašinėjau. O paskui toptelėjo suvokimas: o ką iš tų kalbų supras mano draugai leningradiečiai? Juk jie lietuviškai nemoka, o aš vargu ar pajėgsiu viską versti į rusų kalbą. Tad įrašinėjimą nutraukiau…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi atvykau prie Aukščiausios Tarybos rūmų nurodytą dieną. Bet, pasirodė, jog posėdis nukeliamas kitai dienai. Deputatams buvo pasiūlyta pasidalinti grupelėmis ir vykti į Rytų Lietuvos miestus ir miestelius, kur Maskvos kurstomi lenkų ir rusų nacionalistai ėmė itin garsiai ir aršiai piktintis tais sprendimais, kuriuos, Sąjūdžio spaudžiama, priiminėjo dar LTSR Aukščiausioji taryba.

Kadangi aš tuomet dar labai mažai su kuo buvau pažįstama Sąjūdyje, ir, tuo labiau, AT, prisigretinau prie Halinos Kobeckaitės, kurią prisiminiau dar iš studijų laikų Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete: ji, kaip ir aš, studijavo lituanistiką, tik kitame kurse.

Halina kaip tik organizavo grupę, vyksiančią į lenkiškus rajonus. Bet čia, neprisimenu, kas, ar ji, ar Ozolas, pasiūlė man prisidėti prie grupės, vyksiančios į Sniečkų (dabartinį Visaginą), kur turėjo įvykti net trys susitikimai. Vienas – Atominės elektrinės direkcijoje, kitas – su elektrinės darbuotojais, ir trečias – su miesto bendruomene. Tad, Ozolo nuomone, aš, kaip lietuvaitė iš Rusijos, naudingesnė būčiau rusakalbių, nei lenkų auditorijoje.

Pasiūlymas buvo logiškas, ir aš sutikau.

Šviesiam Romualdo Ozolo atminimui Seime buvo surengta konferencija ir paroda. Slaptai.lt nuotr.

Mikroautobusėlyje, vykstančiame į Sniečkų, sėdėjo gal  7, gal 8 žmonės. Be Ozolo, aš pažinau tik žurnalistą Bernardą Šaknį, kuris jau buvo kalbinęs mane anksčiau, ir Alfonsą Macaitį, apie kurį daug skelbė anuometinė žiniasklaida. Mat, jis buvo žmogus, inicijavęs Lietuvos komunistinio jaunimo atsiskyrimą nuo motininės, visos SSSR  komjaunimo organizacijos, ir buvo tapęs  lietuviškosios atskalos pirmuoju sekretoriumi. Kitų nepažinojau, todėl, deja, ir neatsimenu. Nors tarp jų, atrodo, buvo tuometinis Zarasų Vykdomojo komiteto pirmininkas, su kuriuo likimas suvedė po metų, per Sausio 13-sios įvykius.

Sniečkuje pirmiausia mes nukakome pas atominės elektrinės direktorių Viktorą Ševaldiną, kuris mūsų grupę priėmė labai korektiškai, dar ir kava-arbata pavaišino. Tačiau kas ten buvo kalbama, negirdėjau, nes išdykėlis gyvenimas man buvo paruošęs eilinę kebeknę.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mat, nežinodama apie būsimą kelionę, aš tai dienai buvau susitarusi susitikti su Valstybinės konservatorijos rektoriumi prof. Vytautu Laurušu. Susitikti su juo manęs prašė Leningrado konservatorijoje studijavęs būsimasis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis ir kiti lietuviai, studijuojantys Leningrade, ėmė rūpintis, kaip, baigus konservatoriją, jiems sugrįžti į Lietuvą dirbti. Robertas pasakojo, jog paprastai, norint pažinti, ko verti būsimieji jauni specialistai, yra skelbiami atlikėjų konkursai. O štai apie konkursus, vykstančius Lietuvoje, jie, lietuviai studentai Leningrade, informacijos negaudavo. Mano misija ir buvo įtikinti konservatorijos rektorių, kad sudarytų galimybę konservatorijos rengiamuose konkursuose dalyvauti ir tautiečiams iš Leningrado.

Taigi, pamačiusi, kiek laiko truko mūsų kelionė į Sniečkų, supratau, kad niekaip nespėsiu grįžti į priėmimą pas rektorių, kuris buvo numatytas 15 val., todėl atvykusi  į AES, pradėjau rūpintis susisiekti su konservatorija ir paprašyti priėmimą atidėti kitai dienai. Mane labai maloniai sujungė su Vilniumi, dėl visko susitariau, bet nebespėjau paragauti V. Ševaldino vaišių. Išskubėjome susitikti su atominės elektrinės darbuotojais.

Žmonių susirinko daug, auditorija buvo labai jautri, nervinga, ir besidominti, ir karštai reaguojanti. Daugiausia klausimų buvo skirta R. Ozolui, bet šis tas teko ir man. Išties, mano dalyvavimas buvo prasmingas, bet neapsiėjo ir be skandaliuko. Svarstant, kokios perspektyvos būtų elektrinės darbuotojams-rusams, jei Lietuva paskelbtų nepriklausomybę ir uždarytų sienas, vienas kalbėtojas ironiškai pasiūlė, kad Leningrade gyvenantys lietuviai apsikeistų butais su Lietuvos rusais ir apsigyventų, pavyzdžiui, Sniečkuje. Aš į tai atsakiau, kad tokia galimybė nėra atmestina, tik priminiau, kad Leningrade lietuvių gyvena kur kas mažiau, nei rusų Lietuvoje, net ir Sniečkuje, tad visiems norintiems butų Leningrade neužtektų. Užtat dar pakankamai daug lietuvių gyvena buvusiose tremties vietose – Vorkutoje, Magadane, Norilske, ir iš ten jie mielai grįžtų kad ir į Sniečkų, jei tik  Sniečkaus rusai norėtų su jais apsikeisti.

O, koks kilo triukšmas! Ozolui, matyt, pasirodė, kad labiausiai įširdę gali pulti ant scenos diskutuoti su manim fiziškai, tad pats atbėgo prie manęs ir ėmė raminti publiką.

Vėliau, šitam susitikimui pasibaigus, koridoriuje prie manęs priėjo jauna rusų pora ir pasakė man: „Jūs kalbėjote visai teisingai. Tik gaila, kad per vėlai atvažiavote. Tokį pokalbį reikėjo surengti anksčiau“.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas susitikimas su miesto rusakalbiais gyventojais buvo dar emocingesnis, kaltinimai ir priekaištai „lietuvių nacionalistams“ skambėjo dar atviriau, pikčiau. Mūsų grupė, tokio priešiškumo nesitikėjusi, netgi atsisakė pietų, kuriuos mums buvo surengusi kažkokia vietinė valdžia. Šiaip taip užbaigę susitikimą, jau visai sutemus, išskubėjome į autobusiuką. Bet išvažiuoti negalėjome: apsižiūrėjome, jog su mumis nėra R. Ozolo.

Iš pradžių į tai pasižiūrėjome filosofiškai: na, maža kur gamta žmogų pašaukė. Bet laikas bėgo, minutės jau tiksėjo ir penkiolika, ir dvidešimt, ir dar daugiau. Aš ėmiau nerimauti, kviečiau draugiją eiti  ieškoti prapuolėlio. Vyrai nerodė jokio noro, tik spėliojo, kas galėjo atsitikti. Buvo išsakyta nuomonė, kad gal diskusijų įkaitinta vietinė publika skalbia šonus aršiausiajam iš mūsų. Nuomonė buvo sutikta juokeliais… Iki šiol negaliu atsikratyti įtarimo, kad tarp bendrakeleivių buvo ir tokių, kuriems tokia mūsų misijos pabaiga būtų buvusi visai priimtina.

Galiausiai mano kantrybė trūko, ir aš išsiropščiau iš autobuso Ozolo ieškoti. Nors buvo jau visiškai tamsu ir nejauku, nė vienas džentelmenas nepasisiūlė manęs lydėti. Todėl mano įtarimai (žr. aukščiau) tik sustiprėjo, o kartu sustiprėjo ir ryžtas ieškoti ir jei reikės, gelbėti. Nors kaip aš ten būčiau galėjusi „gelbėti“? Nebent gerkle…

Ozolą radau apsuptą didžiulės minios. Gal ji ir nebuvo tokia didelė, bet tamsoje baimės akys dar padidėja. Įspūdis, pamačius smulkutį Ozolą triukšmingo, nors ir ne(si)kumščiuojančio (!) žmonių rato viduryje, buvo stiprus.

Nepradėdama aiškintis, kas ir kodėl, prasibroviau iki Ozolo, atsiprašiau klausytojų, paaiškinau, kad kiti bendrakeleiviai laukia nesulaukia savo vienintelio, ir išsivedžiau įkaitusį filosofą iš tokios įdomios diskusijos. Tiesa, Ozolas nesipriešino išvedamas, o gal net pajuto palengvėjimą.

Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.

Autobuse mus pasitiko tyla. Pagaliau pajudėjome. Nelinksmi ir alkani. Ypač alkana buvau aš, nes man nekliuvo net Ševaldino kavos.

Laimei, rankinėje apsičiupinėjau beturinti tris saldainius. Triauškinti juos vienai buvo nepatogu, dalintis su visais irgi nebuvo kuo, tad neryžtingai (dar nebuvau taip gerai pažįstama, kad nuspėčiau reakciją) vieną saldainį pasiūliau Ozolui. Apsidžiaugiau, kad jis paėmė nė kiek nesimaivydamas, nesiprašydindamas, tad nieko nelaukdama, atkišau jam ir antrąjį (trečią visgi sušlemščiau pati), kurį jis irgi noriai suvalgė.

Kramtė neskubėdamas, kažką galvodamas… Paskui atsiduso ir pasisukęs į mane, tvirtai, bet negarsiai, kad girdėčiau tik aš, pareiškė: „Taip. Apsisprendžiau. Tvirtai. Nepriklausomybę reikia skelbti dabar! Neatidėliojant, nedelsiant!“.

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip ir įvyko. Vos po kelių dienų.

Na, o aš po kelių dienų susitikau su rektoriumi V. Laurušu. Sprendžiant iš rezultatų, mano misija irgi buvo sėkminga: Lietuvos Filharmonija ir melomanai svetingai priėmė jaunąjį dirigentą R. Šerveniką. Filharmonijos orkestre taip pat vietą rado ir kitas Leningrado konservatorijos absolventas Mindaugas Gecevičius, apie kurį dirigentas, maestro Juozas Domarkas man yra sakęs, kad Mindaugas – „geriausia Lietuvos valtorna“. Tikiuosi, jis buvo nuoširdus.

Kaip nuoširdūs buvome beveik (beveik!) visi, ir deputatai, ir svečiai, kurie 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos rūmų posėdžių salėje džiūgavome, išgirdę skelbiant, jog Lietuva nuo šiol – vėl nepriklausome, savarankiška valstybė! Beje, šitą epizodą dažnai parodo televizija…

O manyje iki šiol tebegyvas jausmas, jog laimingiausias iš visų tuomet buvo R. Ozolas, nes, kaip tiksliai, išgirdusi žinią apie jo mirtį, pastebėjo prezidentė D. Grybauskaitė, „R. Ozolo profesija buvo filosofas, bet pašaukimas buvo Lietuva“.

2020.03.02; 07:10

Panevėžio apygardos teismas, ketvirtadienį išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pripažino buvusią Visagino savivaldybės merę Dalią Štraupaitę kalta dėl kyšininkavimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo ir skyrė laisvės atėmimą trejiems metams, bausmės vykdymą atidedant trejiems metams, bei 15 060 eurų baudą.
 
Pagal pranešimą, teismas taip pat nusprendė konfiskuoti iš D. Štraupaitės turto už 12 190 eurų, nes tokią pinigų sumą ji gavo kaip kyšius ar materialinę naudą. Buvusiai merei taip pat atimta teisė trejus metus būti paskirtai į valstybės ar savivaldybės bei jų įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų skiriamas pareigas.
 
Verslininkas Gintautas Vaitiekūnas pripažintas kaltu dėl prekybos poveikiu, jam skirta 3 765 eurų bauda.
 
Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos pareigūnai, o jam vadovavo Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai.
 
STT Panevėžio valdybos pareigūnai, atlikę tyrimą, nustatė, kad D. Štraupaitė už neteisėtą veikimą vykdant merės įgaliojimus reikalavo kyšių iš kai kurių uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, dalyvavusių Visagino savivaldybės organizuotuose statybos ir remonto darbų konkursuose, ir kyšius priėmė. Įmonių vadovai „atsilygino“ kyšiais Visagino merei už tai, kad jų vadovaujamos įmonės būtų kviečiamos dalyvauti savivaldybės rengiamuose viešuosiuose pirkimuose.
 
Taip pat ikiteisminio tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad merės nurodymu kai kurie savivaldybės darbuotojai darbo savivaldybėje valandomis atliko įvairius darbus jos pačios ir jai artimų asmenų namuose.
 
Be to, D. Štraupaitė savo pačios ir artimųjų asmeniniais tikslais naudojosi savivaldybei priklausančiu transportu. Darant šias nusikalstamas veikas buvo klastojami Visagino savivaldybės oficialūs dokumentai – darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kelionės lapai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.25; 04:00

Iš Briuselio praneša Eltos specialioji korespondentė Rūta Grigolytė 

Europos Komisijos (EK) numatytas finansavimas Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymui yra „teisingas“, o jeigu uždarymo darbai vyktų greičiau, būtų skirta „papildomų milijonų“, kad darbai nevėluotų, Eltai sakė už biudžetą atsakingas ES komisaras Guntheris Oettingeris. 

„Manau, kad procentinė proporcija taip mūsų biudžeto ir Lietuvos biudžeto yra labai teisinga. Mano nuomone, mūsų pasiūlymas yra patikimas, kad būtų tęsiami išmontavimo ir eksploatacijos nutraukimo darbai. Jeigu eksploatacijos nutraukimas vyktų sparčiau, nei prognozuojame, yra mūsų įsipareigojimas suteikti papildomus milijonus, kad nebūtų darbų atidėliojimo. Aš tikrai pasisakyčiau „už“ ir manau, kad visi sutiktų skirti tam tikrą papildomą sumą“, – Eltai sakė ES komisaras. 

Jis pabrėžė, kad ES turi aiškų įsipareigojimą finansuoti Ignalinos AE uždarymą, tačiau esą nėra didelio spaudimo laiko prasme. 

„Projektas bus užbaigtas iki 2038 metų. Taigi tai apims dar dvi ilgalaikes ES finansines perspektyvas. Žinau šį didžiulį projektą nuo 2010 metų. Dėl jo bendravau su skirtingomis jūsų Vyriausybėmis. Ignalinos uždarymo darbo grupė su manimi palaiko glaudų ryšį. Vyksta derybos. Esame pakeliui“, – kalbėjo G. Oettingeris. 

Kaip ELTA jau yra skelbusi, skaičiuojama, kad Ignalinos AE uždarymui dar reikės 1,3 mlrd. eurų. 2021-2027 m. elektrinės uždarymui reikės 780 mln. eurų. 

Tuo tarpu 2021-2027 m. ES biudžete Europos Komisija (EK) Ignalinos AE uždarymui siūlo skirti tik 552 mln. eurų. 

Pavasarį Ignalinos AE lankiusi (Europos Parlamento) EP Biudžeto komiteto vadovė Ingeborga Grasslė žėrė kritikos Lietuvai, kad šalis prašo daug pinigų Ignalinos AE uždarymui, tačiau esą nepagrindžia šio poreikio. 

Vasarą elektrinę aplankė ir EP pranešėja Ignalinos AE uždarymo finansavimo klausimu Rebecca Harms. Ji sakė, kad, ES vykstant diskusijoms dėl finansavimo elektrinės uždarymui skyrimo, ji stengiasi visus sutelkti prie apskritojo stalo, kol Lietuvos Vyriausybė galutinai išsiaiškins, kokie yra finansavimo poreikiai, kurie yra didesni nei EK siūlomas finansavimas. 

Rugsėjį R. Harms EP pateikė projektą, kuriame siūloma kitoje ES daugiametėje finansinėje programoje Ignalinos AE uždarymui skirti 780 mln. eurų – tiek, kiek prašo Lietuva, ir 230 mln. eurų daugiau, nei siūlė skirti EK. 

EK siūlyme taip pat numatytas ne tik ES įnašas naujojoje finansinėje perspektyvoje, bet ir finansavimo sąlygos, tarp jų – ir pačios Lietuvos indėlio dydis. EK pasiūlė Lietuvos indėlį didinti – siūloma, kad Lietuva pati finansuotų 20 proc. visų išlaidų. Lietuva šiuo metu finansuoja 14 proc. darbų. 

Iš viso Ignalinos AE uždarymas kainuos 3,4 milijardo eurų, neskaičiuojant išlaidų, susijusių su nuolatiniu radioaktyviųjų medžiagų saugojimu. Didžioji dalis darbų bus baigti apie 2030 metus, visi – 2038 metais.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-14