Žirgas

Žurnalisto užrašai

Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip skelbia viena garsi ponia Lietuvoje, kompromisas yra pasiekiamas tada, kai visi vienodai laimi ir pralaimi, yra tarsi laimingi ir drauge nelaimingi.

O dabar, nieko nelaukę, pabandykime įsivaizduoti – kaip  pagal pateiktą formulę galėtų būti rastas kompromisas tarp Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje statybos šalininkų ir griežčiausios atmainos jų antagonistų, kuriems pradeda dribti įsiūčio putos vien tik išgirdus Vyčio vardą?

Ilgai netemdamas gumos pasakysiu, kad toks postmodernistinio pavidalo kvazikompromisas tarp kraštutinių stovyklų šiuo klausimu galėtų būti paminklas arkliui svarbiausioje šalies reprezentacinėje aikštėje.

Kad ir kaip žiūrėtume, skulptūrinė arklio kompozicija didžiajai visuomenė daliai nebūtų tokia atgrasi kaip neaiškaus pavidalo sienelė (?), be to, pabandykime įtikinti save, kad archainės pasaulėžiūros Lietuvos piliečiams arklio vaizdinys yra priimtinas savaime, nekeliant klausimo dėl labiau išplėtotos tokio pasirinkimo argumentacijos.

Jeigu Marijampolėje dar taip neseniai buvo puoselėjama užduotis pastatyti paminklą cukriniam runkeliui, t. y. daržovei, kuri, kaip manoma, savo derlingumu užtikrino krašto suklestėjimą, kodėl savo ruožtu šalies sostinės centrinėje aikštėje nebūtų galima pastatyti paminklo sudvasintam arkliui, kurio vaizdinys paliečia giluminius lietuvio pasąmonės klodus ir žadina pastoviosios laimės lūkesčius?

Kernavėje – gražuoliai žirgai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai būties našta postmoderniaisiais laikais tampa nepakeliamai lengva, žmogus, poeto žodžiais tariant, paprasčiausiai pasiilgsta arklio, jam norisi kažką sunkaus pavalkioti arba šiaip pasiganyt kartu.

Dabar Lietuvoje arklių liko tiek mažai ir jų reikšmė traktorių epochoje sumenko iki tokio lygio, kad, keliaujant po Lietuvą, kiekvieną pakelėse pamatytą arkliuką su liūdnai nuleista galva būtų galima laikyti už Lietuvos heraldinį simbolį.  

Profesorius Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje užmanymas yra pernelyg utopiškas jau vien dėl to, jog lietuviai skulptoriai paprasčiausiai nemoka nulipdyti arklio (sic), vis tik niekam nekyla jokių abejonių, kad Vyčio paminklo priešininkus telkia į krūvą ne galimi arklio skulptūrinės plastikos keblumai, o pati raitelio idėjos monumentalaus įkūnijimo galimybė. Kaip atrodo, Vyčio paminklo priešininkų minią tenkintų jau raitelio be galvos vaizdinys, tačiau jų įnorius, ko gero, dar labiau galėtų užganėdinti skulptūrinė arklio be raitelio kompozicija. 

Arklio be raitelio skulptūrinė kompozicija leistųsi interpretuojama liberalizmo dvasioje kaip simbolinis arklio išlaisvinimo nuo sunkios naštos pavaizdavimas, o lietuviško kirpimo liberalai pagarsėtų kaip pradėję pasaulinį judėjimą už tai, kad  būtų nugriauti visi paminklai, vaizduojantys žmogų, sėdintį ant arklio.

                                                                            X

Arklys. Slaptai.lt nuotr.

Kur dėtųsi Vyčio raitelis, nusodintas nuo žirgo ir išvytas iš Lukiškių aikštės?

Poetas Tomas Venclova savo posmuose kalba apie žmogų, keliaujantį per dykumą su irklu ant peties. Kaip atrodo, tai ir yra tas benamio, išvyto iš Lukiškių aikštės Vyčio kompozicijos raitelio įvaizdis.

            X

GinkDie, nesu joks rasistas, tačiau pastaruoju metu kaupiasi įtarimai, kad visi Lietuvoje gyvenantys žmonės yra kilę arba iš raitelio, arba iš arklio. Kad ir kaip ten būtų, šalies kultūros ministerijoje pastaruoju metu darbuojasi tikri arkliagalviai, o vertintojai iš vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro balsuoja už Lukiškių aikštės memorialinio įprasminimo projektus, labai panašu, kanopomis.     

                                                                            X

Ką šiuo klausimu galėtų pasakyti maestro Ivaškevičius?

Nebuvo progos paklausti, sakė, kad dar negrįžo iš klajonių mintimis po Izraelio tyrus.

(Bus daugiau)

2020.07.31; 14:00

Aktualijos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viduramžių pabaigos filosofas J.Buridanas, svarstydamas valios laisvės problemą ir siekdamas užginčyti tezę, kad neva mūsų apsisprendimus nulemia tik išoriniai objektai, pateikia tokį, iliustruojantį tezės prieštaringumą ir oponentus įvarantį į kampą pavyzdį: esą asilas numirtų iš bado tarp dviejų vienodų šieno kupetų, esančių visiškai vienodu atstumu nuo paties asilo, nes tokiu atveju nebūtų jokios išorinės paskatos išbadėjusiam gyvuliui kurią nors iš jų pradėti doroti visų pirma.

Žinia, šiandien „Buridano asilu“ esame linkę vadinti neryžtingą, ilgai dvejojantį, nesugebantį apsispręsti žmogų. Ta pačia proga galima pastebėti, kad gyvenimas kartais verčia kažko griebtis, pasirinkti paskubomis, neapgalvojus visų galimų pasirinkimo pasekmių, tiktai jau po to, kai šaukštai  būna po pietų, dar bandant kažką pateisinti ar pasiteisinti.

Kaip žinoma, asilo pavyzdys nuo seno yra vartojamas pažymėti taip ar kitaip prasikišančiam kvailumui. Tačiau Buridano asilo kvailumas yra ypatingas, tai loginės mašinos, jeigu galima būtų taip pasakyti, kvailumas arba, kitaip tariant, yra nuoroda į tokį neadekvatumą, kuris atsiranda dėl logiškumo pertekliaus; neatsitiktinai šis pavyzdys užgimsta logikos teoretiko galvoje. Problema išties slypi ne šieno kupetoje, o logiškumo sekos būtinume. Buridano asilas logine prasme yra visiškai teisus (po mirties).

Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau taip pat girdėjome poringę apie V. Landsbergio arklį. Ne, nesakykite, – tokie mitai neatsiranda tuščioje vietoje. Kita vertus, mūsų smalsumą pastoviai pakursto pats V.Landsbergis, kartas nuo karto paslaptingai nutęsdamas: „Ir arkliui tai aišku…“ Nereikia būti dideliu gudruoliu, kad suprastum, jog kalbama čia ne apie paprastą arklį, tikrai ne apie kokį gūdaus kaimo kuiną…

Kaip atrodo, Landsbergio arklys (LA) nėra toks sutvėrimas, kuriam grėstu mirtis dėl vaizduotės trūkumo ar logikos pertekliaus. Jau mūsų laikais LA garsėja nepaprastais pranašautojo sugebėjimais ir šioje sferoje gali konkuruoti net su pačiais žymiausiais tokios Dievo dovanos institucionalizacijos pavyzdžiais, pradedant nuo Delfų orakulų; labai tikėtina, jog istorija tik dar labiau išryškins lietuviškojo fenomeno spalvas.

Taigi Landsbergio arklys yra nepalyginamai protingesnė būtybė nei Buridano asilas. Vieni pasakoja, kad tokie arklio sugebėjimai, t. y. visokeriopas spontaniškumas atsirado mutacijų pasėkoje, – esą nuo pusiau mitologinės būtybės V.Lansbergio artumo stebuklinių savybių įgyja net negyvi apyvokos daiktai, taigi nieko nuostabaus, jeigu minėtasis arkliškas fenomenas LA viršija paprastojo arklio standartus, lygiai kaip patriarcho vaizdinys toli pranoksta mūsų pageidavimus ir reikalavimus, keliamus paprastam politikui; kiti įrodinėja, jog vadinamasis Landsbergio arklys yra tiesiog iš Herbo nužengęs Vyčio Žirgas.

Ar nebūtų pernelyg įžeidu dabar tokiam arkliui siūlyti šieno stirtą, gal ir avižų gorčius būtų visai ne vietoj?.. Vaizduotė per prievartą perša įsivaizdavimą, kad toks arklys vakarais, atitokęs nuo valstybės rūpesčių, rūko kaljaną ir kibirais geria sidrą. Tačiau kaip yra iš tikrųjų – valstybės paslaptis.

Galima, žinoma, be visa ko kito prisiminti, kad jau Kaligula yra bandęs įvesdinti arklį į pašvęstųjų ratą, įpareigojęs Romos diduomenę savo mylimą ristūną vadinti senatoriumi. Tad ar Landsbergio arklys galų pagalės taip pat negalėtų pretenduoti užimti bent ministro posto, jeigu greitomis pasistengtų pramokti kokią nors užsienio kalbą?

O moralas toks: mums visiems svarbu, stojus išbandymams, neprarasti arkliško humoro jausmo.

2018.10.03; 18:00

Aktualijos

Žirgo skulptūrėlė Lukiškių aikštėje

Iš Lietuvių kultūros šaltinių elektroninio sąvado „Aruodai“

1. Girdėjau kartą mažą vaiką, Kurs prašė taip gražiai mamos: – Mamyte, nupirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Ir gavo vaikas dovanų Gražius cukrinius arkliukus. Bet štai pravirko jis balsu: – Netikras, mama, šis arklys. Mamyte, pirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Mamyte, brangią žemę Gint eisiu. 2. Dažnai sapnuodavo jis žirgą, Gražiausią žirgą iš visų, Ir meldė jis Kalėdų senį, Kad jam atneštų dovanų. Ir per Kalėdas gauna jis Gražius iš medžio arkliukus. Bet vėl pravirksta jis balsu: – Netikras, mama, šis arklys. Mamyte, pirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Mamyte, brangią žemę Gint eisiu. 3. Ir štai praėjo daugel metų – Drąsi jaunystė jo veide. Prie vartų žirgas pabalnotas, O motinėlė jo liūdna. Dar mažas būdams, nesuprato, Kokia liūdna žmogaus dalia. Bet nujautimas jam pasakė, Kad žirgas jį lydės kare. – Sugrįšiu, brangi mamyte, Žirgelis štai mane lydės. Sugrįšiu, ir brangi žemė Bus laisva.

Iš tremtinio laiško Valstybės šimtmečio proga (LLKS leidinys „Varpas“, 2018, Nr. 3)

Žalia pievelė, tai gražu, tačiau ji negyva. Joje trūksta ARKLIO, kurį myli kiekvienas lietuvis ir labai yra jo pasiilgęs. Neištremkite ir jo į nežinią. Jo palikto ir tremtyje ilgėjomės, jis yra ir mūsų valstybės simbolis.

Iš 2017-11-17 mitingo Lukiškių aikštėje

Lapkričio 17 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje visuomeninis susivienijimas „TALKA Kalbai ir Tautai“ kartu su Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga surengė mitingą „Mes be Vyčio nenurimsim“. Į mitingą susirinko daugiau nei pusė tūkstančio žmonių.

Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mitingo dalyviai reikalavo vykdyti Seimo sprendimą dėl Vyčio monumento statybų Vilniaus Lukiškių aikštėje ir pasmerkė Kultūros ministerijos daromas kliūtis šiam visuomenės ir Seimo sprendimui įgyvendinti.

Mitinge kalbėjo: Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) garbės pirmininkas Jonas Burokas, architektas, profesorius Marius Šaliamoras, jaunimo atstovas, politologas Dovilas Petkus, istorikė, profesorė – Rasa Čepaitienė, Sausio 13-osios brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis, Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, Seimo narys Audronius Ažubalis, asociacijos „Talka Kalbai ir Tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas, Laisvės kovų dalyvis, kunigas Robertas Grigas, istorikas Romas Batūra, Vyskupas Jonas Kauneckas.

Mitingas priėmė NUTARIMĄ „Už Vytį, Už Lietuvos valstybę ir jos istoriją“.

Iš Lukiškių aikštės po mitingo – vandalizmo aktas

LLKS rūpesčiu Lukiškių aikštėje Šimtmečio rate įterptos ir pašventintos relikvijos, suvežtos iš Žalgirio, Salaspilio, Rygos, Gedimino kalno, Kražių, Kryžių kalno, ir  partizanų žūties vietų. Relikvijų amžino palaidojimo vieta yra po nuotraukoje matomu dangčiu (užrašas Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atmintis ir pagarba).

Vandalizmo aktas: kas taip nekenčia lietuviško žirgo?

Kai vykdėme relikvijų įamžinimą, netikėtai prie iškeltos vėliavos Lukiškių aikštėje atsirado nedidelis, su trispalve ant kaklo žirgelis. Jis, ten ilgoką laiką ir stovėjęs, bet netrukus atsirado šimtmečio rate, greta relikvijų palaidojimo vietos. Nežinomo autoriaus ar autorių daili skulptūra tarsi liudijo paminklo prie relikvijų reikalingumą ir galbūt jo virsmą Vytimi.

Buvo gera stebėti, kaip toje šventoje vietoje prie arkliuko glaustosi vaikai, juo džiaugiasi, prie relikvijų dangčio sustoja ir šnekučiuojasi praeiviai. Greta Šimtmečio rato pagal projektą turi rastis paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu, entuziastų sukurtas žirgelis tarsi stengėsi išaugti į Vytį. Tačiau…

Š. m. balandžio 10 d. praeiviai pamatė vietoj žirgelio išmėtytas jo duženas.

LLKS Garbės pirmininkas Jonas Burokas, kasdien praeidamas pro Lukiškių aikštę gėrėjosi skulptūrėle, nors nei jos autoriaus, nei statytojo nežinojo. Išvydęs nuniokotą žirgelį,  apie vandalizmo aktą jis pranešė policijai ir dar kartą pagilino savo įsitikinimą, kad Vytis, kaip paminklas už Lietuvos laisvę kovojusiems ir žuvusiems, aikštėje tikrai reikalingas ir bus pastatytas.

2018.04.12; 07:00