Skola, kurią privalu grąžinti azerbaidžaniečiams

Parašyti šį straipsnį paskatino neseniai dienos šviesą išvydęs prof. dr. Algimanto Liekio mokslinio – pažintinio pobūdžio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“.

Knygos pratarmėje rašoma, jog „toks Azerbaidžanas, koks yra šiandieną, - tai tik XIX a. Rusijos užkariauto „tikrojo Azerbaidžano“ šiaurinė dalelė prie Kaspijos vakarinių krantų“.

Knygos autorius istorikas pastebi, kad ir pastaruosius porą šimtų metų Azerbaidžano teritorija buvo mažinama, o jos žmonės patyrė genocidą, tremtį, žemių okupaciją bei aneksiją. Ir daugiausia, kaip įsitikinęs dažnas azerbaidžanietis, tai atsitikę dėl didžiųjų valstybių ir savotiško jų įnagio – kaimynų armėnų intrigų, kuriuos kadaise azerbaidžaniečiai priglaudė savo kaimuose ir miestuose. 

Taigi istoriko A.Liekio knyga – apie mums tolimą Kaukazą, apie ten, tolokai nuo Lietuvos, gyvenančių tautų tarpusavio nesutarimus, karus, teritorinius ginčus. Žiūrint paviršutiniškai, Mokslotyros instituto išleistoje knygoje nagrinėjami Lietuvai ne patys aktualiausi klausimai. Bet jei žvelgsime atidžiau, armėnų – azerbaidžaniečių ginčai, nepaisant milžiniškų atstumų, skiriančių Lietuvą ir šį regioną, nėra tolimi. Globaliame pasaulyje sąvokos „toli – arti“ tiesiog nėra.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kodėl šis veikalas – naudingas ir svarbus. Lietuvos politikams tenka ir dar ne sykį teks balsuoti įvairiuose tarptautinių institucijų organizuojamuose forumuose dėl Kalnų Karabacho konflikto. Bet vos tik mūsų parlamentarai ir politikai pradeda ruoštis šiems balsavimams, į Seimą plūstelna Armėnijos ambasados bei Lietuvoje gyvenančios armėnų diasporos atstovų komanda, įrodinėjanti, kaip būtent lietuviams politikams derėtų balsuoti.

Tad nuo seniausių laikų labiau armėnus palaikiusios Lietuvos politikams brukama vienpusiška nuomonė (apie šią nuolat iškylančią problemą yra užsiminęs Seimo narys Kęstutis Masiulis).

Azerbaidžaniečiai mūsų politikus laiko principingais, nepaperkamais, išmintingais, teisingais. Azerbaidžaniečiams nė mintis nekyla nurodinėti, kokią poziciją lietuviams derėtų užimti. Azerbaidžaniečiai įsitikinę, jog Lietuva, pati kadaise patyrusi milžiniškų teritorinių praradimų, pergyvenusi žiaurius karus, sukilimus, tremtis bei aneksijas, supras ne mažiau tragedijų patyrusio Azerbaidžano skausmą.

O juk mūsų Seimo nariai ne visuomet elgiasi principingai. Išklausę armėniškų versijų ir nežinodami visapusiškos padėties mūsų parlamentarai patys nesistengia ieškoti tikrųjų tiesų.

Nors, žvelgiant giliau, ir nuo Lietuvos politikų balsavimo priklauso, kas toje žemėje įsivyraus - taika, istorinis teisingumas ar dar vienas nuožmus karas, panašus į tą, kuris siautėjo 1992 – 1994-aisiais metais, kai azerbaidžaniečius puolė ne tik armėnų, bet ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariai bei rusų samdiniai.

Žodžiu, lietuviškojo principingumo pavyzdžių turime ne tiek daug. Štai Seimo narys K.Masiulis kadaise priklausė parlamentarės Dalios Kuodytės vadovaujamai Draugystės su dabartiniu Kalnų Karabachu grupei, bet, ilgainiui supratęs, jog ši narystė ginčija Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus, - pasitraukė.

O štai Lietuvos parlamentaras Kęstas Komskis prisipažino ne itin giliai išmanantis Kaukazo regiono specifiką. Bet vis tik nusprendė priklausyti Draugystės su dabartiniu Kalnų Karabachu grupei.

Beje, Azerbaidžano istorijos neišmanymo gausu ne tik Lietuvos Seime. Nesusigaudymo apstu ir Lietuvos istorikų, žurnalistų, kunigų gretose. Tiems, kurie vis dar mano, jog Kalnų Karabachas – armėniškos žemės, derėtų priminti, kad visa dabartinė Armėnija – tai dirbtinai Rusijos imperijos sukurta valstybė azerbaidžaniečių tautos gyvenamosiose žemėse.

Istoriko A.Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ taip apibūdinama ši problema: “Lietuvoje iki šiol nėra apibendrinančios knygos apie azerbaidžaniečių tautos kovą dėl savo laisvės ir nepriklausomybės, žemių netektis, santykių su didžiosiomis ir kaimyninėmis valstybėmis raidą. O tai žinoti svarbu lietuvių tautai, kuriai, kaip ir azerbaidžaniečių tautai, istorija buvo negailestinga, o kaimynai – ne patys geriausi“.

Maždaug prieš 200 metų net tuometinis Irevanas, dabartinės Armėnijos sostinė, buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas. Tačiau nuo 1799-ųjų metų Rusijos imperija pradėjo aršiai puldinėti Kaukazą. Neatlaikiusi rusų spaudimo 1827 metų spalio 1-ąją dieną krito Irevano tvirtovė. Kokį miestą rusų kariai užėmė? Ogi - azerbaidžanietišką.

Apie tai byloja ir puolant tvirtovę dalyvavusio dekabristo Jevdokimo Lačino atsiminimai, kuriuose Irevano gyventojai įvardinami kaip totoriai (taip anais laikais buvo vadinami azerbaidžaniečiai). Azerbaidžanietišką Irevano kilmę mena ir garsusis Franco Rubo paveikslas „Irevano tvirtovės atidavimas 1827 metų spalio 1 dieną“. Irevano pilis minėtame paveiksle apsupta musulmoniškų maldos namų.

Jei atidžiau panagrinėsime išlikusius tų laikų rusiškus, turkiškus ir iranietiškus archyvus, menančius, kokias teritorijas nuo 1799 iki 1827-ųjų puldinėjo Rusijos imperija ir kokias sutartis ji sudarinėjo su tuometine Osmanų imperija (dabartinė Turkija) bei Iranu, tai matysime būtent tokius pavadinimus: užgrobtos ir pasidalintos žemės, kuriose gyvena „ardibižanskije plemena“, „tatarskije plemena“, kurios turi pavadinimą „Ardinbaidžan“ arba „Adrebižan“.

Jokiuose to meto dokumentuose, pasirašytuose net trijų Rusijos imperatorių (Petro I, Petro II, Pavlo I), nei 1827-aisiais pasirašytoje Turkmėnčajaus taikos sutartyje (rusiškoje ir turkiškoje versijose) neminima nei Armėnija, nei armėnai. Minimi tik azerbaidžaniečiai. Azerbaidžanietiškais chanatais įvardinama ne tik Giandža , Irevanas, bet ir Kalnų Karabachas.

Užtat senuosiuose archyvuose, kuriuos dabartinė Armėnijos valdžia norėtų bet kokia kaina sunaikinti arba bent jau pamiršti, esama išlikusių dokumentų, bylojančių: „Kai tik Irevano ir Nachičevanės chanatai bus užimti mūsų kariuomenės, tuoj tūkstančiai armėnų iš Persijos, Turkijos ir net iš Indijos su visais turtais apsigyvens okupuotose žemėse (taip rašo vienas armėnų šventikas Irevano tvirtovės šturmui vadovavusiam generolui  Ivanui Fiodorovičiui Paškevičiui). Tačiau įdomiausia, kad net ir po masinio armėnų antplūdžio į Rusijos imperijos užgrobtas žemes Irevano tvirtovę užėmęs generolas I.Paškevičius savo laiške priverstas konstatuoti: „totoriai (taip anais laikais vadinti azerbaidžaniečiai – auoriaus past.) šioje provicijoje sudaro 2/3 visų gyventojų“.

Nepasitikintiems senaisiais archyvais galima kaip pavyzdį pateikti 1835 metais britų išleistą žemėlapį, kuriame nėra jokios Armėnijos – tik azerbaidžaniečių apgyvendintos teritorijos. Net ir amerikiečių kartografų 1835-aisiais sudarytame žemėlapyje nėra Armėnijos. Toji teritorija, kuri dabar laikoma Armėnija, 1835-aisiais vadinta azerbaidžanietiškomis žemėmis. 1786 metais rusų diplomatas Stepanas Barnašovas, rezidavęs tuometinėje Gruzijoje, aprašė, kad šiauriau Arakso upės – Adrebižano žemės. Su pavadinimu „Armėnija“ tikrai nesupainiosi. 1864-aisiais metais britų konsulas Ketas Abadas oficialiai pranešė, kokias žemes Rusija yra okupavusi šiauriau Arakso upės. Minimos azerbaidžaniečių, totorių, bet ne armėnų gentys.

O jei dar prisiminsime, kaip armėnų ir rusų pastangomis azerbaidžaniečiai iš savo gimtųjų žemių buvo vejami 1918- 1940-aisiais, kaip buvo išstumti 1948 – 1953-aisiais, jei turėsime omenyje, kad 1990-aisiais metais, kai byrėjo tuometinė sovietų imperija, Kalnų Karabachas oficialiai priklausė Azerbaidžanui, visi šiandieniniai ginčai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės atrodo keistai. Tiesiog viena pusė – per daug įžūli, remdamasi agresyviosios Rusijos ir savo diasporos tokiose šalyse kaip JAV parama.

Bet jei šiuos argumentus pabandytum pateikti proarmėniškai nusiteikusiems Lietuvos politikams ir istorikams, sulauktumei kategoriškos atmetimo reakcijos. Mat Jerevanas primygtinai reikalauja remtis tik jų, armėnų, šaltiniais, o visus kitus – atmesti kaip tendencingus.

Štai amerikiečių mokslininkas Robertas Hjusonas sako: „Jerevane mane įtikinėjo, kad mes, vakariečiai, neturėtume gilintis, kas apie Armėniją ir Azerbaidžaną parašyta kažkur kitur. Mes labiau pasitarnautume Armėnijai, jei tiesiog išverstume į kitas kalbas tai, kas parašyta Armėnijoje, kas parengta Armėnijos mokslų akademijos“.

Ši amerikiečių mokslininko įvardinta tendencija, deja, labai gaji ir Lietuvoje. Kai kurie Lietuvos istorikai paniškai bijo imtis armėnų - azerbaidžaniečių nesutarimų temos. O jei ir ryžtųsi, tai pirmiausia reikalautų įsiklausyti į armėnų argumentus ignoruojant azerbaidžanietiškuosius.

Todėl prof. dr. istoriko Algimanto Liekio knyga „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“  - svarbus veikalas. Tai – pirmasis lietuviškas istorinis darbas, kuriame įsiklausoma ne vien į armėnų argumentus. Čia išgirsta ir azerbaidžaniečių pozicija. Pirmą sykį lietuvio istoriko knygoje išsamiai apžvelgiami Armėnijai nepalankūs faktai. Net bandoma ieškoti panašumų tarp to, kaip teritorijas prarasdavo Azerbaidžanas ir kaip savo žemių netekdavo Lietuva.

Istoriko A.Liekio knygą sudaro per dešimt svarbių temų. Pavyzdžiui, skyriuje „Kur įmintos azerbaidžaniečių pėdos“ nagrinėjamas dabartinių azerbaidžaniečių – tiurkų ir jų protėvių gyvenimo dabartinėse žemėse pagrįstumas. Skyriuje „Kiek giliai įminti armėnų pėdsakai?“ mėginama atsakyti į klausimą, kaip ir kada armėnai apsigyveno Užkaukazėje. Skyriuje „Mažosios tautos didžiųjų žaidmimuose“ analizuojama, kaip didžiosios valstybės manipuliavo Kaukazo tautų likimais.

Ypač svarbus skyrius „Laisvė – kitų nelaisvės kaina“. Jame gilinamasi, kaip armėnai norėjo sukurti valstybingumą tiurkų, gruzinų, azerbaidžaniečių žemių sąskaita.

Dėmesio verti ir kiti skyriai. Pavyzdžiui, „Nusikaltimuose be atpildo“ istorikas A.Liekis domisi aukomis, kritusiomis 1905 – 1907-aisiais metais Baku mieste.

Įdomių faktų ras ir naujausiosios istorijos gerbėjai. Sakykim, daug vietos skiriama analizei, kaip Sovietų Sąjungos laikais iš Azerbaidžano buvo atiminėjamos teritorijos ir atiduodamos armėnams, kas ir kodėl organizavo riaušes Sumgaito mieste, kodėl itin žiauriai išžudyti taikūs Chodžaly gyventojai, kaip džentelmeniškai elgėsi azerbaidžaniečiai, kai armėnų gyvenamą Spitaką sugriovė galingas žemės drebėjimas, apie „paskutinius imperijos atokvėpius – 1990-ųjų sausio mėnesio skerdynes sostinėje Baku ir Michailo Gorbačiovo atsakomybę...

Istoriko A.Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ aktualus ir skyrius „Teisingumas nenugalimas, bet sunkiai įgyvendinamas“. Čia profesorius pasakoja apie diplomatines pastangas įtikinėjant Armėniją grąžinti okupuotas azerbaidžanietiškas žemes bei „kaimyniško sugyvenimo viltis“.

Knygos autorius nepamiršo net lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės – Mickevičiaus, kadaise gyvenusio ir dirbusio Azerbaidžano sostinėje, bei jo kūrinių, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma palankiai, su meile ir didele pagarba.

Tikiu, istoriko A.Liekio darbas padės pralaužti Lietuvoje nusistovėjusią nuostatą „apie Armėniją kalbėti tik gerai arba nieko“. Ir tuo pačiu padės lietuviams susigaudyti sudėtingose geopolitinėse intrigose.

Tai – tarsi skolos grąžinimas Azerbaidžanui, apie kurį mes ištisus dešimtmečius nenorėjome girdėti nieko palankaus.

Nuotraukoje: veikalo „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ viršeliai ir pats knygos autorius prof. dr. Algimantas Liekis.

2016.05.18; 19:16

Britų generolas perspėja: esama didelio pavojaus, kad karas tarp NATO ir Rusijos kils „artimiausiu metu“

"Jeigu NATO aljansas nepadidins savo kariuomenės Baltijos šalyse, egzistuoja rimtas pavojus, kad įmanomas branduolinis karas su Rusija jau 2017-aisiais metais". Šiuos generolo sero Ričardo Širefo žodžius cituoja leidinys „The Independent".

Generolas Ričardas Širefas šiuo metu – atsargoje. Bet dar visai neseniai, 2011 – 2014-aisiais metais, jis buvo vyriausiojo NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojas.

Taigi seras Ričardas Širefas pabrėžė, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos užpuolimas tikrai įmanomas, ir Vakarai, jeigu nori išvengti šios bėdos, privalo veikti šiandien, priešingu atveju neišvengs „didelės katastrofos“.

Beje, generolas parašė romaną „2017: karas su Rusija“. BBC radijui jis pareiškė, kad romanas nėra fantastinis – ten aprašomi dalykai, kurie gali nutikti.

Be kita ko, generolas akcentavo, kad „Vakarai privalo vertinti Vladimirą Putiną remdamiesi ne jo kalbomis, o konkrečiais darbais“. V.Putinas įsakė įsiveržti į Gruziją, Ukrainą. Nors V.Putinas puldamas šias nepriklausomas šalis grubiai pažeidė visus tarptautinius susitarimus, už tai jo niekas nenubaudė. Todėl Kremliaus vadovas tikisi, jog nesulauks atsako užpuolęs net Baltijos valstybes.

Nuotraukoje: britų generolas seras Ričardas Širefas.

Informacijos šaltinis – "The Independent" leidinys.

2016.05.19; 05:17

Politinių gražbylysčių metas

Kiekvienos valstybės gyvenime esama laikotarpių, kai pasitikėti politikais ypač pavojinga. Omenyje turiu paskutiniuosius keletą mėnesių, liekančių iki Seimo rinkimų. Dabar Lietuvoje būtent ši atkarpa. Taigi ir vėl sulaukėme meto, kada valdžios siekiančios jėgos ima bruzdėji, siekdamos kuo gražiau pasirodyti rinkėjams.

Vieniems politikams labiau pasiseka į save atkreipti balsuotojų dėmesį, kitiems – mažiau. Liberalų sąjūdžiui nepasisekė. Kad ir kaip besistengtų, 2016-ųjų rudens rinkimuose jie jau nebeatrodys labai gražūs. Nors dar iki gegužės 12-osios kratų ši politinė jėga buvo įvardinama kaip būsimųjų rinkimų favoritė, galinti sulaukti didžiausios rinkėjų paramos.

Tačiau partijos lyderis Eligijus Masiulis pateko į rimtą bėdą. Lietuviškoji teisėsauga įtaria, kad politikas iš, be kita ko, ir įtakingas žiniakslaidos priemones valdančio koncerno „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio paėmė solidžią pinigų sumą. Mainais už politinę paramą? Jei naudosime teisėsaugos terminus, - „panašu į akivaizdžią prekybą poveikiu ypač dideliu mastu“.

Beje, iš pradžių įvardinta 106 tūkst. grynųjų eurų suma, dabar jau teigiama, jog kyšis galėjo būti dar didesnis – 250 tūkst. eurų.

Grynuosius pinigus Lietuvos specialiųjų tarnybų agentai aptiko E.Masiulio namuose kratų metu. Tie pinigai buvo specialiai pažymėti, tad lietuviškiesiems „džeimsams bondams“ tikriausiai nebus sunku įrodyti, jog tai būtent tie, o ne kiti pinigai.

Panašių korupcijų, kyšininkavimų ir prekybų poveikiais lietuviškoje padangėje jau būta. Tačiau gegužės 12-ąją įsiplieskęs skandalas turi du ryškius specifinius bruožus. Pirma, rimtų įtarimų sulaukęs politikas nepuolė gintis, esą konkurentų neva papirkta teisėsauga prieš jį ir jo partiją surengė provokaciją.

Antra, E.Masiulis nedelsdamas pareiškė pasitraukiantis iš partijos lyderio posto ir, svarbiausia, atsisakantis Seimo nario mandato. Taigi prokurorams neteks prašyti Seimo leidimo patraukti E.Masiulį baudžiamojon atsakomybėn. Sutikite, vyriškas iki šiol labai perspektyviu politiku vadinto žmogaus žingsnis. Iki E.Masiulio ne visi įtariamieji politikai lengvai atsisakydavo teisinės neliečiamybės. Yra pasitaikę bėgimų ir į Lenkiją, ir į Ameriką, vieni iki šiol neprisipažįsta sulaužę Prezidento priesaikos, kiti ištisą dešimtmetį neigė turį „silpnųjų vietų buhalterijoje“.

Tiesa, duodamas interviu E.Masiulis prasitarė, kad norėtų labai daug ką mums pasakyti ir mums dar būtinai pasakys, tik šiandien šito negali padaryti „dėl tam tikrų proceso reguliavimo dalykų“.  Norom nenorom į galvą šauna mintis: jei jau turėjai svarbių žinių, kodėl jų viešai nepaskelbei bent jau skandalo išvakarėse?

Kita vertus, tereikia prisiminti kai kurias keistas lietuviškas baudžiamąsias bylas, tirtas mūsų teisėsaugos, ir turėsime dar vieną klausimą be atsakymo: o kas pasakė, kad galima aklai pasitikėti lietuviškųjų „džeimsų bondų“ principingumu ir sąžiningumu? Ten – viskas balta ir švaru?

Juolab kad keistokas E.Masiuliaus bendražygio Antano Guogos elgesys. Vos tapęs laikinuoju partijos lyderiu šis pokerio virtuozas puolė tvirtinti, jog partijos vadovybei dera pasitikrinti melo detektoriumi. Mat, jo manymu, partijoje gali būti ir daugiau žmonių, galimai susijusių su korupcija. Taigi E.Masiulio dešiniąja ranka dažnai vadintas A.Guoga netiesiogiai metė savąjį nepasitikėjimo šešėlį partijos vadams, įskaitant net ir E.Masiulį. Tarsi stojo teisėsaugos pusėn.

Vienas iš Liberalų sąjūdžio lyderių Remigijus Šimašius mano, jog „A.Guoga darė revoliuciją siekdamas alkūnėmis išsikovoti sau daugiau erdvės“. Vadinasi, troško užimti partijos lyderio postą?

Šiandien pokerio profesionalas jau net ne laikinasis partijos pirmininkas. Jis savo noru pasitraukė iš Liberalų sąjūdžio, nors akivaizdu, kad nepasitraukęs savo noru būtų ištrenktas „prievartos būdu“. Oficiali pašalinimo priežastis – prieštaringi A.Guogos pareiškimai. O kas slypi už prieštaringų pareiškimų, greičiausiai nesužinosime arba sužinosime tuomet, kai ši tema jau nebus aktali. Liberalų partijos vadovu tapęs R.Šimašius teigė, jog „partija prieš A.Guogą jokių sukilimų nerengė“. Suprask, tai A.Guoga kurpė prieš partiją intrigas.

Taigi rinkimų išvakarėse turime bjaurią situaciją. Skaidrumo, sąžiningumo ir viešumo pasiilgę rinkėjai nuo šiol turi moralinę teisę tapti atlaidesni „juodąja buhalterija“ kaltintam Viktorui Uspaskichui bei Prezidento priesaiką sulaužiusiam Rolandui Paksui. Pagrįsti rinkėjų svarstymai: „jei susimovė net teisingumą ir teisybę visur ir visada demonstravę liberalai, tai tada nebėra kuo tikėti, nebėra už ką balsuoti – tiesiog nėra šventųjų“.

Žodžiu, suklupdamas E.Masiulis pakišo koją ne vien liberalams. Kiaulystė iškrėsta ir partneriams. Tarsi apspjaudyti pasijuto ir visi tie, kurie tikėjo, jog po R.Pakso ir V.Uspaskicho skandalų lietuviškoji politika po truputį skaidrėja, gražėja, gerėja. Nė velnio.

Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis šių eilučių autoriui tvirtino, kad Liberalų sąjūdį ištikęs gegužės 12-osios nemalonumas greičiausiai bus lemtingas ne vien liberalams. Mat Tėvynės Sąjunga drauge su Liberalų sąjūdžiu šiuose rinkimuose ketino laimėti užtektinai daug balsų, kad kartu galėtų formuoti parlamentinę daugumą.

Teisėsaugai susidomėjus liberalų lyderio sąžiningumu ši viltis ženkliai mažėja. Viena vertus, abejojantys liberalų rinkėjai ieškos alternatyvų - balsus galėtų atiduoti konservatoriams, tuo pačiu sustiprindami Tėvynės sąjungos šansus. Bet konservatoriai vargu ar galės formuoti daugumą be liberalų paramos. Tad jei gegužės 12-osios įvykiai ženkliai sumažino liberalų reitingus, sumažės ir konservatorių galimybės kardinaliai pakeisti per ketverius metus nieko rimto ir doro nenuveikusius socialdemokratus bei jų satelitus.

Ir vis dėlto gal dar anksti nurašyti į politikos užribį E.Masiulį? Portale lzinios.lt įdomų komentarą paskelbė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas. Jis pastebi, kad iki šiol lietuviškoji teisėsauga tirdavo dažniausiai tik žemo lygio korupcijos bylas. Šį sykį užsimota itin aukštai. Panašu, kad įtarimai E.Masiuliui – naujas žingsnis teisėsaugos praktikoje. Tik ką jis reiškia: „džeimsai bondai“ tapo profesionalesni, jiems leista už atlapų stverti tūzą ar viso labo juoda katė kažkam perbėgo kelią?

Didžiausia bėda, kad Lietuvoje išties sukonstruotos prastos žaidimo taisyklės, neleidžiančios doriesiems į valdžią ateiti be ženklios finansinės paramos. Bet Liberalų sąjūdžiui vadovauti pasišovusių R.Šimašiaus ir Eugenijaus Gentvilo pareiškimuose apie korupcines žaidimo taisykles – nė žodžio. Vien pažadai, jog liberalai po kilusių nemalonumų kaip niekad vieningi, susiklausę, jog liberalų gretose – daug sąžiningų, puikių, darbščių žmonių, jog nuo šiol jie pažada dirbti dar skaidriau, dar sąžiningiau.

Šiuose į rinkimus vesti partiją pasiryžusių liberalų žodžiuose matau dviprasmybių. Kodėl tik po gegužės 12-osios jie žada būti net du sykius principingesni? O iki tol buvo du sykius mažiau principingi? Ar politikas, tvirtinantis niekad niekada nedaręs kompromisų su sąžine, sako teisybę? Ir kaip įmanoma tuo pačiu metu deramai vadovauti Vilniaus miestui bei į rinkimus vesti gausią partiją? R.Šimašius – vunderkindas?

V.Uspaskicho žodžiuose, jog „visi mes iš molio drėbti“, - daugiau tiesos nei norėtume prisipažinti.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.05.19; 05:45

Ar sensacingi informacijos nutekėjimai pasaulį padaro geresnį?

Pastaraisiais metais vieną masinį demaskavimą keičia kitas.

Tačiau informacijos, apie kurią sužino visuomenė, nutekėjimo apimtis seniai pranoksta jų realią reikšmę, rašo publikacijos vokiečių laikraštyje Die Welt autoriai.

2010-aisiais metais Džulianas Asanžas nulėmė Vokietijos likimą. 

„Ir kanclerės Angelos Merkel kova su savo sąžine, ir AdG šuolis, ir Europą užtvindžiusi Sirijos pabėgėlių banga, – visa tai kibirkštys žinių, kuriomis Asanžas ir jo portalas Wikileaks apšvietė apšiurusį Artimųjų Rytų pasaulio sandaros karkasą“, – rašo autoriai, turėdami galvoje internete paskelbtas Amerikos diplomatų depešas, kurių paviešinimas privedė iš pradžių prie Tuniso diktatoriaus nuvertimo, o paskui prie „arabų pavasario“ ir, pagaliau, prie pilietinio karo Sirijoje.

„Sensacingi informacijos nutekėjimai tapo nauju istorijos motoru“, – sakoma straipsnyje. Ir jau nebeturi reikšmės, ką, pasak JAV ambasadoriaus Kenijoje Roberto Godeko, „paprasti tunisiečiai žinojo apie korupciją aukščiausiuose valdžios ešelonuose“. Perversmo priešistorė prasidėjo gerokai prieš Wikileaks demaskavimus. „Tie, kas stovi už nutekėjimų publikavimo, įsivaizduoja, kad jų darbas tampa dalimi politikos, kuriai jie nori daryti įtaką. Tuo pačiu jie sukeičia vietomis priežastį ir pasekmes, tačiau patosas, apgaubęs masinius demaskavimus atėjus Asanžui, tebedaro įspūdį“, – konstatuoja žurnalistai.

Per pastarąjį mėnesį iškart du didelio masto nutekėjimai neišnyksta iš pirmųjų spaudos puslapių: tai „Panamos dokumentai“ ir prasiskverbusi informacija apie TTIP. Kai dėl JAV ir ES susitarimo, tai, pasak Europos Parlamento pirmininko pavaduotojo Aleksandro Lamsdorfo, visas žiniasklaidoje pateiktų tariamų demaskavimų „sensacingumas“ apibūdinamas patarle, jog „kalnas pagimdė pelę“. Antai, apie „genetiškai modifikuotą produkciją“, kurią JAV neva tai primeta Europai ir apie kurią su pasipiktinimu rašė vokiečių žiniasklaida, dokumente net nekalbama, sako Lamsdorfas. Susitarimo tekste kalbama apie „šiuolaikiškas agrarines technologijas“. 

Kaip toliau rašo autoriai, tokio šių laikų fenomeno, kaip duomenų nutekinimas ir jų paviešinimas, sėkmė priklauso net ne nuo jų turinio, o nuo apimties. Jeigu Asanžas pradėjo nuo kelių A4 formato puslapių, tai šiandien demaskuotojai apeliuoja ne vienu milijonu dokumentų.

Pasak buvusio Wikileaks bendradarbio, palikusio grupę 2010 metais, Danielio Domšait-Bergo, „Wikileaks‘ą ištiko nesėkmė būtent dėl gigantiškos informacijos apimties. Mes turėjome tiek dokumentų, kad jų fiziškai negalėjome patikrinti“. Reikėjo naujos strategijos, ir visi tai suprato, išskyrus Asanžą.

„Interneto platforma ir Džuliano Asanžo asmenybė susiliejo į vienumą, kuo toliau, tuo daugiau buvo kalbama apie ką tik nori, tik ne apie reikalą“, – apgailestauja interneto aktyvistas. Jis kalba ir apie medijos dėsnių griaunamąją jėgą. „Štai, pavyzdžiui, dokumentai apie Banko of Amerika (BoA) – jie buvo ištrinti iš kietojo disko dar man dirbant su Asanžu, nes užėmė per daug vietos ir buvo visiškai nenaudingi. Bet kai tik buvo pranešta prielaida, kad gal Wikileaks turi kompromituojančios medžiagos apie kompaniją, jos kursas biržoje iškart smuko“.

Panaši situacija susiklostė ir apie „Panamos demaskavimus“. Štai ryšium su sąskaita ofšorinėje kompanijoje atsistatydino Islandijos ministras pirmininkas Sigmunduras Davidas Gunnlaugsonnas. Ir tai turint omenyje, kad jokių jo kaltės įrodymų apie mokesčių vengimą ar neteisėtą veiklą nebuvo, pabrėžia autoriai.

„Faktų apie šnipinėjimą ir Vakarų partnerių telefono pokalbių pasiklausymą, kuriuo užsiėmė Amerikos specialiosios tarnybos, paskelbimas internete irgi buvo tas nutekėjimas, kuris sukėlė realių padarinių. Už 2013 metų demaskavimų slypėjo kompiuterių specialistas ir specialiųjų tarnybų bendradarbis Edvardas Snoudenas. Per visą pasaulį nuvilnijo kritika Amerikos NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) adresu. Ypatinga sensacija buvo tai, kad buvo pasiklausoma ir valstybių bei vyriausybių vadovų pašnekesių“, – sakoma straipsnyje.

Demaskavimai sukėlė įtampą Vašingtono ir Berlyno santykiuose, pačioje Amerikoje Obama inicijavo keletą įstatymų, apribojančių NSA renkant duomenis šalies viduje.

„Demaskavimų era pagimdė naują panašių į Snoudeną personažų tipažą. Jis (arba ji) dirba kompanijai arba įstaigai, mato ten neteisybę ir nori tam padaryti galą, paskelbdamas atitinkamus duomenis“, – rašo žurnalistai. Mūsų modernių technologijų bei globalizacijos  amžiuje tokiems demaskuotojams – saviškiams reikalinga apsauga nuo spaudimo, kuris juos užgula po informacijos paskelbimo.

2012 metais buvo sukurta organizacija Whistleblowers UK, kuri padeda bendradarbiams anonimiškai publikuoti darbdavių slepiamą informaciją. Tokiais atvejais informacija kruopščiai visapusiškai tikrinama, sakoma straipsnyje.

Pasak CŽV eksperto Džono Sazero, demaskavimai būna įdomūs ne tik dėl jų turinio, bet ir sąryšyje su paviešinimo momentu. „Apie nutekėjimus iš Kremliaus, su kuriais Asanžas daug kartų žadėjo supažindinti, mes iki šiol nieko nežinome. Kodėl?“ – kelia klausimą Sazeras. Be to, iki šiol nežinoma, kas perdavė žurnalistams „Panamos dosjė“.

„Tikrąją demaskavimų publikacijos priežastį paprastai pavyksta nustatyti išanalizavus, prieš ką jie buvo nutaikyti, kas yra demaskavimų objekto priešas ir kokių tikslų jis gali siekti“, – paaiškino Sazeras. Bet „Panamos dokumentų“ atveju dėl jų apimties to neįmanoma padaryti, apibendrina ekspertas.

Informacijos šaltinis: Die Welt.

Teksto autoriai: Daniel-Dylan Böhmer, Stefania Bolzen, Florian Fade, Ansgar Graw, Alfred Hakensberger, Anne Kunz.

2016.05.13; 05:26

Kaip vokiečių kompanijos apeina antirusiškas sankcijas

Vokiečių kompanijos vis dažniau apeina ekonomines sankcijas Rusijai. Kaip rašo vokiečių ekonominis žurnalas Wirtschaftswoche, jos lokalizuoja gamybą Rusijoje arba investuoja į Rusijos įmones.

Antai, Vokietijos farmacijos koncerno Merck Rusijoje generalinis direktorius Jurgenas Keningas nebijo žodžių „krizė“ ir „sankcijos“, ir, nieko nepaisydamas, spinduliuoja optimizmą, pabrėžia leidinys. Merck apeina sankcijas per bendrą gamybą su savo partneriais rusais – kompanijas Farmstandart ir Nanolek. Be to, koncernas investuoja lėšas į personalo mokymą bei naujos technikos pirkimą.

Vokietijos ir Rusijos užsienio prekybos rūmų (ANK) duomenimis, dėl Vakarų sankcijų Rusijai ir nepalankios ekonominėse situacijos šalyje vokiečių kompanijų eksportas į Rusiją 2015 metais smuko 8,5 mlrd. eurų – iki 21 mlrd. eurų. Labiausiai nukentėjo automobilių ir mašinų gamintojai, o taip pat žemės ūkis.

Ir vis dėlto,  kaip parodė agentūros EY apklausa, 80 proc. vokiečių koncernų vis tiek neketina atsisakyti planų pasilikti Rusijoje. Ir tos kompanijos, kurios lieka, elgiasi kaip Merck, plėsdamos savo gamybą Rusijoje, konstatuoja ANK Lokalizacijos ir pramoninės gamybos komitetas.

Beje, farmacijos kompanija Bionorica iki 2017 metų pastatys gamyklą Voronežo srityje. Prieš keletą mėnesių naują apie 100 mln. eurų vertės gamyklą šalia Sankt Peterburgo atidarė koncernas Novartis. AstraZeneca irgi iki 2017 metų investuos 200 mln. eurų. Kosmetikos ir skalbiamųjų priemonių gamintojas Henkel jau turi devynias gamyklas Rusijoje, ir paskutinioji buvo pastatyta Novosibirske tik birželį. Koncerno padalinys GEA, kurio specializacija – šaldymo technika, atidarė bendrą gamybą su Rusijos kompanijomis iš Klimovsko, Kolomnos ir Voronežo.

„Dabar itin naudingas momentas lokalizuoti gamybą Rusijoje, – komentuoja Lokalizacijos komiteto prie Vokietijos–Rusijos užsienio prekybos rūmų pirmininkas Antonas Kalinas. – Dėl rublio pigumo gamyba pigesnė, o eksportas iš Rusijos – naudingesnis. Be to, Rusijai reikia naujų technologijų“.

Nori pasilikti Rusijoje ir žemės ūkio technikos gamintojai. Antai, kompanija Horsch iš Bavarijos, Švandorfo, nori investuoti 6,5 mln. eurų savo gamybai išplėtoti Lipecko srityje, o tam 2016 metų balandį pradėtas statyti naujas gamyklos korpusas. Kompanija Ropa iš Zittelsdorfo planuoja iki 2017 metų išplėsti gamybą toje pačioje Lipecko srityje, o Amazone iš Žemutiniosios Saksonijos 2016 metais investuos apie 2,5 mln. eurų į savo „dukters“ Rusijoje Eurotechnika naują gamyklą Samaros srityje.

O štai žemės ūkio technikos gamintoja Claas jau jaučiasi Rusijoje kaip visiška tėvyninė gamintoja: jos žemės ūkio mašinos Rusijos rinkai gaminamos nuosavoje gamykloje Krasnodare, gi šiemet Claas pirmoji iš vokiečių kompanijų pasirašys su Rusijos vyriausybe susitarimą dėl ypatingų investicijų. Tam įmonė turi investuoti dar apie 9,5 mln. eurų, ir jau tada bus oficialiai patvirtintas Rusijos kompanijos statusas. O tai, savo ruožtu, suteiks jai lygias teises Rusijos rinkoje.

Pagal susitarimą, kaip priduria leidinys, Maskva įsipareigos garantuoti nekintamas sąlygas investicijoms ir technikos kvotai valstybiniuose pirkiniuose per artimiausius dešimt metų.

Informacijos šaltinis: Wirtschaftswooche.

2016.05.12; 05:14

Tariami žydšaudžių medžiotojai ir brakonieriai

Autorius: Algimantas Zolubas • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Medžioklėyra tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ir kai kurių stambiųjų roplių sekimas, tykojimas, persekiojimas, šaudymas arba gaudymas. Tai gali būti verslas, pramoga ar apsirūpinimo maistu būdas.

Teisėta medžioklė, kai medžiojama laikantis tam tikrų taisyklių, patvirtintų valstybės ar senosiose kultūrose bendruomenės papročių. Brakonieriavimas, kai medžiojama nesilaikant galiojančių reglamentuojančių aktų – medžiojant draudžiamu metu, neleidžiamas medžioti rūšis, viršijant leistą sumedžioti limitą.

Kodėl žydai Lietuvoje eina vieni?

Autorius: Vytautas Visockas • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Pirma, reikia nedelsiant įteisinti antrą pilietybę.

„Antra, reikia aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėję atvejai, kai pilietybę atsisakoma suteikti šių šalių litvakams todėl, kad jų tėvai ar seneliai emigravo esą nesant jokios grėsmės ar rimtų priežasčių tai daryti, kitaip nei gėdingi vargu ar gali būti apibūdinti“.

Paminėtas Martynas Liudvikas Rėza

Autorius: Slaptai.lt • Paskelbta . skyrius – Fotoreportažai

Gegužės 20 d. Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje buvo paminėtos Martyno Liudviko Rėzos 240-osios gimimo metinės.

Liudvikas Rėza – vienas žymiausių XIX a. pradžios tautosakininkas ir poetas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, gimęs Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime, nūnai palaidotame po smėliu. Karvaičių kaimo išnykimą jis aprašė eilėraštyje „Nugrimzdęs kaimas“. 1975 m. skulptorius Eduardas Jonušas didžiajam neringiškiui pastatė paminklą, kurį matote nuotraukoje.

{Norėdami pamatyti visas Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotraukas, spaskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Keisti žmonės – tie Vladimiro Putino gvardiečiai (1)

Autorius: Leonas Jurša • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado.

Nepavydėtina valdovo šlovė

Šių metų pradžioje rusų politologą, publicistą, rašytoją Vladimirą Pribylovskį rado negyvą jo bute Maskvoje. Žiniasklaida pranešė, kad 59-erių vyriškis greičiausiai mirė nuo širdies smūgio. Vyriškis sirgo diabetu ir pastaruoju metu skundėsi sveikata.

Amerikiečiai šnipinėjo Rusijos kriminalinį autoritetą siekdami aptikti ryšių su Vladimiru Putinu

Autorius: Bilas Gertcas / Free Beacon • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

JAV Nacionalinio saugumo agentūra ANB panaudojo elektronines šnipinėjimo priemones stebėdama vieną stambų Rusijos kriminalinį autoritetą. Agentūra norėjo išsiaiškinti, ar šis palaiko ryšus su Vladimiru Putinu. Tokią informaciją praneša žurnalistas Bilas Gertcas leidinyje „The Free Beacon“.

Kad Amerikos žvalgyba ėmėsi šios operacijos, akivaizdu peržiūrėjus slaptą ANB biuletenį, rašytą 2003-aisiais metais gegužės mėnesį. 

Politinių gražbylysčių metas

Autorius: Gintaras Visockas • Paskelbta . skyrius – Žurnalisto užrašai

Kiekvienos valstybės gyvenime esama laikotarpių, kai pasitikėti politikais ypač pavojinga. Omenyje turiu paskutiniuosius keletą mėnesių, liekančių iki Seimo rinkimų. Dabar Lietuvoje būtent ši atkarpa. Taigi ir vėl sulaukėme meto, kada valdžios siekiančios jėgos ima bruzdėji, siekdamos kuo gražiau pasirodyti rinkėjams.

Vieniems politikams labiau pasiseka į save atkreipti balsuotojų dėmesį, kitiems – mažiau. Liberalų sąjūdžiui nepasisekė. Kad ir kaip besistengtų, 2016-ųjų rudens rinkimuose jie jau nebeatrodys labai gražūs. Nors dar iki gegužės 12-osios kratų ši politinė jėga buvo įvardinama kaip būsimųjų rinkimų favoritė, galinti sulaukti didžiausios rinkėjų paramos.

Britų generolas perspėja: esama didelio pavojaus, kad karas tarp NATO ir Rusijos kils „artimiausiu metu“

Autorius: Čarlis Kuperis / The Independent • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

"Jeigu NATO aljansas nepadidins savo kariuomenės Baltijos šalyse, egzistuoja rimtas pavojus, kad įmanomas branduolinis karas su Rusija jau 2017-aisiais metais". Šiuos generolo sero Ričardo Širefo žodžius cituoja leidinys „The Independent".

Generolas Ričardas Širefas šiuo metu – atsargoje. Bet dar visai neseniai, 2011 – 2014-aisiais metais, jis buvo vyriausiojo NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojas.

Skola, kurią privalu grąžinti azerbaidžaniečiams

Autorius: Gintaras Visockas • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Parašyti šį straipsnį paskatino neseniai dienos šviesą išvydęs prof. dr. Algimanto Liekio mokslinio – pažintinio pobūdžio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“.

Knygos pratarmėje rašoma, jog „toks Azerbaidžanas, koks yra šiandieną, - tai tik XIX a. Rusijos užkariauto „tikrojo Azerbaidžano“ šiaurinė dalelė prie Kaspijos vakarinių krantų“.

Atotrūkis tarp turtingųjų ir vargstančiųjų Lietuvoje mažėjo valdant dešiniesiems?

Autorius: Slaptai.lt redakcija • Paskelbta . skyrius – Videonaujienos

Tema, kada atotrūkis tarp labai daug uždirbančių ir vos galą su galu suduriančių bent mažumėlę susitraukė, – ypatingai aktualus rinkimų išvakarėse.

Teisingai atsakius į jį lengviau apsispręsti, kokiai politinei jėgai verta atiduoti savąjį balsą.

Beje, Seimo narys Kęstutis Masiulis tvirtina, jog nepadoriai didelis atotrūkis tarp pačių turtingiausių ir labiausiai vargstančiųjų šalyje ėmė po truputį mažėti tuo metu, kai premjero postą užėmė Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) lyderis – Andrius Kubilius.

Slaptai rekomenduoja

You must have the Adobe Flash Player installed to view this player.