Kuo įdomi „Didžioji Karabacho paslaptis“


Didžioji Karabacho paslaptis. Viršeliai. Slaptai.lt foto

Gintaro Visocko „Didžioji Karabacho paslaptis“ – tai 2021-ųjų pabaigoje dienos šviesą išvydusio teksto „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys.

Kaip ir pirmojoje, taip ir šioje apysakoje žvelgiama į Azerbaidžano istoriją lietuvio žurnalisto akimis. Azerbaidžanietiškas istorijas pasakoju prisidengdamas Mikio vardu. Šį sykį specialiai pateikiu daug faktų: žiaurios kovos dėl Karabacho, armėniškos falsifikacijos, Armėnijos teroristinių organizacijų veiklos analizė, klastingi išpuoliai prieš turkų diplomatus Europoje, nutylėti istorikų komentarai dėl 1915-ųjų tragedijos, tikros ir tariamos Musa Dago liepsnos… Norėjau, kad skaitytojas, sekdamas mano pramintais keliais, išvystų kuo platesnį paveikslą. Tik tuomet prieš akis iškils tikroji drama!

Painias, sudėtingas istorijas dar apipyniau klausimais, kodėl Lietuva labai nenoriai gilinasi į Pietų Kaukazo istoriją, tačiau, pasitaikius bent menkiausiai progai, būtinai stoja ginti Jerevano žvilgsnio į pasaulį. Iš kur šis aklas tendencingumas?

Knygoje pažerta kritiškų pamąstymų apie lietuvių laikyseną bendraujant ne tik su armėnais, bet ir su lenkais, žydais. Kodėl visiems nusileidžiame, visų atsiprašome, tarsi būtume didžiausi begėdžiai?

Šis tekstas turi literatūrinį apvalkalą. Literatūriniai rėmai – neišgalvoti, nepramanyti. Taip nutiko. Net ir norėdamas neužginčysi: sykį pažeidžiau Azerbaidžano įstatymus, tarnaudamas sovietinėje armijoje – dirbau „zagonščiku“.

Ar rašau trečiąją dalį? Taip, esu sumanęs išleisti trečiąją knygą. Preliminarus numatyto literatūrinio darbo pavadinimas – „Karabacho sugrįžimas“.

Tuomet popieriuje turėsiu išguldęs užtektinai platų asmeninio pobūdžio vaizdą apie regioną, kurio istorija domiuosi dešimt metų. Savąjį tikslą –  papasakoti neiškraipytą Azerbaidžano istoriją – būsiu pasiekęs.

Azerbaidžanas vertas, kad jį giliau pažintume.