Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Atsiliepimas į dr. Algio Kasperavičiaus publikaciją „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę. Tačiau tai nesuteikia teisės, pateikiant tendencingą informaciją, žeminti kitos tautos! Kaip tik tokia nuostata dvelkia istoriko Algio Kasperavičiaus komentaras, skirtas sovietinės kariuomenės prieš 30 metų Baku įvykdytoms žudynėms.

Pasak teksto autoriaus, sovietai 1990 metais įvedė savo kariuomenę į Baku tam, kad apsaugotų azerbaidžaniečių skriaudžiamus armėnus. Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai yra ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia.

Tarp armėnų ir azerbaidžaniečių iš tiesų būta rimtų nesutarimų. Prabilus apie nacionalinę nesantaiką, nepakanka pirštu rodyti į azerbaidžaniečius ir teigti, kad iš Azerbaidžano buvo masiškai vejami armėnai. Negalima nutylėti (o teksto autorius nutyli), kad pirmiausia iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho buvo vejami azerbaidžaniečiai.

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Istorikas nutyli, kad azerbaidžaniečiai nesikėsino į Armėnijos teritorijas, tuo tarpu armėnai pretendavo ir tebepretenduoja į Kalnų Karabachą. Madinga įrodinėti, girdi, tai nuo seno armėnų bendruomenės žemės. Pamirštama pridurti, kad ten nuo seniausių laikų lygiai taip pat gyveno ir azerbaidžaniečiai. Kalbant apie nacionalinę nesantaiką ir jos kurstytojus verta pamąstyti, kodėl šiandieniniame Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų, tuo tarpu kai Armėnijoje – nė vieno azerbaidžaniečio…

Keistoka, kad išvadas apie armėnų ir azerbaidžaniečių nesutarimus istorikas daro remdamasis studentišku laikraščiu „Universitas Vilnensis“, ką jame prieš trisdešimt metų parašė po Kaukazą tuomet keliavęs Artūras Zuokas. Tačiau neužsimena apie žurnalisto Ričardo Lapaičio, kuris šiame regione lankėsi gerokai ilgiau ir dažniau, interviu Lietuvos bei užsienio spaudoje ar dokumentinį filmą „Begalinis koridorius“, kuriame R.Lapaitis – pagrindinis herojus…

Norint suprasti tikrąsias konflikto priežastis, neužtenka pabūti Azerbaidžano sostinėje keletą dienų ar savaičių. Jaunojo A.Zuoko paskubomis surašyti pirmieji įspūdžiai vargu ar yra itin patikimas šaltinis. Po Kaukazą 1994-aisiais yra keliavęs ir žurnalistas Gintaras Visockas, kuris tuometiniame „Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ daug rašė apie Čečėniją. Pasak šio žurnalisto, padėtį Čečėnijoje pavyko perprasti, nes Grozne jis praleido beveik vienerius metus. O štai savaitė, praleista Tbilisyje, pasirodė per trumpas laikas deramai įsigilinti į tuometines Gruzijos (Sakartvelas) politines intrigas – kodėl verčiamas Zviadas Gamsachurdija, kodėl į valdžią ateina Eduardas Ševardnadzė.

Yra ir daugiau informacijos šaltinių, leidžiančių susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta (įvyko) Kaukaze, kokios konflikto priežastys.

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje galima rasti istoriko Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016), kurioje pateikiami ne abstraktūs samprotavimai, o objektyvūs faktai – ne tik apie „blogus azerus“, bet ir apie armėnų „darbelius“ per pastaruosius kelis amžius.

Publicistas Leonas Jurša studijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017), remdamasis nepaneigiamais dokumentais, pateikia pasakojimą, kaip armėnai masiškai buvo perkeliami į azerbaidžaniečių gyvenamus kraštus, taip pat – ir į Kalnų Karabachą.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Išleista ir jau minėto žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (2016). Joje autorius kelia klausimą: kodėl Lietuva užsispyrusi girdi ir mato tik vieną – armėniškąją –pusę? Tas klausimas atviras ir šiandien.

Sausio žudynėms Baku skirtame komentare istorikas pamini ir 1988-ųjų vasario 27–29 d.Sumgaito įvykius. Laikosi versijos, kad būtent azerbaidžaniečiai yra kalčiausi dėl surengtų antiarmėniškų pogromų. Tikroji istorinė tiesa yra sudėtingesnė.

Sumgaite tuo metu buvo apgyvendinta tūkstančiai azerbaidžaniečių, išvytų iš Armėnijos. Nacionalinė įtampa tarsi tyčia buvo sukurta. Maža to. Vienas iš pogromams Sumgaite vadovavusių vyrų buvo armėnas Eduardas Grigorianas (beje, žudynių organizatorius deramos bausmės išvengė)! Visa tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja.

Sovietinis ir Rusijos politinis veikėjas politologas Sergejus Kurginianas (Vestnik Kavkaza.net, 2018-03-3) atskleidė, jog pogromams Sumgaite iš tiesų vadovavo SSRS saugumas, turėjęs užduotį bet kokia kaina supjudyti armėnus ir azerbaidžaniečius. Tokiais metodais siekta imperijos replėse laikyti ir Armėniją, ir Azerbaidžaną. 

Apmaudu, kad XX a. pabaigos įvykiai vis dar nesulaukia tinkamo mūsų istorikų vertinimo. Gera proga tam buvo 1990-ųjų sausio 20-osios tragedijos Baku minėjimo metinių išvakarės. Reikiamos brandos, matyt, dar nepasiekėme, kad gebėtume pažvelgti į pačią esmę, atskirti ją nuo sovietinių laikų melo. Iki šiol tarsi niekam nekyla klausimas: kodėl byrant Sovietų Sąjungai jos kariuomenė siautėjo Tbilisyje, Baku, Vilniuje, o štai Armėnijos sostinei Jerevanui pasisekė išvengti Kremliaus kumščio? Ką byloja ši detalė?

O autoriaus pasvarstymai, esą visi, kurie neliaupsina Armėnijos, yra „nupirkti“, šiandien skamba absurdiškai. Panašiais kaltinimais svaidomasi, kai pritrūkstama argumentų atremti oponentų teiginius.

Paviršutiniški komentarai jautria Kruvinojo sausio tema yra pavojingi. Jie iškraipo tiesą, žeidžia (šiuo atveju azerbaidžaniečių) tautinius jausmus, kenkia tautų, valstybių santykiams.

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Šis straipsnis buvo nusiųstas „Lietuvos ryto“ redakcijai, bet „Lietuvos rytas“ jo nepublikavo.

2020.01.25; 05:00

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainoje užvirė tikra košė. Michailas Saakašvilis, įgijęs šios šalies pilietybę ir paragavęs Odesos gubernatoriaus posto, trūks plyš siekia atidaryti Maidaną-2. Kariauti su P. Porošenka kol kas jam sekasi, nes jį remia dabartinės valdžios opozicija, radikalai ir šiaip nepatenkinti valdžios reformomis. Kodėl malonybiškai vadinamas Miša panoro į šią šalį importuoti gruzinišką „rožių revoliuciją“, kuri kvepia ne rožių aromatu, o vėl degėsiais ir nauju pilietiniu karu?

Gruziniškas nukrypimas

Atsakymo bandau ieškoti gruziniškame charakteryje ir prisimenu savo netikėtą apsilankymą Tbilisyje tolimą 1992-ųjų rudenį. Kaukazui tai buvo tragiškas laikotarpis. Sovietų pogromai Baku ir Tbilisyje, SSRS griūtis, M. Gorbačiovo „perestroikos“ paskatintas nepriklausomybių paradas, Čečėnijos akibrokštas Maskvai…

Trijų Lietuvos televizijos kūrėjų grupė buvo pakviesta dalyvauti pirmųjų Čečėnijos nepriklausomybės metinių iškilmėse. Po interviu su Džoharu Dudajevu pirmasis Ičkerijos vadovas pasiūlė: o gal nuvykite į Tbilisį? Ir nurodė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Movladžiui Udugovui pasirūpinti šia kelione. Pasamdytame taksi penkiese per Nazranę, Vladikaukazą, neramiu Gruzinų karo keliu patekome į išbadėjusią ir sušaudytą Gruzijos sostinę. Iš tiesų, Rustavelio prospektas buvo niūrus, tuščias. Vyriausybės rūmų fasadas buvo nužymėtas kulkų ir minų duobėmis, o vieno šalia augusio kipariso kamiene buvo įstrigęs minosvaidžio sviedinys…

Mus pamaitino šių apdegusių ir beveik tuščių rūmų valgykloje, o viešbutin gruziniško lavašo (nors tai armėniška duona) galėjome nusipirkti tik „per pažintis“ naktinėje kepykloje: mieste trūko duonos ir būtiniausių maisto produktų, parduotuvės neveikė, miestiečius maitino giminės ir pažįstami iš kaimo. 

Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Į Grozną pabėgusio pirmojo nepriklausomos valstybės vadovo Zviado Gamsachurdijos bičiuliai pasirūpino, kad mūsų TV grupė patektų pas Eduardą Ševardnadzę – tik prieš pusmetį, kovo mėnesį, Rusijos importuotą Gruzijos prezidentą. Praėjome keletą patikrinimų, ypač įtemptas pokalbis mūsų laukė su tuometiniu jo dešiniąja ranka, paskui baudžiamųjų būriu „Mchedrioni“ vadu Džaba Joselianiu, mums besigyrusiu, kaip šauniai iš Tbilisio jis išrūkęs „zviadistus“ (apie tai rašiau 2007 m. kovą portale Bernardinai.lt).

O tik ką KGB vadovo pareigas ėjęs E. Ševardnadzė į kabinetą įžengė kuklus, tylus, susikaupęs. Mums jis atrodė kažkoks liūdnas, prislėgtas, jo interviu dvelkė neužtikrintumu, balse girdėjosi ar persišaldymo, ar streso likučiai. Naujasis promaskvietiškos Gruzijos lyderis sveikino Lietuvą, pasiryžusią pirmąja rinktis nepriklausomybės kelią, ir tvirtino, kad Gruzija žengs Vakarų demokratijos kursu.

Žodžiu, įspūdis buvo netikėtai malonus. Jau sugrįžus į Grozną, Ičkerijos vadovai tvirtino, kad po Z. Gamsachurdijos nuvertimo (jis gyveno viloje miesto pakraštyje) santykiai su E. Ševardnadzės režimu taip pat yra gana šilti…

Jis valdė iki 2003 m., kai šio politiko era baigėsi ir į areną su 30 tūkst. Laisvės aikštėje susirinkusių mitinguotojų įsiveržė Michailas Saakašvilis, pareikalavęs paskandinti E. Ševardnadzės režimą pelenuose. Šiam atsistatydinus Miša išrinktas trečiuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu… Charizmatiškasis teisininkas, gavęs išsilavinimą įvairiuose Vakarų universitetuose ir beveik metus dirbęs teisingumo ministru E. Ševardnadzės vyriausybėje, M. Saakašvilis – ši visiška priešingybė kitiems Gruzijos lyderiams – netvėrė savo kailyje…

Kodėl aš tai prisimenu? Gruzija pergyveno savo Aukso amžių ir nuosmukį, Rusijos imperijos priespaudą, tautinį atgimimą ir nepriklausomybės troškulį. Bet ji viena pirmųjų po 1917 m. bolševikų revoliucijos paskelbė socialdemokratinę respubliką ir netrukus buvo inkorporuota į SSRS. Ji išugdė Džiugašvilį – Staliną. Tapusi nepriklausoma ji atsisakė stoti į NVS. Jos lyderiai – Z. Gamsachurdija ir E. Ševardnadzė – disidentas ir „kagėbė“ veikėjas – nebuvo karšto gruziniško mentaliteto, o, kiek galėjau patirti, pavargę, nusivylę, lyg netikintys šviesia Gruzijos ateitimi politikai. Bet E. Ševardnadzė nužudė savo pirmtaką, o Rusija pradėjo žudikišką karą Čečėnijoje. 2003 m. lapkritį prezidento poste įsitvirtino M. Saakašvilis, po penkerių metų praradęs Pietų Osetiją ir Abchaziją. Užtai jis 2012 m. užmokėjo postu ir vos ne savo galva, tad buvo priverstas bėgti į JAV.

Tada juo žavėjosi Ukraina. Juk prezidento M. Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.

Kas gaudo žuvį drumstam vandeny?

Tbilisio ir Kijevo kelias po Maidano buvo panašus. (Čia verta pridurti, kad ir V. Janukovičiaus pozicijos buvo euroatlantinės, tačiau netrukus jis pakluso Maskvos diktatui). Kijeve Miša studijavo kartu su P. Porošenka, abu – Kremliaus politikos kritikai. Iš pradžių jis tapo P. Porošenkos patarėju. Tai buvo laikas, kai Ukrainoje buvo juntamas užsienio reformatorių sparnas, jiems buvo patikėti labiausiai korumpuoti sektoriai. 2015 m. M. Saakašvilis tapo Odesos srities gubernatoriumi, P. Porošenka jam įteikė Ukrainos piliečio pasą, bet kilus konfliktui pilietybė iš jo buvo atimta.

Sparnai išaugo. 49-rių sulaukęs gruzinas įkūrė „Naujų jėgų judėjimą“, kovojo su korupcija, kaip ir Ukrainos prezidentas stengėsi įveikti oligarchus, tačiau buvusių moksladraugių ir provakarietiškų politikų keliai išsiskyrė. M. Saakašvilis puolė kaltinti P. Porošenką, kad šis pats susijęs su korupcija, todėl turi atsistatydinti (prezidento rinkimai vyks 2018 m., bet jau ne penkeriems, o šešeriems metams). Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, kažkada taip pat draugavęs su tuo politiku, dabar apkaltino jį paramos iš Rusijos gavimu, kad nuverstų Ukrainos valdžią, ir ryšiais su nusikalstamomis grupuotėmis. Nors buvusiam Gruzijos prezidentui netaikomas namų areštas, bet jis perspėtas nevadovauti audringoms savo šalininkų akcijoms prie valstybės pastatų. Jo apklausa numatyta gruodžio 18 d. Olandų kilmės politiko žmona ir aktyvi rėmėja Sandra Roelofs pareiškė bijanti, kad vyras gali būti deportuotas į Gruziją, kur jo laukia kalėjimas. 

JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.

Kitaip sakant, bėglys prezidentas, bandantis „įvesti tvarką“ kitoje šalyje, pagrįstai susiduria su dideliu valdžios pasipriešinimu. Surinkęs nemažą minią savo rėmėjų, M. Saakašvilis bando sužadinti ukrainiečius antrajam Maidanui. Tačiau dauguma jų, prisiminę pirmojo pilietinio karo baisumus, kenčia ekonominius nepriteklius ir neremia gruzinų aktyvisto.

Įdomu, kad čia iš politinės užmaršties išnirusi jį puolė palaikyti Julija Tymošenko, kuri kažkada, dar V. Janukovyčiui esant, pati pustrečių metų sėdėjo už grotų, paskui padarė meškos paslaugą Ukrainai, už jos nugaros susitarusi su V. Putinu dėl neva pigesnių dujų.

Vokietijos laikraštis „Frankfurter Rundschau“ pastebi: „Jei Porošenka neparodys griežtumo Saakašvilio atžvilgiu, jį ukrainiečiai apkaltins silpnumu, ir jis praras šansą būti išrinktam. Tuomet ir protestai gali dar labiau radikalizuotis“. Kol kas prezidentas išlošė laiko, išleisdamas M. Saakašvilį į laisvę. Tačiau jam pakibo grėsmė baigti savo politinę karjerą, kaip ją baigė V. Janukovyčius, rašo Vakarų spauda.

Viena aišku, kad šiame sudrumstame vandeny aukso žuveles gaudo Rusija.

Kodėl Lietuva laviruoja?

Kokia gi Lietuvos pozicija? Kai iš Ukrainos ūkio ministro posto pasitraukė garsus Lietuvos verslininkas Aivaras Abromavičius, o į šešėlį nuėjo Prezidentas Valdas Adamkus, Vilnius pasikliovė tik mitingine retorika, remdamas Kijevą. Į Chreščiatiką kartais užsuka nebent Seimo nariai, tapę visuomeniniais P. Porošenkos patarėjais, apžvalgininkai ir žurnalistai, o koordinuotos ir efektyvios Rytų Europos šalių paramos Ukrainai nėra.

Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Visai neseniai Lietuvos vadovai glėbesčiavosi su M. Saakašviliu, kuris atvyko į Vilnių pažymėti Gruzijos žemių aneksijos 9-ųjų metinių ir Lietuvą vadino „viena nuostabiausių tautų pasaulyje“. Gruodžio 7 d. Vilniuje viešėjo P. Porošenka, kurį taip pat su šypsenomis sutiko šalies vadovai. Prezidentė D. Grybauskaitė aptakiai kalbėjo apie kovos su korupcija patyrimą, apie politikų nesikišimą į teisėsaugos darbą ir t.t., tarsi Vilnius čia būtų sukaupęs vertingiausią patirtį. 

Mėginimas neerzinti nei M. Saakašvilio, nei dabartinės Ukrainos valdžios kažkaip disonuoja su tais sunkiais Lietuvai laikais, kai jos nepriklausomybę pripažino ir palaikė dauguma pasaulio šalių, ir tada jos nesirinko tariamų kompromisų.

Tad ir šiuo atveju Vilnius turi aiškiai pasakyti: pone Miša, prisidengdamas tauriais siekiais ir opozicija, nedrumskite politinio vandens svetimoje šalyje. Ji susitvarkys pati.

2017.12.14; 06:00

Ant Rusijos imperialistų stalo nuolatinis patiekalas. Jie sėdi ir laižosi. Serviruotas vietoj jauno paršelio nelaimėlis Udalcovas su petražolėmis burnoje, nors kaltas jis tik dėl to, kad mėgsta vaikiškas pasakas ir jo išsivystymas yra vaikų darželio lygmens.

Bet juk už tai neskiriamas namų areštas. Na, neleis pasivaikščioti, na, neleis eiti į kiną. Tačiau keptą kiškį pyškį Razvozžajevą, tokį pat „darželinį“ revoliucionierių, apskritai laikė Lefortove. Ir dar gi sėdi Lebedevas, vargšas nekenksmingas ežiukas iš tos pačios organizacijos. Negerai.

Aš sėdėjau Lefortove, bet, skirtingai nei jie, už darbus. Lefortovas ne vieta vaikučiams, kurie bando paikioti, o jiems neišeina. Kodėl gi neįsikiša vaiko teisių ombudsmenas Pavelas Astachovas? Na ir priešininkų susirado FSB… Vaikai norėjo pažaisti plėšikais–kazokais, ir pasirinko plėšikų vaidmenį. Kaip Jaunojo žiūrovo teatre.

Continue reading „Bijok danajų, perkančių vyną”