Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Daug kur kalbama apie Vilniaus Lukiškių aikštę planavimą ir paskirtį. Kas bus su dar veikiančiu „pliažu“? Ar šis vasarinis pomėgis bus pratęsiamas? Meras Remigijus Šimašius nenori pasiduoti nei valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui, nei mums, kitaip manantiems…
Rupjūčio 4 d. per Lietuvos radiją vėl buvo apie tai kalbama. Pritariu rašytojui ir filosfofui Vytautui Rubavičiui, kad mintis apie tokį „pliažą“ – tai esanti didelė nuodėmė.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
———————–
O kodėl toks meras R. Šimašius negalėtų pastatyti pliažo Vilniaus Arkikatedaros aikštėje? Kas jam draustų? Kunigai, pats metrotopolitas bei tikintieji? O radijo diskusijoje dalyvavęs žurnalistas J. Vinokuras galėtų leisti, nes, atseit, ši aikštė nedraustinoje zonoje… Nusikelkime dar toliau nuo Vilniaus, – ar į Kijevą, Rygos, ar kitų sostinių aikštes. Vietoje Laisvės, Nepriklausomybės aikščių pribarstykime smėlio, įsteikime po pliažą, maudykles. Tegul piliečiai vaikštinėja pusnuogiai aikštėse, tegul į juos žiūri dirbantieji, tegul ir stebisi, kreivai šypsosi.
————————–
O man kilo šventvagiška mintis – tokį „pliažą“ tegul įsikuria pats Rusijos lyderis Vladimiras Putinas Maskvos Raudonojoje aikštėje, – juk čia ir Leninas, ir kai kurie jo pakalikai, kaip Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas ir dar kai kurie jų pasekėjai galėtų pasidžiaugti ir pamosikuoti per nemirtingus sapnus!
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute pristatytas filsosofo Vytauto Radžvilo dienos šviesą neseniai išvydęs veikalas – „Kiek kartų gali atgimti tauta?” Tema – gyvybiškai svarbi. Taigi – ar neišnyksime? Bet svarbiausia – ką daryti, kad neištirptume?
Slaptai.lt portalas numatęs paskelbti tris videokomentarus – paties autoriaus Vytauto Radžvilo, filosofo Alvydo Jokubaičio ir rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus.
Jūsų dėmesiui šiandien pateikiame rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus pastabas.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kreipimasis į J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę dėl rašytojo Vytauto Rubavičiaus persekiojimo
Kreipiamės į Jūsų ekscelenciją, prašydami įpareigoti teisėtvarkos institucijas nustatyti, kas ir kokiu tikslu šantažuoja bei grasina nužudyti Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatą, filosofijos mokslų daktarą, poetą (2007 m. „Poezijos pavasario“ laureatą), rašytoją, publicistą, kultūros kritiką, žurnalistą ir vertėją Vytautą Rubavičių.
2017 m. gruodžio 11 d. prieš V. Rubavičių buvo įvykdyta kibernetinė ataka (į jo asmeninį kompiuterį buvo atsiųstos grasinamos žinutės „Išgyvensi iki Kalėdų“, „Pakasim“).
Būta požymių, kad tuo metu jo bute naudotos nesankcionuotos stebėjimo ir pasiklausymo priemonės, kurias naudoja specialiosios tarnybos (realiu laiku komentuoti namuose esančių žmonių veiksmai, trumposiomis žinutėmis komentuotas namuose vykęs gyvas pokalbis), palikti akivaizdūs apsilankymo jo bute ženklai. Kitą dieną su V. Rubavičiaus sūnumi nutrauktos darbo sutartys. Todėl manytina, kad išpuolį vykdo ne kompiuterių įsilaužėliai ar kitokie įstatymų pažeidėjai.
Dėl šių grasinimų V.Rubavičius kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Dėl to paties incidento į Generalinę prokuratūrą kreipėsi ir 37 Seimo narių grupė, prašydama apginti viešąjį interesą ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo filosofo V. Rubavičiaus persekiojimo. Tačiau teisėsaugos institucijos atsisakė tai daryti, motyvuodamos neva nepakanka įrodymų. Gavus tokį minėtų institucijų atsakymą, išpuolis su grasinimais pasikartojo – į V.Rubavičiaus asmeninį kompiuterį vėl atsiųstos grasinančios žinutės.
Apgailestaujame, kad laisvoje Lietuvoje yra įmanomi tokie totalitarinei valstybei būdingi veiksmai. Manome, kad tai susiję su V. Rubavičiaus publikacijomis žiniasklaidoje, jo atviru bei kritišku požiūriu į lietuvių tautos egzistencines ir valstybės valdymo problemas. Jis nesitaiksto su politikų mėginimais ardyti valstybės pagrindą – šeimą, naikinti lietuvių kalbos valstybinį statusą, riboti žodžio ir saviraiškos laisves. Tikėtina, kad aštri jo kritika dažnai nepatinka ir politinėms partijoms. Tačiau tai negali būti pagrindas V.Rubavičiaus persekiojimui ir bauginimams, nes tai reikštų, kad jis yra persekiojamas už savo pažiūras, kurios niekaip nekenkia visuomenei ir valstybei. Atvirkščiai, jos telkia visuomenę, didina atsparumą svetimai, antivalstybinei propagandai. Rašytojo persekiojimas nepateisinamas nei teisiniu, nei moraliniu požiūriu – Lietuvos teisėtvarka privalo užtikrinti jo saugumą ir jį ginti. Esame įsitikinę, jog ne rašytojas V.Rubavičius turi rinkti įrodymus, kad yra šantažuojamas, kad jo pokalbių klausomasi, kad jam grasinama susidorojimu, kad jo gyvybei gresia realus pavojus. Teisėtvarkos pareigūnų pasyvumas šio incidento atžvilgiu diskredituoja ir menkina mūsų valstybės ir valdžios įvaizdį.
Jūsų Ekscelencija Prezidente, piliečiai pasikliauja Jūsų autoritetu. Esame įsitikinę, kad Jūsų dėmesys šiam incidentui būtų pakankama priemonė, kad teisėtvarkos institucijos pradėtų vykdyti savo konstitucinę prievolę – saugoti ir ginti piliečių teises ir laisves – tarp jų ir teisę laisvai reikšti savo nuomonę, ir teisę į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą.
Būtų nedovanotina valstybės ir valdžios klaida, jei minėti grasinimai rašytojo atžvilgiu būtų įgyvendinti. Manome, jog laiku nesiėmus prevencinių priemonių, šis incidentas gali įgauti platų tarptautinį rezonansą, sustiprinti visuomenės nepasitikėjimą valdžia bei nusivylimą valstybe.
Jūsų ekscelencija Prezidente, kreipiamės į Jus prašydami paremti V.Rubavičiaus ir pilietinių organizacijų siekį išsiaiškinti, kas ir kokiu tikslu jį persekioja. Reikalaujame, kad būtų užkirstas kelias bet kokiems konstitucinių laisvių suvaržymams, tarp jų nepagrįstiems žmonių gąsdinimams ar grasinimams dėl įsitikinimų ir jų raiškos laisvės.
Nuoširdžiai ir pagarbiai
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos Helsinkio grupė – Stasys Stungurys
Nepartinis demokratinis judėjimas – Krescencijus Stoškus
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Pasaulio pabaiga! O tempora, o mores! Susirenka prie Seimo keli šimtai neaiškių žmonių ir reikalauja: legalizuokit kanapes, leiskit gaminti ir vartoti narkotikus, kai kuriose kaimyninėse šalyse šie narkotikai legalūs! Filmuotojai juos kalbina, leidžia ilgai postringauti apie būtinybę žengti tokį žingsnį.
Pagalvokite, ponai, kaip žemai mes puolėme, jeigu jau toleruojame tokius ciniškus reikalavimus. Jeigu jau yra žmonių, kurie neslepia, kad kanapių auginimas – naudingas verslas, būtų sukurta naujų darbo vietų, žmonės nebėgtų iš Lietuvos. Vaikai nuo mažiau kenksmingos žolės galėtų pamažu pereiti prie tikro produkto. Sveikatos ministras į mikrofoną sako: reikia diskutuoti. Užuot išvaikęs tuos verslininkus vandens patrankomis. Tą vietą, kur jie stovėjo, reikia gerai nuplauti švariu vandeniu, kad neliktų bjauraus kvapo. Nes Sausio 13-ąją ten stovėjo žmonės, kurie tada negalėjo net pagalvoti, į kokią liberalų vergiją mes pateksime po Išsivadavimo.
Panašių piketų, susirinkimų, demonstracijų, atrodo, bus daugiau. Jau pasigirsta balsai: kaip galima šventėse, mugėse uždrausti alų! Tai ką – norėdamas išlenkti bokalą alaus, aš turėsiu nueiti už tvoros, kur gerti nebus draudžiama! – maždaug taip piktinosi Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas. Jeigu jau tokie šviesūs žmonės piktinasi valstiečių užmačiomis, tai ką kalbėti apie švenčių, mugių orgalizatorius, aludarius, kuriems tokia perspektyva kelia siaubą.
Bus, oi bus dar prie Seimo kalbų, reikalavimų nežlugdyti verslo, netrukdyti laisviems žmonėms linksmintis. Galime sulaukti susibūrimų, primenančių Atgimimo laikus. Juk alkoholikų, narkomanų pilnos pakampės, tik švilpterk, pažadėk stiklinaitę, dozę – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių susirinks ir visa gerkle šauks: šalin rankas nuo „Švyturio“, nuo „Stumbro“, nuo „Alitos“! Neleisim nusekti alkoholio upėms ir upeliams!
Prisiminiau Leonido Brežnevo laikų anekdotą: „Jesli vodka būdet vosem – vsio ravno mi pitj nebrosim; peredaite Iljičiu – nam ir desetj po plečiu, nu, a jesli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše“. Ir Ramūnui Karbauskiui, ir Aurelijui Verygai šito įspėjimo nevalia pamiršti.
Neseniai Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja pasakojo, kiek mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja alkoholio ir narkotikų aukų blaivinimai, prausimai, gydymai! Blaivieji ligoniai vis dažniau ir vis daugiau moka už kai kurias procedūras, tyrimus, paslaugas, o jiems sąskaitų nepateiksi.
Visuomeninės organizacijos, šviesesnioji inteligentija susirūpinusi, kad Lietuvoje bent šiek tiek liktų lietuvių (yra toks „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“). Šiomis dienomis pasirašiau kreipimąsi į Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Išmintingi pasiūlymai, patarimai, reikalavimai, bet juk taip tyliai, mandagiai ištarti jie kietakaktės valdžios nesupurtys. Kiek jau buvo tų kreipimųsi! Jeigu jie būtų perskaityti šimtatūkstantiniame mitinge prie Seimo, Vyriausybės – tada kas kita. Bėda ta, kad vargu ar Lietuvoje dar liko tiek daug tautiečių, kuriems rūpi tautos, Tėvynės likimas. Pasyvumas, bailumas, savinieka ir savinaika mus žudo negailestingai.
Štai ir vėl (n-tąjį kartą!) lenkofilai (o gal lenkofobai?), Andriaus Kubiliaus vadovaujami, ketina pasikėsinti į lietuvių kalbą. Iš baimės ar iš meilės Lenkijai net 70 Seimo narių siekia įteisinti nelietuviškus rašmenis lietuviškuose asmens dokumentuose. Konstitucija to neleidžia, bet jie, praradę bet kokią savigarbą, negalvodami apie toli siekiančias pasekmes, begėdiškai meluodami, visą atsakomybę versdami Kalbos komisijai, rįžtasi lietuvių kalbos išdavystei, – kaip pasakytų šviesios atminties kalbininkas Vincas Urbutis, šia tema išleidęs plačiai žinomą knygelę („Lietuvių kalbos išdavystė“), kuri mažai raštingiems fizikams nepadarė jokio įspūdžio.
Keista, liūdna, kad plačioji visuomenė beveik tik pasyviai stebi, kaip Valatkos tipo rėksniai įtakingoje žiniasklaidoje tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynėjų, siekiančių išvengti Lenkijos pažeminimo ir pasekmių, apie kurias rašytojas Vytautas Rubavičius štai ką rašo:
„Tad įteisinti ir atmesti savo kalbos normas – visiškas nesusipratimas: ir istorinis, ir kultūrinis, nes taip ir kalbos sistema yra pažeidžiama, ir kultūrinė tradicija išklibinama. Bet yra ir dar vienas labai svarbus dalykas. Tokiomis savo iniciatyvomis mes patys skatiname Vilniaus krašto lenkų tapatinimąsi su Lenkijos valstybe. Ir čia bus tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis bus dvigubos pilietybės įteisinimas Vilniaus krašte, ir tada jis „išsijungs“ iš Lietuvos, nes sienų tai juk nėra. O kai sienų nėra, viską lemia kultūrinė ir tautinė jausena. Ji ir dabar vis stiprėja. Turėkime mintyje dar ir Lenko kortos veikimą, tad procesas bus nestabdomas“.
Taigi, tokie 70-ties Lietuvos parlamentarų ketinimai – žymiai daugiau negu kalbos išdavystė, bet jiems juk visai nesvarbu, kaip bus atety, kai Seime jų neliks nė kvapo.
To negana: didžioji dauguma (net 114) Seimo narių pasirašė konservatorių inicijuotas Pilietybės įstatymo pataisas, kurios leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę po 1990 metų kovo 11 d. emigravusiems tautiečiams, įsigijusiems užsienio šalių (ES ir NATO) pilietybę. Reikia kaip nors pridengti demografinę katastrofą, kurios, filosofo Vytauto Radžvilo žodžiais tariant, jau neįmanoma nuslėpti.
Ir vėl einama apgaulingu keliu, nepaisant Konstitucijos. Tie lietuviai, žinote, tokie abejingi savo tautos ir valstybės likimui, kad, šelmiai, lengva ranka gali įsipilietinti Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje, kur tik nori, o tada mūsų, lietuvių, dar sumažės. Ir ponai seimūnai nusprendė emigrantams padovanoti po saldainiuką, neatsiklausę Lietuvoje naujiesiems milijonieriams turtus kraunančių tikrųjų savo šalies piliečių. Nemanau, pone Gabrieliau Landsbergi, kad dėl to saldainiuko „jie vieną dieną plūstelės atgal“.
Kad taip atsitiktų, būtina keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką.
Balandžio 26 d., 17:30 val., Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (Vokiečių g. 10, Vilnius) 402 auditorijoje vyks visuomeninio judėjimo „Vilniaus forumas“ organizuojama vieša konferecija „Globalus chaosas ir naujasis žemės nomas: būti ar nebūti Lietuvos valstybei?“. Joje pranešimus skaitys Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas ir filosofas dr. Vytautas Rubavičius.
Konferencijos tema nėra atsitiktinė. Dabartyje iškylantys geopolitiniai iššūkiai rodo, jog nusistovėjusi Lietuvos užsienio politika nebėra įgali atsakyti į jai primetamus geopolitinės tikrovės klausimus.
Todėl konferencijos organizatoriai pateikia alternatyvą plačiojoje žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje aprašomam geopolitiniam naratyvui, ir siūlo intelektualiai išanalizuoti galimas Lietuvos užsienio politikos kryptis, konceptualizuojant naująją strategiją.
Konferencijos tikslas – atsakyti į klausimą, ar naujojo pasaulio tvarkos aušroje įmanoma Lietuvai tapti visaverte geopolitine žaidėja.
Vilniuje darbą baigė 18-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė.
Didžiausias kultūros forumas, kuriuo yra tapusi Knygų mugė, šiemet didžiausią dėmesį skyrė „Lietuviškų ženklų pasaulyje“ temai. Apie šios temos svarbą bylojo ir mugėje pristatomos knygos bei autoriai.
2017-ųjų Vilniaus knygų mugė, kaip ir praėjusiais metais, sulaukė apie 300 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio valstybių. Į ją sugužėjo 29 svečiai iš 15 šalių. Mugės programoje – 400 įvairių renginių. Manoma, kad mugę aplankė per 60 tūkst. žmonių.
Štai ir sulaukėme Naujųjų metų. Puiku, kad sveiki ir gyvi peržengėme 2017-ųjų slenkstį. Bet džiaugsmas – tarsi netikras. Būčiau nenuoširdus, jei tvirtinčiau tikįs, jog Naujaisiais bus tikrai geriau nei 2016-aisiais. Nuoširdžiai galėčiau ištarti nebent tokius žodžius: „kad tik nebūtų blogiau“.
Tarptautinė padėtis aplink Lietuvą
Pastaraisiais metais viskas labai supainiota. Tikras Gordijo mazgas, kurį išnarplioti tampa neįmanomu uždaviniu. Rašytojas Vytautas Rubavičius straipsnyje „Civilizacijų kova – kuo atsakys Vakarai? (Delfi.lt) pastebi, kad „dabar aljansai sudarinėjami tarsi atmetant sveiko proto logiką – mano geriausio draugo baisiausias priešas yra mano geriausias draugas“. Kaip gyventi esant tokiai tvarkai – nežinia, bet gyventi vis tiek reikia.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Amerika – mūsų svarbiausias draugas. Jei tik JAV nusisuks nuo mūsų, iškart į duris pasibels Rusija. Net nepasibels, tiesiog jas išlauš.
Iki šiol Vašingtonas buvo mūsų nuoširdus globėjas. Bet jis keičiasi. Dabar jau galima be abejonių tarti – Barakas Obama buvo silpnas prezidentas. Savo gražių kalbų jis neparėmė konkrečiais darbais. Rusiją vadino regionine galybe, nors pats Amerikai vadovavo taip, tarsi ne Rusija, o JAV būtų regioninio lygio šalis. Kad Rusija plėšikavo ir smurtavo niekieno nedrausminama, esama ir B.Obamos kaltės. Būtent jis turėtų prisiimti bent dalį atsakomybės dėl Rusijos įžūlumo. Akivaizdu: jos agresijos nesulaukė nė vieno tvirtesnio atkirčio. Rusija nebuvo net simboliškai nubausta nei dėl įsiveržimo į Gruziją, nei dėl Ukrainos užpuolimo, nepatyrė nemalonumų ir dėl siautėjimų Sirijoje. JAV prezidentas naiviai manė žodžiais įtikinsiąs Rusiją elgtis padoriai.
Knieti dar pridurti, jog dėl B.Obamos minkštumo netiesiogiai kalti ir Nobelio premijas skirstantys „išminčiai“. Jie atkakliai nenori suvokti elementariausios taisyklės: tokios premijos nedalinamos avansu, jas galima skirti tik už nuveiktus darbus. Tai toks pat nesusipratimas kaip ir Taikos premijos paskyrimas Sausio 13-osios tragedijos krauju susitepusiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.
Būtų gražu, jeigu B.Obama sulaužytų negražią Nobelio premijų skyrimo praktiką grąžindamas apdovanojimą Norvegijos intelektualams: esu kaltas, nesu vertas. Per dvi kadencijas taikos labui nieko gero nenuveikiau, man išeinant iš Baltųjų rūmų jos pasaulyje gal net sumažėjo. Taip jis sugėdintų neįžvalgius, neatsakingus premijos dalintojus. Deja, taip nebūna – retai atsisakoma neuždirbtų pinigų, nepelnytos garbės.
Taigi žinome, koks buvo nulipantis nuo politinės scenos JAV prezidentas, bet nežinome, ko dera laukti iš naujojo. Gal naujasis bus dar blogesnis? Hudsono instituto Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius paskelbė tekstą „Visa Kremliaus kariauna D.Trumpo aplinkoje“ (15min.lt), kur papasakojo apie naujojo JAV prezidento aplinką.
Liūdnos prognozės. JAV valstybės sekretoriumi pasirinktas R.Tillersonas, turintis didelių verslų su Rusija. Prekybos sekretoriaus postas atiduotas W.Rossui, kuris irgi susijęs su aukštas pareigas užimančiais Rusijos verslo atstovais. Patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigos patikėtos M.Flynnui, „atidavusiam duoklę propagandiniam Rusijos ruporui RT“.
Atidžiai žvelgiant į D.Trampo ir jo aplinkos ryšius su Rusija galima išvysti net rusų nusikalstamo pasaulio lyderio Semiono Mogilevičiaus pavardę.
Žodžiu, analitikas M.Laurinavičius prisipažįsta, kad, nors Lietuvoje jis yra pakrikštytas „profesionaliu gąsdintoju“, vis tiek nieko paguodžiančio Lietuvai negalįs pasakyti. Norėtų, bet neapsiverčia liežuvis. Juolab kad tarp D.Trumpo administracijos gynybos prioritetų Rusija išvis nepaminėta. Nei bloguoju, nei geruoju. Tikriausiai specialiai – kad būtų atrištos rankos patiems netikėčiausiems kūliaversčiams.
Vidiniai Lietuvos silpnumai
Nesaugi Lietuvos vidaus padėtis omenyje turint teroristinį išpuolį Vokietijoje prieš Kalėdas. Duodamas interviu agentūrai BNS mūsų saugumo vadovas Darius Jauniškis perspėjo: „Rusija ir Baltarusija gali veikti Lietuvoje prisidengdamos terorizmu“.
Rusija su Baltarusija, ruošdama pačias bjauriausias provokacijas, tikrai dangstosi kovos su terorizmu lozungais. Taikinys – ir Lietuva. Kremliui labai norėtųsi čia destabilizuoti padėtį, atsakomybę suverčiant kitiems. Kremlius tai moka daryti. O Lietuva į šias grėsmes atsako … niekaip neužbaigdama ilgokai užtrukusių naujųjų VSD būstinės statybų.
Moralės požiūriu Lietuvoje taip pat daug keistenybių. Ištisus 2016-uosius metus liaupsinome buvusį Lietuvos prezidentą Kazį Grinių, kuris, vaizdžiai tariant, buvo silpnas šalies vadovas, prezidentavo vos pusmetį, ir, svarbiausia, leido įsigalėti antivalstybiniams gaivalams. Jeigu nė kraujo lašo nepraliejęs patriotų surengtas perversmas, Stalino saulę būtumėm parsivežę žymiai anksčiau. O Prezidentą Antaną Smetoną, sutramdžiusį K.Griniaus nepažabotas Lietuvai priešiškas jėgas, iki šiol nepelnytai ignoruojame arba peikiame, vadindami diktatoriumi. Jeigu tokios nuostatos ir ateityje vyraus, jos reikš, jog neturime Dievo dovanos tikrą pinigą atskirti nuo klastotės.
Seime gruodžio pabaigoje surengtoje konferencijoje keletas istorikų, Seimo narių ir visuomenininkų prisiminė A.Smetonos nuopelnus Lietuvai. Bet Seimo Konstitucijos salė galėjo sutalpinti kelis sykius daugiau klausytojų. O istorikų ir Seimo narių pranešimus galėjo paskelbti didieji Lietuvos internetiniai portalai. Bet nepaskelbė.
Apmaudu, kad jau ne vienerius metus nesugebame sustiprinti Gedimino pilies kalno šlaitų. Rengiame šimtmečiui dovanėlę? Pasak rašytojo V.Rubavičiaus, valstybės simbolio – Gedimino pilies bokšto – griūtis tikrai plačiai nuskambėtų po visą Vakarų pasaulį. O nesudėtingo pilies kalno sutvirtinimas niekam neįdomus. Šių pastangų niekas nepastebės.
Niekas nepastebės ir Laisvės paminklo Lukiškių aikštėje, nes jubiliejui jo tiesiog nepastatysime. Bet 2018-ieji dar toli. Pirmiausia teks įveikti 2017-ųjų sunkumus ir Lietuvoje, ir neramumų, netikėtumų kupiname pasaulyje, kurio dalimi esame.
Pamažėle, tačiau vis labiau įsibėgėdamas griūva Gedimino kalnas. Kai kurie žmonės kelia alasą, nervinasi, trukdo atsakingiems organams dirbti bei vadovauti, tačiau mūsų darnios plėtros idėjų pritvinkusios valdžios elgesys solidus – ramiai lūkuriuoja, netrukdydama gamtai dirbti savo tiesioginį, tačiau sykiu ir didelės politinės strateginės reikšmės kupiną darbą.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokia nuostata ypač pažangiai atrodo kovos su klimato kaita sąlygomis. Nieko nedarome, niekam nekenkiame, o tik už menkas lėšas pagarbiname gamtos galią.
Jau senokai aišku, kad tam tikra dalis save lietuviais prikišamai vadinančių piliečių yra tiesiog įsikibę į visokius su praeitimi juos neva siejančius simbolius. Mat įsivaizduoja iš praeities savo jėgą semią. O visa pažangioji žmonija semia iš dabarties: iš bankų ir europinių aruodų. Su tokiom pažiūrom Lietuvai nepakeliui. Ir ypač artėjant Lietuvos 100-mečiui.
Jau taip vangiai ir skurdžiai tam minėjimui ruošiamasi, kad būtų tiesiog neatleistina kvailystė nepasinaudoti pačios gamtos siūloma proga: Gedimino bokšto griūtimi. Natūralia, be jokių europinių lėšų įsisavinimo. Juk įvykis vienaip ar kitaip paliestų visų Lietuvos tautos piliečių jausmus bei protus. Vargu ar kas galėtų apsimesti nieko nematęs ir negirdėjęs. Bokšto griūtis būtų kupina politinės simbolinės prasmės. Pirmiausia ji reikštų ne griūtį, o naujos Lietuvos tautos išsilaisvinimą iš lietuvybės stereotipų pančių, tos naujos tautos pakilimą ir ryžtingą šuolį į šviesią europinę ateitį, kurioje žiba Andriaus Kubiliaus įžiūrėti ir strategijoje Lietuva 2030 aprašyti globalizacijos rodikliai.
Juk semdamiesi iš praeities mes ne kur nueisime. 100-mečio minėjimas tiesiog skatinte skatina imtis tokio didvyriško šuolio, o ne spyriotis kaip už skvernelio tempiama perbrendusi panelė.
Ką Gedimino bokštas sako tai lietuvybės stereotipų iškvaišintai Lietuvos žmonių daliai? Kas kad Maironio apdainuotai. Kur gi mus verčia tas Maironis žiūrėti? Į tą pačią tamsią praeitį, kurioje jei ir kas švietė, tai vienintelė lenkiška lemputė, kurią vėliau Iljičius pakeitė. Kam mums, Baltijos tigrams, tokia praeitis, kai jau dabar savo žygiais garsėjame Anglijoje, Norvegijoje, Škotijoje, Ispanijoje ir kituose kraštuose, o kiek dar jų dainon ir bylon nesudėta. Turime kuo džiaugtis ir didžiuotis: esame skambiausia Europos Sąjungos styga – Rusija gerai pavaro, o ir NATO sugebėjome prisišaukti.
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O jau ta mitinė lietuvybė – ar kas įrodė, kad ji egzistuoja? Vieni stereotipai. Juk jau kadaise Alfredas Bumblauskas ir Nerija Putinaitė parodė ir įrodė, kad lietuvybės mitą sugalvojo sovietiniai okupantai ir naudojo jį Lietuvos žmonėms pavergti.
Pagalvokime ir apie kitą, daug praktiškesnį dalyką: ar Gedimino kalno remontas nors kiek bus atspindėtas pasaulio žiniasklaidoj, ar jis pritrauks naujus turistų srautus? Atsakymas aiškus – ne. O juk senos pilies bokšto griūtis pačiame Europos centre gali sudominti ne vieną leidinį, ypač jei mes patys nepatingėsime tinkamai šią žinią ištransliuoti Europai ir pasauliui, atskleisdami mūsų pasiryžimą šuoliuoti į ateitį ir išsinerti iš ilgai mus dusinusių praeities simbolių ir nacionalizmo gniaužtų. O jei dar ant tų griuvėsių susikabintume vaivorykštės rankomis…
Galima tikėtis, kad šiuo atžvilgiu mūsų tikslinės komunikacijos specialistai nepavestų ir net neprireiktų tų 74 į mygtuką 112 sukištų milijonų. Apsieitų ir su mažesne suma. Kai prireikia Lietuvos piliečiams, mūsų politikai ir specialistai sugeba aukotis. Tad ir Gedimino bokšto griūtis būtų per visą pasaulį nuskambėjusi baltų genčių ainių auka neblėstančiai gero ateities gyvenimo svajai ir naują pažangią Europą kuriančių siekiams. Simbolinė politinė auka, pritrauksianti naujus turistų srautus.
O kas vietoj kalno ir bokšto? Derėtų skelbti visuomeninį idėjų konkursą – tokie nekainuoja. Pirmai pradžiai galėtume galvoti ir apie kokį prūdą, kuriame atsispindėtų praeities nedrumsčiamas Lietuvos teritorijos dangus, gerinantis mūsų santykius su Lenkija. O jau vėliau ir apie vieną kitą meninį akcentą, pavyzdžiui, keliasdešimtmetrinė (aukščiausia regione) aukštų nanotechnologijų kolona su neįžiūrimu paprasta akimi Vyčiu (žiūronai apmokestinami) arba tokių pat technologijų dangun iškeltas ilgas lietvamzdis, iš kurio vanduo virš gatvės nuteka į Nerį.
Nebijokime svajoti, peržengti save, svetingai atsiverkime ateičiai. Tad – drįsk didžioji Lietuvos tauta, ir tepadeda mums gamta.
Šimtas įtakingiausių žmonių Lietuvoje. Bet prie ko čia Obama, Putinas, Merkel, Švedijos karalius, Popiežius Pranciškus?.. Nes šie ir daug kitų šalių politikos, kultūros ir verslo žmonių iš tiesų daro įtaką Lietuvai, Lietuvos žmonėms.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Pervertęs „Valstybės“ šių metų liepos mėnesio numerį (7), iškart suabejojau, ar verta skaityti tokį didelį (20 p. su iliustracijomis) straipsnį, pavadintą „Lietuvoje įtakingiausių žmonių 100-ukas“. Bet, pastraipa po pastraipos, puslapis po puslapio – ir smalsumas nugalėjo.
Kiekvienas bent kiek žingeidesnis inteligentas nesunkiai galėtų sudaryti savo šimtuką, gal net 150-uką, tačiau kiekvienu atveju toli gražu ne visos personalijos sutaps su redaktoriaus Eduardo Eigirdo ir jo komandos sudarytuoju. Juo labiau – vienus ar kitus žmones visi charakterizuosime, vertinsime skirtingai, kartais gal net iš esmės.
Skaitant šimtuką man buvo įdomu palyginti, kaip aš matau ir vertinu mums, mūsų valstybei įtaką darančiuosius.Todėl ir perskaičiau. Todėl ir kitiems rekomenduočiau, kaip sakoma, nepraeiti pro šalį. Ne tik dėl to, kad nenorėčiau, jog šis žurnalas bankrutuotų, nes turi daug įtakingų priešų, daug kam yra skaudžiai užmynęs ant nuospaudos. Ir žurnalas „Valstybė“, ir minėtas straipsnis atskleidžia, kas su kuo, kas prieš ką, apnuogina povandenines sroves, kurių nežinojimas mūsų rinkėjus neretai nuveda klystkeliais.
Kartais mes stebimės, kodėl ta ar kita televizija, ta ar kita internetinė svetainė kala ir kala tuos pačius politikus, kalbina vis tuos pačius politikos apžvalgininkus. Kai žinai, kas tą žiniasklaidą valdo – pasidaro viskas aišku. O „Valstybė“ nevengia mažiau išprususiam žiūrovui ar skaitytojui tas paslaptis atskleisti.
Gaila tik, kad mažiau išprusęs žiniasklaidos vartotojas vargu ar skaito „Valstybę“ – nepigų, nei sekso, nei banalybių nepropaguojantį žurnalą. Pavyzdžiui, Delfi.lt, kur moteriško nuogumo, neretai labai vulgaraus, daugiau negu reikėtų. Kartais pagalvoji: vyriausioji redaktorė – moteris, kaip ji gali taip savo lytį žeminti? Bet kai žinai, kad „Delfi“ vadovas – ne ji, o Vytautas Benokraitis (iš šimtuko – 24-as), kai „Valstybėje“ paskaitai, iš ko gyvena ir kokių tikslų Geltondelfis siekia, tampa viskas aišku.
Akivaizdu, kad šio portalo moralė žemai, kaip sakydavo kalbininkas J. Kabelka, bet ja dangstoma ne mažiau bjauri politinė moralė Viktoro Uspaskicho portretų, skelbiamų labai garbingoje vietoje, pavidalu. „V. Uspaskichas yra gyva Lietuvos trolinimo klasika“, – rašoma „Valstybėje“. Beje, mano nuomone, žurnale žodis „trolinti“ vartojamas pernelyg dažnai.
„Valstybė“ labai sielojasi, kad ne be nomenklatūros, oligarchų, korumpuotos žiniasklaidos pastangų ji gauna mažai reklamos. Man toks įspūdis nesusidarė. Daugiau kaip 35 p. iš 122p. – reklaminiai. Pavydas, kaip ir pyktis – blogi patarėjai. Neskanūs tie paaimanavimai: mums nedavė, mūsų nepaminėjo, neapdovanojo.
Beje, atrodo, kad „Valstybei“, kaip ir „Delfiui“, reklamos turinys neturi reikšmės, nes žurnale „Stumbrui“ skiriamas visas puslapis. Jeigu ne butelio su užrašu „Stumbras“ nuotrauka, galėtum pagalvoti, kad reklamuojami ne velnio lašai, o didingas girių galiūnas – tekste, primenančiame eilėraštį, kalbama apie inovacijas, įkvėpimą iš gamtos, o degtinė klastingai vadinama produktu.
Skaitydamas tą eilėraštį aš ir pagalvojau: kurion vieton pagal įtakingumą, neišmatuojamą žalą labiausiai Europoje geriančiai valstybei reikėtų įrašyti „Stumbrą“ ir kitas panašias bendroves? Į šią „smulkmeną“ „Valstybė“ neatkreipė dėmesio. Tai gal bent gydytoją Aurelijų Verygą reikėjo pastebėti?
Skaitant 100-uką nesunku susidaryti nuomonę apie „Valstybės“ pripažįstamas arba nepripažįstamas vertybes.
Ko 100-uke nėra, tas ir neegzistuoja. Pietryčių Lietuvoje jokių problemų? Jokių, nes Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanotas prof. Kazimieras Garšva nepastebėtas, skirtingai nei Valdemaras Tomaševskis, nors Prezidentę „Valstybė“ vertina palankiai, skyrė jai ketvirtą vietą. Žinoma, ne dėl to apdovanojimo „Valstybei“ kartais reikėtų pastebėti Pietryčių Lietuvoje egzisuojančias problemas.
Atrodo, žurnalui nelabai rūpi išsivaikščiojančios Lietuvos problemos, nes nė vienas iškilesnis lietuvis, matantis tautai iškilusias egzistencines problemas, nepaminėtas. Pavyzdžiui, Krescencijus Stoškus, Vytautas Rubavičius, Vytautas Radžvilas… Tai kad jie neįtakingi. Jeigu jie reti svečiai televizijose ir delfiuose, tai dar nereiškia, kad jų keliamų problemų nėra. Jų nežinomumas, neįtakingumas gal ne jų, o, pavyzdžiui, Audriaus Siaurusevičiaus, patekusio į 100-uką, problema.
Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.
„Valstybė“ beveik nemato, „kas negerai vyksta ES vykdomoje integracijos politikoje, diegiančioje išvalstybintos ir išnacionalintos Europos viziją“ (citata iš neseniai pasirodžiusio Vytauto Rubavičiaus straipsnio „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“). Laikas praregėti ir įsiklausyti į čia paminėtų filosofų įžvalgas. Akivaizdu, kad „išvalstybintos ir išnacionalintos Europos vizija“ neturi ateities. Pasaulio tautų troškimai ir valia – kitokie. Šito nematyti – labai trumparegiška.
P.S.
Šiomis dienomis pavarčiau seniai perskaitytus „Pokalbių akiračius“ („Akiračių“ interviu su išeivijos kultūros veikėjais, 1969-1989). Kelios ištraukėlės iš pokalbio su Andrejum Siniavskiu, žymiu rusų dididentu, politiniu kaliniu, 1971 m. emigravusiu į Vakarus.
Mano manymu, Rusijai intelektualiai, o gal ir politiškai gresia atvirai nacionalistinė kryptis. Ir to nacionalizmo ideologai jau veikia.
Vakariečiai lyg ir galvoja, kad pasauliniai pavojai jų neliečia, liečia tik Rytų šalis, o Vakaruose nieko panašaus negali atsitikti. Į tai aš žiūriu kritiškai, ir kiek galėdamas stengiuosi liudyti apie bėdas, kurių šaknys glūdi viso pasaulio, ne tik Rusijos situacijoje… kartais man taip pat atrodo, kad žmonės čia nepakankamai gyvena aukštesniais dvasiniais interesais; t.y. jų gyvenimas prasmingas ir įdomus, bet mes, rusai, esame maksimalistai, visada norime kažko daugiau, norime „iššokti iš savęs“. Tai mūsų nelaimė, bet tai duoda ir kai kurių kultūrinių pranašumų. Vakariečių tarpe aš to pasigendu.
Vakariečiai, atrodo, tikrai pernelyg pasitiki savo stabilumu ir nepakankamai įvertina pasaulinį pavojų. (1981 m. Nr 126. Kalbėjosi L. Mockūnas ir T.Venclova)
Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“. Įpratome prie standartinių sakinių, kuriais aukštieji Europos Sąjungos politikai reiškia užuojautą, tvirtą pasiryžimą kovoti su terorizmu ir patikinimus, kad tautos nesileisiančios įbauginamos ir nekeisiančios savo gyvenimo būdo.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, Prancūzija jau kuris laikas gyvena nepaprastosios padėties sąlygomis, o prancūzai tarsi nepastebi šio pokyčio. Galima nujausti, kad prireikus tokios padėties nepastebės ir daugelio kitų demokratinių valstybių piliečiai, o tik džiūgaus dėl neva padidėjusio saugumo.
Po Paryžiaus išpuolių baimingai buvo klausiama – kur ir kada kitas. Daugelis baiminosi dėl Europos futbolo čempionato – didžiulis renginys, kurį saugumo pajėgoms nepaprastai sunku prižiūrėti. Didžiausi skandalistai pasirodė Rusijos futbolo „gerbėjai“ – profesionalių mušeikų komanda atvyko vienam vakarui sudirbti anglų ir sėkmingai dingo iš Prancūzijos vietos policijai nespėjus susigaudyti, kas įvyko.
Net pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas leido sau pasigėrėdamas pašmaikštauti dėl tokios rusų dvasios. Visi lengviau atsiduso čempionatui pasibaigus be jokių teroristinių išpuolių. Neilgam. Liepos 14-osios išpuolis Nicoje per pačią didžiausią prancūzams šventę – Bastilijos paėmimo metines – įsakmiai kviečia didžiuosius ES politikus ir visą politinį biurokratinį jos elitą imtis rimtai aiškintis europietiškojo terorizmo priežastis, paskatas ir susidariusias palankias teroro aktams vykdyti sąlygas.
Juolab kad susivokti, kas negerai vyksta ES vykdomoje integracijos politikoje, diegiančioje išvalstybintos ir išnacionalintos Europos viziją, primygtinai skatina ir Brexit pamoka. Juk už išstojimą iš ES balsavę britai labai aiškiai išsakė savo pretenzijas europiniam elitui. Tiesa, taip ir neišskleistas mūsų žiniasklaidoje.
Keletą jų galima taip formuluoti. Niekieno nerenkamas ir niekam neatsakingas europinis politinis biurokratinis elitas sukaupia pernelyg daug valstybinių galių savo rankose sparčiai išvalstybindamas ES nares. Tų galių kaupimas yra pavojingas ne tik valstybėms narėms, bet ir pačiai ES jau vien dėl to, kad labai sulėtėja būtinų sprendimų priėmimas, tad nepaprastai vėluojama atsakyti į vis naujus geopolitinius, teroristinius ir kitokius iššūkius.
Nepaprastai pavojinga pasirodė ES vidaus politiką tiesmukai grindžianti multikultūralizmo ideologija, kurios pasekmė – nekontroliuojami imigrantų srautai ir didžiųjų Europos miestų getoizacija. Atvykėlių getai tampa pačia palankiausia islamizmo terpe, kuri, beje, palaikoma europiečių mokesčių mokėtojų lėšomis. Daugelio europiečių nedžiugina ir kairuoliškasis liberalizmas, diegiantis visapusišką sekuliarizaciją, ateizaciją, prievartinį vaikų seksualizavimą (lytinį išlaisvinimą) ir šeimos sampratos keitimą genderizmo ideologijos pagrindu.
Kol kas net įtakingi įvykių komentatoriai nesiima atvirai ir sąžiningai gvildenti ES ištikusių problemų bei iššūkių priežasčių, nes yra vienaip ar kitaip susisaistę su vyraujančia „pažangia“ vadinama europinės integracijos per federalizaciją, tautų sumaišymą ir genderizmo ideologijos pagrindu kuriamą „naująjį europietį“ politika ar dėl „politinio korektiškumo“ vengiantys įdėmiau pažvelgti į tos politikos ideologinius pamatus.
Kita vertus, tik politiškai korektiškiems naujiesiems europiečiams laiduojamas greitas kilimas europinės akademinės bei politinės karjeros laiptais. Tad po Nicos išpuolio gausu visokio „pasiryžimo kovoti su terorizmu“, dviveidiškų patikinimų plėtoti „imigrantų integracijos“ programas, nors multikultūralizmo ideologija aiškiai teigia integracinę politiką esant diskriminacinę, „kontroliuoti ginklus“, stiprinti „saugumo pajėgas“, „glaudžiau bendradarbiauti“ ir pan.
Net akivaizdžiai nusikalbama, aiškinant esą Nicos teroro aktas rodantis „Islamo valstybės“ bei islamistų desperaciją, nors net plika akimi matyti, kad dabartinis išpuolis teroristinio efektyvumo požiūriu, kad ir kaip ciniškai tai nuskambėtų, gerokai lenkia visokius šaudymo ir savižudžių aktus. Tad kaip tik derėtų naują teroristų imamą taikyti taktiką svarstyti efektyvumo požiūriu, nes kaip tik efektyvumas yra ir pagrindinis šiuolaikinio rinkodarinio kapitalizmo burtažodis.
Pirmiausia europiniam elitui derėtų pasiaiškinti esminę universalizmo ideologinę nuostatą. Didžiuma ES politinio elito yra įsitikinę, kad jų skleidžiami demokratijos principai yra universalūs ir pavyzdiniai, todėl juos ne tik galima, beit ir privalu įtvirtinti visame pasaulyje. Tokia pat pavyzdinė esanti ir multikultūralizmo bei tautų maišymo naikinant mirtiną nacionalizmo bacilą politika. Ta politika teigia kosmopolitizmą tapsiant esmine naujojo pasaulio vertybe, išlaisvinančia individą iš visokių „savo žemės“, „gimtinės“, „tėvynės“ ir kitokių prietarų, kurie neleidžia jam laisvai rinktis savo vietos po saule ir, suprantama, tos vietos siūlomų malonumų.
Nutylima, kad tas pasirinkimas yra nulemtas ne žmogaus laisvos valios, o kapitalo pasirenkamos vietos – žmonės, kaip darbo jėga, didžia dalimi traukia ten, kur kapitalui lengviausia „priaugti“. Tačiau vis labiau aiškėja, kad kaip tik imigrantai, turėję ganėtinai atskiesti europiečius, nėra linkę priimti tų europietiškųjų „universalijų“. Jie buriasi savo europiniuose getuose ir stengiasi išnaudoti visas europiečių jiems teikiamas malones savoms tikinčiųjų bendruomenėms stiprinti. Jokia žmonių bendruomenė neegzistuoja be vietinių lyderių ir vadovų, tad ir musulmonų bendruomenės gyvuoja vadovaujamos imamų ar nusipelniusių kovotojų už islamo reikalą. Europos politikai niekaip negali įsisąmoninti, kaip ir kodėl net imigrantų vaikai bei anūkai tampa islamistais kovotojais ir teroristais. O juk Jungtinių Valstijų paskelbtas karas su pasauliniu terorizmu yra kova su islamiškuoju terorizmu ir jo išplitusiu užkratu.
Kuo gi remiasi islamiškasis terorizmas? Kovos su šėtoniškaisiais Vakarais ir jų skleidžiama ideologija nuostata. Pagrindiniai šėtoniškumo požymiai – agresyvus ateizmas, Dievo neigimas ir paniekinimas, taip pat visokiausios išlaisvinto seksualumo apraiškos. Kadangi islamistai negali susilyginti su Vakarais karine galia, tad jų kovoje „visos priemonės geros“, o pagrindine tampa asmeninis terorizmas. Valstybinė prievartos mašina geba kontroliuoti tik grupinę veiklą, tačiau kol kas bejėgė prieš individų apsisprendimą žudyti.
Islamistų požiūriu, jei Vakarų valstybėse dėl jų politikų kvailumo susikuria sąlygos kovotojus verbuoti ir juos auklėti jų pačių valstybėse, tuo geriau. Tereikia tik kuo išmoningiau tas sąlygas išnaudoti – kuriamas ir plėtojamas platus tarptautinis religinių mokyklų, maldos namų ir su jais susijusių uždarų bendruomenių tinklas, indoktrinuojantis vis platesnius imigrantų sluoksnius, o ir neindoktrinuotuosius pajungiantis savo valiai.
Išnaudojama ir ideologinė nediskriminavimo dogma – juk niekas negali nepriimti žmogaus į darbą dėl jo tautybės, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos ar dar kokių dalykų. Tad kas dabar galėtų pasakyti, kiek islamistų šalininkų dirba kad ir tos pačios Prancūzijos specialiosiose tarnybose, policijoje, aukštesniuose ir žemesniuose biurokratijos sluoksniuose, kiek jų esama tose pareigybėse, nuo kurių priklauso daugybės žmonių saugumas, pavyzdžiui, vandenviečių ir panašių įmonių priežiūros tarnybose. Nežinoma, kiek jų nusiteikę kovoti su šėtonu jo paties teritorijoje ir jo paties teikiamais ginklais. Juk jei pats šėtonas tau sudaro sąlygas, tai šlovė Alachui, kuris sumaišė jam protą.
Paprastam musulmonui aišku, kad europiečiams „užtemęs protas“ jau vien iš to, kaip jie įnirtingai naikina krikščioniškas vertybes ir tikėjimo apraiškas. Europiečiai neleidžia sau įsisąmoninti (nes tai būtų politiškai nekorektiška, tad ir baustina), kad musulmonai žmones skirsto į dvi rūšis – tikinčius ir netikinčius, o netikintys nelaikomi žmonėmis. Toks yra fundamentalus principas, kurio neišdildys jokios pilietinio ugdymo programos, nes tai yra esminis pasaulėžiūros ir tapatybės dalykas. O jau iš tikinčiųjų išsiskiria tikrieji Dievo garbintojai.
Kitas permąstymo reikalingas dalykas yra ES politinio elito vykdoma beatodairiška valstybių narių išvalstybinimo politika, vis daugiau suverenių valstybės galių perkeliant į viršnacionalinį, kitaip tariant, Briuselio lygmenį ir nuleidžiant į skatinamų tiesiogiai, apeinant valstybę bendrauti tarpusavyje regionų sritį. Tą politiką atlaikyti ir iš jos naudos gauti gali tik didelės, hegemoninės ES valstybės, o mažosioms ir vidutinėms lemta nukentėti.
Lietuva – puikus tokios mažos valstybės pavyzdys. Tačiau ir didžiųjų valstybių politikai ima suvokti tokios politikos pragaištingumą, kurį stiprina ir tam tikri globalizacijos veiksniai. Juk visiškai aišku, kad į globalinius iššūkius, nesvarbu kokio – ekonominio, aplinkosauginio ar geopolitinio – pobūdžio regionai niekaip nepajėgūs deramai atsakyti. Regionai ir mažosios valstybės nepajėgūs kaip lygūs bendrauti su didžiosiomis transnacionalinėmis korporacijomis. Kitas aiškus dalykas, kad ES viršūnės nėra paslankios greitai reaguoti į vis naujus kylančius iššūkius. Ne tik nepaslankios, bet ir nepajėgios dėl įvairių įtakingų grupių susikertančių interesų.
Rusijai užpuolus Ukrainą, ES valdymo negalios tuoj išlindo į paviršių. Vis labiau imama suvokti, kad į tam tikrus iššūkius, tarp jų – ir keliamus imigrantų srautų bei terorizmo, veiksmingiausiai galėtų atsakyti kaip tik nacionalinės valstybės, tačiau tokiems atsakams jos ima stokoti suverenių galių bei patirties, nes sunyksta su tam tikromis jau netektomis valstybės galiomis susiję įgūdžiai bei kompetencijos. Veikiama neryžtingai, vis dairantis į Briuselį ir laukiant jo padrąsinimo ar pagrasinimų.
Globalizacija taip pat menkina suverenias valstybių galias. Šiuo metu daugelis pasaulio ekonomistų prieina prie išvados, kad didžiausia žala, kurią globalizacija padarė mažoms valstybės, ta, kad mažosios valstybės neteko savojo bankų sektoriaus, kurį perėmė didieji tarptautiniai bankai. Didiesiems bankams vietinės problemos, vietiniams kylantys iššūkiai ne tik neįdomūs, tačiau ir pernelyg menki, kad juos būtų galima įžiūrėti. Todėl mažosios valstybės neteko svarbaus instrumento dorotis su vietiniais, dažniausiai tos pačios globalizacijos nulemtais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais bei problemomis.
Valstybių galių pajungimas didiesiems bankams aptarnauti jau tampa ir didžiuoju ES iššūkiu. O juk ES politika taip pat susijusi su tokių bankų aptarnavimu, ką paliudija ir dabartinė buvusio Europos Komisijos vadovo Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuelio Barroso) darbo vieta – „Goldman Sachs“, vienas didžiausių ir įtakingiausių pasaulio bankų, per kurį, beje, perėjo daugelis įtakingų Europos šalių politikų. O juk spekuliacinio (derivatyvai) kapitalo valdomas pasaulis niekaip negali būti nei stabilus, nei taikingas, o jo raida niekaip negali būti tvari socialiniu požiūriu.
Nicos teroristiniame išpuolyje esama tam tikro simboliškumo. Į jį atkreipė dėmesį prof. Gintautas Mažeikis. Bastilijos šturmas visos pažangiosios žmonijos siejamas su pagrindinių demokratijos principų – laisvės, lygybės, brolybės – iškėlimu ir jų revoliucine sklaida. Profesorius nužymi ir kitą labai svarbią tos šventės dimensiją, siejamą su markizo de Sado (de Sade) vardu, – nepaliaujamą seksualumo laisvinimą iš šeimos, bažnyčios ir kultūriškai įtvirtintų moters ir vyro vaidmenų vergovės. Tačiau krinta į akis, kad taip įžvalgiai nusakant simbolines ir ES vis labiau aktualinamas Bastilijos šturmo ir prancūzų šventės plotmes ir iškeliant jakobiniškojo revoliucingumo reikšmę apeitas jakobiniškasis valstybinis teroras, kurio simbolis – veiksmingoji Giljotina. Prancūzai niekaip nenori prisiminti, kad paskelbtieji pilietiniai laisvės, lygybės ir brolybės tikslai buvo įgyvendinami Giljotina.
O juk ir garsiojo markizo de Sado programa laisvinti seksualumą buvo grindžiama, dabar sakytume, laisve prievartauti, nes tik prievarta, teroras veiksmingiausiai padeda peržengti visokius tabu bei prietarus. Įtikinėjimai, kad ir lytinei sueičiai, pernelyg užtrunka, tad revoliucinis išlaisvinimas ir iškelia grynus galios santykius. Juo jie grynesni, juo erotiškesni. Šitai apčiuopta ir G. Mažeikio tekste, neslepiant žavėjimosi revoliucine erotine prievartos apraiška: „jo (de Sadeo, – V. R.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ir mažiau įsikūrė Europoje ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai“. (Prisipažinsiu, kebloka suvokti, kas tokie yra „pusiau religiniai fundamentalistai“, bet ne tai svarbiausia.)
Suprantama, visoks išsilaisvinimas susijęs su prievarta, tačiau ne visokia prievarta yra teroristinio pobūdžio. Prancūzų revoliucijos, o vėliau ir bolševikinės Spalio revoliucijos prievarta buvo teroristinė genocidinė, nes buvo masiškai naikinami „nereikalingi“ socialiniai sluoksniai. Prancūzai pirmiausia ėmėsi žudyti kunigus, vienuolius ir vienuoles, nesusipratėlius valstiečius. Dešimtimis tūkstančių. Plūdo kraujo upės, skatindamos revoliucinę erotinę jakobininę ekstazę. Ta išlaisvinimo tradicija ir ideologija gyvybinga. Prancūzijos universitetuose filosofinius išsimokslinimus įgavo ir didieji Azijos šalių revoliucionieriai, kurie grįžę ir paėmę valdžią praeito šimtmečio 8–9 dešimtmečiais ėmėsi naikinti savų valstybių tautas ir tauteles.
G. Mažeikis ne tik žavisi tokios prievartos siautulingumu, tačiau ir tikisi, kad dabartiniai islamistai teroristai būsiantis tas detonatorius, kuris Prancūzijoje, tas ir visoje Europoje prikels jakobiniškojo teroro dvasią: „Šia prasme teroristai yra sąžiningesni: jie yra atviri ir negailestingi priešai, kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“.
Koks galėtų būti tas negailestingas jakobiniškas atsakas, apdairiai, o prisiminę straipsnio pavadinimą galėtume sakyti – veidmainiškai, nutylima. Šiek tiek susivokiant istorijoje, žinant jakobinų veiklos pobūdį, atkreipiant dėmesį į profesoriaus tekste paliktus erotiškai įprasmintus ženklus ir įjungus fantaziją, numatyti to atsako pobūdį nėra sunku. Deramai atsakyti galima tik negailestingu jakobiniškumu – valstybine teroristinio pobūdžio prievarta. Tik teroristinis valstybinis atsakas į individualų ar grupinį terorizmą galįs duoti tikrų vaisių. Galima numanyti, kad šiuolaikinis jakobinizmas turėtų apvalyti ir atjauninti pačią ES.
Tačiau juk istorija moko, kad tereikia tik tokią dvasią paleisti, o jos Europoje esama, kad ji imtų siausti negailestingai naikindama vis naujus netikėlius, atsilikėlius, „nepažangiečius“. Įsisukus valstybinio teroro ratui priešų, kaip žinome, tik daugėja, nes teroristinės Giljotinos apetitas nepasotinamas. O kur dar erotikos siausmas, laisvinant seksualumą, plėšant šeimos pančius ir diegiant vaikų teisę skanauti lytinius malonumus. Suprantama, suaugusiems apmokant ir prižiūrint.
Tad bendrais bruožais galime įsivaizduoti tokią pirminę išlaisvintojo jakobinizmo veiklos viziją: teroristais pripažįstamų musulmonų prievartavimas ir žudymas ant Giljotinos altoriaus. Labai prancūziška, laicistiška ir revoliucinga. O jau vėliau – kaip Giljotina duos.
Tiesa, galimas ir kiek kitoks variantas – atsako pretekstu pirmiausia imtis tų nekenčiamųjų, kurie tekste įvardijami kaip „įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai“. Neabejotina, kad tarp jų patektų ir apšauktieji homofobais bei kitokiais pažangai trukdančiais netolerantais. Aišku, ir kas žmones rūšiuotų – būrelis akademiniais laipsniais pasidabinusių revoliucinės dvasios apimtų ideologų. Europa gerus du šimtmečius kentėjo nuo Apšvietos idėjų paskatinto revoliucinio genocidinio ir karinio siausmo ir išbandė visus įmanomas teroristinės erotikos atmainas. Atrodytų, gana.
Tačiau tolerantiškoje ir demokratiškoje Europos dirvoje nesiliauja brendusios vis naujos erotinio teroristinio revoliucijos siautulio geidžiančios dvasios. Dabartiniai prancūzų intelektualai jau niekaip nedrįstų atvirai reikšti tokias vizijas, tačiau juk žinome, kad pasekėjai teroristiniu įkarščiu visada pralenkia įkvėpėjus.
Ačiū Dievui, kad kol kas tik vaizduotėje. Nors kaip tik iš vaizduotės ir kyla politinis veiksmas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius, šio teksto autorius.
Čia apie paminklus. Vienus griaunam, kitų nestatom, tik apsimetam, kad ketiname statyti, apsiribojam konkursais.
Dar neaišku, ar Vilniuje pastatysime paminklą Jonui Basanavičiui. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis – tikrai nepatastatytumėm, nesusitartumėm dėl vietos, atmestumėm Rapolo Jakimavičiaus sukurtą, nes Basanavičius sėdi ne ant vamzdžio, net ne ant žirgo. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis… Tik to šimtmečio dar reikia sulaukti. Putinas gali pasirūpinti, kad nesulauktumėm, bet šį kartą aš ne apie tai.
Pasibaisėtinas ir šaltakraujis prancūzų satyrinio tabloido Charlie Hebdo redakcijos darbuotojų išžudymas sukrėtė Europą. Įvairių šalių žmonės reiškia užuojautą Prancūzijai ir žuvusiųjų artimiesiems, plinta spontaniškos solidarumo su laisvą žodį ginančia žiniasklaida demonstracijos. Į gatves ir aikštes išeinantys žmonės sako, kad teroristai jų neįbaugins.
Prancūzijos ir kitų šalių vyriausybės, taip pat Europos Sąjungos Parlamentas rengia skubius pasitarimus, kad būtų nusakytos aiškios kovos su terorizmu, taip pat ir naujos imigracijos politikos gairės.
Viena iš labiausiai nuliūdinusių, nustebinusių, net šokiravusių pastarojo meto publikacijų – tai brolio Astijaus svarstymai, kas nutiks jo mamai Vydmantuose, jei kur nors Švenčionyse prie lietuviškų užrašų atsirastų lenkiški pavadinimai (portalas 15min.lt).
Net nežinau, kaip derėtų vertinti šį brolio Astijaus pareiškimą. Kaip nesusipratimą, kaip nesusigaudymą, kaip naivumą? Tokius klausimus galėtų kelti nebent kosmopolitai, kuriems nusispjauti, žlugs ar išliks Lietuva.
Bet juk brolis Astijus, viliuosi, nepriklauso šiai kategorijai. Savo velykiniuose sveikinimuose jis lyg ir svarsto, kada sugriūna ir kada išlieka valstybės. Vadinasi, jam Lietuvos likimas rūpi. Jei nerūpėtų, nesvarstytų, kada valstybė žlunga, kada – stiprėja.
Sparčiai artėja Seimo pavasarinė sesija, kurios metu Seimas privalės paskirti referendumo dėl žemės nuosavybės ir lengvesnių referendumo sąlygų keičiant Konstituciją datą.
Referendumo, kurio teisėtumas nežiūrint surinktų 300 000 jo surengimą remiančių piliečių parašų, kelia abejonių ne vienam piliečiui.
Kaip pavyzdį, galima nurodyti komentaruose po straipsniu Neįkainojama V. Landsbergio parama referendumininkams (autorius Vytautas Rubavičius, ekspertai.eu, 2014-02-22) išsivysčiusį skaitytojų dialogą, kuriame A bando įrodinėti, kad Konstituciją žemės nuosavybės klausimu gali keisti tik Seimas, o B įrodinėja, kad 15 piliečių iniciatyvinė grupė gali inicijuoti 300 tūkstančių parašų rinkimą surengti referendumui bet kokiu klausimu, taip pat ir keičiant Konstituciją.
Pateikiu sutrumpintą dialogo variantą (kalba šiek tiek taisyta).
Lietuva renkasi neteisingą taktiką, bendraudama su Lenkija. Ten, kur derėtų ginčytis, kelti triukšmą, piktintis, – atsiprašinėjame, nuolaidžiaujame. Ten, kur vertėtų tyliai, be savigyros, be pompastikos, tačiau ryžtingai atlikti lietyvybę stiprinančius darbus, – daug triukšmaujame, bet nieko konkretaus lietuvybės labui nenuveikiame.
Prisiminkime keletą pastarųjų įvykių, įaudrinusių tiek lenkiškąją, tiek lietuviškąją puses. Nors oficialioji Varšuva mūsų atsiprašo dėl užgaulaus plakato per futbolo rungtynes (omenyje turimos "Lech" ir "Žalgirio" sportininkų varžybos Poznanės mieste), Lietuvai nederėtų skubėti džiaugtis.
Dar nežinia, kiek lenkiškuose atsiprašymuose nuoširdumo. Jei kalbėsime visiškai atvirai, puikiai suvokiame, ko verti jų veidmainiški atsiprašinėjimai.
Pagaliau naujojoje Vyriausybėje nebėra nemokančių anglų kalbos. Tikriausiai ir tie du būsimieji ministrai ją mokės, Algirdas Butkevičius nedrįs siūlyti nemokšų, kurie tik lietuviškai, dar rusiškai, vokiškai, prancūziškai kalba.
Buvo kilęs šioks toks triukšmelis dėl Prezidentės reikalavimo ministrams būtinai mokėti angliškai, nes antrą ateinančių metų pusmetį Lietuva vadovaus Europos Tarybai.
Beveik visiems nuolatiniams politinių įvykių komentatoriams televizijose toks reikalavimas dėl vienokių ar kitokių prižasčių nepatiko arba buvo keistokas. Juk kandidatas į ministrus – ne koks mokinukas, kad jį būtų galima taip nemandagiai kamantinėti: ar jūs šparinat angliškai? Tik prancūziškai? Tik vokiškai? Kaip gaila! O reikia tik angliškai. Kiek teko girdėti, ypač įsižeidė Seimo narė Loreta Graužinienė, gerai mokanti tik vokiškai.
Pats savęs noriu paklausti: ar protesto mitingų laikai jau praėjo? Nuvertėme korumpuotą valdžią, sutramdėme prokuratūros, teismų sauvalę, ir dabar galime atsipūsti? Ar ne taip? Ar taip galvoja ir Darius Kuolys, Romualdas Ozolas, Gintaras Songaila, Arvydas Akstinavičius, Alvydas Medalinskas, Algimantas Matulevičius?..
Jų gretos jau sumažėjo, nebėra Valdo Vasiliausko, Jono Varkalos, Algirdo Patacko, Neringos Venckienės, Povilo Gylio, kiti liko lauke už durų. Jeigu būtų mano valia, aš juos visus su savo komandomis pakviesčiau gruodžio 21 dieną susirinkti prie Seimo durų, už kurių bus bandoma neatimti teisinės neliečiamybės trims Darbo partijos teisiamiesiems, trims Seimo nariams, kurie į jį pateko per mūsų visuomenės tamsumą, dėl nežabotos klaidinančios reklamos, dėl kitų panašių priežasčių.
Kitokios baigties ir negalėjo būti. Tarpinė atomazga logiška. Scenaristų ir atlikėjų triumfas, audringi gerbėjų plojimai, peraugantys į žiniasklaidines ovacijas. Pedofilijos nebuvo ir negalėjo būti. Ar galima įsivaizduoti kitokią baigtį?
Tiek lavonų, tokia įspūdinga pasaulį nustebinusi karinė mergaitės „ėmimo“ operacija, tiek prokurorų ir teismų, aukščiausių valstybės pareigūnų ir jų patarėjų darbo – ir viskas perniek? Ir viską pradėti iš naujo, kurpti naują scenarijų? Tik ne Lietuvoje. Įgyvendintas vienas esminių tikslų – viešai rodant lavonais paženklintus „žygdarbius“, valstybine prievartos mašina „patvarkyti“ visus drįstančius tokiu vaizdu vienaip ar kitaip piktintis.
Aiškesnis nacionalinio tapatumo kaitos vaizdas reikalingas ne tik mūsų pačių savivokai, bet ir eurointegracinių vyksmų skatinimo politikai, taip pat ieškant deramų atsakų į vis naujus ne tik mums, bet ir Europos Sąjungai kylančius iššūkius bei grėsmes. Europiniam tapatumui (europinimo ar europeizacijos vyksmas) kurti pasitelkiamas nuo nacionalumo apraiškų apvalytas pilietinis europietiškumas.
Tačiau ir europinimui, ir pilietinio europietiškumo sklaidai reikalingi nacionalinių kultūrų “mechanizmai”, taip pat europinių komunikacijos ir informacijos tinklų plėtra. Drįstume teigti, kad norėdami sukurti veiksmingas ES plėtros, europinio pilietiškumo ugdymo programas, o ypač bandydami įveikti ES būdingas demokratijos, visuomenės ir kitokias stokas, turime pasitelkti nacionalinių jausenų “klijus” socialinei sanglaudai stiprinti – laisvoje demokratinėje Europoje nacionalinių tapatumų savikūra ir raiška turi laiduoti europinio bendrumo jausenos ugdymą, o ne skatinti tautinį uždarumą ir priešiškumą.
