Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta neseniai išleista Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Pristatyme dalyvavo knygos autorius Arkadijus Vinokuras, Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Renginyje dalyvavo ir VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas. Renginiui vadovavo muziejaus direktorius Žilvinas Beliauskas.

Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.

Slaptai.lt skelbia keletą video ištraukų iš šio renginio.

Arkadijus Vinokuras:

„Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų. Knygoje taip pat yra 426 žudikų ar kitaip dalyvavusių genocido nusikaltimuose sąrašai. Tame sąraše yra ir  60 reabilituotų asmenų arba dereabilituotų banditų, apsimetusių pokario partizanais.“

VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas:

„Nusikaltėlių ir jų artimųjų santykį analizuočiau iš evoliucinės psichologijos pozicijų. Kaltės ir gėdos jausmai yra universalūs – jie visoms kultūroms įgimti. Tai grupinės atrankos išdava. Klausimą čia komplikuoja tik tai, kad mes ir žydai buvome lyg ir skirtingos grupės. Tačiau šalia grupinių (nacionalinių) vertybių yra ir bendražmogiškosios: konflikto atveju vyrauja pirmosios (jos silpnina kaltės ir gėdos jausmus), dingus konfliktui – tie jausmai sustiprėja (ne tik tų, kurie tai darė, bet ir tų, kurie susiję su dariusiais).

Tačiau žmonės susieti ne tik genetiniais, bet ir sociokultūriniais ryšiais – jie kartais stipresni net už genetinius. Todėl kaltės ir gėdos jausmai gali paliesti visą bendruomenę ar tautą. Aš, pavyzdžiui, ne kaip jaučiuosi, kai žinau kad mano tėvų bendraamžiai kartu su vokiečiais išžudė apie 2000 Šilalės rajono žydų. Ačiū Dievui, kad tame reikale nedalyvavo nei tėvai, nei kiti artimi giminės. Kaltės ir gėdos jausmai sukuria vidines konfliktines situacijas, kurios, anot psichoanalitikų, veda psichikos sutrikimų link. Juk esant kaltės jausmui atsiranda ir savotiškas dvilypumas: siekis pateisinti savo ar artimo žmogaus elgesį ir savęs ar to artimo kaltinimas.

Kaltė, kaip psichinis reiškinys, yra dvikryptis: 1) kaltės išgyvenimas dėl savo ar artimojo poelgio; 2) suvokimas, kad tave kaltina ar kaltins kiti. Be to, ir kaltė, kaltės atribucija yra skirtingų lygmenų: netarpiškas jos išgyvenimas kartu su gėdos jausmu ir racionalus, atsietas nuo netarpiškų išgyvenimų. Man regis mes dabar ir esame tame racionaliame – lėtojo mąstymo lygmenyje.“

2017.02.18; 18:30