Žurnalisto užrašai
Reportažai, apybraižos, dienoraštis, blogas
Edvardas Čiuldė. Užsitęsus žiemos miegui
Kai užklumpa negandos, kyla klausimas, kaip pralaukti užstojusį sunkmetį nepalūžus, neparklupus? Dėl tos priežasties tampame labiau atviri artimų (arba tolimų) žmonių pamokomosioms ištaroms, bandome užsikabint už psichologo patarimų. Kita vertus, kaip tik šiame kontekste verta prisiminti F. Nietzsche‘s pasvarstymus apie tai, jog kartais ypatingai sunkiomis sąlygomis nevalingai pastūmėta iracionalių savisaugos […]
Juozas Strėva. Tėvynės išdavystė. Mini drama
Ar Paleckis dar sėdi? Sėdi. Ar Cvirka dar stovi? Stovi. O Vyčio paminklas Lukiškių aikštėje? Prieblandoje vos matyti daiktų ir žmonių apibrėžties kontūrai. Žvarbi gruodžio antros pusės popietė. Lynoja. Lietaus lašai, tarsi ašaros ant skruosto… Greitai jau visai sutems, tiek tos dienos tokį metą. Andai buvusioje proletariato vadeivos vardo aikštėje […]
Edvardas Čiuldė. Kur telpa žmonės, išsinėrę iš savo odos?
Kartais sakoma, kad, žiūrint iš amžinybės taško, tautinės tapatybės, rasių skirtumų ir panašūs klausimai yra niekur nevedantis bandymas laikytis įsikibus praeities, kai neva artimesnėje ar tolimesnėje perspektyvoje tokių skirčių nebeliks, tautoms ir rasėms susimaišius į homogenišką visumą, tampriai sulipus į vieną pasaulinį skruzdėlyną. Kaip dar skelbia tokie ateities šaukliai, tautinio […]
Lionginas Ratkevičius. Apie gerovės valstybę ir žmogaus laimę
Gerovės valstybės pažadas. Tokį išgirdome iš anuot dar tik būsimo, o nūnai jau esamo valstybės vadovo Gitano Nausėdos. Aušros pažadas (Romain Gary), kuris nebūtinai turi išsipildyti. Tokia yra ir šio amžiaus, ir šių dienų tikrovė, kurios, tiesą sakant, neįmanoma užpildyti pažadais. Tai neveikia. Tai apgaulė, miražas, kuriame atsidūręs žmogus patiki absoliučia […]
Edvardas Čiuldė. Žiema prasideda be melancholijos
Jaunystėje, kuri prasidėjo ir užsibaigė dar praeitame tūkstantmetyje, man visas kosmosas skambėjo kaip muzika, o su parskridusiais pavasarį paukščiais, netvyrodamas savo kailyje, akis į akį kalbėdavausi eilėmis. Todėl žiūrint iš šiandienos taško labai keista, kad pirmasis eilėraštis, kurį tąkart, t. y. praeitame tūkstantmetyje jau dėliodamas žmogaus kalbos žodžius sukurpiau ir […]
Gintaras Visockas. Turkiškas galvosūkis
NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą. Skubotas optimizmas Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime […]
Juozas Strėva. Juozapaičio kalašnikovo (AK – 47) arija Advento metu
Šiandien rytą, 5,45 val. klausausi „Mažosios studijos“. Skaitoma ištrauka iš Biblijos, kuomet Jėzus, padaugindamas duoną, pamaitina daugybę alkstančiųjų, išgydo luošius, kuprotus, raišus, kurčius, neregius ir t. t. Kaip jis tai padaro? O gi paprastuoju būdu: nes pats Jėzus ir yra duona ir meilė. Ir jos turėtų užtekti visiems, tuo tikintiems. […]
Česlovas Iškauskas. Ar kūrėjas – šventa karvė?
Aš taip pat nemačiau skandalingojo Panevėžio Juozo Miltinio teatro spektaklio pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Bet tai nereiškia, kad tik premjeros stebėjimas, buvimas salėje gali nuteikti objektyviai nuomonei. Apskritai nuomonė objektyvi būti negali, ji visuomet subjektyvi. Todėl pasitikiu Jauniaus Pociaus ar Valdo Vasiliausko kompetencija ir, žinoma, savo nuostatomis, kurios jau […]
Gintaras Visockas. Trys netaktiški Lietuvos žingsniai
Dar 2017 metų vasarą teiravausi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, kam, Lietuvos valstybės manymu, priklauso Kalnų Karabachas. Oficialaus mūsų užsienio reikalų ministerijos atsakymo būta tokio, kokio ir tikėjausi: Lietuva remia ir gerbia Azerbaidžano, kuriam priskiriamas Kalnų Karabachas, teritorinį vientisumą. Kam priklauso Karabachas? Lietuvos URM vadovui Linui Linkevičiui klausimus nusiunčiau 2017-ųjų liepos […]
Šventės Japonijoje: duoklė ne tik papročiams, bet ir tradiciniams kostiumams
Egzotiškoji Japonija turi daugybę tik jai būdingų bruožų, galinčių įkvėpti ir žavėti. Vienas jų – tai fenomenali šios šalies kultūra ir greta jos sekanti mada. Jei lankysite šią rytų stebuklu vadinamą valstybę ir jums nusišypsos sėkmė bent akies krašteliu pamatyti vietinių šventę arba, dar geriau, – joje dalyvauti, įspūdį neabejotinai […]
Gintaras Visockas. Ar Lietuvos Pirmoji Ponia peržengė „raudonąją liniją“?
Užsienio politika – sudėtingas užsiėmimas. Ypač Lietuvai, kuri dėl savo mažumo turi ribotas galimybes tiek gintis, tiek daryti įtaką. Tačiau mes puikiai žinome, kad valstybės gyvenime pasitaiko akimirkų, kai privalome būti itin principingi. Jokių „galbūt“, „dar pagalvosime“. Baltarusiški niuansai Viešojoje erdvėje emocingai diskutuota dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu. […]
Jurgis Pekarskis. Apie etiką, kai jau visiškas dugnas dugno dugne
Prisimenu mėšlavežį savo kaime tarybiniais gerais laikais. Visi smirdantys, bet – laimingi. Laido juokelius, mostaguoja rankomis per perekūrus (tai tokios rūkymo pertraukėlės – aut. past.), plekštelėja mėšlinom rankom gaspadinei per sijonuotą užpakalį, kuomet ši ateina kviesti pietų ir išgerti. Nes visa tai vyko tvarte arba šalia jo, todėl galėjai ir […]
Alfredas Guščius. „Vanagaitėms“ verta įsiminti kilnius žodžius
Visoms „vanagaitėms“ ir šiaip plėšrioms „paukštukėms“ reikia skaityti ir „Amžino įšalo žemėje“, ir kitas panašias knygas, kurių yra daug. Ir Marytės Kontrimaitės eilėraštyje, ir Dalios Grinkevičiūtės apybraižose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ , ir Antaninos Garmutės prisiminimuose „Ešelonai“, ir kituose autorių Napalio Kitkausko, Vytauto Jakilaičio, Antano Abromaičio, Paulinos Motiečienės, Simono Norbuto, […]
Alfredas Guščius. Rašytojas apie kolegas
Jau šio rašytojo nebėra, Algimantas Zurba mirė 2018 metais. Bet paliko daug knygų, kurių yra dedikavęs gimtojo krašto žmonėms. Apie šį rašytoją knygoje „Savistaba ir nuostaba“ aš paskyriau straipsnį, kuris baigiasi tokiu palinkėjimu: „Tegul Laikas, Gyvenimas būna Jam ilgai palankus ir tegul dar ne ant vienos knygos atsiranda įkvėpti, nuoširdūs […]
Dailininko Antano Rimanto Šakalio atminimui
Eidamas 82-uosius trečiadienį mirė grafikas, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narys Antanas Rimantas Šakalys. Dailininką Antaną Rimantą Šakalį turėtume pažinoti visi, neabejingi Lietuvos likimui. Jis – plataus žvilgsnio menininkas, daug nuveikęs grafikos, knygų iliustracijų, tapybos, ekslibriso, dizaino, estampo bei suvenyrinės filatelijos srityse. Bet svarbiausia, kad dailininkas kūrė vien Lietuvos mokslo, istorijos […]
Edvardas Čiuldė. Daug mirties veidų
Ankstyvosios jaunystės metais apie mirtį kartas nuo karto pagalvodavau labai romantiškai kaip apie paslaptingą nepažįstamąją, taigi, jeigu norite, nederamai, net nepateisinamai naiviai. Žinia, tai buvo įsikalbėtas mirties įvaizdis, atėjęs, galimas daiktas, iš spiritistinės pakraipos poetų ir įvairiausio plauko simbolistų tekstų. Dabar, prabėgus daugybei metų, jau būčiau linkęs manyti, – kaip […]
Juozas Strėva. Ir vis dėlto: ar mūsų valdžia įgali?
Artėja Helovinas. Vaiduokliškai baugus, paslaptingas, „pašėlęs“ Helovinas… Jau esame infekuoti juo ir mes. Helovino atributika jau puošiamos ir mūsų parduotuvių vitrinos. Darganotas ruduo – reikia „šventės“, kad lietuviai nebūtų tokie surūgę paskutiniams lapams nuo medžių nukritus. Prisimenate Algirdo Kaušpėdo topinę dainą? Zombiai atrieda atidunda… Tiesą sakant, Heloviną šiemet mes pradėjome […]
Juozas Strėva. Sumaištis žmonių protuose – XXI-ojo amžiaus rykštė?
Pakalbėkime apie žmogiškuosius norus. „Netyras ir iškreipiantis noro žvilgsnis. Tik ten, kur nieko netrokštame, kur žiūrėti tampa vien stebėti, tik ten atsiveria daiktų siela ir grožis. Žvelgdamas į mišką, kurį noriu pirkti, išsinuomoti, kirsti, gauti užstatą, kuriame noriu medžioti, matau ne mišką, o tik jo ir mano noro, mano ketinimų, […]
Alfredas Guščius. Nuo piemens iki signataro
Recenzija – su paaiškinimais Daug knygų parašė Kazys Saja, bet jo apsakymų knygos „Klumpės“, išleistos 1958 metais, nebuvau skaitęs. Ją įsigijau dabar Vilniuje, – prie Lazdynų poliklinikos šiemet atsiradusioje Knygų lentynoje. Ir veltui gavau, knygos nemokamos, kiek nori imk, bet ir atnešti netingėk… Vadinasi, Kazys Saja apsakymus parašė 26 metų, […]
Gintaras Visockas. Traukiniai važiuoja į niekur…
Jis kokį pusvalandį stovėjo metro stotelėje. Vagonai, akindami žibintais, dvelkdami vėsa, išnirdavo iš tamsos ir triukšmingai tamsoje pradingdavo. Iš niekur į niekur… Ne iš karto žmogui kyla tokia beviltiška mintis. Gal tik tada, kai jis suvokia taip ir nepritapęs naujojoje aplinkoje? Ne pirmus metus gyvena šiame didžiuliame mieste, tačiau viskas, […]
