Ištrauka iš knygos „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“

DALYVAVIMAS GINKLUOTOJE ŠALIES GYNYBOJE

Bendrieji principai renkantis tiesioginę ginkluotą kovą

Susiklosčius situacijai, kad agresorius okupuoja dalį šalies teritorijos, Lietuvos Respublikos piliečiai, atsidūrę okupuotoje dalyje, turi ir toliau vadovautis pamatine savo šalies Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos gynyba – kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. 

„Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“
„Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“. Krašto apsaugos ministerijos leidinys. Atsakingasis redaktorius – dr. Karolis Aleksa.

Visi karo prievolininkai (tiek atlikusieji privalomąją karo tarnybą, tiek nespėjusieji jos atlikti) turėtų stengtis prisijungti prie Lietuvą ginančių ginkluotųjų pajėgų neokupuotoje šalies teritorijoje.

Piliečiai (karo prievolininkai, neturintys galimybių ištrūkti iš okupuotos teritorijos, ir kiti gyventojai), likę okupuotoje šalies teritorijoje, bet norintys ginklu kovoti su agresoriumi, gali tai daryti, tačiau jiems rekomenduojama laikytis kelių principų.

Pirma, siekti palaikyti ryšį su Lietuvą ginančiomis ginkluotosiomis pajėgomis. Lietuvą ginančioms šalies ir jos sąjungininkų ginkluotosioms pajėgoms svarbu žinoti apie okupuotoje teritorijoje veikiančius ginkluoto pasipriešinimo židinius, kad būtų išvengta atsitiktinių atakų prieš juos, taip pat kad būtų galimybė bendrai vykdyti okupuotos Lietuvos teritorijos išlaisvinimo operaciją.

Antra, siekti kovoti pasipriešinimo vieneto sudėtyje: taip galima daug labiau kenkti agresoriui ir suardyti jo planuojamus karinius veiksmus ar veiksmingai trikdyti kasdieninę okupacinės administracijos veiklą.

Trečia, reikia siekti, kad prie tokio vieneto prisijungtų karinių įgūdžių turintys Lietuvos piliečiai. Tokie piliečiai būtų labai vertingi, nes jie turėtų neįkainojamų žinių, kaip organizuoti pasipriešinimo vieneto veiklą (pvz., gauti ir naudoti skirtingus ginklus, apsaugoti vienetą, įrengti slėptuves, taikyti skirtingą kovos taktiką).

Tiems piliečiams, kurie norėtų rinktis kitus pasipriešinimo būdus, o ne tiesioginę ginkluotą kovą, rekomenduotina svarstyti, kaip imtis ir kitų žemiau aprašomų kovos su agresoriumi veiksmų.

Dalyvavimo ginkluotoje kovoje būdai

Pagalba pasipriešinimo vienetui

Piliečiai, kurie negali prisijungti prie pasipriešinimo vieneto kovotojų ar nori kitais būdais padėti ginti Tėvynę, tai gali daryti taip:

„. rinkti informaciją apie okupacinę kariuomenę ir okupacinį režimą (pvz., apie okupacinės kariuomenės vadavietę, okupacinės kariuomenės vadovaujančių karininkų būstus ir kt.);

„. atpažinti kolaborantus ir teikti apie juos informaciją pasipriešinimo kovotojams;

„. įrengti atsargų slėptuves ir padėti jas saugoti. Pasipriešinimo vienetams greičiausiai prireiks ne vienos atsargų slėptuvės, kad užtikrintų didesnį kovotojų saugumą ir galimybes veiksmingiau judėti kovos veiksmų lauke. Šiose slėptuvėse piliečiai gali kaupti įvairias priemones, kurios bus gyvybiškai svarbios užtikrinant pasipriešinimo vienetų veiklos tęstinumą (vaistus, negendančius maisto produktus, šiltus drabužius, ginkluotę, šaudmenis ir kt.). Pavyzdžiui, 1991 m. sausio įvykių metu Lietuvos gynėjai skyrė itin daug dėmesio apsirūpinimui atsargomis ir jų išdėstymui skirtingose vietose;

„. slėpti kovotojus ir slaugyti slepiamus sužeistus ginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Pasipriešinimo kovotojams visada grės didelis pavojus, todėl piliečių parama slepiant ir slaugant juos bus neįkainojama. Reikia nepamiršti, kad visada bus grėsmė kovotojams padedančių piliečių saugumui (net gyvybei), todėl teikti pagalbą reikia laikantis kuo didesnio atsargumo ir slaptumo; padėti palaikyti pasipriešinimo vienetų ryšius.

Pasipriešinimo kovotojams gali būti nesaugu naudoti modernias ryšio priemones, tad jiems gali prireikti pasiuntinių. Pasiuntiniams grės ypač didelis pavojus, tad jiems reikėtų veikti kuo mažiau išsiskiriant iš bendros aplinkos.

Veiksmai pasipriešinimo vieneto sudėtyje

Piliečiai, nemokantys ir (ar) negalintys kovoti su ginklu, taip pat gali tapti pasipriešinimo vieneto nariais ir padėti tokio vieneto kovotojams:

„. teikti pirmąją medicinos pagalbą ir rūpintis sudėtingesnės medicinos pagalbos organizavimu sužeistiems pasipriešinimo vieneto nariams. Vykstant koviniams veiksmams, pirmoji medicinos pagalba yra neįkainojama, galinti išgelbėti draugą ir aktyvų ginkluoto pasipriešinimo dalyvį. Dėl to piliečio, norinčio prisijungti prie pasipriešinimo vieneto, geros pirmosios medicinos pagalbos žinios bus ypač svarbios. Tokiam piliečiui rekomenduojama iš anksto pasirūpinti pirmajai medicinos pagalbai reikalingomis priemonėmis (tvarsliava, dezinfekavimo skysčiais) ir pasidomėti, kaip organizuoti tolesnę medicinos pagalbą (užmegzti ryšius su patikimais gydytojais, išsiaiškinti galimybes pasinaudoti okupacinėje teritorijoje esančiomis ligoninėmis);

„. parūpinti maisto ir vandens, taip pat pasirūpinti maisto pasipriešinimo kovotojams gaminimu. Vanduo ir karštas maistas bent kartą per parą bus labai svarbus pasipriešinimo vienetui ir neabejotinai prisidės prie jo kovinės dvasios palaikymo;

„. rūpintis kovotojų higiena, t. y. skalbti ir džiovinti jų drabužius, uniformas; užtaisyti turimą ginkluotę. Pasipriešinimo vieneto nariams, kovojantiems su ginklu, greičiausiai per sunku bus vienu metu užtaisyti automatus ir kulkosvaidžius (jeigu vienetas galės jų gauti) ir šaudyti. Išskirtinių įgūdžių užtaisyti minėtą ginkluotę šoviniais nereikia, bet pasipriešinimo vienetui tokia parama gali būti svarbi, ypač jeigu jis ruošia intensyvesnį apšaudymą arba intensyviai susišaudo su agresoriais kariais.

Pasipriešinimo kovotojų ir karinės technikos skiriamieji ženklai

Pasipriešinimo vienetų kovotojams rekomenduotina nešioti ryškius, iš toli matomus skiriamuosius ženklus, suderintus su Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis, kurie padėtų išvengti savų pajėgų nuostolių, netyčia juos nukauti ar sužeisti. Įsidėmėtina, kad toks ženklas yra vienas iš įrodymų, kad pasipriešinimo kovotojai pagal tarptautinę teisę yra kombatantai (kiti įrodymai: pasipriešinimo kovotojai turi už juos atsakingą vadą, jie atvirai nešioja ginklus ir savo veiksmuose vadovaujasi karo įstatymais ir papročiais).

Skiriamuoju ženklu gali, pavyzdžiui, tapti spalvota lipni juosta, kuri užrišama matomoje vietoje: virš alkūnės, ant amunicijos diržų ar šarvinių liemenių. Rekomenduotina pažymėti ir karinę techniką, dažais užrašyti sutartus skiriamuosius iš tolo atpažįstamus ženklus.

Ištrauka iš Krašto apsaugos ministerijos šiais metais išleistos knygos ”Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ (atsakingasis redaktorius dr. Karolis Aleksa).

2016.10.29; 04:50