Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?

Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.

Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.

Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.

Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.

Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai? 

Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?

O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.

Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.

Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano  laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.

Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.

Michailas Sakaasvilis
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.

Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.

Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?

Karabachas vis dar okupuotas

Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…

Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.

2020.04.26; 09:00

Bahramas Zeinalovas. Slaptai.lt nuotr.

Štai kodėl jums rašau. Pastebėjau, kad portalas slaptai.lt daug dėmesio skiria Pietų Amerikoje gyvenančių lietuvių šiokiadieniams. Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Bolivijos lietuviams tribūna suteikiama nuo pat 2011 metų iki šiol.

Viena iš pirmųjų publikacijų, pasakojančių apie Pietų Amerikos lietuvių kultūrinį gyvenimą, paskelbta dar 2011 metais. Ji vadinosi šitaip – „Seniausia lietuvių institucija Pietų Amerikoje“. Viena iš paskutiniųjų paskelbta 2020-ųjų metų vasario 6 dieną pavadinimu “Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas – Argentina 2020“.

Suskaičiavau, kad per beveik dešimt metų slaptai.lt publikavo mažų mažiausiai keliolika straipsnių ir fotoreportažų apie Berisso mieste rengiamas „Imigrantų šventes“, „Ecos de Lituania“ radijo laidas, lietuvių tautinių šokių festivalius Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje.

Pietų Amerikos lietuvių jaunimas

Labai džiugu, kad Pietų Amerikos lietuviai saugo savo tradicijas, papročius, kalbą. Taip elgtis būtina kiekvienai subrendusiai tautai. Ne mažiau svarbu, kad Lietuvos aktualijų portalas slaptai.lt vertina, gerbia Argentinos, Urugvajaus, Brazilijos lietuvių interesus, skelbia jų pasakojimus apie tautinio pobūdžio šventes. Po pasaulį išsibarstę lietuviai privalo vieni kitus palaikyti.

O dabar – apie kitą svarbų aspektą. Portalo slaptai.lt žvilgsnis – labai platus. Jūs domitės pačiomis įvairiausiomis temomis. Domitės ir tuo, kaip, kodėl ir kokių priežasčių skatinamos kai kurios užsienio šalys 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje nutarė pakrikštyti „armėnų genocidu“. Tiek žurnalistas Gintaras Visockas, tiek armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tiek publicistė Irma Ąžuolė, portale slaptai.lt ne sykį pastebėjo, jog pirmosios valstybės, 1915-uosius paskelbusios „armėnų genocidu“, buvo būtent Pietų Amerikos šalys. Tai – Urugvajus ir Argentina.

Štai kaip apie Urugvajaus proarmėnišką sprendimą jūsų portale rašo armėnų kilmės tyrinėtojas F.Ekozjancas:

„Pirmoji vlstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje“.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Kita Pietų Amerikos šalis, kuri 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje oficialiai apibūdino „armėnų genocidu“, buvo Argentina. Tas pats F.Ekozjancas pastebi: „1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos“.

Kadangi man, azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečiui, suleidusiam šaknis Šiauliuose, rūpi išsiaiškinti, kodėl kai kurios pasaulio šalys, deramai neįsigilinusios į istoriją, vienašališkai priima išskirtinai Armėnijai palankias rezoliucijas, aklai smerkdamos Turkiją, turiu prašymą – pasiūlymą. Gal slaptai.lt galėtų kreiptis į aktyvias, patriotiškas, lietuviškumą branginančias Urugvajaus ir Argentinos lietuvių bendruomenes, kad šios surinktų kuo daugiau informacijos, kodėl Urugvajuje ir Argentinoje buvo priimtos Armėnijai palankios ir tuo pačiu Turkiją smerkiančios rezoliucijos. F.Ekozjanco pastaba, jog Pietų Amerikai vargu ar nuoširdžiai parūpo tragiški 1915-ieji buvusioje Osmanų imperijoje, – įsidėmėtina.

Šoka Argentinos lietuviai

Puikiai suprantu, kad slaptai.lt neturi galimybių nuvykti į Pietų Ameriką ir ten atlikti žurnalistinių tyrimų. Tad kodėl slaptai.lt redaktoriui nepaprašius Pietų Amerikos lietuvių pagalbos? Juk slaptai.lt ir Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus lietuvių draugystė tęsiasi ištisą dešimtmetį, tikiuosi, jog tęsis ir ateityje. Gal Pietų Amerikos lietuviams nebus labai sunku peržiūrėt to meto vietinius leidinius, perklausyti to meto parlamentų stenogramas, paprašyti tų dienų įtakingų politikos liudininkų interviu.

Nuotraukoje – Lietuvos ambasada Argentinoje

Juk per pasaulį nusiritę proarmėniški „pripažinimai“, – keistoki, dažnusyk – dirbtini. Kiek juose nuoširdumo ir kiek – falšo? Argi Lietuvai, 2005-aisiais pasielgusiai lygiai kaip kadaise nutarė Urugvajus ir Argentina, nėra svarbu žinoti visas aplinkybes?

Bahramas Zeinalovas, Lietuvos pilietis

Šiauliai

2020.02.07; 13:07

Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. Slaptai.lt nuotr.

Gruodžio 13 dieną Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros.

Jis Vilniuje perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Tai – labai įdomus, svarbus pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Slaptai.lt skaitytojams pateikiama į lietuvių kalbą išverstas T.K.Tuncel pasakojimas be sutrumpinimų ir kupiūrų.

Beje, šią paskaitą svečias iš Turkijos turėjo perskaityti Lietuvos Mokslų Akademijoje, tačiau šios įstaigos vadovybė turkų mokslininko vis tik neįsleido, todėl svečias iš Ankaros ją buvo priverstas išdėstyti viešbučio „Imperial Hotel“ konferencijų salėje.

XXX

Turgut Kerem TUNCEL

PASIPRIEŠINIMAS DEZINFORMACIJAI GINANT MOKSLĄ IR KALBOS LAISVĘ

1915-ųjų tragiški įvykiai kelia daug ginčų visame pasaulyje. Deja, apie juos daugiausia žinome tik iš žiniasklaidos ir kai kurių šališkų asmenų, todėl tikroji įvykių prigimtis gali būti ne taip plačiai žinoma. Taip pat metodai, strategijos ir taktikos, naudojamos šiame ginče, gali būti ne visiems aiškios. Šiandien aš šnekėsiu apie du mažiau žinomus 1915-ųjų ginčo aspektus.

Iš tikrųjų mano požiūrį į 1915-ųjų ginčą labai įtakojo šiuo metu populiarėjanti literatūra apie hibridinį – informacinį karą ir hibridines grėsmes. Dėl to esu dėkingas savo kolegoms iš Lietuvos, su kuriais lygiai prieš metus dalyvavau Ankaroje vykusiame renginyje pavadinimu „Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“.

Klausydamas jų prezentacijų renginyje ir vėliau domėdamasis literatūra apie hibridinį karą ir grėsmes, ėmiau suprasti turįs labai vertingą abstraktų ir metodologinį įrankį, kuris padėjo suprasti visus kivirčus dėl 1915-ųjų įvykių, ypač tas strategijas ir taktikas, kurios yra naudojamos paniekinti tam tikrą požiūrį ir primesti tam tikrus pasakojimus.

„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“
„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“

Pradžiai reikėtų pripažinti, kad ginčai dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Kalbama ne apie tikrosios tiesos apie 1915-ųjų įvykius atradimą, atskleidžiant detales ir atkuriant priežastinius santykius tarp jų. Kalbama apie tam tikro a priori įtikinimo įvedimą. Kai tikslas yra primesti vienokį ar kitokį a priori įtikinimą, tikrų faktų atskleidimas ir priežastiniai santykiai tampa detalėmis arba tiesiog priemonėmis manipuliavimui. To pasekmė yra literatūra, sudaryta iš pasikartojančių ir „mikimauziškų“ publikacijų, kuriose nėra jokio moksliškumo.

Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, teigiančią, jog Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kaip tai yra įmanoma, kai Ankara yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios pakrantės“. Šios knygos autorius yra Džefris Robertsonas, Armėniją atstovaujantis teisininkas Perinçeko prieš Šveicariją byloje Didžiojoje Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegijoje.

Tokiame kontekste patyčios, šmeižtas, bauginimas ir dezinformacija tampa kasdieniais dalykais. Trumpai tariant, tai, ką mes turime, yra politinis ginčas, kuriame moksliniai argumentai arba pseudo argumentai tampa paprasčiausiais instrumentais.

Tai, ką mes matome, yra dezinformacijos kampanija, o ne mokslinė diskusija. Deja, tokia ginčo prigimtis atstumia nepriklausomus ir nešališkus tyrėjus nuo šios temos. Taigi, galiausiai liekame prie neproduktyvių muštynių.

Ši 1915-ųjų įvykių dezinformacijos kampanija turi du tarpusavyje susijusius aspektus:

1) Bauginimas tų, kurių nuomonės skiriasi, siekiant kontroliuoti, kas gali būti mąstoma ir kalbama.

2) Primetimas tam tikro pasakojimo, užmaskuojančio faktus išgalvotais dalykais.

Tiesą sakant, toks bauginimas yra viena iš pagrindinių priemonių primesti tam tikrą pasakojimą.

Apskritai, ši dezinformacijos kampanija yra grėsmė ne tik istorijos mokslui, bet ir visai intelektualiajai aplinkai. Ši kampanija taip pat yra iššūkis liberalioms ir demokratiškoms vertybėms. Tikiu, kad Centrinės ir Rytų Europos šalims bus daug lengviau suprasti šių grėsmių rimtumą nei kitoms, nes jos pačios patyrė, ką reiškia gyventi XX-ajame amžiuje už geležinės uždangos, po kūjo ir pjautuvo priespauda.

1) Dėl ko  ginčijamasi dėl 1915-ųjų įvykių?

Kaip žinote, ginčijamasi dėl žodžio „genocidas”. Genocido tezės šalininkai apibūdina žiaurius 1915-ųjų įvykius kaip genocidą ir aršiai atmeta bet kokį kitą variantą. Kiti pripažįsta 1915-ųjų įvykius kaip tragediją, tačiau nelaiko jų genocidu.

Užrašas – kas dabar prisimena armėnų aukas?

Norint perprasti šį ginčą, pirmiausia reikia suvokti, kas yra genocidas. Žinoma, tai nėra sudėtingas klausimas, kuriam atsakyti prireiktų visos paskaitos ar dviejų. Kadangi terminas „genocidas” yra dažnai klaidingai suprantamas ir tyčia klaidingai pateikiamas, mums reikėtų galų gale išsiaiškinti, kas gi yra tas genocidas.

Dažnai nepaminimas ar nuslepiamas yra faktas, kad genocidas nėra istorinis, sociologinis ar filosofinis terminas. Tai yra griežtai teisinis terminas ir šis nusikaltimas buvo kodifikuotas 1948-ųjų Genocido nusikaltimų prevencijos ir bausmės konvencijoje. Kadangi tai yra griežtai teisinis terminas, todėl įvykį traktuoti kaip genocidą padeda deramai nustatytos taisyklės ir procedūros.

Šiuolaikinėje teisėje nusikaltimas susideda iš dviejų dalių:

1) actusreus (teisinė sudėtis);

2) mensrea (nusikaltusiojo protas; nusikalstamas ketinimas; ir panašiai).

Nusikaltimas įvyksta tik tada, kai šios dvi dalys egzistuoja kartu. Mensrea dalis genocido nusikaltime yra vaizduojama kaip dolus specialis (ketinimas vykdyti genocidą).

Genocido tezės šalininkai laiko ir/arba vaizduoja bet kokią masinio žiaurumo ir kančių apraišką genocidu. Jie linkę vertinti įvykius pagal jų padarinius. Šis požiūris nėra teisingas, nes neįtraukia mensrea nusikaltimo dalies.

Tiesą sakant, genocido tezės šalininkai pastebėjo šią klaidą savo teiginiuose gana vėlai ir pradėjo publikuoti tekstus, tariamai vaizduojančius mensrea dalį 1915-ųjų įvykiuose. Taneris Akçamas, kuris surengė čia konferenciją pirmadienį (omenyje turima paskaita Vilniuje – slaptai.lt informacija), bando tai daryti savo neseniai išleistoje knygoje „Įsakymai žudyti“. Nekalbėsiu apie šią knygą, nes mano kolega Maxime tą padarys savo prezentacijoje, ir tada galėsite nuspręsti, ar verta pasikliauti Akçamo argumentais.

Aukšta įrodymo kartelė

Svarbu pripažinti, kad Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ), įkurtas 1993 m., įvedė labai aukštą kartelę, nustatant ketinimą vykdyti genocidą (dolus specialis), kitaip tariant, mensrea dalį genocido nusikaltime.

Pasak TBTBJ, „Norint įrodyti tam tikrą įtariamojo ketinimą, reikia svarių įrodymų. Interpretacijos negali būti ketinimo įrodymu. Tik svarūs ar „rūkstančio ginklo“ įrodymai yra galiojantys. Turėtų būti programa ar planas genocido vykdymui, arba svarūs įrodymai, jog toks planas egzistuoja… Specifinis tikslas sunaikinti grupę turi būti įtikinamai įrodytas pasitelkiant sąsają su tam tikromis aplinkybėmis, nebent gali būti įtikinamai įrodytas tokio planas egzistavimas“.

Nėra nusikaltimo be įstatymo. Jokio retrospektyvaus teisės taikymo

Net jeigu tariamo 1915-ųjų nusikaltimo dolus specialis yra neužginčijamai įrodomas, kitaip tariant, jei yra kažkur randamas „rūkstantis ginklas“ (kas vis dar nebuvo padaryta, neskaitant dešimtmečių pastangų), tai taip pat teisiškai nepadarytų 1915-ųjų įvykių genocidu.

Taip yra dėl dviejų pagrindinių teisės principų

1) “nullum crimen, nulla poena sine lege” (jokio nusikaltimo ir jokios bausmės be ankstesnio baudžiamojo įstatymo)

2) “no ex-post facto” (jokio retrospektyvaus teisės taikymo)

1948-ųjų Genocido konvencija

Genocido konvencija buvo priimta 1948 m. ir įsigaliojo 1951 m. Taigi, žvelgiant pro teisės mokslo prizmę, įvykis, vykęs 1915 m., negali būti retrospektyviai traktuojamas kaip genocido nusikaltimas.

Asmeninė atsakomybė

Net jei Genocido konvencija būtų taikoma retrospektyviai, ji neturėtų jokių praktinių pasekmių, nes, pasak Genocido konvencijos, už šį nusikaltimą būna kalti realūs asmenys. Kadangi tiesiogiai susiję asmenys jau yra seniai mirę, todėl nėra ir ką už tai nuteisti. 

Valstybinė atsakomybė

Vis dėlto, atsižvelgiant į 9-ąjį konvencijos straipsnį, Turkija gali būti apkaltinta turinti šiek tiek atsakomybės už šį tariamą nusikaltimą. Tačiau čia ieškovui iškyla kita didelė kliūtis. Turkijos Respublika pagal Lozanos sutartį 1923 m. liepos 24 d. įėjo į sceną kaip juridinis subjektas, o tariamas genocidas vyko 1915-1916 m. rytiniuose Osmanų Imperijos regionuose. Jeigu asmuo, subjektas ar valstybė neegzistavo, kai tariamas nusikaltimas buvo įvykdytas, jie negali būti laikomi atsakingais. Taigi ir Turkijos negalime laikyti atsakingos už tariamą genocidą.

Tęstinė valstybė ar valstybė įpėdinė

Visgi ieškovas gali nepagrįstai siūlyti Osmanų Imperijos kaip Turkijos Respublikos tęstinumą. Kaip galbūt žinote, valstybių tęstinumas ir eiliškumas yra tarptautinės teisės dalykas. Nesileidžiant į detales, pagal juridinio asmens apibrėžimą Turkija yra Osmanų Imperijos įpėdinė, o ne jos tęstinė valstybė. Taip pat juridiškai, Turkija nėra vienintelė Osmanų Imperijos valstybė įpėdinė, bet viena iš daugelio tokių. Tai reiškia, kad Osmanų Imperija ir Turkijos Respublika turi dvi skirtingas juridines asmenybes, todėl jos yra dvi skirtingos valstybės. Todėl Turkija negali būti laikoma atsakinga už nusikaltimus, tariamai įvykdytus Osmanų Imperijos.

Būtent dėl šios priežasties (nors įvykiai, dėl kurių ginčijimasi, vyko nuo 1915 m. pavasario iki 1916 m. rudens) genocido tezės šalininkai pratęsia šį laikotarpį iki 1923 m., kada buvo įkurta Turkijos Respublika, nepaisydami fakto, kad karštoji karo fazė baigėsi 1922 m. spalio 11 d. Mudanijos paliaubų sutartimi.

………..

Trumpai tariant, 1915-ųjų įvykiai teisiškai negali būti laikomi genocidu ir Turkija negali būti laikoma atsakinga už šį tariamą genocidą. Tiesą sakant, žymūs tarptautinės teisės ekspertai, tokie kaip Williamas Schabas, taip pat genocido tezės šalininkai, kaip Taneris Akçamas, puikiai tą supranta.

Turint tai omenyje, tampa vis aiškiau, kodėl per paskutinius kelis metus 1915-ųjų įvykių diskursas keičiasi, ir kodėl šie įvykiai pradėti traktuoti kaip nusikaltimas prieš žmoniją. Žinodami, kad gali kilti klausimų dėl tokio diskurso pasikeitimo, šalininkai teigia, kad nusikaltimas prieš žmoniją ir genocidas yra daugmaž tas pats. Tai teiginys, dėl kurio tarptautinės teisės ekspertai raunasi plaukus.

Pasakojimai ir diskursas

Tai yra tikroji šiuolaikinės dezinformacijos kampanijos apie 1915-ųjų įvykius esmė. Suprasdami, kad 1915-ųjų įvykių nepavyks įteisinti kaip genocido, genocido tezės šalininkai vis labiau skleidžia dezinformaciją, siekdami įtvirtinti tam tikrą 1915-ųjų įvykių pasakojimą, taip sukurdami fait accompli dėl 1915-ųjų įvykių traktavimo kaip genocido.

Leiskite man apibendrinti kelis to pasakojimo elementus, kurie yra mūsų dienoms aktualiausi.

1) Genocido tezės šalininkai beveik visada tvirtina, kad Turkijos archyvai yra uždaryti mokslininkams, duodami suprasti, kad Turkija slepia dokumentus.

Noriu pašnekėti apie vieną neseną pavyzdį.

Neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai taipogi tvirtina, kad Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams.

Žinote ką? Mano vienas smalsus kolega pasidomėjo, ar šie du autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus. Jis sužinojo, kad nei vienas iš anų dviejų niekada gyvenime nesikreipė į tuos archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų situacijos. O tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų daro mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.

Vis dėlto dalis tiesos apie uždarytus archyvus yra. Kai kurie svarbūs archyvai yra uždaryti mokslininkams, ir į juos įleidžiami tik kai kurie laimingieji, pavyzdžiui, Taneris Akçamas. Tačiau šie archyvai yra ne Turkijoje, o JAV, Prancūzijoje ir Jeruzalėje. Armėnijos revoliucinės federacijos (ARF) archyvas Bostone, Boghos-Nubar bibliotekos archyvai Paryžiuje bei Armėnijos patriarchatas Jeruzalėje nėra pasiekiami mokslininkams. Kaip minėjau, tik keli išrinktieji gali į juos patekti.

2)Neigimas

Pagrindinis genocido pasakojimo elementas akivaizdžiai yra „neigimas“. Pagal šį teiginį Turkija daro viską, kad paneigtų armėnų genocidą. Ji daro viską, kad ši tema neišplauktų į paviršių. Tie, kurie atmeta genocidą, yra tiesiog neigiantieji ir taip toliau ir panašiai.

Visų pirma, kaltinti kažką kažko neigimu nėra akademinis elgesys. Mokslininkai nekaltina vieni kitų neigimu; tą daro politikai ir aktyvistai. Taip pat, kaip galima neigti kažką, kas nėra nustatytas ir užtikrintas faktas. Kaip anksčiau minėjau, nėra jokio teismo nutarimo, nustačiusio 1915-ųjų įvykius kaip genocidą. Todėl negalime neigti armenų genocido – galime tik atmesti arba neigti pareiškimus apie genocidą.

Praleiskime semantiką ir eikime prie šių kaltinimų neigimu pagrindo: kaltinimas „neigimu“ yra taktika, siekianti nutildyti ir sumenkinti nesutampančias nuomones, sukuriant fait accompli. Paprasta kaip du kart du.

3) Vienas iš kaltinimų dėl neigimo padarinių yra teiginys, jog turkai nekenčia armėnų. Remiantis šia logika (!!), genocido tezės atmetimas reiškia genocido tąsą ir paliudija nesibaigiančią turkų neapykantą armėnams.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti
Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)

Negaišiu laiko kalbėdamas apie genocido tąsos metafiziką. Tačiau kaip gi dėl turkų neapykantos armėnams? Leiskite parodyti kelias nuotraukas, kurios byloja, kaip Armėnija demonstruoja „pagarbą ir toleranciją“.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti (2013-2019)

Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)

Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

2017 m. lapkričio 21 d. Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, pavadinta ASALA teroristo Montės Melkoniano garbei. Jos atidarymo ceremonijai vadovavo Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)

Paminklas Karekinui Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)

Bauginimas ir dezinformacija

Noriu šiek tiek pakalbėti apie „neigiančiųjų pastangas uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius“. Tiesa sakant, šis kaltinimas gali būti apibrėžtas Froido „projekcijos“ sąvoka, tai yra, savų klaidų ir piktadarybių įžvelgimu kituose.

Nesutampančių nuomonių šmeižimas

Pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija yra įgyti moralinį pranašumą demonizuojant nesutampančias nuomones. Vietoje to, kad leistųsi į moksliškai racionalias diskusijas, šie žmonės bando apšmeižti tuos, kurie turi savąją nuomonę. Tam negailima pastangų ir naudojamos visos įmanomos priemonės.

Pavyzdžiui, buvo sukurtas šmeižikiškas interneto puslapis „Armėnų gėdos siena“, pateikiantis sąrašą „Armėnijos priešų“ iš įvairių gyvenimo sričių, įskaitant ir „genocido neigėjus“.

Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)
Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)

Į šį sąrašą patenka tokie vardai kaip Bernardas Lewis, Stanfordas Shaw ir Normanas Stoneas, kurie nors ir yra vieni iš labiausiai pasižymėjusių istorikų, tiriančių Vidurio Rytus, Osmanų Imperiją ir II-ąjį Pasaulinį karą, tačiau, atmeta genocido tezę.

Šis interneto puslapis yra tik pavyzdys. Galite rasti daugybę visokio plauko įžeidimų armėniškoje spaudoje JAV, Prancūzijoje, kitose šalyse bei pačioje Armėnijoje. Nelaimei, tokio tipo šmeižikiškos kampanijos yra plačiai paplitusios ir gan efektyviai priekabiauja prie žmonių.

Nesutampančių nuomonių atskyrimas

Kita strategija, kaip uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius, yra tiesiog ignoruoti tuos, kurie siūlo skirtingas nuomones, lyg jų nebūtų visai.

Tai daroma dviem būdais. Pirma, genocido tezės šalininkai beveik niekada nekviečia mokslininkų su nesutampančiomis nuomonėmis į savo organizuojamas konferencijas bei atmeta jų prašymus dalyvauti. Viešose konferencijose jie visada atsisako sėdėti prie to paties stalo.

Konkretus pavyzdys būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti taip vadinamos „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!!) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, buvo nepriimti visi asmenys, atmetantys genocido tezę. Tokių pavyzdžių yra daug.

Antrasis būdas ignoruoti nesutampančias nuomones yra tiesiog į jas neatsakyti, net jeigu jos tiesiogiai užginčija genocido tezės šalininkų argumentus. Tiesa sakant, tai yra labai neįprasta akademinėje aplinkoje. Paprastai akademinėje aplinkoje asmenys, kurių nuomonės nesutampa, veliasi į diskusijas, rašo žurnaluose, ir kartais tokie ginčai tarp mokslininkų trunka metų metus. Tačiau genocido tezės šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Taneris Akçamas, niekada neatsako žurnaluose tiems, kas kaltina jį manipuliavimu šaltiniais. Kadangi manipuliavimas šaltiniais yra rimtas kaltinimas istorikui, išties yra keista nesulaukti jokių atsakymų į šiuos kaltinimus.

Suprantama, kad jeigu asmuo neturi ką atsakyti į jam skirtus kaltinimus, jis stengsis išlaikyti tylą, kad apie diskusiją sužinotų kuo mažiau žmonių. Tačiau tai tėra tik viena didesnio paveikslo dalis. Platesnė strategija yra sumenkinti ir atskirti nesutampančias nuomones, taip neleidžiant joms pasiekti platesnės auditorijos. Žmonės bus susipažinę tik su vienos pusės argumentais ir net nežinos, ką sako kita pusė.

Turėtų būti aišku, kad būtent genocido tezės šalininkai bando išvengti bet kokios mokslinės diskusijos 1915-ųjų įvykių tema. Būtent šie žmonės bando paversti šią temą į dogmą. Tai jie šmeižia ir menkina priešingas nuomones, kad galėtų valdyti ir primesti, kas gali būti sakoma ir kas ne. Aš tikiu, kad lietuviai, kurių amžius viršija 40 metų, yra labai pažįstami su šia despotiška nuostata.

Kaip sociologui man svarbu ir gana pavojinga, kad pastaruosius 4-5 metus genocido tezės šalininkai pradėjo vaizduoti 1915-ųjų įvykius pro įsivaizduojamą religinių nesutarimų prizmę.

Pasak kai kurių leidinių, kraujo ištroškę musulmonai turkai su savo giliai įaugusia neapykanta armėnams, pasinaudoję I-uoju Pasauliniu karu, išnaikino ištikimus ir taikius armėnų krikščionis. Yra netgi tikinančių, kad Osmanų Imperija įsitraukė į I-ąjį pasaulinį Karą, idant išnaikintų armėnus.

Tiesą sakant, 1915-ųjų įvykių dangstymas religiniais nesutarimais yra tiesiog perdirbtas amžiaus senumo planas.

Noriu parodyti kelias nuotraukas.

Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardigian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!

Tuomet 1919 m. pagal šią „atvirą istoriją“ buvo nufilmuotas filmas pavadinimu „Sielų aukcionas“.

Juodai balta nuotrauka yra scena iš šio filmo: musulmonų turkų nukryžiuotos krikščionių mergaitės!!! Beje, vyksta karas, vyksta genocidas, o visi kryžiai yra identiški ir idealios formos!!! Paveiksliukas dešinėje yra šio filmo plakatas. Blyški oda prieš tamsią odą, grožis prieš bjaurumą, smurtas prieš nekaltumą, moteris prieš vyrą… viskas, kas simbolizuoja tariamą kategorišką skirtumą ir priešiškumą tarp Vakarų ir Rytų, armėnų ir turkų, krikščionių ir musulmonų.

Kaip jau sakiau, daugmaž nuo 2015 metų 1915-ųjų įvykiai vėl pradėti vaizduoti per tariamą krikščionybės ir islamo dvilypiškumą.

Kodėl paskutinius kelis metus einama būtent tokia kryptimi? Reikia suprasti, kad permodeliuojant 100 metų senumo teiginius apie „musulmonų turkų žiaurumą krikščionims“ siekiama užkariauti širdis žmonių, nukentėjusių nuo DAESH/ISIS ir panašių teroristų įvykdytų nusikaltimų Vidurio Rytuose. Todėl nenuostabu, kad genocido tezės šalininkams tapo įprasta kalbant apie armėnų genocidą minėti Džihado teroristų žiaurumus.

3) Remiantis Rafaeliu Lemkinu

Rafaelio Lemkino knyga

Aš jau minėjau, kad negalėdami 1915-ųjų įvykių paskelbti genocidu, genocido tezės šalininkai pradėjo naudoti genocido ir nusikaltimų prieš žmoniją terminus pakaitom, suliedami du skirtingus nusikaltimus vieną su kitu.

Taip pat mes matome, kad dėl tos pačios priežasties tie patys žmonės pradėjo vis labiau remtis Rafaeliu Lemkinu – teisininku, kuris labai stengėsi apibrėžti genocido nusikaltimą ir įtvirtinti jį tarptautinėje teisėje.

Tvirtinama, kad kurdamas genocido terminą Lemkinas turėjo omenyje žiaurumus prieš armėnus. Šis tvirtinimas yra naudojamas kaip armėnų genocido fakto įrodymas. Tačiau įdomu, kad jo 1944 m. knygoje „Ašies grupės valdymas okupuotoje Europoje“, kurioje Lemkinas pirmą kartą pavartojo žodį genocidas, nėra nei vieno žodžio, susijusio su Armėnija ar armėnais.

Genocido terminas yra apibūdinamas kaip „sinchronizuotas puolimas“, kurio tikslas „išnaikinti tautas ir etines grupes“. Tai atskleidžia, kad šioje knygoje genocidas siejamas su nacių karo nusikaltimais okupuotose Prancūzijos, Liuksemburgo ir Lenkijos teritorijose.

Vienas iš pirmų kartų, kada Lemkinas viešai paminėjo 1915-ųjų įvykius kaip genocido pavyzdį, buvo 1949 m. vasario 13 d. interviu CBS kanalui metu. Tame interviu jis užsiminė, kad dirbant ties genocido apibrėžimu jį įkvėpė armėnų patirti žiaurumai. Tačiau kitą kartą Italijoje tas pats Lemkinas teigė, kad jį įkvėpė pagonių romėnų žiaurumas krikščionims.

Iš tikrųjų Lemkiną įkvėpė daugybė istorinių įvykių. Jo nepublikuotoje knygoje „Įžanga į genocido studijas“, kurią mokslininkams 2012 m. paviešino Stevenas Leonardas Jacobsas leidinyje „Lemkinas apie genocidą“, minimi 62 istoriniai genocido atvejai, kurių 41 vyko moderniais laikais. Devintoje Lemkino modernių laikų genocido sąrašo vietoje yra net „graikų genocidas prieš turkus“. Taigi, jeigu imsime Lemkino tyrimus kaip atramos tašką bandant nuspręsti, kurie istoriniai įvykiai buvo genocidas, mums reikės pripažinti graikų vykdytą „Turkų genocidą“ bei dar 61 kitą genocido atvejį.

Nepaisant viso šito, faktas nesikeičia, kad galiojantis genocido nusikaltimo apibrėžimas buvo įvestas 1948 m. Genocido konvencijoje ir gana skiriasi nuo Lemkino pasiūlyto apibrėžimo.

2) Dar vienas svarbus genocido pasakojimo elementas yra teiginys, kad Holokaustas buvo sumodeliuotas pagal armėnų genocidą, kuris savo ruožtu ir buvo pirmasis modernių laikų genocidas.

 „Aš atitinkamai paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“

Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse.

Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.

Praleiskime faktą, kad ši Hitleriui priskiriama kalba neturėjo nieko bendro su „galutiniu žydų problemos sprendimu“ ir kad Holokausto mašina buvo paleista praėjus trims metams po Lenkijos užėmimo. Taip pat praleiskime įdomų faktą, kad armėnai paminimi šioje citatoje lyg iš niekur ir visiškai nesisieja su likusia tariamos Hitlerio kalbos dalimi.

Pabaigai, tvirtinimai, kad Hitleris pasakė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“ buvo tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai priėjo išvados, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai taip pat šiuos tariamus žodžius atmetė kaip įrodymą.

Ar reikia dar kalbėti apie šią tariamą Hitlerio kalbą? O ji yra vis dar begėdiškai cituojama genocido tezės partizanų.

Parlamento rezoliucijos. Neigimo kriminalizacija

Iš tikrųjų paralelių piešimas tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių yra pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija. Įrodinėdami šį paralelizmą, jie siekia uždrausti visas diskusijas apie 1915-ųjų įvykius. Tam jie siekia išleisti teisės aktus, susijusius su istorija ir kriminalizuoti nesutampančias nuomones.

Kalbant apie teisės aktus, susijusius su istorija, viena iš naujausių tendencijų yra genocido tezės pavertimas dogma, todėl parlamente bandoma prastumti „Armėnijos genocido“ rezoliuciją. Tiesą sakant, per pastaruosius 20 ar daugiau metų šiai grupei pagrindinis būdas laimėti ginčą būdavo spausti tarptautines organizacijas ir institucijas bei trečiųjų valstybių parlamentus, kad šie išleistų rezoliucijas ir pareiškimus apie „Armėnų genocidą“. Lobistų organizacijos ir armėnų valdžia sutelkė nemažai pastangų, kad užtikrintų kelią tokioms rezoliucijoms. Šiandien jau yra 29 šalys, išleidusios rezoliucijas, įstatymus ir paraiškas apie Armenų genocidą.

Propagandinis plakatas, kurio tikslas – sukurti žiauraus turko įvaizdį

Teisės aktų, susijusių su istorija, priėmimo klaidingumas turėtų būti aiškus. Istorija yra mokslas, kurį reikia studijuoti ir apie kurį istorikams reikia diskutuoti vėl ir vėl. Tai nėra kažkas, ką galėtų nuspręsti politikai. Mokslas, šiuo atveju istorijos, turėtų būti nepriklausomas nuo politinių pareiškimų ir siekių.

Kas liečia teisės aktų, susijusių su istorija leidybą, Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas (po 2009 m. tapęs Bendruoju Teismu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo dalimi) priėmė nuosprendį dėl Armėnų genocido. Teismo nuosprendis teigė, kad:

Užtenka pažymėti, kad 1987 m. Rezoliucija yra grynai politinis dokumentas, kuris gali būti parlamento pataisytas bet kuriuo metu. Todėl dokumentas negali turėti privalomų teisinių pasekmių nei autoriui, nei, a fortiori, kitoms institucijoms atsakovėms.

Taigi Teismas ne tik nustatė politinę prigimtį šios ir panašių rezoliucijų, bet ir atskleidė, kad jos bet kuriuo metu gali būti keičiamos.

Kaip turbūt žinote, 2019 m. lapkričio 29 d. JAV Atstovų rūmai išleido rezoliuciją dėl „Armėnų genocido“. Praėjus kelioms dienoms po šios rezoliucijos išleidimo, Steve‘as Cohenas, Tenesio valstijos Demokratų partijos atstovas pareiškė:

 „Aš visada prieštaravau Armėnų rezoliucijai, bet šią savaitę balsavau už ją, nes atrodo, kad Turkija visiškai negerbia Jungtinių Valstijų“.

Kaip apgailėtina turėtų būti armėnų lobistams, kad jų didysis tikslas galų gale yra tik politinis įrankis, skirtas skirtingų valstybių įstatymų leidėjams nubausti Turkiją, kai tik santykiai tarp Armėnijos ir Turkijos paaštrėja.

Taip pat, kaip jau minėjau anksčiau, vienintelis, kas gali nuspręsti, ar duotasis nusikaltimas yra genocidas ar ne, yra įgaliotas teismas, aprašytas Genocido konvencijoje.

Nesutampančių nuomonių kriminalizacija

Dar šis tas apie tesiės aktų, susijusių su istorija, priėmimą. Nuo 2000 m. vidurio buvo bandymų ne tik išleisti tokių teisės aktų, bet ir kriminalizuoti genocido tezės neigimą. Šiandien Slovakijoje, Graikų Kipro Administracijoje pietiniame Kipre ir pačioje Graikijoje genocido tezės užginčijimas yra baudžiamas nusikaltimas. Šveicarija taip pat priklauso šiai grupei, bet, aš manau, Šveicarijos teisininkai pakeis šį įstatymą pagal 2015 m. spalio 15 d. Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje.

Bandymai kriminalizuoti nesutampančias nuomones paprastai remiasi Holokausto modeliu. Cenzūros šalininkai teigia, kad jei jau Holokausto neigimas yra baudžiamas nusikaltimas, todėl turėtų būti baudžiamas ir Armėnų genocido neigimas. Taip pat, pasak cenzūros šalininkų, genocido neigimas yra nusikaltimas dėl neapykantos ir kėsinasi į nukentėjusiųjų ir jų palikuonių orumą – todėl turėtų būti baudžiamas. Tiesą sakant, tai dar vienas būdas sulyginti 1915-ųjų įvykius su Holokaustu.

Iš tikrųjų, šioje byloje buvo kalbama apie Prancūzišką bylą, kurioje nuo 2006 m. buvo bandoma kriminalizuoti genocido tezę, bei 2015 m. spalio 15 d. EŽTT nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje, kurioje Perinçekas buvo kaltinamas Armėnų genocido neigimu.

2012 m., 2016 m. ir 2017 m. sprendimuose Prancūzijos Respublikos konstitucinis teismas, aukščiausias Prancūzijoje, atmetė Armėnijos genocido neigimo kriminalizaciją.

Dar vienas antiturkiškos knygos viršelis

Šiais trim atvejais, Prancūzijos Respublikos Konstitucinis teismas nusprendė kad:

1) Teisės aktų leidyba „neturėtų kištis į sritis, už kurias atsakingi istorikai“.

2) Nusikaltimai, nustatyti Prancūzijoje ar galiojančiuose tarptautiniuose teismuose ir nusikaltimai, kurie arba nėra nustatyti jokiame tesime, arba nustatyti užsienio valstybiniame teisme yra kategoriškai skirtingi.

3) Holokaustas yra nusikaltimas, nustatytas įgalioto teismo, ir jo neigimas yra rasizmo kurstymas. Nei vienas iš šių teiginių netinka 1915-ųjų įvykiams.

4) Galiojantis teismo sprendimas yra būtinas, siekiant nustatyti veiksmo baudžiamąjį pobūdį, kurio neigimą prašoma bausti. Viešoji nuomonė negali užimti galiojančio teismo sprendimo vietos.

5) „Rasistinio ar religinio pobūdžio neapykantos kurstymas nebūtinai yra radikalaus neigimo, nuvertinimo ar genocido nusikaltimo trivializavimo ir kitų panašių nusikaltimų dalis… baudžiami pagal baudžiamąjį įstatymą.

6) Genocido tezės neigimo kriminalizacija yra „nusižengiantis konstitucijai išpuolis prieš žodžio laisvę“, nes bandoma nubausti „bet ką, kas ginčija egzistavimą… nusikaltimų, kuriuos patys įstatymų leidėjai nusprendė esant nusikaltimais“.

Prancūzijos Konstitucinė taryba kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius.

2015 m. spalio 15d. EŽTT nuosprendis Perinçeko prieš Šveicariją byloje

2015 m. spalio 15d. EŽTT Perinçeko prieš Šveicariją byloje, pabrėždama kad teismas „žinojo, jog armėnų bendruomenei labai svarbu tas masines deportacijas ir skerdynes laikyti genocidu”, nusprendė, kad genocido tezės paneigimas nebuvo neapykanta ar netolerancija armėnų orumui.

Mūsų diskusijai labai svarbu, kad EŽTT diskusijas 1915-ųjų įvykių tema pripažino viešuoju interesu.

Taip pat buvo pridėta, kad nėra jokio tarptautinio įstatymo, įpareigojančio vykdyti genocido tezės neigimo kriminalizavimą, ir tai būtų lygu nesutampančių nuomonių cenzūrai. Tai, iš tikrųjų, yra teisės į žodžio laisvę pažeidimas.

Tiek Prancūzijos Konstitucinė taryba, tiek ir EŽTT kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius. Tai genocido tezės šalininkų argumentus, paremtus padirbtais pareiškimais ir kitais nedorais būdais, padarė negaliojančiais.

Pabaiga

2019.12.18; 06:30

Slaptai.lt skelbia Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų metų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Mokslininkas pateikia Turkijos poziciją.

Tai – 2-oji teksto, perskaityto 2019 metų gruodžio 13-ąją Vilniuje, dalis. Pranešimas išdėstytas anglų kalba.

2019.12.28; 06:00

Slaptai.lt skelbia Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Mokslininkas pateikia Turkijos poziciją.

Tai – 1-oji pranešimo, perskaityto 2019 metų gruodžio 13-ąją Vilniuje, dalis. Pranešimas skaitytas anglų kalba. Jo lietuviškąją versiją rasite čia: https://slaptai.lt/turkiskoji-versija-zvilgsnis-i-1915-uju-tragedija-tuometineje-osmanu-imperijoje/

2019.12.28; 06:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis nesiteikė atsakyti nė į vieną slaptai.lt klausimą dėl praėjusią savaitę surengtos oficialios viešnagės į Armėniją. Kelionės išvakarėse keletą klausimų buvau nusiuntęs parlamento vadovo atstovams spaudai. V.Pranckiečiui grįžus iš Jerevano – klausimus pateikiau pačiam Seimo pirmininkui. Ir pirmu, ir antru atveju – mirtina tyla.

Suprantama, Seimo pirmininkas – užsiėmęs. Daug pluša ir jo pagalbininkai. Be to, Pirmininkas turi asmeninių rūpesčių – nežino, ar dar ilgai išsilaikys įtakingame Lietuvos valdžios krėsle. Be to, slaptai.lt neturi tokio didelio tiražo, kaip, pavyzdžiui, delfi.lt portalas, todėl mūsų klausimų galima ir nepastebėti.

Tačiau šiuo konkrečiu atveju dingojasi, kad ponas V.Pranckietis nepanoro brūkštelėti bent kelių žodelių tik todėl, kad pats dorai nežino, kodėl važiavo į Jerevaną. Analizuojant oficialią informaciją, paskelbtą LRS.lt puslapyje, susidaro įspūdis, jog Lietuvos Seimo pirmininkas Jerevane neturėjo jokių svarbių reikalų: draugiški, bet abstraktūs, neįpareigojantys pokalbiai apie šį bei tą oficialiose valdžios įstaigose bei gėlių ir vainikų nešimas prie Armėnijai svarbių paminklų. Štai ir viskas. Nebent dar būtų galima pridurti – V.Pranckietis kaip krikščioniškos valstybės atstovas demonstravo simpatijas kitai krikščioniškai valstybei.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Sutinku, krikščionys privalo palaikyti savo tikėjimo brolius, kur jie begyventų. Ir vis dėlto nenoriu sutikti, kad krikščionys privalo palaikyti neteisingai besielgiančius tikėjimo brolius. Viešėdamas Jerevane Lietuvos Seimo pirmininkas tikriausiai nedrįso nė užsiminti, kodėl Armėnija iki šiol neįgyvendino Jungtinių Tautų reikalavimų – nepasitraukė iš Kalnų Karabacho. O juk Lietuva kaip ir kitos NATO ir Europos Sąjungos valstybės kategoriškos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, Armėnija šį regiona privalanti kuo greičiau grąžinti teisėtiems šeimininkams…

Svečiuodamasis Armėnijoje mūsų Seimo pirmininkas, matyt, neprasitarė ir dėl kitų gyvybiškai svarbių klausimų – kada oficialusis Jerevanas ketina atsisveikinti su Giumri mieste dislokuota Rusijos karine baze. Galų gale ar V.Pranckietis išdrįso priekaištauti Jerevanui, kodėl šis, kai Jungtinėse Tautose svarstomi Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos teritorinį vientisumą palaikantys dokumentai, Armėnija balsuoja lygiai taip pat, kaip Rusija? Ji spjauna į Kijevo, Tbilisio ir Kišiniovo pastangas susigrąžinti žemes, kurias okupavo Rusija?

Taip pat nesuprantama, kodėl Seimo pirmininkui buvo būtina padėti gėlių prie 1915-ųjų metų nelaimes įamžinančio paminklo. Taip, Lietuva kadaise paskelbė rezoliuciją, kurioje sakoma, jog „1915-aisiais metais turkai surengė armėnų tautos genocidą“. Tad V.Pranckietis pasielgė tarsi logiškai. Tačiau logikos pasigendu štai kur: nė vienas Lietuvos istorikas nėra šios tragedijos nagrinėjęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Todėl Lietuva, jei žvelgsime priekabiai, nepajėgi tiksliai žinoti, kas ir kaip dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje. Vadinasi, Lietuva privalėjo pasielgti kur kas apdairiau, vertindama prieš šimtą metų nutikusius karus. Nereikėjo lietuviams rėžti iš peties. Derėjo pasielgti taip, kaip darė Estija ir Latvija. Jos juk pasirinko abstraktesnes formules. Nei Talinas, nei Ryga 1915-ųjų tragedijos nepavadino genocidu. Tik Lietuva iš Baltijos šalių išsišoko.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Šis akibrokštas Lietuvai gali brangiai kaštuoti. Toks mūsų elgesys – tai spjūvis galingiausią kariuomenę Europoje turinčiai NATO narei Turkijai. Seimo pirmininkui reikėtų įsidėmėti: ne Armėnija, o Turkija priklauso NATO aljansui. Jei Lietuvai iškils mirtinas pavojus, o jis gali iškilti, mums pagalbos ranką išties ne armėnai, o būtent turkai. Jei Rusija puls Baltijos šalis, Armėnija bus ne mūsų, o kitoje barikadų pusėje. Bent jau taip manyti leidžia jos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė.

Žinoma, dabar Seimo pirmininkas V.Pranckietis gali nuskristi ir į Azerbaidžaną arba Turkiją. Vien tam, kad neva išlaikytų pusiausvyrą. Tačiau Azerbaidžane ar Turkijoje padėdamas gėlių prie paminklų, kuriais ten gerbiamas nuo armėnų smogikų ir teroristų rankų žuvusiųjų atminimas, slogaus įspūdžio neištaisysi. Bijau, kad į mus pradės žiūrėti kaip į pagarbos nevertą besiblaškančią politinę prostitutę.

Liūdniausia, kad mūsų principingumu ims abejoti ne tik Turkija ir Azerbaidžanas, bet ir Ukraina, Moldova, Gruzija. Jei jau Lietuva taip karštai bičiuliaujasi su klusnia Rusijos satelite Armėnija, Kijevui, Kišiniovui ir Tbilisiui negali nekilti abejonių – gal Lietuva tik apsimeta esanti ištikima tarptautinėms teritorinio vientisumo taisyklėms?

Įdomu, ar prieš skrisdamas į Jerevaną mūsų Seimo pirmininkas bent jau išklausė youtube.com erdvėje skelbiamų armėno Filipo Ekozjanco videointerviu, kuriuose šis armėnas narplioja dilemą – ką derėtų laikyti pagridiniu, svarbiausiu, pavojingiausiu armėnų priešu. Šis dešimtis aštrių, atvirų videointerviu paskelbęs vyras tvirtina, kad jo tautiečiai daro mirtiną klaidą manydami, esą visos tos teritorijos, kuriose gyveno arba šiuo metu gyvena bent vienas armėnas, būtinai yra Armėnija. Be kita ko, F.Ekozjancas skeptiškai žiūri ir į pasakojimus, esą prieš tūkstantį metų ar dar seniau gyvavo galingos, įtakingos Armėnijos valstybės, tik jas vėliau … prarijo blogi musulmonai.

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Tokių armėnų kaip F.Ekozjancas – vis daugiau. Kiekvieną kartą, prieš skrendant į Armėniją, derėtų įsiminti ir armėnų mokslininkės Matenadarana Gajane Aivazian pareiškimus, esą jai nusibodo klausytis nuolatinių armėniškų verkšlenimų, kad „Araratas – mūsų kalnas“, kad „Ilhamas Alijevas – labai labai blogas“, kad „konflikto sureguliavimas turi būti priimtinas Azerbaidžano, Armėnijos ir kažin iš kur atsiradusiai Kalnų Karabacho tautai“. Ši mokslininkė mano, kad Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas taikliai atkirto Armėnijos premjerui Nikolai Pašinianui, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. I.Alijvas pasakė N.Pašinianui: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, ir taškas.

Armėnų mokslininkė Matenadarana Gajane Aivazian

Taigi nėra, nebuvo ir nebus Kalnų Karabacho tautos. Ją išgalvojo agresyvieji armėnų separatistai. Kalnų Karabacho gyventojus skirstyti įmanoma tik į dvi dalis – azeraidžaniečius ir armėnus. Kalnų Karabacho konflikte Armėnija nėra teisi. Nėra teisi nuo pat pradžios, nuo pat pirmosios dienos.

Todėl Lietuvai, pasaulyje ieškančiai tiesos ir teisingumo, svečiuotis neteisingai besielgiančiose šalyse, net ir krikščioniškosiose, reikėtų kuo rečiau – tik itin svarbiais, tik neišvengiamas atvejais.

2019.10.08; 08:42 

Gintaras Vaičiūnas

Perskaičiau jūsų internetinėje svetainėje paskelbtą straipsnį „Filipas Ekozjancas. Ką daryti armėnams?“ 

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Mano manymu, labai vertingas komentaras jau vien dėl to, kad apie Armėnijos istoriją kalba ne lietuvis, ne vokietis ir ne turkas, o būtent armėnų tautybės žmogus, kurio seneliai nukentėjo per 1915-ųjų karus.

Teisingai pasielgėte, kad susidomėjote youtube.com viešai skelbiamais F.Ekozjanco pareiškimais. Tačiau raginu būti atidiems. Kaip sakoma, devynis kartus tikrink, ir tik dešimtąjį – pjauk.

Ir vis dėlto noriu priminti, kad apart videointerviu „Ką daryti armėnams“ šis vyras yra paskelbęs ir daugiau įdomių pareiškimų Pietų Kaukazo istorijos temomis. Sakykim, youtube.com skelbiami videointerviu „Psichologiniai – istoriniai spąstai tautai Hai“ arba „Armėnų perkėlimas“, „Istorija, kurios mes neapkenčiame“. Su F.Ekozjanco skelbiama pozicija tikrai verta supažindinti Lietuvos skaitytojus, nes ne visi iš mūsų susigaudo kaukazietiškose subtilybėse. Žurnalistas Gintaras Visockas teisingai rašė, kad „lietuviai iki šiol kryptingai maitinti vienpusiška armėniška informacija, todėl tik dabar, beje, labai lėtai ir atsargiai, pradedame pažinti turkišką ir azerbaidžanietišką versijas“.

Taigi F.Ekozjancas teigia, kad „Kalnų Karabachas – tai, be jokios abejonės, Azerbaidžano Respublikos teritorija, viena iš stambiausių buvusios Persijos provincijų, kur gyveno dauguma musulmonų, o krikščionys, įskaitant ir armėnus, – buvo mažuma“.

Paklaustas, ar dėl tokios pozicijos nėra nukentėjęs nuo saviškių, F.Ekozjancas atsakė: „taip“. Beje, jis pabrėžia, kad niekad niekur nėra teigęs, esą kalba visos armėnų tautos vardu. Jis akcentavo, kad jo pareiškimai – tai jo asmeninė nuomonė. Savo oponentus jis ragino kalbėtis ne keiksmažodžių, ne grasinimų, o argumentų kalba.

Ar įmanoma išnarplioti dešimtmečiais trunkantį konfliktą dėl Kalnų Karabacho? F.Ekozjanas įsitikinęs, jog įmanoma, tereikia, kad vieni kitiems atleistų net pačias didžiausias nuoskaudas, nors „tai ir labai sunku padaryti“.

Armėnams susitaikyti trukdo, pasak F.Ekozjanco, primesta falsifikuota istorija. Armėnams nuo mažumės peršama nuomonė, kad jie apgauti, suklaidinti, nuskriausti. Vaizdžiai tariant, šiandieniniai armėnai išstumti iš realaus pasaulio į virtualųjį. O virtualiame pasaulyje – daug melo. Pavyzdžiui, kad armėnai nieko bendro neturi su savo kaimynais, kad beveik 400 metų trukusi Osmanų imperijos istorija – ne armėnų istorija, kad armėnų tautybės žmonės Osmanų imperijoje buvo skriaudžiami.

Taigi F.Ekozjancas, regis, nuoširdžiai apgailestauja, kad armėnai – ištumti iš realios istorijos. Jo įsitikinimu, didžiausi armėnų tautos priešai – ne turkai, ne azerbaidžaniečiai, o tie, kurie į armėnų galvas kalte kala virtualią istoriją. Pasak F.Ekozjanco, mums peršama nuomonė, kad mes – itin nukentėjusi tauta. Mes keliaujame po pasaulį nešdami vadinamąjį genocido kryžių, kurį mums sugalvojo ne mūsų draugai, bet mūsų priešai.

Genocido terminas, jo žodžiais tariant, įaugo į mūsų atmintį. Mes tapome pikti, užsidarę. Mes manome esą patys didingiausi, geriausi ir tuo pačiu – labiausiai nuskriausti. Mūsų artimiausi giminės – turkai, azerbaidžaniečiai, rusai. Bet mes to nenorime suprasti. 19-ame amžiuje mums įrodinėjo, kad didžiausi mūsų priešai – turkai, 20-ame amžiuje mums įrodinėjo, kad baisiausi armėnų priešai – azerbaidžaniečiai, nūnai bandoma įrodyti, jog Armėnijos priešai – rusai.

Mums įrodinėjama, kad mes turėjome vieną iš didingiausių istorijų. Tai – tiesa. Bet toji valstybė ne kažkokia išgalvotoji, neva egzistavusi prieš kelis tūkstančius metų, bet būtent … Osmanų imperija. Ir ten mes buvome armėnų tikėjimo osmanai. Mes ten gerai gyvenome. Tačiau būtent šios istorijos mes nekenčiame, nenorime į ją įsigilinti. Mums rodo užrašus, neva padarytus prieš 2000 metų. Tik kas šiandien gali įrodyti, kad juos paliko būtent armėnai, o ne turkų ar azerbaidžaniečių protėviai?

F.Ekozjancas įsitikinęs, kad armėnams būtina žinoti, ką apie 1915-ųjų genocidą mano turkai. Bet armėnai, apgailestauja F.Ekozjancas, labai siunta, kai raginami pažinti turkiškąjį variantą. Tie, kurie neleidžia susipažinti su turkiška versija, mums kenkia. Mus klaidina. Mes nieko tiksliai nežinome, kas dėjosi Armėnijoje iki beveik 15 amžiaus, bet mums vis tiek perša mintį, jog buvome labai didingi … prieš kelis tūkstančius metų. Užtat neigiama, nutylima, kad mes gerai jautėmės Osmanų imperijoje. Kad mūsų neskriaudė Osmanų imperijoje – neišgalvota. Tai – tikra. Tai – įrodoma. Bet kažkodėl – tai ne mūsų istorija. Mūsų tikroji istorija neva buvo prieš 2 tūkst. metų, nors tai patvirtinančių įrodymų nėra.

Be kita ko, dėl 1915-ųjų baisumų turkai patys, be niekieno raginimo ir prašymo, nubaudė saviškius, kurie tikrai buvo kalti. Bet mes ir toliau prievartaujame turkus atgailauti. Tarsi kalta būtų visa turkų tauta. Nors, pažvelgus giliau, dėl tų tragedijų esama ir mūsų kaltės, ir mes, skirtingai nei turkai, saviškių už beprasmes žudynes nei nubaudėme, nei pasmerkėme.

Bet įdomiausia, kad dėl Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo baisumų visi susitaikė: net prancūzai – su vokiečiais. Tik mums kažkodėl neleidžiama susitaikyti su turkais ir azerbaidžaniečiais. Kodėl, kam tai naudinga – kelia klausimą F.Ekozjancas.

Tai, kaip dabar pateikiama Armėnijos istorija – tai diversija prieš armėnus. Didžiausia armėnų bėda ta, kad buvo sugalvotas terminas „genocidas“, ir mes patikėjome, kad mūsų nesutarimai su kaimynais ir yra pats tikriausias genocidas. Tegul bus prakeiktas tas žodis „genocidas“, – sako F.Ekozjancas.

Štai tokia armėno F.Ekozjanco pozicija.

2018.12.16; 11:00