Žurnalisto užrašai
Reportažai, apybraižos, dienoraštis, blogas
Edvardas Čiuldė. Daug mirties veidų
Ankstyvosios jaunystės metais apie mirtį kartas nuo karto pagalvodavau labai romantiškai kaip apie paslaptingą nepažįstamąją, taigi, jeigu norite, nederamai, net nepateisinamai naiviai. Žinia, tai buvo įsikalbėtas mirties įvaizdis, atėjęs, galimas daiktas, iš spiritistinės pakraipos poetų ir įvairiausio plauko simbolistų tekstų. Dabar, prabėgus daugybei metų, jau būčiau linkęs manyti, – kaip […]
Juozas Strėva. Ir vis dėlto: ar mūsų valdžia įgali?
Artėja Helovinas. Vaiduokliškai baugus, paslaptingas, „pašėlęs“ Helovinas… Jau esame infekuoti juo ir mes. Helovino atributika jau puošiamos ir mūsų parduotuvių vitrinos. Darganotas ruduo – reikia „šventės“, kad lietuviai nebūtų tokie surūgę paskutiniams lapams nuo medžių nukritus. Prisimenate Algirdo Kaušpėdo topinę dainą? Zombiai atrieda atidunda… Tiesą sakant, Heloviną šiemet mes pradėjome […]
Juozas Strėva. Sumaištis žmonių protuose – XXI-ojo amžiaus rykštė?
Pakalbėkime apie žmogiškuosius norus. „Netyras ir iškreipiantis noro žvilgsnis. Tik ten, kur nieko netrokštame, kur žiūrėti tampa vien stebėti, tik ten atsiveria daiktų siela ir grožis. Žvelgdamas į mišką, kurį noriu pirkti, išsinuomoti, kirsti, gauti užstatą, kuriame noriu medžioti, matau ne mišką, o tik jo ir mano noro, mano ketinimų, […]
Alfredas Guščius. Nuo piemens iki signataro
Recenzija – su paaiškinimais Daug knygų parašė Kazys Saja, bet jo apsakymų knygos „Klumpės“, išleistos 1958 metais, nebuvau skaitęs. Ją įsigijau dabar Vilniuje, – prie Lazdynų poliklinikos šiemet atsiradusioje Knygų lentynoje. Ir veltui gavau, knygos nemokamos, kiek nori imk, bet ir atnešti netingėk… Vadinasi, Kazys Saja apsakymus parašė 26 metų, […]
Gintaras Visockas. Traukiniai važiuoja į niekur…
Jis kokį pusvalandį stovėjo metro stotelėje. Vagonai, akindami žibintais, dvelkdami vėsa, išnirdavo iš tamsos ir triukšmingai tamsoje pradingdavo. Iš niekur į niekur… Ne iš karto žmogui kyla tokia beviltiška mintis. Gal tik tada, kai jis suvokia taip ir nepritapęs naujojoje aplinkoje? Ne pirmus metus gyvena šiame didžiuliame mieste, tačiau viskas, […]
Jurgis Pekarskis. Šiltas susitikimas pas žemaičius Darbėnuose
Šiais beprotiškai lekiančio, bėgančio, skubančio žmogaus gyvenimo laikais, kiekvienas stabtelėjimas ir pabuvimas kartu, regis, įgyja aukso vertės. Praėjusio ketvirtadienio popietę toks pasibuvimas įvyko Žemaitijos Darbėnų miestelio bibliotekoje (Kretingos rajono viešosios bibliotekos filiale). Pabendrauti su miestelio šviesuomene, besidominančia rašytiniu ir gyvu žodžiu, atvyko žurnalistas, portalo www.slaptai.lt įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Gintaras […]
Juozas Strėva. Pasaulis turi atsibusti iš gilaus letargo miego
Pusšeštų metų Ukraina kariauja niekieno nepaskelbtą karą su Rusijos Federacija. Daugiau nei trylika tūkstančių žuvusiųjų. Jų artimųjų – motinų, tėvų, mylimųjų nesibaigiančios kančios. Kremliaus propagandistai nuolat, su neslepiamu cinizmu, vis klausia ukrainiečių „ekspertų“, – ar dėl naivumo, ar dėl Maskvos numetamų skatikų, – nuolat dalyvaujančių jų rengiamuose propagandiniuose šou: ar […]
Juozas Strėva. Kai išmoksime nebekaltinti kitų už savo nesėkmes, arba Nugalėti velnią
Pirmadienis. Lygiadienis. Atrodo, laiko svarstyklės sustojo ties horizontalia linija: pusiausvyra, harmonija, susitaikymas, adekvatus žvilgsnis į save, ir aplinkui save. Deja, taip nėra gyvenime. Pirma tą pusiausvyrą išardome, paskui bandome ją lipdyti iš duženų. Bet nesiseka, nors tu ką. Vėlyvas praėjusio sekmadienio vakaras atvėrė įsisenėjusias kai kurių mūsų visuomenės bendrapiliečių bėdas. […]
Juozas Strėva. Įžiebtas konfliktas – ilgam. Kas kaltas?
Demokratija yra gerai. Deja, ji yra gerai ne tik padoriems piliečiams, patriotams, bet ir tiems, kurie kasasi po valstybės pamatais, t. y. piktybiškai gadina rūpestingai puoselėjamą sodo veją. Jie net turi savo pavadinimą, savo vardą – specifine leksika su specifiniu kvapeliu. O kur demokratijos ribų kraštas, t. y. riba, kurią […]
Aleksandras Valentas. Užupio Respublikos kapituliacija
Galvoju, o gal atvirkščiai? Užupio Respublika (UR) nusprendė atsiskirti. Tvoros – efektyvus būdas. Tiek nuo AKM (afrikinio kiaulių maro) – veterinarai tvėrė, tiek nuo migrantų – Vengrijoj, pasitvirtino. Pastatys užupėnai ant tiltų muitines, rinks mokesčius iš japonų turistų, tie ir mokės, pildys UR biudžetą, o nuo kaimynų vilniečių, lietuvių ir […]
Gintaras Visockas. Atleisk, Vladimirai!
Balandžio pabaigoje su keliais kareiviais iš Viduriniosios Azijos mane perkėlė į kitą darbovietę. Atsidūriau viename iš slaptų objektų Maskvos centre. Vėliau paaiškėjo, kad institutas, į kurį permetė, turi skambų pavadinimą – ALMAZAS. Išvertus į lietuvių kalbą, – deimantas. Bet šis pretenzingas vardas buvo akivaizdžiai slepiamas. Užrašus su žodžiu „Almazas“ aptikau […]
Gintaras Visockas. Lakštingalos suokia latviškai
Aš pasiilgau Rygos. Taip stipriai pasiilgau, jog kartais net dingteli liūdna mintis – gal daugiau šio miesto niekad nepamatysiu? Juk gali taip nutikti. Bet širdyje rusena viltis: kada nors galėsiu čia pabūti tiek, kiek geidžia širdis, o ne tiek, kiek komandiruotės lape nurodė redaktorius, – juokingai trumpai. Pasiilgau nuotaikų, kvapų, […]
Česlovas Iškauskas. Vergo sindromas: patys save okupuojame
Artėdami prie rugpjūčio 23 – osios, kaip prieš 80 metų Lietuva tapo didžiųjų valstybių dalybų auka, o jau rugsėjo 28 d. atsidūrė SSRS nasruose, verta prisiminti, kad Lietuva buvo daugelio grobuonių okupantų laimikiu. O kažkada, dar LDK laikais, ir patys lietuviai gviešdavosi svetimų teritorijų. Bet šiandien, naujaisiais laikais, apie […]
Gintaras Visockas. Apie prof. Vytauto Landsbergio pranašystes, kurios neišsipildė
Kol Lietuvoje nerimsta dirbtinai primestos diskusijos, kokių atminimo ženklų nusipelnė Kazys Škirpa ir Jonas Noreika, noriu prisiminti vieną 2000-aisiais nutikusį incidentą. Pasakojimas apie tą barnį svarbus dėl to, kad šiandien kai kurie Lietuvos politikai bei istorikai vis dar bailiai dairosi į visas puses, kas ką pasakys iš svetur, užuot pasielgę […]
Gintaras Visockas. Lietuvą gins ne Armėnijos, o Turkijos kariai
Lietuvos visuomenė įskaudinta. Po įžūlių Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimų naikinti Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimo ženklus kitokios reakcijos buvo kvaila tikėtis. Kaip lietuviai pavirsta nusižeminusiais atsiprašinėtojais Visi puikiai matome, kaip Lietuva ir po 1990-ųjų Kovo 11-osios, panašiai, kaip ir gūdžiu sovietmečiu, tik subtiliau, verčiama į savo istoriją žiūrėti […]
Gintaras Visockas. Kada statysime paminklus rašytojams, kurie neišdavė Lietuvos?
Oficialiame Lietuvos rašytojų sąjungos puslapyje buvo paskelbta, jog šaukiama diskusija skambiu, intriguojančiu pavadinimu – „Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis“. Perskaitęs šią informaciją svarsčiau, kaip pasielgti – ignoruoti ar nueiti? Jei sėdėsiu salėje – ar nebus per daug garbės P.Cvirkos simpatikams? Iš kai kurių […]
Gintaras Visockas. Kelionė į Varšuvą – kokie pavojai tyko Prezidento Gitano Nausėdos?
Atidžiai perskaičiau 15min.lt portale pasirodžiusią Gintaro Radausko publikaciją „Apžvalgininkai: Varšuvoje G.Nausėda neišvengs klausimų apie Lietuvos lenkų padėtį“ (15min.lt). Skaitydamas šį tekstą stebėjausi mūsų žurnalisto laikysena. Kartais atrodė, jog būsiu pražiopsojęs dieną, kai Lietuva prisijungė prie Lenkijos. Arba net atrodydavo, kad būsiu nepastebėjęs, kaip Varšuva mus vėl okupavo – pavertė jokių […]
Gintaras Visockas. Amerikietiški neaiškumai, rusiški keiksmažodžiai ir lenkiškas spaudimas
Birželio pradžioje perskaičiau Daivos Ulbinaitės veikalą apie Dalios Grybauskaitės prezidentavimo ypatumus. Nesigailiu sugaišęs kelių vakarų. Apie minėtą biografinę knygą net keletą žodžių brūkštelėjau straipsnyje „Prasmingas Prezidentės linkėjimas – nustokim krūpčioti“ (slaptai.lt). Birželio pabaigoje išvydau Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“ (parodė LRT). Ir vėl – nesigailiu sugaišęs kelių valandų. Verta buvo […]
Juozas Strėva. Išgelbėti eilinį Petrą
Vakar Lietuvos Respublikos Seimas padovanojo Petrui nekaltybę. Gražus gestas Gražuliui, o ypač – artėjančių Petrinių proga. Tokia, matyt, valstiečių ir jiems prijaučiančių socialdarbiečių bei lenkų (krikščioniškos šeimų sąjungos) misija: išgelbėti eilinį Petrą. Už Lietuvą, vyrai, ataidi Petro balsas iš praeities ir jautriai suvirpina daugelio surandėjusias širdis. O kas daugiau gali […]
Gintaras Visockas. Ko verti Kremliaus propagandistės Margaritos Simonian grasinimai
Kas pastarosiomis dienomis nutiko Sakartvele (Gruzija), – daugmaž akivaizdu. Užtektinai gausiai gruzinų bendruomenei nusibodo oficialiojo Tbilisio koketavimas su Kremliumi. Gruzinai nėra akli. Jie mato, kaip per pastarąjį dešimtmetį Rusijos slaptosios tarnybos atkakliai skverbėsi į jų šalį, infiltravo savo įtakos agentus į aukščiausias valdžios struktūras, kišosi į visus rinkimus, pasinaudojo neva […]
