Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Mano žmona jau seniai nevertina manęs kaip autoriaus, neskaito jokių mano parašymų net ir paraginta užmesti akį.  Už tai negalima būtų anosios smerkti, nes ji gerai žino, ką daro, ir sugeba savo apsisprendimus, net ir nemalonius šių eilučių autoriui, motyvuotai paaiškinti.   

Mano žmona mano, kad, jos žodžiais tariant, mano rašliava nėra verta nė mažiausio dėmesio, nes esą visi mano parašymai yra persmelkti neapykantos, kažkokių kaltinimų dažnai neaiškiu kam adresu, taigi, mažiausiai, ką galima būtų pasakyti, yra blogų jausmų dirgiklis, pagiežos užkratas.

Mano žmona mano, kad bet kokia veikla nėra verta nė sudilusio skatiko, jeigu veikiantysis kažką daryti yra stumiamas pykčio. Mano žmona yra įsitikinusi, kad į viešumą lįsti, internetinėje spaudoje rodytis gali tik tas žmogus, kuris turi ką pasiūlyti dėl didesnio žmonių supratimo, meilės, draugystės ir tarpusavio pagarbos. Kaip atrodo man, mano žmona priekabiai apklausinėjama, priremta prie sienos prisipažintų, kad ji yra įsitikinusi, jog prie kompiuterio klaviatūros prisėsti su tikslu pagaminti tekstą ar žinutę turi teisę tik šviežiai iš vonios išlipęs ir išpažintį atlikęs, taigi visapusiškai apsivalęs žmogus. 

Todėl mano žmona mane neretai pati priremia prie sienos, iškeldama štai tokį klausimą – ar turiu teisę kitus kaltinti, pats toli gražu nebūdamas pavyzdingas vyras. Jeigu dar kartais bandau muistytis, ji sunkiasvoriu volu sutraiško visas mano pastangas apginti savo žmogiško orumo likučius, primindama nutikimą, kai kartą ryte anksčiau už savo žmoną pakirdęs suvalgiau likusį nuo vakarykštės dienos torto gabalą, jai nepalikęs nė trupinėlio. Nepasiteisinti, visi argumentai išsenka, nes tai tikrai buvo ne tas atvejis, kai žmogus nežinojo, ką daro, nes aš, andai būdamas sveiko proto, gerai supratau, kad darau nuodėmę, tačiau nesugebėjau sustoti.

O dabar išties pabandykime atlikti minties eksperimentą (jeigu norite, galime jį užkoduoti sąlyginiu žodžiu „žmona“), sau keldami tokį klausimą –  ar mūsų ašarų pakalnėje dar kartas  nuo karta nutinka tokių dalykų, kurie gali pakelti ūpą, ar iš principo gali būti tokių prasmės prašviesėjimų, kurių neįveikia net kasdienybė.

Nemunas ties Birštonu rudenį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Taip formuluojant klausimą šį klaikiai gražų rudenį, prieš akis visu ūgiu iškyla Lietuvos gamtos grožis kaip tai, kas gali nuskaidrinti nuotaiką ir pradžiuginti širdį net tada, kai esi prislėgtas nesmagių smulkmenų. Dabar žiūrėdamas pro langą į lynojančią popietę, bandau įsivaizduoti – kaip galėtų atrodyti Lietuva įpusėjus rudeniui ir lietui lyjant jau po istorijos kaip žmonių visuomenės proceso pabaigos?.. Tačiau čia pat reikėtų pastebėti, kad istorijai dar nepasibaigus, svarbu yra atpažinti įvykius, kurie turi istorijos matmenį, yra istorinio kalibro įvykiai, kurių nederėtų supainioti su kasdienybės smulkmenomis ir įprastu politikavimo erzeliu.

Kalbant labai lakoniškai, telegrafiniu stiliumi, būtų galima pasakyti taip: neseniai perskaityta iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos Gitano Nausėdos kalba yra istorinė kalba iškiliausia to žodžio reikšme. Dievas mato, nesu joks pataikūnas, joks padlaižys. Mūsų padangėje jau tapo įprasta panegirikas sakyti veikiančiam prezidentui, kai paprastai tie patys liaupsintojai, pasibaigus prezidento kadencijai, pradeda jį keiksnoti ir įžeidinėti, tiesa?

Prezidentas Gitanas Nausėda svečiuojasi Rukloje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Štai dėl to, kad nebūčiau per klaidą priskirtas tokių pačių gildijai patikslinu, kad nesu įsipareigojęs išaukštinti dabartinį Lietuvos prezidentą, tačiau savo džiugesio dėl jo pasakytos kalbos taip pat nesiruošiu slėpti. Jeigu norite, galiu pasakyti dar labiau netaupydamas patetiškų žodžių, pasirengęs tvirtinti, kad G.Nausėdos kalbą Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje pagal reikšmę galima gretinti, nežiūrint šalių dydžio, su garsiąja Vinstono Čerčilio kalba, pasakyta 1946 metais Fultone.

Ar G.Nausėda pasakė kažką tokio, ko mes nežinojome, pribloškė mus savo giluminėmis įžvalgomis, tiesiog atvėrė akis? Nebūtinai! Tik labai lėkštos ir isteriškos moteriškės mėgsta skirstyti žmones į generuojančius ir negeneruojančius gilumines įžvalgas, turinčių idėjų ir tokių idėjų neturinčiųjų porūšius.  Kaip atrodo bent man, pasaulio istorijoje buvo vienas žmogus, turėjęs vieną idėją, be jokios abejonės, turiu galvoje Immanuelio Kanto pavyzdį. Ta proga verta pastebėti, kad net Sokratas nebuvo tokių idėjų, nutaikytų į amžinybę, generatorius, o neprilygstamu mąstytoju, svarbiu visais laikais, jį daro rūpestis atpažinti ir įvardinti savojo laikmečio problemas, pastangos užbėgti negandoms prieš akis.

G. Nausėdos kalbos, pasakytos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, reikšmingumo pamatas yra tai, kad šalies prezidentas kalbėjo žmogaus balsu. Nesakykite, tai nėra mažas dalykas, kai žmogus kalba žmogaus balsu žmonėms, o ne reitingams, kalba be didesnės atodairos į tai, „kas ką pasakys“, „ar nebūsiu neteisingai suprastas“, „ar neišsišoksiu tarp savo kolegų, kitų šalių vadovų“ ir pan. Įveikus tokias fobijas, žmogus pasako kitiems tai, ką kiti tarsi ir žinojo, bet galbūt bijojo sau prisipažinti.

Kaip atrodo, viešnagės Generalinėje Asamblėjoje metu Lietuvos prezidentas buvo tikrame savo gyvenimo pakylėtume, nes tuomet duotame interviu mūsų žiniasklaidai tvirtino net tai, kad ne gėda yra būti patriotu. Ne, nesakykite, kad tokia ištara yra labai įprasta, gal net banali. Labai galimas daiktas, G.Nausėda yra ne pirmasis Lietuvos prezidentas, kuris myli savo šalį, tačiau, tikriausiai pastebėjote, mūsų laikais Lietuvos prezidentui kalbėti apie patriotizmą tarsi ir nedera, kaip sakome, yra blogo tono ženklas, gali užtraukti įtarimus dėl nesveikų ambicijų.

Izraelio vėliavos

Patriotinė retorika labai dera JAV prezidento kalbose, veržiasi pro kraštus kalbant Izraelio premjerams, o  Lietuvos vadovui yra rizikingas veiksmas, nes lietuviškame kontekste sargyboje budi  klausimas – o ką pasakys tokiu atveju tarptautinės žydų organizacijos? Aš iš tiesų esu įsitikinęs, kad antisemitizmas yra nešvarus reikalas, tačiau intuicija man kužda ir tai, kad gyvenant ir veikiant bet kurioje sferoje su klausimo „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos“ refleksija yra lemta anksčiau ar vėliau užsiauginti niekšo kailį.

2019.09.30; 17:08

valdis-dombrovskis

Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis interviu televizijai pareiškė, kad šalis gali vietoje piniginės kompensacijos grąžinti žydų bendruomenei holokausto metais prarastą nuosavybę. Ministras pirmininkas V.Dombrovskis pažymėjo, kad dėl Latvijos ekonominės situacijos galima svarstyti tik turto sugrąžinimo, o ne nuostolių finansinio atlyginimo klausimą.

Latvijos teisingumo ministras Gaidis Bėrzinis praėjusią savaitę atsistatydino iš pareigų dėl nesutarimų su V. Dombrovskiu sprendžiant žydų turto restitucijos problemas.

Continue reading „Latviški nesutarimai dėl žydų turto restitucijos problemų”