Garsųjį kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“ mačiau prieš keliasdešimt metų, tikriausiai dar anos sovietinės Lietuvos laikais.
Prisimenu, kad pirmoji šio filmo peržiūra anuomet padarė šokiruojantį įspūdį pačia geriausia to žodžio reikšme. Tačiau net ir žiūrint iš šiandienos perspektyvų sunku įsivaizduoti, kaip galėjo atsitikti, kokias neįtikėtinos aplinkybės lėmė, kad juodžiausios sovietinės cenzūros siautėjimo metu, kai dar labai gyva buvo partizaninio karo atmintis, 1965 metais pasirodė filmas, kur labiausiai nuožmūs sovietijos priešai, t. y. Lietuvos partizanai vaizduojami su „žmogiškais veidais“ ar net su savotiško šarmo antspaudu.
Kaip atrodo bent man, čia buvo nutapytas net labiau simpatiškas Lietuvos partizano įvaizdis nei galop yra pateikiamas laisvės kovotojo paveikslas Mariaus Ivaškevičiaus romane „Žali“, praėjęs pro šio autoriaus meninės vaizduotės prizmę. Todėl truputėlį keista, kad pirmuoju atveju utriruojant minėto filmo parodymo visuomeninėje TV faktą, išsakant pretenzijas žmonėms, kurie kūrė žiaurios ideologinės priežiūros sąlygomis, kartu ne vienas laikosi nuostatos, kad bet kokių pretenzijų pareiškimas antruoju atveju būtų žodžio laisvės pažeidimas.
Kas be ko, šiame filme stribai yra vadinami liaudies gynėjais, o laisvės kovotojai nacionalistais ar net banditais. Tačiau drauge nežinau jokio kito panašaus atvejo, kai išsakomi žodžiai taip nederėtų su kino kalba, jeigu norite, su judančiais paveiksliukais. Iš tiesų, mačiau šį filmą taip seniai, kad dabar labiau prisimenu jį kaip šešėlių teatrą nei dialogų virtinę. Tačiau visi žinome tai, koks iškalbingas gali būti nebylusis kinas, savo ruožtu, kaip matome, žodžiai ne tik gyvenime, bet ir kino pasakojimuose dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali pasitarnauti taip pat ir kaip funkciškai patogios kaukės.
Dabar atostogauju kaime drauge su sugedusiu televizoriumi, taigi neturiu galimybės persukti šią kino juostą iš naujo, tačiau kitiems, turintiems tokią galimybę, siūlau peržiūrėti minėtą Vytauto Žalakevičius filmą dar kartą išjungus garsą – tada akivaizdžiai turėtų pasimatyti tai, kokie schematiški yra plakatiniai gražuoliai, stojantys už sovietų režimą, ir drauge – kokia užburianti yra neišsakyta iki galo, bet įtraukianti vaizduotę partizanų paslaptis.
Kino dramos „Niekas nenorėjo mirti“ parodymas Valstybės dienos proga nacionalinio transliuotojo eteryje buvo savotiškas testas pseudoteisuoliškam mentalitetui. Kadangi pats neretai esu nenugalimas pseudoteisuolis, tai nepulsiu iškart smerkti tų iškilių Lietuvos žmonių, kurie nesuvaldė savo pseudoteisuoliškų kompleksų šio filmo parodymo TV šventiniu metu proga. Kas be ko, buvo kažkas panašaus ir į formalų pretekstą tokio pseudoteisuoliško budrumo pademonstravimui…
Kita vertus, pabandysiu išryškinti dar vieną aplinkybę, jau liečiančią įgarsinimo seką, dialogų išplėtojimą, kuri, kaip atrodo bent man, daro šį filmą beveik mistiniu reiškiniu, tokiu svariu ir mįslingu, kad Valstybės dienos šventimas yra pati geriausia proga jį prisiminti. Šiame filme yra tokie raktiniai žodžiai, kai į sovietinio funkcionieriaus garsiai išsakytą nusistebėjimą dėl to, kodėl miško broliai tęsia savo kovą, kai laimėti jiems neva jau nėra jokių galimybių, partizanų vadas, užsimaskavęs kaip paprastas kaimo gyventojas, dabar sėdintis už stalo, atsako okupantų tarnui maždaug taip: o galbūt anie tikisi, kad apie juos bus sudėtos liaudies dainos…
Nuostabu čia yra tai, kad pasakyti partizanų vado žodžiai kino filme yra viduramžių lenkų metraštininko, kalbančio apie lietuviško etnoso formavimesi dalyvavusios jotvingių genties nepaprastą drąsą ir karingumą, kai šios genties kariai puldavo net šimtąkart gausesnes priešo pajėgas, citata, bylojanti apie tai, kad savo drąsą jotvingių kariai aiškina garbės pojūčiu ir lūkesčiais, jog neva apie juos, atidavusius gyvybę už tėvų žemę, bus sudėtos dainos. Jeigu toks žodžių persidengimas čia yra tik atsitiktinis nutikimas, tai reikia pasidžiaugti stebuklingu, apvaizdos vairuojamu sutapimu, tačiau, galima dalykas, scenaristas cituoja metraštininką, pateikdamas štai tokį šio filmo tikrųjų užmačių dešifravimo kodą.
Kaip atrodo, mes šiandien apskritai skiriame pernelyg mažai dėmesio garbės sampratai, apturėtai dar lietuviško etnoso atsiradimo pradžioje!
Ta proga pastebėsiu, kad garsus anos nepriklausomos Lietuvos kultūros veikėjas, vėliau sovietų režimo politinis kalinys, žurnalistas ir rašytojas Juozas Keliuotis nepavargdavo tvirtindamas, kad svarbiausias lietuvių bruožas yra karingumas. Toks požiūris vis dėlto truputėlį skiriasi nuo kitų kultūrininkų mums bandyto įskiepyti įsivaizdavimo, kad lietuviai iš kitų išsiskiria savo nuolankumu, darbštumu, paslaugumu ir panašiomis dorybėmis, tiesa?
Tikriausiai tokiu bukaprotiško lietuvių nuolankumo mitu tebesivadovauja šiandienos politikos veikėjai, formuojantys naująją koaliciją ir Krašto apsaugos ministeriją atiduodantys kuruoti Remigijui Žemaitaičiui, kuris paprastai nepraleidžia progos įsiteikti mūsų problemiškos kaimynės režimui, kuris, dar daugiau, iš esmės yra linkęs pateisinti Krymo okupaciją net viešuose Seimo disputuose.
Svarbu net ne tai, sugebės ar nesugebės R.Žemaitaitis parinkti tinkamą kandidatūrą į Krašto apsaugos ministro postą, o tai, kad tokios krikštatėvio teisės suteikimas R. Žemaitaičiui yra Lietuvos kariuomenės pažeminimas, kario garbės suteršimas. Ne kartą esu sakęs, kad pigus moralizavimas naikina moralinę pasaulio tvarką, neatsitraukiu nuo šių žodžių ir dabar, tačiau drauge neįmanoma paneigti to, jog kariuomenės gyvybingumo palaikymui kario garbės moralinė konstanta išties turi ne mažesnę reikšmę nei tinkamo karinio pasirengimo užtikrinimas ir moderni ginkluotė.
Kokio jūs, brolyčiai, atsidavimo tikitės iš Lietuvos kario, jeigu dėl savo užkulisinių žaidimų ir valdžios užsitikrinimo dėlionės esate pasirengę patupdyti Lietuvos kariuomenę į srutų duobę? Tokie jūsų eksperimentai, brangieji, užtraukia didesnį pavojų nei būtų galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio dar ir dėl to, kad vis dar nesame išsigydę nuo istorinės atminties traumos, atsiradusios buvusio kariuomenės vado Vinco Vitkausko išdavystės pasėkoje.
Mums nesunku įsivaizduoti, kad politika yra nešvari virtuvė, tačiau pastaruoju metu kai kurie koalicijos formuotojai panašėja į išeivius iš tvarto, kurie šlitinėja ir kažką nerišliai vapą, apsvaigę nuo smarvės.
Tačiau net jeigu žiūrėsime į reikalo esmę tik utilitariškai, be jokių moralinių užkeikimų, neprošal bus pastebėti, kad labai neprotinga būtų įžeisti Ukrainos kovotojus, žūstančius šiomis dienomis ne tik už savo, bet ir mūsų laisvę. Kaip atrodo, mūsų draugystės kvestionavimas pasimatytų iš karto, jeigu prie Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos strategijos formavimo būtų prileistas žmogus, teisinantis Krymo okupaciją, Ukrainai iš esmės priešiškas politikas.
Ar sakote, kad, nežiūrint visko, koalicijos suformavimas yra reikalingas dėl valstybės stabilumo užtikrinimo? Išties, dėl tokio gėrio reikėtų išsaugoti R.Žemaitaičio teisę siūlyti kandidatą į ministro be portfelio postą naujai formuojamoje vyriausybėje. Būtų pats tas.
2019.07.30; 10:33
