Išlikti gyvai. Knygos viršelis

Autorius: Marie Jalowicz Simon

 Autobiografinis jaunos žydaitės, sugebėjusios per karą prasislapstyti nacionalsocialistiniame Berlyne, pasakojimas apie savo patirtį, persekiotojus, pagalbininkus ir išdavikus.

1942-ieji, Berlynas. Dvidešimtmetė žydaitė Marie Jalowicz, išsilavinusi advokato duktė, žino, kas jos laukia nacių valdomos šalies sostinėje. Mirus tėvams ji lieka vienui viena ir toliau draudimas po draudimo pratinasi prie vis labiau varžomo Vokietijos žydų gyvenimo: netekusi namų ir viso tėvų turto, prisisiuva geltoną žvaigždę ir eina dirbti priverstine darbininke. O po draudimų važinėti viešuoju transportu, eiti į nustatytas gatves, aikštes, pastatus, parduotuves pasipila deportacijos į koncentracijos stovyklas.

Matydama, kaip gestapininkai vieną po kito išsiveda gimines, draugus, pažįstamus, ji tvirtai pasiryžta: „Gelbėsiuosi. Neisiu su jais, priešinsiuosi. Kitaip neišvengiamai laukia mirtis.“ Jauną merginą užvaldo vienintelis tikslas – nepakliūti naciams į rankas ir išgyventi.

Ji meta beveik už dyką atliekamą priverstinį darbą „Siemens“ gamykloje, nusiplėšia geltoną žvaigždę ir ima slapstytis. Bet jai vienai vargu ar būtų tą pavykę padaryti. Rizikuodami savo gyvybėmis jai padeda giminės, tėvų draugai ir tokie pat nelaimėliai kaip ji pati – bandantys išlikti gyvi nacių sostinėje.

Pirmasis Marie Jalowicz sukilęs instinktas – bėgti iš Berlyno. Ir kuo toliau. Kai fiktyvios vedybos su kinu neišdega, į jaunos moters širdį ateina meilė jaunam bulgarui. Juodu leidžiasi į Bulgariją, iš kurios per Turkiją nori bėgti iki Palestinos.

„Po siaubingo aborto, po tokios bjaurasties kaip avino kojos iš fekalijų indo ir kitų šlykštybių pasiilsėjau ir įgijau naujų jėgų“, – taip apie šią pavojingą kelionę knygoje sako Marie.

Pabėgimo planui neišdegus, nes užkliūva netobulai padirbti dokumentai, ji grįžta atgal į Berlyną ir suvokia štai ką: jei nori gyventi slapstydamasi, bet nekiurksoti visą laiką pasislėpusi, tą gali daryti tik Berlyne, nes tik čia niekam nekris į akis išvaizda, kalba ar elgesys.

Trejus metus ji blaškosi iš vienų ją priimti sutikusių namų į kitus, vieną slėptuvę keičia kita. Jos kasdienė palydovė šioje kelionėje – baimė. Slapstytis reiškė: bijoti būti įskųstai už tai, kad kažkas įtarė ar atpažino, jog esi žydė; krūpčioti nuo kiekvieno skambučio į duris; mėginti atrodyti tvirtai, nors vos pamačius gestapininką iš baimės ima drebėti visas kūnas, trūkčioti kalba; nuolat apsimetinėti, nebūti savimi, dusti iš baimės išgirdus žodį „gestapas“. Oficialiai net nebūti, net neegzistuoti. Tyliai atsiduoti kojūgaly išdygusiai priglaudusios šeimos galvai, taip pat tyliai pasidaryti abortą.

Be jaunos drąsios moters klajonių, knygoje aprašomos to meto karo aktualijos, sudėtingi, dažnai ribiniai žmonių santykiai, baimė gyventi, pasitikėti, prisirišti.

Tai nenupudruota karo istorija, kurią išgyvenusi pasakotoja tik po daugiau nei penkiasdešimties metų išdrįsta atvirai kalbėti apie savo patirtį, apie persekiotojus, pagalbininkus, išdavikus. Ir plėšti išgyvenusius, prievartauti jaunas ir senas moteris puolusius „išvaduotojus“.

„Moralinių skrupulų neturėjau. Troškau gyventi, o kito kelio nebuvo“, – kaip pavyko išgyventi, trumpai paaiškina pati Marie Jalowicz.

Pasibaigus karui net patys artimiausi žmonės nedaug žinojo apie dramatišką šios moters istoriją. Ištisus penkis dešimtmečius ji tik padrikai mestelėdavo vieną kitą išgyvenimo Berlyne epizodą. Į raginimus parašyti ar padiktuoti, ką patyrė, reaguodavo neigiamai ir audringai. Vis dėlto jos sūnui istorikui Hermannui Simonui 1997-ųjų pabaigoje pagaliau pavyko prakalbinti jau 75-erių sulaukusią savo mamą. Pamažu visas Berlyne jaunos žydaitės išgyventas karas sugulė į 77 magnetofono juostas, iš jų – į 900 puslapių, kurie ir sudaro šios autobiografinės knygos pagrindą. Pagal jas rašytoja Irene Stratenwerth kartu su Hermannu Simonu sudarė šią knygą.

Tai objektyvus, blaivus ir šaltakraujiškas, kartais sarkastiškas, subtilaus humoro doze pabarstytas drąsios moters pasakojimas, leidžiantis skaitytojui pasinerti į kasdienę nacionalsocializmo kloaką.

XXX

Knygos „Išlikti gyvai“ ištrauka

Lenkės iš lagerio pasileido per visus namus, daužė indus ir grobė viską, ką tik įstengė panešti. Tokia gauja nusiaubė ir mūsų namą. Bet čia tuojau prisistatė Krystyna su Halina, gindamos užstojo ponią Koch ir garsiai ir greitai savo tautietėms ėmė aiškinti: čia gyvena pasipriešinimo kovotojai, metų metus darę gerus darbus, taip pat ir lenkams. Jų namų reikia pagailėti.

Tikra raganų puota. Viena iš tų bobų kibo Halinai į plaukus, kita abiem rankomis smogė Krystynai į veidą. Visa tai stebėjau atsiribojusi, kaip spektaklį, kuris manęs neliečia.

Paskui namus užpuolė sovietų kareiviai. Milžiniškas stambus vyras užsidėjo vieną iš idiotiškų mažučių ponios Koch skrybėlaičių, apsivilko jos neskoningą, miesčionišką pačios siūtą pliušinį švarką ir išėjo. Man tai atrodė nepaprastai juokinga. Bet jos tėvas ėmė rypuoti.

– Juk tai vagys, – išsižiojęs infantiliškai plerpė jis.

„Tu sušiktas naci, – galvojau, – tu ir į tave panašūs išrinkote Hitlerį, sukėlėte karą ir iš visų jėgų stengėtės išsilaikyti. O dabar aimanuoji dėl kažkokios kvailos vaikiškos skrybėlės.“ Bet, žinoma, nieko nepasakiau.

Kitas kareivis puolė į rūsį, kur senis Guthmannas augino gyvūnus bandymams. Iš profesijos jis buvo odininkas, vėliau prekiavo anglimis ir dirbo parko sargu, o dabar prie pensijos prisidurdavo pardavinėdamas baltas peles Charité klinikai. Jas pristatydavo kartą per savaitę.

Stovėjau prie atvirų rūsio durų, kai rusas aptiko daugybę narvelių ir iš karto juos atidarė. Iškilmingai rimtas, lyg laimindamas iškėlęs rankas, kaip burtažodį progiesmiu kartojo žodį osvoboždenije – „išlaisvinimas“. Tai atrodė kaip naivus magiškas aktas. Tada ėmė laisvinti kompotą – lentynose palei sieną išrikiuoti stovėjo gausybė kompoto stiklainių. Vėl iškilmingai kartodamas osvoboždenije, rusas daužė vieną stiklainį po kito. Pelės, raudonos nuo vyšnių ir braškių, voliojosi kompote, o aš vargiai tramdžiau juoką. Hanutės tėvas garsiai vaitojo ir raudojo. Mielai būčiau kumščiu smogusi jam į veidą.

Blogai, kad sovietai traukė per namus ir prievartavo moteris. Aišku, pakliuvau ir aš. Miegojau viršuje, palėpėje, ir ten mane naktį aplankė tvirtas malonus vaikinas vardu Ivanas Dedoborecas. Neėmiau į galvą. Paskui jis pieštuku parašė raštelį ir prikabino prie mano durų: čia gyvenanti jo nuotaka, ją reikia palikti ramybėje. Ir iš tiesų prie manęs daugiau niekas nekibo.

Aukštu žemiau aidėjo garsūs riksmai ir verksmai: atėjo ponios Koch eilė. Pažiūrėjau pro langą ir netrukus pamačiau išeinantį aukštą liekną pietietį. Šis sovietų kareivis aiškiai turėjo labai aukštą laipsnį. Galėjo būti net karininkas.

Po kelių savaičių paaiškėjo, jog šis vienkartinis prievartinis lytinis aktas turėjo padarinių. Kelis dešimtmečius Hanutė Koch darė viską, kad susilauktų vaikų, o dabar pastojo nuo to vyro.

Gal tokią neįprastą Hanutės Koch būseną tuoj po karo lėmė ir hormonai. Kurį laiką ji puoselėjo mintį, kad reikia nunešti ko nors valgyti kaimynui – didžiausiam ir pavojingiausiam naciui visoje apylinkėje. Juk dabar jis gyvenąs bijodamas persekiojimo ir bausmės. Iš pakvaišimo ji su tuo „didžiuoju skerdiku“ netgi ėmė flirtuoti, koketiškai šnekučiuotis apie orą ir panašiai.

– O dabar apsiramink, – pasakė Emilis, kai ji apie tai papasakojo. – Tau visai galvelė susisuko. Tie žmonės mus dvylika metų baugino ir kankino. Jie darė siaubingus nusikaltimus.

– Bet mūsų Išganytojas… – žiojosi prieštarauti Hanutė.

Emilis ją paprasčiausiai pakėlė ir nunešė į miegamąjį.

– Gulkis į lovą ir pasitark su savo Išganytoju. Jis tikrai palaikys mano nuomonę.

Ir uždarė paskui save duris.

O po kelių dienų mus pasiekė pirmosios žinios iš išvaduotų koncentracijos stovyklų. Išgirdome pirmuosius pasibaisėtinų žudynių skaičius. Tada Hanutė vėl atėjo į protą ir tapo įsitikinusia antifašiste, kokia visada ir buvo.

Į mane ji kabinosi taip, kad labai kentėjau. Sykį, mudviem kartu stovint virtuvėje, ji nagais įsikirto man į palaikę vasarinę suknelę.

– Paleisk, neplėšyk drabužių, juk kitų neturiu! – surikau.

– Tu – mano vaikas. Pažadėk, kad niekada manęs nepaliksi, kad visada būsi su manimi ir neįstumsi manęs į vargą, iš kurio išsikapsčiau, – meldė ji.

– Na žinoma, – atsakiau kuo ramiau.

Buvo neįmanoma jai prieštarauti. Bet aš puoliau į neviltį, nes daviau pažadą, kurio neketinau tesėti.

Išvaduotojai ateidavo ir į mūsų namus, kad išskalbtume ir išlygintume prie apykaklių prisiūtas baltas juostas. Maniau, kad turiu mielai imtis šios užduoties, gerai ją atlikti ir laikyti tai menka padėka už didžiules Raudonosios armijos aukas kovojant su kraugeriškiausiu visų laikų režimu. Tačiau teko sau pripažinti, kad išvadavimą įsivaizdavau kitaip. Šiuos purvinus darbus iš tiesų turėtų dirbti kaltieji, galvojau.

Kai kurie vyrai buvo labai paslaugūs, jaudinančiai malonūs su vaikais ir pagarbūs su senais žmonėmis. Itin didelį įspūdį man padarė vienas jaunas rusas, ateidavęs pas mus dėl tos apykaklės juostos. Jis truputį kalbėjo laužyta vokiečių kalba, buvo inteligentiškas ir draugiškas, kilęs iš Maskvos, iš profesijos – vairuotojas. Bandžiau jam paaiškinti, kad džiaugiuosi Raudonosios armijos pergale. Jis tik papurtė galvą ir pasakė:

– Nebūti gerai. Gitler kaput, Stalin tože kaput, demokratija gerai.

Kartą mane su kitais žmonėmis rusai sulaikė Kaulsdorfo gatvėje. Kiekvienam į rankas įdavė po grėblį. Mus nuvedė į proskyną ir liepė greboti mišką. Labai pykau: gal galėčiau ant kaklo nešioti plakatą, skelbiantį, kad nepriklausau prie nugalėtųjų. Visi kiti valandų valandas beprasmiškai grebojo mišką. O aš, vos prižiūrėtojui nusisukus, atrėmiau grėblį į medį ir pasišalinau. Jei būtų sučiupę, būčiau apsimetusi, kad prispyrė gamtiniai reikalai. Bet niekas nekreipė į mane dėmesio, o toks atsainumas būdingas rusams: jei aš nedirbu šito darbo, paims ką nors kitą.

Sunku pasakyti, katras mane erzino labiau – ponia Koch ar jos tėvas. Namuose nusistovėjo tokia hierarchija: viršuje buvo ji, Emilis buvo jos asistentas. Abu sudarė porą. Paskui ėjo jos tėvas ir galiausiai aš. Mudu su Adolfu Guthmannu taip pat buvome suvokiami kaip pora ir gaudavome bendrų užduočių. Pavyzdžiui, turėjome eiti per rytinio Mark Brandenburgo valstiečius, kad damastinę staltiesę išmainytume į maišą bulvių. Iškeliavome labai anksti, nes miško keliais reikėjo nužygiuoti apie dvidešimt kilometrų. Bijojau, kad tas bjaurus senis pakeliui gali imti kabinėtis, tad elgiausi mandagiai, šaltai ir atšiauriai. Bet jis nepriekabiavo.

Vis dėlto netoli mūsų gyvenvietės sutikęs pažįstamus jis suriko skersai gatvę:

– Išgelbėta!

Padaužė kumščiu sau per krūtinę, smiliumi parodė į save, tada – į mane. Tie žmonės nesuprato, ką jis turi omenyje. Tada jis pradėjo iš naujo.

– Čia žydaitė! – šaukė jis, vėl rodydamas į mane pirštu. – Mes ją išgelbėjome ir slėpėme.

Tik didžiulėmis pastangomis susivaldžiau netrenkusi kumščiu šitam šlykščiam primityvui į veidą.

Knygos „Išlikti gyvai“ ištrauka

2020.10.06; 05:00

mila_kunis

Šią savaitę amerikiečių aktorę Milą Kunis žurnalas “Esquire” paskelbė seksualiausia iš šiuo metu planetoje gyvenančių Žemės planetoje moterų.

Žurnalo lapkričio numeryje išspausdinta serija atvirų Milos fotografijų. Viršelį puošia nuogos aktorės nuotrauka.

29-ių metų Mila Kunis, nusifilmavusi jau beveik 50-yje kino filmų ir išpopuliarėjusi visame pasaulyje, pasirodžius ekranuose filmams „Juodoji gulbė“ ir „Draugiškas seksas“, gimė Ukrainoje, Černovicų mieste, žydų šeimoje.

Continue reading „Super žydaitė iš Černovicų – seksualiausia planetos moteris”