Gintaras Visockas. Absoliutaus gėrio nebūna

Vis dažniau susimąstau – kiek daug bėdų išvengtume, jei kalbėtume atvirai, nuoširdžiai, jei ieškotume tikrųjų priežasčių, jei nebijotume, esant reikalui, laužyti net nusistovėjusių politinio korektiškumo taisyklių.

Bet svajojant apie didesnį atvirumą visuomet pasirodo ponia Neviltis. Juk nuoširdesnio, atviresnio pokalbio apie jau užgriuvusias ir ateityje užgriūti galinčias nelaimes nėra ir nebus. Vis tiek komentuosime, ginčysimės, rašysime, mintyse turėdami nematomus, tačiau tvirtai rankas ir kojas apraizgiusius savicenzūros pančius. 

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šitaip sakydamas mintyse turiu ir Prancūzijos kurortą Nicą sudrebinusį teroro aktą, ir Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių nerimą dėl „Brexit“ pasekmių. Tikriausiai televizijoje matėte, kaip mūsų komentatoriai iš prestižinio Lietuvos Tarptautinių santykių ir politikos instituto kalbėjo apie būtinybę ES vadovybei dar daugiau dėmesio skirti imigrantų integracijai, dar labiau mažinti ES miestuose susiformavusius tautinius ir religinius getus.

Graži, prasminga veikla – toji integracija. Bet kada suvoksime, kad ji ne visuomet įgyvendinama? Kodėl neturime drąsos prisipažinti, jog kai kurių tautinių ir religinių bendruomenių niekad nepavyks suvilioti tegul ir pačiomis gražiausiomis, teisingiausiomis, pažangiausiomis europietiškomis vertybėmis? Tiesiog jie nenori tapti panašūs į mus. Ir jie turi tokią teisę – būti savimi.

O mes, jei vadovaujamės šiandieninėmis europietiškomis normomis, net negalime jų prievartaut gyventi pagal mūsų principus. Juk mes – demokratai, tegul ir nesuvokiantys, jog negalima šaipytis iš musulmonams šventų relikvijų nei laikraščiuose, nei kur nors kitur.

Žodžiu, labai keista, kodėl nepajėgiame suvokti, jog itin didelis tautų bei religijų maišymas bei maišimasis, net jei ir savanoriškas, tėra toks pat blogas sumanymas, kaip ir Stalino sugalvotas priverstinis tautų kilnojimas iš vienos vietos į kitą Blogio imperijos erdvėse.

Redaktorius Ovidijus Lukošius viename iš paskutiniųjų žurnalo „IQ“ numerių teigia: „Nors turi trūkumų, ES projektas suteikia daugybę galimybių ir naudos visiems jo dalyviams: laisvą kapitalo, prekių ir žmonių judėjimą (…)“.

„IQ“ leidinio vadovo žodžiuose rastume tiesos. Tačiau redaktorius nenori pripažinti kitos medalio pusės – absoliučiai teisingų dalykų mūsų Žemėje nėra. Vieniems – naudinga, kitai grupei – kenkia. Kalbant atvirai, laisvas žmonių judėjimas labiausiai naudingas gausioms, daug vaikų auginančioms, asimiliacijai atsparioms tautoms.  Lietuviams itin laisvas žmonių judėjimas po ES platybes nėra absoliutus gėris. Turistauti, poilsiauti, mokytis, atlikti praktiką, važiuoti į ilgalaikę komandiruotę, – puiku. Bet ne visiems laikams.

Absoliuti teisė judėti kur panorėjus jau sukūrė Lietuvai mažiausiai dvi bjaurias problemas: mūsų gydymo įstaigoms trūksta medikų, mūsų universitetai merdi be studentų. Todėl lietuviams bent jau retsykiais derėtų prisiminti rašytojo Petro Dirgėlos istoriniuose romanuose, pavyzdžiui, „Joldijos jūroje“, pagarbiai puoselėtą ir vertintą idėją: „Ne vienas žmogus teneišeik pro vartus savo namų“. Kodėl šalia laisvojo judėjimo galimybės demokratinėje Europoje negalėtų gyvuoti ir ši idėja, ši versija?

Sutinku, ES misija tikrai tauri bei prasminga – užtikrinti taiką žemyne, kuriame visuomet buvo ankšta ambicingoms tautoms. Bet „IQ“ redaktoriui turėtų būti žinoma, kad dirbtinė, primygtinė tautų niveliacija taip pat gali atnešti kruvinus nesusipratimus. Jei visi mes, kaip ir O.Lukošius, manysime, jog „eurofobų argumentai dažniausiai tėra apgailėtini paistalai, daugumą kurių sukūrė bulvariniai Anglijos laikraščiai“, ES tikrai subyrės arba išsivaikščios.

O aš nenoriu, kad ES projektas žlugtų. Nenoriu vien dėl to, kad žlugus ES vienybei iškiltų pavojus ir NATO vienybei, mat kariuomenė be tvirtų ekonominių pamatų negali išsilaikyti, o žlugus NATO projektui, Lietuva ir vėl neabejotinai taptų Rusijos pavergta, okupuota ir rusifikuojama teritorija.

XXX

Dabar lietuviškoje televizijoje gausu pranešimų apie sunerimusius Didžiosios Britanijos lietuvius – išvys ar neišvys. Vis dažniau mūsų televizijos parodo videointerviu, kuriuose lietuviai susijaudinę pasakoja, kaip nukentėjo dėl nei iš šio, nei iš to prasiveržiančio britų priešiškumo.

Tikriausiai nėra prasmės ginčytis, kad tokio pobūdžio nutikimai galimi. Drįstu manyti, kad jų net padaugės, nepaisant oficialiojo Londono pastangų tramdyti aistras.

Bet kas kaltas, kad britai tapo piktesni, priešiškesi, irzlesni (o gal – atviresni)? Ar, užuot britams prikaišiojus jų storžieviškumą, nederėtų pirmiausia atsiprašyti už visas jiems iškrėstas lietuviškas bjaurastis? Vienoje Info TV laidoje aštrusis Andrius Užkalnis išvardijo, kokių žiaurių nusikaltimų mūsų tautiečiai yra surengę Anglijos žemėje. Jau vien jų užtenka, kad neturėtume moralinės teisės aršiai piktintis britų reiškiamu nepasitenkinimu.

Tačiau ir šalia lietuviškų žmogžudysčių egzistuoja dalykų, dėl kurių nepakenktų atsiprašyti Didžiosios Britanijos žmonių. Prisipažinkime, jog metų metais gyvendami šioje šalyje dauguma  mūsų taip ir neparodėme nė mažiausios pagarbos mums priglaudusios šalies istorijai, papročiams, kultūrai. Darbo dienomis plušėdavome gamyklose, šiltnamiuose, statybose, o savaitgaliais – arba miegodavome, arba gerdavome degtinę, arba naršydavome po parduotves, ieškodami pigesnio maisto ir drabužių.

Iš kur apie tai žinau? Pačiam ne taip seniai teko paragauti emigrantų duonos. Maždaug pusmetį praleidau britų grafystėje Northamptone, paskui beveik metus – Danijos sostinėje Kopenhagoje. Taigi mačiau visokių lietuvių. Ir tų, kurie dirbo kaip vergai, taupydami kiekvieną sunkiai uždirbtą svarą arba kroną, ir tų, kurie viską nedelsiant pragerdavo, ir tų, kurie tiesiog … vegetuodavo, niekur nematydami jokios prasmės. Sėkmingųjų, t.y. laimingųjų, emigrantų, kuriuos mūsų televizijos mielai reklamuoja, – ne tiek daug. O tų, kurie būtų parodę bent mažytę pagarbą britų tradicijoms, – dar mažiau.

Todėl ir klausiu: ar britams galėjo patikti, kad į jų šalį atvykusieji visiškai nesidomi Didžiosios Britanijos rašytojais, teatrais, muziejais?  Puikiai prisimenu: laisvalaikiu klaidžiodamas Northamptono gatvėmis atsitiktinai aptikau paminklą žuvusiems britų kariams, prie kurio tąsyk buvo susirinkęs gausus vietinių gyventojų būrys. Jie atėjo nešini Britanijos karalystės vėliavomis, su gėlių puokštėmis rankose, jie dainavo dainas, sakė kalbas.

Minioje nebuvo nė vieno lietuvio. Mes, Northamptone uždarbiaujantys lietuviai, nesusipratome, jog ir mums derėjo atvykt pagerbti žuvusiųjų britų karių atminimo. Britai būtų įsiminę – štai ir kelios dešimtys lietuvių, kurių rankose gėlės, mus supranta. Būtume pasiuntę bent mažytę, bent simbolinę žinutę, jog ne vien geriame, mušamės, „kalame“ pinigus ir mokame mokesčius. Deja, tokios žinutės nepasiuntėme.

O Danijoje – dar blogiau. Iš danų galvų išmušėme bet kokį nuoširdesnį pasitikėjimą atvykėliais. Pirmosiomis savaitėmis dirbant Kopenhagoje naktiniu paštininku buvo keista patirti, kad danai naktimis nerakina savo namų durų. Į pašto dėžutę brukant laikraščius kartais durys prasiverdavo. O koridoriuje ant spintelių – dokumentai, piniginės, mobilieji telefonai, auksinis žiedas, raktai…

Mes, lietuviai ir latviai, dirbę M – Press firmoje naktiniais paštininkais, nevogdavome nei iš butų, nei iš parduotuvių. Bet kažkas vis tik iš atvykėlių vogdavo. Dabar danai jau tikrai naktimis užsirakina ir nepatikliai nužvelgia kiekvieną atvykėlį, užsukusį į parduotuvę: ar tik jis nepaslėpė po striukės ar palto skvernu brangios  prekės?

Tad ar turėsime teisę piktintis danų priešiškumu, jei tokių atvejų pasitaikys? Juk jie pasibaisėjo, kaip atvykėliai elgėsi Viperodo miestelio bendrabutyje. Iš pradžių danai mums leido nemokamai naudotis ir indais, ir televizoriumi, ir minkštasuoliais, ir virtuve, ir poilsio kambariu. Viskas – nemokamai. Bet kai per kelias dienas viskas buvo išvogta, prišnerkšta arba sulaužyta, jų pasitikėjimas bei pagarba atvykėliams ištirpo. Pagrįstai ištirpo. Įsivaizduoju, kokį šiurpą jiems kėlė Viperodo miestelio bendrabutyje keliamos migrantų orgijos – girtuokliauta, muštasi, privemta, prišiukšlinta. Šiuos dalykus mačiau savo akimis. Mačiau ne vieną kartą. Ir, beje, lietuvių ir latvių kaltės čia – mažiausia. Daugiausia išgėrę mušdavosi lenkų jaunuoliai.

XXX

Laikas prisipažinti: emigranto duonos esame paragavę vos ne visi. Arba tiesiogiai, arba netiesiogiai. Suskaičiavau, kiek mano pažįstamų, įskaitant buvusius bendradarbius, kursiokus, klasiokus ar jų vaikus, anūkus, dirbo ir tebedirba Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje. Vos ne kas penktas. Jei ne jis pats, tai jo vaikai arba anūkai. Bet keisčiausia, kad niekas iš jų nenori papasakoti apie savo emigrantišką patirtį. Net ir anonimiškai. Ką tai galėtų reikšti? Tik apie nemalonius nutikimus žmogus nelinkęs atvirauti.

Net ir sėkminga istorija, labiau įsigilinus, nėra labai saldi. Buvusio kursioko sesuo ištekėjo už vokiečio verslininko. Vyras – idealus. Ir daug uždirba, ir dėmesingas žmonai. Tačiau kursioko sesers laiminga nepavadinsi. Kai gyvena Vokietijoje, ilgisi Lietuvos, kai atvažiuoja į Lietuvą, ilgisi Vokietijos. Žodžiu, niekur nesijaučia esanti  namuose.

Jos vaikams jau kitaip susiklostys likimas. Jų tikrieji namai bus Vokietija. Jie auklėjami taip, kad kuo greičiau pamirštų lietuviškas šaknis. Dirbtinumo šitaip auklėjant nėra. Tiesiog taip natūraliai klostosi tėvų, vaikų ir aplinkos santykiai. Buvęs kursiokas nejučiom prisipažino, kad jam liūdna – ilgainiui nesusišnekės su sesers vaikais, ir jokios „dvigubos pilietybės neprivers jų likti lietuviais“.

Tik vienas mano pažįstamas, dirbantis Didžiosios Britanijos vakaruose, sutiko smulkiau papasakoti, kas tuoj po „Brexit“ referendumo dėjosi mieste, kuriame jis jau trejis metus be perstojo sunkiai dirba kroviku. Ogi nenutiko nieko blogo. Firmų ir įmonių, kuriose dirba lietuviai, vadovai nedelsiant atsiuntė laiškus, kuriuose oficialiai sakoma, kad atvykusiems iki referendumo nėra ko baimintis. Sąžiningai plušantys, darbo drausmės besilaikantys lietuviai neturi jokių priežasčių nerimauti dėl savo ateities. Be kita ko, darbdaviai prašė nedelsiant informuoti apie bet kokius priešiškumo imigrantams pasireiškimus.

Tačiau mano pažįstamas tvirtina jokių britiškų priešiškumų nepatyręs nei prieš „Brexit“, nei po jo. Jis įsitikinęs, kad pasakojimai apie piktuosius britus – ganėtinai perdėti. Pirmiausiai piktintis, jo manymu, derėtų ne britų, o saviškių elgesiu. Ten, kur jis gyvena, dauguma lietuvių savaitgaliais girtuokliauja, kelia pasilinksminimo vakarėlius ir nė kiek nesidomi ne tik Britanijos, bet ir Lietuvos reikalais. Jie tiesiog kiekviena proga stengiasi pabrėžti, kokia tolima ir svetima jiems tapusi Lietuva. Jie giriasi nedalyvaują ir nedalyvausiantys Lietuvos rinkimuose. Jie niekad savo noru negrįšią į Lietuvą. Jiems į lietuviškąją pilietybę – nusispjauti.

Sutinku, kad mano bičiulio patirties negalima apibendrinti. Ne visi lietuviai geria ir keikia Lietuvą. Bet kodėl, sakykim, Artūras Zuokas, buvęs Vilniaus meras, straipsnyje „Ar atsisakysime beveik 400 tūkstančių savo piliečių?“ mato tik lietuvius emigrantus, kurie verti pagarbos ir dvigubos pilietybės? Internetiniame 15min.lt portale buvęs Vilniaus galva teigia, esą „dviguba pilietybė aktuali kaip niekad“, esą „būtent dvigubos pilietybės galimybė yra nacionalinio saugumo klausimas“, kurį, jo manymu, reikia nedelsiant išnarplioti palankiai – suteikiant galimybę lietuviams emigrantams išsaugoti Lietuvos piliečio pasą.

Didžiojoje Britanijoje jau trejis metus gyvenantis ir dirbantis pažįstamas įsitikinęs priešingai: iš kai kurių Britanijoje gyvenančių lietuvių emigrantų derėtų atimti Lietuvos pilietybę. Už girtuokliavimus, vagystes, valkatavimą, už nenorą domėtis Lietuvos realijomis. Jie daro mums gėdą.

2016.07.25; 05:29