Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Antroji žurnalisto Gintaro Visocko knyga („Juodojo Sodo byla”) apie sudėtingus dviejų kaimyninių šalių Armėnijos ir Azerbaidžano santykius yra vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, neskaitant daugybės autoriaus parengtų ir publikuotų analitinių straipsnių bei videointerviu šia tema internetinėje svetainėje www.slaptai.lt. Užkaukazės ir Kaukazo regionuose vykstančiais konfliktais G.Visockas pradėjo domėtis, kai 1994-1995 m. dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Knygos autorius nuosekliai šie tema domisi beveik 30 metų, todėl galima tvirtinti, kad niekas Lietuvoje nėra geriau įsigilinęs į šią problemą.

Labiausiai man knygoje “Juodojo sodo byla” patiko autoriaus pasirinktas analizės būdas, kuris pasižymi stipria teksto logika ir ypač geru aprašomo objekto žinojimu. Knyga skirta ne tik politikams, politologams, žurnalistams, bet ir plačiajai visuomenei, besidominčiai politiniais procesais bei jų tendencijomis Užkaukazėje, bei Lietuvos ir pasaulio didžiųjų valstybių vykdomai politikai šiame regione.

Juodojo Sodo byla. Slaptai.lt nuotr.

Įvade išdėstyti esminiai teiginiai, apibūdinantis Azerbaidžano pergalę ilgame konflikte su Armėnija atsiimant po 26 metų okupacijos Kalnų Karabachą ir septynius gretimus rajonus:

Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų parastas teritorijas;NATO narės Turkijos remiamas Azerbaidžanas per mažiau kaip per 6 savaites nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją;Azerbaidžano pergalė susilpnino Rusijos pozicijas ir įtaką Užkaukazėje, išryškino visas silpnasias jos puses; Nors Azerbaidžanas karinio konflikto metu turėjo galimybę užimti dalį savo priešininko teritorijos, bet to nedarė, susigrąžino tik 1988-1994 metais Armėnijos su Rusijos pagalba užgrobtas teritorijas, tarp jų ir Kalnų Karabachą, kurias Europos valstybės ir JAV visada pripažino Azerbaidžano jurisdikcijai.

Europos Sąjungos tris dešimtmečius vykdyta politika stengiantis sureguliuoti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą patyrė visišką nesėkmę.

G.Visocko knygoje įvairiais požiūriais ištirtas Armėnijos-Azerbaidžano konfliktas ir jo esminis lūžis 2020 m., kai buvo išvaduotas Kalnų Karabachas ir kitos Armėnijos okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Daug dėmesio knygoje skiriama proarmėniškai Lietuvos politikai, atskleidžiamos jos šaknys. Parodoma, kad nemažai mūsų tautiečių masto vadovaudamiesi tokiu stereotipu – “krikščioniška armėnų tauta yra skriaudžiama musulmonų azerbaidžianiečių”. Nors taip šnekantis ir galvojantis tautiečiai nesusimąsto, kad lietuviai daugiausiai skriaudų per visą istoriją patyrė tik nuo krikščioniškų tautų, pirmiausia rusų, antroje vietoje – vokiečių, paskui – lenkų.

Knygos autorius polemizuoja Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto klausimais su proarmėniškais Lietuvos politikais, politologais bei kitais Armėnijos pozicijas palaikančiais autoriais, lygina jų teiginius ir išvadas su kitų žinomų pasaulyje analitikų pasisakymais bei analizėmis.

Daug dėmesio knygoje skiriama ir istoriniams šio regiono klausimams; 1915 m. Osmanų imperijos žlugimui bei dėl to kilusiam pilietiniam karui, Dašnakcutiun armėnų nacionalistų organizacijos narių veiklai kartu su bolševikais, naikinusiems azerbaidžianiečius ir jų kaimus 1918 metais, civilių asmenų žudynėms ir pogromams Sumgaito mieste 1988 metais, Azerbaidžano miesto Hodžaly tragedijai 1992 m., kai jis per 2 paras buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus nužudant daugiau kaip 600 jo gyventojų. Visos šios istorijos išnagrinėtos šioje knygoje.

Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”

Įdomiai aprašytos Armėnijos politinės intrigos Lietuvoje. Mane labiausiai nustebino knygoje aprašytas Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje interviu, kuriame jis nepagrįstai teigia, kad armėnai dalyvavo Žalgirio kautynėse 1410 metais lietuvių ir lenkų pusėje prieš kryžiuočių ordiną ir knygos autoriaus aprašyti armėnų tautybės publicisto, istoriko ir vertėjo Filipo Ekozjanco darbai, kuris nešališkai vertina savo tautos istoriją ir prieštarauja oficialiai Armėnijos proteguojamai tautos istorijos koncepcijai.

„Juodojo Sodo byla” ugdo skaitytojo politinę savimonę, formuoja teisingą požiūrį į Armėnijos-Azerbaidžano konfliktą, skatina domėtis Azerbaidžano istorija. Gal būt šią knygą paskaitęs Lietuvos politikas ar žingeidus pilietis susimąstys, kodėl mes palaikome Armėniją, kurios teritorijoje yra Rusijos kariuomenės karinės bazės, o Armėnijos kariškiai dalyvauja “Zapad” pratybose, kuriose kartu su Rusijos kariais mokosi pulti Lietuvą ir kitas NATO šalis bet nepalaikome Azerbaidžano, kurio teritorijoje šiuo metu yra nedidelis NATO šalies Turkijos kontingentas, pasiryžęs ginti nuo Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos savo sąjungininką Azerbaidžaną. Tos pačios Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę nuo tos pačios Rusijos.

Kodėl mes remiame Rusijos sąjungininkę Armėniją, o ne didžiausios po JAV NATO bloko šalies Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną?

Lauksime naujos G.Visocko knygos apie “Juodąjį sodą”.

2021.10.22; 06:00