Pradėsiu nuo to, kas šįkart buvo geriau nei praeitą kartą. Štai dabartinis Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis nepavadino streikuojančių mokytojų Kremliaus statytiniais, ką lengva ranka daugmaž darė ankstesnės vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius, susidūręs su mokytojų keliamais reikalavimais ir gąsdinimais streiku.
Sakykite, ką norite, bet tai didžiulės pažangos rodiklis, rodantis nueitą kelią. Jau vien dėl to negalėčiau dabartinio premjero pavadinti menkysta, nors su didžiausiu apgailestavimu ir liūdesiu turiu pripažinti ir tai, kad jo vadovaujamos vyriausybės pralaimėjimas, regis, yra užprogramuotas, neatšaukiamas.
S. Skverneliui kartas nuo karto prikišamas pomėgis laidyti labai savito tipo, artimo juodajam humorui, juokelius, vadinamus skvernelizmais, tačiau, kaip atrodo, nepalyginamai didesnį pavojų gali užtraukti visai neturintis humoro jausmo premjeras, linkstantis atlyginimo pakėlimo reikalaujančius mokytojus pavadinti vos ne liaudies (ar tautos) priešais. Žiūri toks premjeras kiaulėno akimis iš TV ekrano ir bando išstenėti kažkokias užuominas apie parsidavusius priešui Lietuvos mokytojus, ar prisimenate?.. Jau geriau bet kokios spalvos humoras nei šitoks sąmonės invalidumas.
Ta proga pabandykime pateikti ir nuorodos „menkysta“ apibrėžimą. Menkysta – tai žmogus, kuris savo sėdynės šildymo valdžios krėsle reikalus prilygina svarbiausiems valstybės interesams, o iškilusius pavojus krėslui – kasimuisi po valstybės pamatais.
Net jeigu dėkingumą už tai, ko dabartinis premjeras nepasakė, palikčiau nuošalyje, net ir tokiu atveju didžiausiu šiandienos blogiu nelaikyčiau tos per ilgus tarnybos metus įgytos žmogaus bendravimo manieros, kurią dabar sąlyginai pavadinkime policininko storžieviškumu, „kieto faro“ demonstracine stilistika.
Pernelyg didelis manieringumas, nesuvaldytas mergiškas jausmingumas, verksmingumas, juolab pseudoteisuolio pozos viešojoje erdvėje erzina dar labiau. Žinia, dabar S. Skvernelis apsistatė žmonėmis, kuriuos pažįsta iš darbo policijoje laikų. Kaip atrodo, bėda vis dėlto ne ta, kad premjeras renkasi žmones, kuriais pasitiki, su kuriais, kaip sakoma, yra suvalgęs pūdą druskos. Didžiausia bėda, vedanti į neišvengiamą pralaimėjimą, regis, yra tai, kad tiems „kietiems farams“ labiausiai už viską trūksta humanitarinės refleksijos.
Žinoma, jie patys tokio trūkumo jokiu būdu nejaučia, nes tokio trūkumo suvokimui yra reikalinga bent užuomazginė refleksija, kurios čia nerasime nė su žiburiu. Galima pabandyti įsivaizduoti, kad humanitarijos dėmenį jie savo aplinkoje geriausiu atveju supranta kaip filologinį išsilavinimą turinčių mergužėlių lakstymą su segtuvais, tačiau nuogo užpakalio delnu nepridengsi, yla visados išlenda iš maišo, tarkime, tipiškas tokios liūdnos padėties pavyzdys yra tas atvejis, kai vaiko paėmimo iš šeimos bylą kuruojanti miesto prokurorė spaudos konferencijoje tvirtina, kad ji jokiu būdu negali išviešinti ikiteisminio tyrimo duomenų, tačiau neva ta pačia proga privalo pasakyti ir tai, kad įtariamajai motinai poligrafo tyrimo duomenys buvo nepalankūs (sic).
Situacija įdomi dar ir dėl to, kad teisės mokslus baigusių specialistų netinka vadinti technokratais, o, kita vertus, nuo humanitarijos sferos šios gildijos žmonės yra atsimūriję daug storesne siena nei, tarkime, mašinų gamybos inžinieriai arba metalo apdirbimo pramonės specialistai. Ar ne laikas mesti akmenį į universiteto daržą?.. Kyla įspūdis, kad Lietuvos universitetai, paruošdami teisininkus profesijos linkme, bendrojo išsilavinimo pagrindų jiems nesuteikia. Kad ir kaip žiūrėtume, teisininkas su barbaro siela gali užtraukti valstybės įvaizdžiui, o ir pačiai valstybei didesnį pavojų nei, tarkime, žmogaus iš liaudies pasibėdojimai dėl valstybinių institucijų nedėmesingumo arba, kitaip tariant, valdiško požiūrio į jam iškilusias problemas.
Tačiau dabar įžengsime į didžiųjų paradoksų žemę. Jeigu būsime atidūs, tikrai nesunku bus pastebėti, kad iš tiesų ne S. Skvernelis, nežiūrint jo kelių nevykusių pajuokavimų, puoselėja policijos valstybės idealą, o greičiau tokia visiems gerai žinoma humanitarė, žurnalistikos guru kaip Rita Miliūtė savo kuriamoje laidoje, tendencingai formuluodama klausimus, bandžiusi jau įpiršti nuomonę, kad prieš neteisėtus miškų kirtimus ir vaikų grobimus iš šeimų kovoja nedidelė žmonių grupelė, visados tie patys pašlemėkai, matomai kurstomi iš rytų https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/234667/d-sakaliene-jauciuosi-kaip-kosmariskame-sapne.
Čia tik užsimenama, užvedama ant kelio, bet iš tiesų visuomeninio transliuotojo žiūrovui pačiam leidžiama susidaryti nuomonę dėl to – kokių priemonių turėtų griebtis valstybinės institucijos prieš tokius sukurstytus tautos priešus? Kas be ko, kiekvienas turi teisę turėti savo, net labiausiai nešvankią, nuomonę, tačiau vis tik apgailėtina, kad tokios paplavos liejasi iš visuomeninio transliuotojo ekrano. Švelniai tariant, nepadoru! Ritai Miliūtei savotiškai antrina ne mažiau garsi žurnalistė Indrė Makaraitytė, beveik atviru tekstu skelbianti, kad prieš vaikų teisių gynimo tarnybos savivaliavimą pasisakantys žmonės geriausiu atveju yra fiziologinės atliekos https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/indre-makaraityte-kai-blaivus-protas-iseigineje-ateina-puidokas.d?id=79643931
Ilgą laiką maniau, kad Georgo Orwelio antiutopija „1984-ieji“ yra buvusių totalitarinių fašizmo ir bolševizmo režimų retrospekcija, savotiška literatūrinė stilizacija. Tačiau, regis, šis autorius žiūrėjo toli į priekį. „1984-ieji“ nieko nekalba nei apie socialinių klasių antagonizmą, nei apie rasinių prietarų patologiją. Čia prieš mūsų akis atsiveria kraštutinai išgryninta, be jokio žmogiškumo likučio valstybės idėja, atveriamas sterilaus valstybės savitiksliškumo paveikslas, parodoma, kokie stūmokliai galėtų palaikyti tokios valstybės mechanizmų funkcionavimą.
Dabar galėtume pridurti tik tai, kad valstybė, užsimojusi piliečiams pakeisti tėvą ir motiną, anksčiau ar vėliau neišvengiamai taptų visuotinais našlaičių namais arba totaliniu psichoneurologiniu pensionatu. Kaip atrodo, socialinė gerovės valstybė nebūtų jokia išimtis iš šios taisyklės.
Nuomonių gali būti įvairių, tačiau man, jau mačiusiam kaip tautiečiai, gindami miškus ir vaikus, šoka ant ambrazūrų, buvo beprotiškai gera gyventi Lietuvoje. Kaip yra sakoma, šiame pasaulyje tikrojo džiaugsmo nėra, tačiau dėkoju Viešpačiui bent už tai, kad gimiau lietuviu, tai – didelė kompensacija. Nežiūrint visų ašarų pakalnės nepriteklių, tai – nesunaikinamas turtas.
P.S.
Dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad streikas streikui nelygu. Šįkart streikininkams pritrūko profesinio solidarumo, profsąjungos vadovams neįvertinus tos aplinkybės, kad naujoji etatinio apmokėjimo tvarka mokyklose be žymesnio ar menkesnio atlyginimų pakėlimo leidžia daug efektyviau apginti mažųjų mokyklų interesus, saugo provincijos mokyklas nuo prasidėjusio jų uždarinėjimo vajaus, įgalina pratęsti prasmingą mažosios mokyklos egzistenciją.
Tačiau profesinio solidarumo trūkumas jokiu būdu negali būti prilygintas tėvynės išdavystei.
X X X
visus paukščius
o ypač
balandžius
reikėtų pašalinti
iš tobulos
valstybės
mikliai
nes
visur landžioja
negerbia
jo aukštybės
ir valstiečių
dergia (sic)
ant paminklų
matosi
kad netrukus
reikės pašalinti
ir angliakasius kurmius
nes
pneumatiniais
plaktukais
imituoja
tuščias
šūvių papliūpas
kasasi
po pačiais pamatais
pasikaso
ne ten kur reikia
žydinčias kriaušes reikės
nes
pina
įtartinos formos vaisius
suformuoja
palankią
opiniją
riaušėms
…………………………
nors
žinoma
tą
reikėtų
pirmiausiai
kuris
girtas
šiandien
nes
nėra čia ko
girtis
