Tikėjimo progresu doktrinos paprastai yra linkusios suabsoliutinti savo keliamus tikslus. Pažanga čia ir yra suprantama kaip judėjimas to absoliutinio tikslo linkme, kaip sunkus, bet prasmingas kopimas laimės žiburio pakopomis. Čia tikrai negalioja principas, kad judėjimas yra viskas, o tikslas – niekas.
Savo ruožtu mūsų dienų progresyvistai, kaip atrodo, pažangos viršūne laiko nimbu papuoštos homoseksualų šeimos pavyzdį, ne kitaip. Iš tiesų, homoseksualų šeima čia neretai yra suprantama kaip visos istorijos galutinis tikslas ir aukščiausioji pakopa, kaip absoliutinės idėjos įkūnijimas, nežiūrint to, kad homoseksualų pasijos pašlovinimo retorinės įmantrybės yra perimamos iš labai žilos praeities, atrandamos dar senovės Graikijos sofistikos aruoduose.
Kalbos kalbelės apie kažkokias naujas homoseksualų teises ir gėjų orumą – tai tik foninis triukšmas, kai vedanti idėja yra nusitaikiusi įpiršti tikėjimą apie homoseksualų šeimos atstovavimą aukštesniajam civilizacijos tipui. Toks nusiteikimas kaskart labai aiškiai pasimato mūsų dienų vadinamųjų progresyvistų pasisakymuose, kai po kalbelių apie privalomą žmogiškumą gėjų atžvilgiu neretai labai staigiai, nutraukus sakinį per pusę, pereinama prie įrodinėjimo, kad prigimtinės šeimos vertybes puoselėjantys vyrai yra, mažiausiai, ką galima pasakyti, gašlūnai, savo esme grubūs ir primityvūs padarai, nors suaugusiam žmogui, nežiūrint jo politinių pažiūrų, tarsi savaime turėtų būti aišku, kad tie patys gėjai poruojasi tikrai ne vedami skaistybės idealų ir jokios aukštesniojo subtilumo paslapties čia nėra.
Na, jeigu absoliutumo simboliu neretai yra laikomas kiaušinis, tai gėjų vadinamosios šeimos absoliutinimo simboliu turėtų būti laikomas gegutės kiaušinis, ar ne?
Savo ruožtu didžiausia mūsų dienų mūsų platumose kuriama vadinamųjų progresyvistų paslaptis yra tai, kad prie gėjų tematikos jie paprastai yra linkę vienaip ar kitaip pritemti dar ir žydų tautos tragedijos, jų išskirtinumo, pasaulinė šlovės ir pan. klausimus. Tiesa sakant, tokia mechaninė asimiliacija kelia niekaip neužganėdintiną nuostabą. Tarkime, čia pasimatantis neįtikėtinas sudvigubinimas yra ne tiek idėjos nuodugnaus išplėtojimo, kiek kažkokio ritualo apraiška, kai mūsų dienų progresyvistai bet kokį, net ir nutolusį nuo jų išpažįstamos magistralinės linijos, pokalbį yra linkę rituališkai užbaigti spekuliacijomis vadinamuoju žydu klausimu. Jeigu būčiau žydas, labai sunerimčiau dėl vadinamųjų progresyvistų bandymo įpainioti tautos atminties konceptą į nešvankius kontekstus, juolab kad tokio mūsų dienų progresyvistų užsiangažavimo neįmanoma pridengti net ir pastaruoju metu madinga tapusia antirasistine retorika, nes keliantis riaušes Black Lives Matter judėjimas, be visa ko kito, žydus renkasi vienu iš savo neapykantos taikinių (jeigu savo ruožtu reikėtų rinktis mums, neabejoju, kad dauguma iš mūsų stotų žydų, o ne JAV didybę užsimojusių dekonstruoti maištininkų pusėje).
Kodėl mūsų dienų vadinamieji progresyvistai yra linkę sukergti skirtingus dalykus? Nepretenduodamas pateikti galutinio atsakymo į šį klausimą, drauge pripažįstu, kad toliau pateikiamas dalinis atsakymas yra fantasmagorinio pobūdžio.
Prie keletą dešimtmečių neįtikėtiną šurmulį Lietuvos padangėje sukėlė „Respublikos“ pirmajame puslapyje išspausdinta karikatūra su prierašu, kad pasaulį valdo gėjai ir žydai. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai dar prisimena – kaip tuomet ardėsi toks Leonidas Donskis, kviesdamas boikotuoti šį garbingą dienraštį vien dėl vienos, bet labai aiškiai išsakytos nuomonės. Tiesą sakant, šių eilučių autorius jau tuomet rezervuotai žiūrėjo ir šiandien panašiai tebežiūri į tokį galios centrų nusakymą, kažką nutokdamas ir apie tai, kad „Respublikoje“ aprašyta ir nupaišyta idėja buvos skelbiama su didele neslepiamo sarkazmo doze. Kita vertus, kaip atrodo man, lietuviško kirpimo mūsų dienų vadinamieji progresyvistai užgimė iš tų duonos valgytojų, kurie aptartą galio centrų nusakymą priėmė be jokių išlygų už gryną pinigą (tokia yra likimo ironija!), čia radę gyvenimo programos tiesiogines nuorodas – kaip būtų galima paprasčiausiu būdu prisitaikyti šioje ašarų pakalnėje, kam visų pirma derėtų įsiteikti? Lietuvoje dar ir šiandien yra gaji iliuzija, kad nežiūrint to, ką tu veiki ir kalbi, būsi užkeltas į viršūnes automatiniu karjeros liftu, jeigu tiktai nepralesi progos pašlovinti žydus. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, tačiau man pastaruoju metu vis dažniau vaidenasi, kad mūsų dienų vadinamieji progresyvistai yra konjunktūros mašinos.
Net tiek išgąsdino, kiek prajuokino, o po to privertė nesmagiai žiaukčioti Europos Komisijoje (EK) užgimusi iniciatyva atsisakyti Kalėdų pavadinimo. Kaip žinome, tokia iniciatyva buvo greitai atšaukta arba atidėta. Tačiau šiame siaurame laiko tarpelyje tarp pranešimo apie minėtos iniciatyvos užgimimą ir jos atšaukimo TV reportaže pakalbinta vieno Lietuvos universiteto profesorė, neseniai nesėkmingai pretendavusi tapti to universiteto rektore (Dievas susimylėjo), sveikino kretiniškos iniciatyvos pasirodymą, užtikrindama, kad EK aparatas (?) žino, ką daro. Esą ji jau seniai sveikimuose draugams ir pažįstamiems Kalėdų pavadinimo nemini, pakeisdama jį Žiemos švenčių pavadinimu, esą Kalėdų pavadinimas gali užgauti kitų konfesijų žmonių jausmus, primindama, kad panašiu laikotarpiu žydai švenčia Chanukos šventę. Kaip nesunku nuspėti net ir nemačiusiems to TV reportažo, buvusi kandidatė į rektorius toli gražu nepasiūlė žydams pakeisti Chanukos pavadinimą į Žiemos šventės pavadinimą.
Jeigu neklystu, Chanuka visų pirma yra tautos papročių pašlovinimo šventė, tačiau jau be jokios rizikos suklysti užtikrinu, kad visame pasaulyje nerasite tokio nešvankėlio žydo, kuris tvirtintų, kad Kalėdos, kaip Dievo gimimo pašlovinimo šventė, sutelkiant daugelį tautų, gali užstoti šviesą Chanukos šventei. Kita vertus, Chanuka kaip nacionalistinė arba net ultranacionalistinė šventė neužstoja Kalėdų, nes pati savaime yra šviesų šventė. Drauge puoselėkime viltį, kad artėjančių švenčių džiugesio nesugadins aptemusios sąmonės žmonės, neretai pasivadinantys progresyvistais.
2021.12.09; 14:05
