Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju


Naujosios maniškės knygos pavadinimas – „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju”. Kodėl – būtent toks pavadinimas? „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“ – iš trijų dalių. Pirmoji – pati svarbiausia. Čia sudėta šešetas išsamių rašytojo Petro Dirgėlos komentarų, kuriuos jis davė šių eilučių autoriui 1990 – 1992 metais (paskelbti „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“).

Kodėl sumaniau išleisti interviu sudėdamas juos krūvon? Nenoriu, kad liktų išbarstyti. Nors parašyti prieš keletą dešimtmečių, jie nepraradę aktualumo. Man regis, jie bus aktualūs visąlaik, kol tik egzistuos lietuvių tauta.

P.Dirgėlos įžvalgos rimtos, gilios. Kiekviena iš jų dvelkia nuoširdžiu susirūpinimu Lietuvos ateitimi. O kai visi interviu – greta vienas kito, – tuomet dar ryškesnė filosofinė gelmė. Rašytojas atvirai diskutuoja Lietuvai egzistenciškai svarbiais klausimais – dėl mūsų tarpusavio rietenų, santykių su kaimyninėmis valstybėmis, lietuviškojo istorinio romano perspektyvų. Jis skelbia meilę gimtiesiems namams, tėviškei, tėvynei. Jis nuoširdus, atviras, nors, primenu, savo politines pažiūras ir kūrybinius nusiteikimus deklaravo tuomet, kai iš Lietuvos nebuvo išsinešdinusi okupacinė armija. Taip atvirauti anuomet drįso ne kiekvienas.

Turiu prisipažinti – P.Dirgėla vienas mėgstamiausių mano lietuvių rašytojų. Anuomet prarijau visus svarbiausius jo kūrinius: „Joldijos jūrą“, „Anciliaus ežerą“, „Kūlgrindą“, Minijos žemę“, „Vėtrungiškąją dalią“, „Amžių dienai dūzgiančią girią“… Visos knygos paliko neišdildomą įspūdį. Interviu su P.Dirgėla rengiau remdamasis jo veikaluose aptiktomis tiesomis. Dirgėliška išmintis man padeda gyventi ir šiandien, po trisdešimties metų!

Tačiau ši knyga – ne vien apie P.Dirgėlą ir jo garsiuosius romanus. Antrojoje dalyje skaitytojas ras fotografijų, kurios byloja, jog, be P.Dirgėlos, esu kalbinęs dar keliolika žymių plunksnos meistrų. Tie pokalbiai – taip pat įdomūs, vertingi, turintys išliekamosios vertės. Taigi esu laimės kūdikis. Asmeninėje mano bibliotekoje – interviu su rašytojais Leonidu Jacinevičiumi, Juozu Apučiu, Vytautu Martinkumi, Ramūnu Klimu, Liudviku Gadeikiu, poetais Eugenijumi Matuzevičiumi, Valdemaru Kukulu, Justinu Marcinkevičiumi, Marcelijumi Martinaičiu, literatūros kritike Vanda Zaborskaite, filosofo Vydūno kūrybos žinovu, populiarintoju Vaciu Bagdonavičiumi, rusų literatūros dėstytoja profesore Birute Masioniene…  

O juk savo kelyje sutikau daug žodžio meistrų, su kuriais nesu parengęs interviu, tačiau kurių patarimus tebeprisimenu. Šis sąrašas taip pat ilgokas: Romualdas Granauskas, Vygandas Račkaitis, Kazimieras Jonušas, Vaclovas Mikailionis, Danielius Mušinskas, Algimantas Bučys, Paulina Žemgulytė, Jonas Juškaitis…

O štai trečioji dalis – tai keletas mano beletristinių bandymų. Kam, kodėl jie čia? Kadaise svajojau tapti rašytoju. Šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Vietoj rašytojo tapau žurnalistu. Tačiau šie keli tekstai – tai tarsi įrodymas, jog laisvalaikiu tarp žurnalistinių komandiruočių, spaudos konferencijų, skubiai kurpiamų vedamųjų tikrai mėginau rašyti noveles, apsakymus. Šioje sudėti „Traukiniai važiuoja į niekur”, „Lūžusi ranka”, „Miūrivahės gatvės paslaptis”, „Čečėniška rožė”, „Sodyba Voronių kaime”, „Kruvina korida Barselonoje” ir „Pastumdėlis”.

Žodžiu, šis darbas – nuoširdi padėka P.Dirgėlai, kuriam skolingas už visus visus interviu, palinkėjimus, drąsinimus. Tai – padėka ir visiems kitiems rašytojams, poetams, literatūros kritikams, su kuriais bendravau dirbdamas Lietuvos leidiniuose.

Ypač dėkingas rašytojui Vytautui Martinkui (jo istorinis romanas „Žemaičio garlėkys“ labai patiko; taip pat susidomėjęs perskaičiau „Tavo bažnyčios rūsį“). V.Martinkui sakau ačiū už kantrybę aiškinant, kokia turėtų būti tikra novelė, tikras apsakymas.

Beje, mano pirmoji redakcija, kurios duris pravėriau, dar nė nebaigęs Vilniaus Universiteto, buvo „Literatūra ir menas“. Nors ten pradirbta tik keletą metų, bet dienų, praleistų anuomet netoli „Alumnato“ kavinės įsikūrusioje redakcijoje, niekad neužmiršiu. Tai buvo viena iš laimingiausių mano gyvenimo atkarpų, kurią visuomet mielai prisimenu.

Dabar skaitytojai žino, kodėl šią knygą pavadinau „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“.

Pagarbiai – Gintaras VISOCKAS

P.s.

2021 – 2022 dienos šviesą išvydusias G.Visocko knygas rasite knygyne KEISTOTEKA, kuris Vilniuje turi du filialus. Vieną – Paupio g. 2 (Užupis), antrąjį – Gėlių g. 4 (Senamiestis). 

KEISTOTEKOS internetinis puslapis www.keistoteka.lt. Elektroninio pašto adresas: keistoteka@gmail.com

KEISTOTEKOJE dar esama G. Visocko tekstų „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“, „Juodojo Sodo byla“, „Ilga kelionė į Hankendį“ ir „Didžioji Karabacho paslaptis“.