Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Naująją darbuotoją, prabėgus kažkiek laiko ir ją geriau pažinus, visi pradėjo vadinti neadekvačia. Ta kolegė jau paliko tarnybą, tačiau tąkart turėjau progą pagalvoti –  kodėl man, skirtingai nei kitiems, ji beveik niekados neužkliūdavo trainiojantis šalia arba, kitaip tariant, kodėl netrikdė, neerzino pusamžės damos keistenybės, prasikišantys dramatiškų nuotaikų šuorai, kai nuo euforijos be pastebimo preteksto puolama į ašaras ir atvirkščiai? Tada prisiminiau, kad jaunystėje paprastai bendraudavau tik su visokeriopa to žodžio prasme neadekvačiomis merginomis, kvailesniosios publikos dalies kartas nuo karto, būdavo, pavadinamomis psichėmis. Dar nežinau – ar jos mane traukė, ar aš jas?..

Tarkime,  kad likimas iškrečia piktą pokštą, kai niekados įvykių neskubinęs vyriškis staiga veda adekvačią, net pernelyg adekvačią moterį.

Pabandykime įsivaizduoti, kad šią ištekėjusią moterį suerzint jau būna labai sunku, beveik neįmanoma, tačiau ilgai ir metodiškai dirbant galima net ir ją įvesti į drugio krečiamą transą. Tada adekvati žmona tramdomai ramiu balsu pasako visą tiesą apie savo likimo bendrakeleivį, kad anas yra visiškas niekas, geriausiu atveju, idiotas, nelaimėlis ir vidutinybė, kad ji gauna nepalyginamai didesnį atlyginimą už jį ir t.t. Tiesą sakant, tai labai gerai žinau ir aš pats apie save, tačiau nejauku nepagražintą tiesą išgirsti iš mylimosios, tapusios žmona (neduokDie!), lūpų. Todėl sakau aš, daug patyręs, jums, jaunieji bičiuliai, niekados neveskite savo mylimųjų, nes užsikrausite nepakeliamą moralinę naštą tapti sėkmės džentelmenais, nors jums patiems to visai nereikėtų arba net būtų atgrasu.

Pakalbėkime apie kitą atvejį, kai adekvatus požiūris į pasaulį gadina pasaulio vaizdinį. Tokia kolizija tampa ypač akivaizdi, kai žmogus daro galutinius apibendrinimus, remdamasis tik savo profesijos patirtimi, kalba kaip tikras profesionalas, dalykiškai ir logiškai pagrįstai, tačiau labai greitai ima ir išaiškėja, kad tas loginis nuodugnumas buvo ne kas kita kaip profesinio išsigimėliškumo demonstracija.

Štai įtakingas Lietuvos pramoninkų konfederacijos veikėjas ir verslininkystės ideologas skelbia, kad žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Tai teiginys, kurį būtų galima pavadinti geležinės logikos pavyzdžiu, jeigu žiūrime iš stambiųjų savininkų varpinės, šitokiu kampu bandydami atsakyti į klausimą – kam žmogus apskritai yra reikalingas ant svieto? Į suktą klausimą šiam verslininkystės guru iš auditorijos – kur tada reikėtų padėti menininkus – žymusis verslo ideologas nė nemirktelėjęs atsako, kad menas taip pat kuria pridėtinę vertę, įgalindamas mus laisvalaikio metu atsipalaiduoti ir geriau pailsėti. Kaip dabar reikėtų suprasti, turiningas poilsis, užpildytas meno, padeda atstatyti žmogaus darbingumą, būtiną kuriant pridėtinę vertę, arba galbūt net paskatina darbo jėgos reprodukciją. Kaip sakoma, mintis sudėliota iki loginės pabaigos, yra kraštutinai adekvati, niekas neturi teisės tokias verslo ideologo ištaras pavadinti logiškai nenuosekliomis arba nedalykiškomis. Kitas reikalas, jog toks loginis nuoseklumas, dalykiškumas ir adekvatumas labai greitai, net nepasukus už kampo, pagimdo Grigeo pabaisas.

Siaubo filmai. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, jeigu mūsų garbusis mintytojas iš Pramoninkų konfederacijos laisvalaikiu pasidomėtų meno teorija, čia nesunkiai rastų net tokį apibrėžimą, kad menas yra radikali asocialumo forma. Žinia, asocialumas yra aiškintinas kaip personažo socialinis neadekvatumas, prasilenkimas su kito žmogaus lūkesčiais pelnyti abipusę naudą.

Kaip atrodo, žalingas vis tik yra ne pats pridėtinė vertės reikalavimas, o jo hiperbolizavimas, kai toks principas tampa visuomeninio gyvenimo prasmingumo kriterijumi ir žmogaus vertingumo matu. Jeigu šitoks priesakas tampa gyvenimo dėsniu, pasaulis yra uždaromas beprasmybės ratuose be mažiausios vilties užuominos.

Nieko naujo, kažką panašaus skelbė užrašas ant Osvencimo vartų: „Darbas išlaisvina!“, o man, nežiūrint nieko, vis tik labiau patinka Karlo Marxo ištara, kad žmogaus turiningumo matu yra būtent laisvas laikas.

Dabar šitaip sparčiai besidauginant kalboms apie gerovės visuomenę, pats laikas būtų priminti seną tiesą, kad visuotinė gerovė yra tik pakopa į bendrąjį gėrį, panašiai kaip gerbūvio  puoselėjamą idealą vis tik pranoksta labiau turininga gerabūvio sąvoką. Kita vertus, dėl gerabūvio idėjos palaikymo svarbus yra bent tų neadekvačiųjų kvapas, jų principinė galimybė.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo bent man, mūsų politinės sistemos gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo tai, jog sistemos vairininkais kartas nuo karto tapdavo didesniu ar mažesniu laipsniu neadekvatūs tokiai sistemai žmonės. Žinia, Valdas Adamkus buvo išeivis iš truputėlį kitokios terpės, o  neprilygstamoji Dalia Grybauskaitė turėjo savo rankose stebuklingą distancinio valdymo pultelį, su kurio pagalba, panašiai kaip Alisa Veidrodžių karalystėje, sugebėdavo akimoju nutolti ir priartėti, sumažėti ir išdidėti, kartais stodama priešpriešais su tokiu savo gremėzdiškumu, kad per visą veidrodžio plotą matydavosi tik anosios griežtų akių grimasos. Savo ruožtu tai, jog iš pirmo, antro ar net trečio žvilgsnio Gitanas Nausėda mums vis dar atrodo kaip sistemos svetimkūnis, tikrai neteikia preteksto sunerimti, o greičiau yra neišpakuoto, bet viltingo pažado ženklas.

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar  Sokratas yra perspėjęs apie pavojų, kylantį tuomet, kai valtelės vairininkas tampa komandos įkaitu, o jo mokinys Platonas savo postringavimuose apie idealios valstybės projektus tvirtai laikėsi principinio įsitikinimo, kad tokios valstybės vadovu galėtų būti tik labai to nenorintis, tačiau varu varomas stoti visų priekyje žmogus, tokiu būdu užsikraunantis pernelyg didelę, taigi neadekvačią sau naštą valstybės idėjos dalininkas.

Tobulai adekvati politinė sistema anksčiau ar vėliau pradeda panašėti į apsunkusį nuo amunicijos „Titaniką“.

Apie meną, prasmę ir adekvatumą prieš daugelį metų esu samprotavęs dar ir kitu rakursu, viename interneto portale publikavęs moksliniu žargonu perkrautą straipsnį, pavadinimu „Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“. Labai trumpai tariant, čia buvo kalbama apie tą aukštosios poezijos kuriamą prasmingą neadekvatumo patirtį, kai tobuliausias žodžio menas byloja apie Dievo artumą, nekvestionuodamas onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija (t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė. 

Kažkada vartydamas mokslinę literatūrą anglų kalba užtikau lietuvių profesoriaus straipsnį, retransliuojantį labai panašias pozicijas, kartas nuo karto panašumui tampant tapatumu. Dabar ne tiek pykstu dėl to, kad profesorius galimai nusirašė, kiek jaučiu didelį nesmagumą, jog visiškai mechaniškai verčiant į anglų kalbą mintis patiria didesnius ar mažesnius nuostolius. Anglų kalba nėra pajėgi išsaugoti prasminę įtampą tarp prasmės lūkesčių ir neadekvatumo patirties arba, dar kitaip tariant, anglų kalba yra nepakankamai adekvati pokalbiui apie neadekvatumą.

Labiausiai adekvati pasaulyje yra ant šiukšlyno tupinti žiurkė!

                                     X X X

                                mylimosios plakatą

                                nešu

                                apgraužtą

                                žiurkių

 

                                 mėnulis

                                  plakasi

                                  mylimosios

                                  plaukuose

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Kad Rusijos caras Vladimiras Putinas vis labiau spaudžiamas į kampą tiek „savų“ (turiu galvoje rusų opoziciją, nors ir ne vieningą bei susiskaldžiusią – aut. past.), tiek „išorės jėgų“, siekiančių sukelti Rusijoje „oranžinę revoliuciją“, – tampa vis labiau akivaizdu.

Dėl Rusijai taikomų Vakarų sankcijų už Krymo okupaciją, jos ekonomika beveik nebeauga jau penketą metų, o žmonių pragyvenimo lygis vis labiau smunka.

Rusijoje užaugo karta žmonių, kurie jokio kito prezidento, kaip Putinas, savo šalyje nuo gimimo nėra matę. Tačiau jie jau spėjo pamatyti ir susivokti, kokiomis vertybėmis gyvena Vakarų pasaulis, ir koks gyvenimas jų tėvynėje.

Tą patvirtina ir pastarųjų savaičių protesto akcijos Maskvoje po to, kai valdžia neleido opozicijos atstovams užsiregistruoti artėjančiuose rinkimuose į sostinės dūmą. Rekordiniai, per pusantro tūkstančio protestuotojų, areštai pašiurpino civilizuotą pasaulį. To nebuvo nuo 2012-ųjų protestų Maskvos Bolotnaja aikštėje, kuomet vienu iš pagrindinių opozicijos reikalavimų buvo Rusijos politinių kalinių išlaisvinimas. Tuomet trečiajai kadencijai išrinktojo Rusijos prezidento Vladimiro Putino inauguracijos dienos išvakarėse policijos ir OMON pastangomis „Milijonų maršas“ buvo išvaikytas, nemažai jo dalyvių atsidūrė kalėjime.

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

Praėjusį šeštadienį Kremliaus jėgos struktūros pademonstravo dar žiauresnius metodus, panaudotus prieš demonstrantus.

Internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip vienas riaušių policijos pareigūnas per protesto akciją už laisvus rinkimus kumščiu smogia jaunai moteriai į pilvą. Už ką? Pasak liudytojo, už tai, kad moteris paprašė nemušti kito mitinguotojo: „Nebejte jego, on že invalid“, – šaukė moteris.

Šį vaizdo įrašą peržiūrėjo milijonai internautų, todėl Rusijos vidaus reikalų ministerijai nebuvo kur dėtis – pirmadienį pranešė, kad pradėjo tyrimą.

Tokie Rusijos jėgos struktūrų pareigūnų veiksmai nėra jokia naujiena, greičiau kasdienybė.

Tačiau bjauriausia yra tai, jog net ir po tokių brutalių veiksmų, vienas įtakingiausių Kremliaus propagandistų, sukūręs net padlaižūnišką dokumentinį filmą apie „niekada neklystantį“ vadą, Vladimiras Solovjovas savo laidoje, komentuodamas šį mitingą, ciniškai, net nesumirksėjęs laidos pabaigoje „asmeniškai ir iš visos širdies“ padėkojo policijai: „Vyručiai, jūs esate šaunuoliai, savo darbą atlikote be priekaištų. Dėkoju asmeniškai“.

Atsargiai – tendencingasis Solovjovas

Ką daro žiurkė, užspeista į kampą? Studijų metais bendrabutyje teko savo akimis matyti: begalinio pykčio ir nevilties apimta ji spjaudosi seilėmis ir krauju pasruvusiomis akimis iš paskutiniųjų jėgų bando įkąsti bet kam.

Dar viena iš tos pačios Kremliaus propagandistų kohortos, Ana Šafran, kitoje politinių šou laidoje įkvėptai ėmė aiškinti, jog viską kursto ir  organizuoja Vakarai, o labiausiai aršios yra Baltijos šalys. Esą nuo senų senovės Baltijos šalių ir Lenkijos žemės buvo rusų, todėl jos vis tiek bus atsiimtos: „Tegu jie ten nedžiūgauja kenkdami didžiajai Rusijai…“

Galima būtų tokią „išmintį“ nurašyti į menko intelekto, tačiau save žurnaliste vadinančios personos sapaliojimą, jeigu tai nebūtų ištransliuota pagrindiniame, Kremliaus akylai kontroliuojamame televizijos kanale.

Rusijai atrodo, jog ją visi skriaudžia. O skriaudžia dėl to, jog gviešiasi jos neišsenkančių žemės gelmių turtų.

Prieš keletą dienų virš Baltijos jūros skrido Rusijos gynybos ministras.

NATO Baltijos oro policijos misijos reaktyviniai lėktuvai pakilo į orą, kad identifikuotų lėktuvą, kuris skrido šalia sąjungininkų oro erdvės. Identifikavę tą lėktuvą, naikintuvai grįžo į bazę. 

Šiame incidente dalyvavęs naikintuvas priklausė Ispanijos karinių oro pajėgų grupei, dislokuotai Lietuvoje, kurios orlaiviai nuo gegužės dalyvauja Aljanso vykdomoje Baltijos šalių oro policijos misijoje ir bus Lietuvoje iki rugpjūčio 31 dienos.

Armenas Gasparianas. Sputniknews foto

Tačiau šis įvykis sukėlė Rusijos pyktį. Patalogiškai Baltijos šalių nekenčiantis propagandistas, armėnų kilmės politologas Armenas Gasparianas pagrasino, esą Lietuvai, kuri be G taško daugiau neturi kuo pasididžiuoti, tai atsirūgs.

Suaktyvėjęs Kremliaus propagandinis karas prieš Baltijos šalis verčia suklusti – ar po invazijos į Ukrainą netapsime kitu vis labiau agresyvėjančios Rusijos taikiniu.

2019.08.14; 20:29

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Prieš kelias dienas viename iš propagandinių Rusijos valstybinės televizijos kanalų pasirodė laida, kurios pagrindiniu diskusijos leitmotyvu tapo tema, kokiais vardais pavadinti tris naujuosius, viršgarsinius Rusijos superginklus. Apie juos dar savo rinkimų išvakarėse išdidžiai pasauliui tėškė V. Putinas : „Nenorėjote mūsų klausyti, tai paklausykite dabar…“.

Ir parodė „žavinguosius“ filmukus: raketos skrenda, aplenkdamos kalnus ir klonius, ir krenta Floridos pakrantėje…

Ekstazijos apimti Rusijos Federacijos Tarybos nariai, kuriems buvo perskaitytas prezidento kreipimasis (poslanije), plojo atsistoję: platūs veidai, plačios savimi patenkintos dvasingųjų rusų šypsenos…

Putinas pasiūlė piliečiams patiems sugalvoti bei pasiūlyti naujiesiems ginklams gražius pavadinimus, kurie bus paskelbti Rusijos gynybos ministerijos interneto svetainėje.

Balsavime, anot Rusijos propagandistų, dalyvavo per penkis milijonus piliečių. Kokių tik vardų nepasiūlyta savo „mieliems naujagimiams“ – nuo nekaltų gėlelių pavadinimų iki graikų mitologijos jūrų gelmių dievo Poseidono. Mat vienas iš tų „naujagimių“ po vandeniu nardo taip, kad jo niekaip neįmanoma susekti.

Laidoje buvo parodytas reportažas iš naujausio povandenio laivo, dislokuoto Sevastopolyje. Jauna rusų žurnalistė su tokiu džiaugsmu ir entuziazmu, tarsi išvydusi savąjį princą ant balto žirgo, pasakojo apie tą povandeninį stebuklą, kuris gali serijomis leisti atomines galvutes, o jos gali pasiekti bet kurią pakrantę, miestą, sunaikinti bet ką, – kad net kai kurie studijoje dalyvavę prelegentai atrodė gerokai sutrikę: kaip gi tokia jauna, daili mergaitė taip įkvėptai kalba apie pasaulį gąsdinančius, mirtį sėjančius ginklus…

JAV prezidentas jau sureagavo į beveik atvirus Rusijos grasinimus, teigdamas, jog Amerika padarys viską, kad užkardytų konvencinio karo eskalavimą. „Mes skirsime lėšų tiek, kiek reikės“, – sakė D. Trampas.

O tai reiškia, jog prasideda naujos ginklavimosi varžybos nuo Šaltojo karo laikų.

Oficialioji Maskva ginasi, esą ji prieš ginklavimosi varžybas, ji tik norinti sustabdyti vienapolį JAV dominavimą pasaulyje; esą prieš JAV Kongreso šiems metams gynybai skirtą 700 milijardų dolerių finansavimą ji gali priešpastatyti (Rusija – 46 mlrd.) tik pačias pažangiausias technologijas.

Ar Rusijos ekonomika, veržiama vis didėjančių Vakarų sankcijų, atlaikys šias varžybas, – klausimas daugiau retorinis.

Analizuojant pastarojo meto Rusijos elgesį, susidaro įspūdis, jog Kremlius, tarsi sužeista žiurkė, jaučiasi įvarytas į kampą, todėl griebėsi paskutinio šiaudo – šantažuoti ir gąsdinti tarptautinę bendruomenę.

Nuo 2014-ųjų Rusija pažeidė daugybę tarptautinių susitarimų, konvencijų, priimtų po Antrojo pasaulinio karo. Okupavo Krymą, taip perbrėždama pasaulio žemėlapį; įsiveržė į Rytų Ukrainą ir ten sukėlė karą; remia Bašaro al-Asado nusikalstamą režimą Sirijoje.

Paskutinis Vakarų pasaulio kantrybės lašas taurėje – teroristinis išpuolis Didžiojoje Britanijoje, uždraustu cheminiu ginklu nužudant du Rusijos piliečius.

Pasaulis ragina Rusiją laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos ji yra priėmusi kaip Europos Tarybos ir ESBO narė. Tačiau akivaizdu, jog į šiuos raginimus Rusija paprasčiausiai nusispjauna.

Be to, vien praėjusiais metais ji 109 kartus daugiau nei bet kuri kita šalis pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją. Ji taip pat atsisako  save laikyti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto šalimi.

Tačiau frustracijos pojūtis rusams neišvengiamai ateis.

Vakarai kaip niekad nuo šaltojo karo laikų telkiasi prieš naujai iškilusias grėsmes, ir bet koks Kremliaus gyrimasis nesugaunamais poseidonais bei  viršgarsinėmis raketomis, nepadės Rusijai tapti supervalstybe supergalybe.

Nepadės net nuolatiniai kliedesiai propagandinio karo frontuose.

2018.03.24; 05:56