Dr. advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius

Pastaruoju metu itin padažnėjo vadinamųjų nacinių karo nusikaltėlių pasimėgaujantis vienpusiškas ketvirčiavimas spaudoje, televizijoje, internete, būtinai prie jų kategoriškai ir beatodairiškai priskiriant Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizaninės kovos vadovus bei kitus žymius lietuvius.

Viena vertus, tiems, kurie daugiau ar mažiau domisi politika, tai nieko naujo ar baisaus. Antra vertus, pagrįstai kelia susirūpinimą tai, kaip matysime, kad „teisingumui“ įvairiose valstybėse Rytų Europoje, Lietuvoje ar už Atlanto talkininkauja vis tos pačios liūdnai pagarsėjusios Sovietų Sąjungos institucijos: prokuratūra, KGB ir teismai. Jų turtingi ir kraupūs, kupini klastočių archyvai, iki šiol geba, kai politiškai kažkam reikalinga, bet ką apšaukti ir padaryti nusikaltėliu, pateikti sufabrikuotus „įrodomuosius dokumentus“ (sąrašas „polietileniniame maišelyje“, R. Vanagaitė), į liudytojų ir net kaltinamųjų lūpas įsprausti tokius „parodymus“ bei „prisipažinimus“, kokie reikalingi konkrečiai pasirinktai aukai likviduoti.

Šiame straipsnyje anaiptol neketinama užtarti ar ginti tikrųjų nacinių karo nusikaltėlių, nes tokių buvo. Tačiau čia daugiausiai kalbėsime apie „tariamą teisingumą“, apskritai nederantį su civilizuotojo pasaulio teisingumo principais, nesvarbu, kur tai vyktų – dabartinėje Lietuvoje, JAV ar kurioje nors kitoje demokratinėje teisinėje valstybėje. Jeigu tai prieštarauja mūsų Kostitucijoms, įstatymams, asmens procesinėms teisėms, kurios turi būti suteiktos kaltinamajam asmeniui apsiginti nuo būtų ar tariamų ir nepagrįstų kaltinimų, aklai pasikliaujant Sovietų Sąjungos represinių įstaigų dažnais atvejais paslaugiai pateiktais suklastotais „dokumentiniais įrodymais“. Tokios Sovietinių institucijų paslaugos – kitų valstybių įstaigų aprūpinimas sovietiniais „įrodymais“, užuot siekusios teisingumo, turi visiškai kitas užmačias – iš vienos pusės kompromituoti Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai ar dar kažkam) nepatinkančias valstybes ir jų piliečius, o iš antros pusės – diskredituoti tų valstybių teisingumo organus ir kitas įstaigas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Truputis užatlantinės istorijos

JAV Atstovų Rūmų Teisių Komiteto nariams Elizabeth Holtzman’aitei ir Joshua Eilberg’ui 1974 metais pavyko nacinių karo nusikaltėlių klausimą įterpti JAV Kongreso darbotvarkėn. Ta proga priekaištauta Imigracijos ir Pilietybės Tarnybai (INS), kad po Antrojo pasaulinio karo nesirūpinta į JAV emigravusių „nacinių karo nusikaltėlių“ deportavimu. Nors iš tikrųjų toks priekaištas buvo perdėtas.

Dar 1951 m. gegužės 9 d. iškelta deportacijos byla buvusiam Kroatijos Vidaus reikalų ir teisingumo ministrui Andrija Artukovič’ui, kurią perėmė ir tęsė 1979 m. įsteigtoji Specialiųjų tyrimų tarnyba (Office of Special Investigations – OSI).

1973 m. po ilgo tąsymosi po teismus išduota Vakarų Vokietijos teisingumo organams nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner-Ryan (tai vienas iš nedaugelio nacinių karo nusikaltėlių deportacijos ekstradicinis atvejis).

Jono Noreikos pagerbimo akcija prie Vrublevskių bibliotekos. Slaptai.lt nuotr.

Be to, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba kėlė išpilietinimo ir deportacijos bylas federaliniuose ir imigracijos administraciniuose teismuose (Frankui Valui, Boleslovui Maikowskiui, Broniui Kaminskui, Viliui Herneriui, etc.), vykdė su įtariamais naciniais karo nusikaltėliais susijusias kvotas, tyrinėjo ir sprendė tos rūšies skundus, dar prieš įsteigiant ne tik Specialiųjų tyrimų tarnybą (OSI), bet net ir Specialaus Proceso Vienetą (Special Litigation Unit – SLU), 1977 m. (In: Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing. Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15).

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Atstovų Rūmuose prasidėjusi „raganių“ medžioklė viešai skleidė garsą, kad „naciniai karo nusikaltėliai“ yra emigravę į JAV prisidengę apgaule – nuo imigracijos įstaigų nuslėpę karo metu savo nusikalstamą veiklą – ir Amerikos pilietybę gavo neteisėtai. Priekaištauta visai grupei JAV valdžios įstaigų (Valstybės departamentui, Armijos, Laivyno ir Aviacijos žvalgyboms, CIA, FBI, Radio Free Europe, Radio Liberty, et.), kad jos, žinodamos jų praeities veiklą, padėjusios kai kuriems naciniams karo nusikaltėliams imigruoti į šį kraštą ir naudojusios jų paslaugas šaltajame kare.

Šiuos priekaištus spauda ir televizija nuolat kartojo. Ilgainiui  nacinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir deportavimo mintis susilaukė vis daugiau palankumo abiejuose Kongreso rūmuose. Atstovų rūmai 1978 m. rugsėjo 26 d., Senatas 1978 m. spalio10 d. priėmė pagrindinio 1952 m. Imigracijos ir Pilietybės Akto atitinkamų nuostatų pakeitimus, be kitų dalykų, suteikiančius teisę Generaliniam prokurorui deportuoti nacinius karo nusikaltėlius, naujai priimtojo įstatymo pakeitimo žodžiais tariant: „Kiekvieną svetimšalį, kuris (…) nacių vyriausybės pavestas ar su ja bičiuliaudamasis, – įsakė, paskatino, parėmė žmonių persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautinės kilmės arba kitu būdu prie to prisidėjo“.

Elizabeth Holtzman’aitės vadovaujamoms jėgoms akstinant,  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyboje ir buvo įsteigtas Specialaus Proceso Vienetas. Tuo nepasitenkinta. Vėliau, 1979 m. jau atitinkamai pakeitus ir papildžius Imigracijos ir Pilietybės Aktą,  nacinių karo nusikaltėlių reikalai išimami iš Imigracijos ir Pilietybės Tarnybos, perkeliant į Teisingumo departamento Kriminalinį skyrių ir jų rūpinimasis nepaprastai sustiprinamas. Minėtame Kriminaliniame skyriuje įstegiama Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), kurios vienintelis uždavinys – surasti ir persekioti nacinius karo nusikaltėlius. Specialiai šiai Tarnybai kasmet skiriamas vis didesnis finansavimas. Įstaigos autonomiškumas sustiprintas, išplėstas. Joje dirba 50 tarnautojų: teisininkų, istorikų, etc.

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) direktorius Walter Rockler ir jo pavaduotojas Allan A. Ryan, Jr. 1980 m. sausyje lankėsi Maskvoje prašyti, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė leistų OSI advokatams ir tardytojamas, bei kai reikia, gynybos advokatui atvykti Sovietų Sąjungon šnekėtis su liudytojais ir paimti jų parodymus, kurie galėtų būti pateikiami kaip įrodymai JAV teismams naciniams karo nusikaltėliams iškeltose bylose. Kaip matyti iš JAV Prezidentui 1981 m vasario 6 d. adresuoto rašto, pasirašyto 104 Atstovų Rūmų narių J. Carterio Vyriausiasis Prokuroras: „Mr. Civiletti rado laiko matytis su Sovietų Sąjungos ir kitų vyriausybių aukščiausiaisiais pokuratūros ir teismo pareigūnais, kad paprašytų pagalbos – parūpinti liudytojų ir įrodymų šiose bylose“ (Iš Atstovų Rūmuose jų nario William Lehman’o pasakytos kalbos: Congressional Record, March 2, 1982, E 692). Specialiųjų Tyrimų Tarnybos vadovai Maskvoje susitarė su Sovietų Sąjungos Generaliniu prokuroru, kad sovietinės įstaigos parūpins dokumentų ir liudytojų bylose prieš nacinius karo nusikaltėlius, gyvenančius JAV, daugumoje Amerikos piliečius. (Apie Sovietų liudytojų ir dokumentų patikimumą bei sovietinių paslaugų pavojus dar pakalbėsime).

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) veikla

Dosniai finansuojama (apie 3 mln. JAV dolerių per metus), prisisamdžiusi tarnautojų, užsitikrinusi Sovietų Sąjungos atitinkamų įstaigų paslaugas, Izraelio policijos ir kai kurių privačių institucijų (kaip Simono Wiesenthalio, Vienoje, Austrijoje) paspirtį, Teisingumo departamento Kriminaliniame skyriuje įsteigta Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstaiga labai suintensyvino savo veiklą. Naciniams karo nusikaltėliams teismuose iškeltųjų bylų skaičius padvigubėjo, o tardytų asmenų persirito per 400 (1980 m. sausyje).

Simono Vyzentalio centro iškaba

Tos įstaigos pastangomis JAV federaliniai teismai pilietybę atšaukė 6 asmenims. Jų bylos, išskyrus 1 (mirusiojo Wolodymir Osidach), perduotos į atitinkamus imigracijos administracinius teismus, kad pastarieji nutartų juos deportuoti. Ligi 1985 m. balandžio mėnesio nebuvo nė vieno deportuoto. Deportacinės bylos užtrunka ilgai (e.g., seniausia buvo A. Artukovič’iaus byla: ji tęsėsi nuo 1951 m. gegužės 9 d.). Išpilietinimo bylas svarsto JAV federaliniai teismai, o deportacijos – imigracijos administraciniai teismai. Išpilietinimo ir deportacijos bylos svarstomos be JAV teisingumo tradicijai būdingos prisiekusiųjų institucijos. Išpilietinimo ir deportacijos bylos nelaikomos baudžiamosiomis bylomis. Teismo išlaidų mokėti neišgalintiems įtariamiems kaltinamiesiems nepripažįstami ir neskiriami valstybės lėšomis apmokami advokatai ir neatlyginamos kitos bylinėjimosi išlaidos.

Esant tokiai padėčiai, kad apkaltintiems tautiečiams būtų suteikta būtinai reikalinga finansinė pagalba, trys Amerikos lietuvių organizacijos: VLIK’as, ALT’as ir JAV LB – sukūrė Jungtinį lietuvių teisėms ginti komitetą. (In: „Draugas“, 1983 m. lapkričio 16 d.).

Sovietinių teisinių paslaugų pavojai

JAV Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) susitarimas su Sovietų Sąjungos įstaigomis, – kad jos parūpintų dokumentų ir liudytojų prieš nacinius karo nusikaltėlius, kuriems keliamos bylos JAV teismuose, – buvo nepaprastai pavojingas.

Senas ir akivaizdus faktas, kad Sovietų Sąjungos įstaigos klastoja ir padirbinėja dokumentus, „apšlifuoja“ liudytojus arba vietoje jų „pastato“ pasamdytus savo tarnybų agentus, kurie „paliudija“ tai, kas jiems liepiama.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Antai, JAV LB visuomeniniams reikalams tarybos patarėjas advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. 1981 m. paaiškino, kaip būtų atlikta 4 liudininkų apklausa Vilniuje: apklausa vykdoma remiantis sovietine teismine procedūra; liudytojų parodymus į anglų kalbą verstų sovietų paskirtas vertėjas; tik sovietų valdžios patvirtintam amerikiečiui advokatui būtų leista atstovauti kaltinamąjį apklausos metu; visa teisinė procedūra vyktų sovietiniame teisme. Advokato E. Raskausko, Jr. teigimu, „Jei kaltinamasis amerikietis nutartų stebėti liudytojų apklausą (ką jam garantuoja JAV įstatymai), jį, nuvykus į Vilnių, sovietiniai saugumo organai galėtų suimti“. Tikėtina, kad tai nebuvo ir nėra paslaptis JAV Teisingumo departamentui bei jo įstaigoms.

Vadinasi, sovietai aprūpino ir ateityje aprūpins Specialiųjų Tyrimų Tarnybą (ar kitas įvairių valstybių institucijas) suklastotais ir padirbtais dokumentais bei netikrais liudytojų parodymais.

Kruvinosios KGB tarnybos ženklas

Tokie „įrodymai“ arba, kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald’as Trump’as – „fake news“, priimti JAV teismų, lėmė ir turbūt lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų.

Antra vertus, sovietinių „įrodymų“ naudojimas JAV teismuose atvėrė vartus JAV teritorijoje vykdančių operatyvinę žvalgybinę veiklą sovietų agentams naują veiklos barą – ieškoti būdų įskųsti  Specialiųjų Tyrimų Tarnybai kiek galima daugiau antisovietiškai nusiteikusių ateivių iš Rytų Europos, kad šie, remiantis Maskvos parūpintais „dokumentais“ ir „liudytojų“ parodymais, būtų deportuoti į Sovietų Sąjungą ir tada sovietų sunaikinti.

Net šiandien niekas negali numanyti, kiek nekaltų aukų pareikalaus sankalba su sovietinėmis įstaigomis ir kam lems Frank Walaus (Walus) nelaimės ir kentėjimų dalią. (Šiuo atveju prisimintina Rūtos Vanagaitės-Zuroff, etc., atgaivinta šmeižto kampanija partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovams. Pavyzdžiui, Lietuvos karininkams, partizanų vadams: Jonui Žemaičiui – Vytautui – dimisijos brigados generolui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laikinosios Vyriausybės ministrui pirmininkui Kaziui Škirpai, etc. Bet apie tai pareikšime įvairias nuomones truputį vėliau.).

Dabar trumpai susipažinkime su viena itin įdomia teisiniu požiūriu byla. Frank Walus, susipykus su jo nuomininku Michael Alper, 1974 m. buvo įskųstas Čikagos žydų agentūrai. To pakako, kad F. Walus byla atsidurtų teisme. Skundikas ir jo žmona liudijo, kad F. Walus, jiems bendrai gyvenant, pasakojęs apie savo bendrininkavimą su naciais, vykdant žiaurybes Lenkijoje. Vienok, teismas liudytoja nepatikėjo, nes nė vienas jų negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai tylėta.

Tačiau  F. Walus bėdos tuo nesibaigė. Pagarsėjęs Vienos nacių gaudytojas Simon Wiesenthal’is jį apšaukė „Čikagos lenku, kuris vykdė savo pareigas su gestapu Čenstakavos ir Kielcų getuose bei išdavė keletą žydų gestapui“.  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba, paakinta Wiesenthal’io mestų kaltinimų, Izraelio policijai nusiuntė Frank Walus fotografiją. Ši, dar nuo savęs Frank Walus paaukštinusi iš bendradarbio į tikrus gestapininkus, Izraelio laikraščiuose paskelbė, kad ieškoma liudytojų gestapo valdininko Frank Walus Čenstakavos ir Kielcuose padarytiems nusikaltimams įrodyti. Iš 44  galimų liudytojų, kuriems buvo parodytos fotografijos, 7 pareiškė, jog teisme jie „identifikuosią“ Frank Walus.

Negana to, E. Holzman’aitės spaudžiama, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba 1976 m. sausyje pasiuntė Izraelin savo tardytojus. Jie, kaip ir Izraelio policija, visai nekreipė dėmesio, kad Europos archyvai nerodė Frank Walus buvus karo nusikaltėliu, vokiečių okupacijos metu gyvenusį Lenkijoje, turėjusį bet kokių ryšių su gestapu. Tačiau užteko to, kad 7 Izraelyje gyveną asmenys „identifikuotų“ vos įžiūrimą Frank Walus veidą 20-ties metų amžiaus fotografijoje su gestapo žudiko, kurį jie matė prieš 35 metus, veidu.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Frank Walus advokatas Bob Korenkiewicz, nuvykęs Vokietijon ir pasisamdęs Miuncheno advokatą, parūpino tokius kaltinimą paneigiančius įrodymus: a) Visuotinių vietinių ligonių kasų (Allgemeine Orts- Krankenkasse-AOK) dokumentus, rodančius, kad Frank Walus karo metu gyveno Vokietijoje; b) Raudonojo Kryžiaus įsteigtos tarptautinės nacių ieškojimo organizacijos pažymėjimą, paliudijantį AOK dokumentų autentiškumą; c) Berlyno Dokumentų centro (sąjungininkams patekusių nacių dokumentų rinkinys) raštą, pažymintį, kad ten nėra jokių žinių apie Frank Walus priklausymą gestapui; d) 12  Frank Walus pažinusių Lenkijos gyventojų pareiškimus, kad jie niekada nėra jo dėvint vokiečių uniformą ir nieko nežino apie jokį jo bendradarbiavimą su naciais; e) įrodymą, kad SS nacių minimalus ūgis buvo nustatytas 5 pėdos 6 coliai (Frank Walus buvo 2 coliais žemesnis).

Be to, kaltintojams buvo žinoma, kad Vokietijoje yra daug liudytojų, pasiruošusių prisiekti  Frank Walus gyvenus kartu su jais Vokietijoje visą karo metą. (Taigi, jis negalėjo būti tuo pačiu metu Lenkijoje).

Šiuos įrodymus gynybos advokatas 1977 m. spalyje įteikė teismui ir prašė bylą nutraukti. Kaltintojai ne tik kad neatsisakė nuo tolimesnio bylinėjimosi, bet net nesistengė jų patikrinti (Išpilietinimo bylose įstatymas onus probandi (įrodinėjimo pareiga) prievolę uždeda valstybei, ne teisiamajam). Kaltintojų atstovas John Gubbins tvirtino, jog jis manąs (jo prievolė tai įrodyti), kad AOK dokumentai esą padirbti po karo, siekiant sudaryti Frank Walus alibi, o visi jo liudytojai meluoja, gelbėdami savo draugą nacį.

Frank Walus teismo posėdžiai vyko Čikagoje 1978 kovo mėnesį su visomis nacinių karo nusikaltėlių žeminančiomis spaudos ir televizijos „iškilmėmis“. Iš Vokietijos atvyko 6 liudytojai. Jie teisme patvirtino minėtų dokumentų tikrumą ir Frank Walus kaltinimo nepagrįstumą. Tačiau teisėjas Julius Hoffman‘as patikėjo ne jais, bet Izraelio liudytojais ir kaltintojų prielaidomis. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 1978 m. gegužę kaltintojų naudai.

Iš spaudos sužinojęs apie  Frank Walus nedalią, atsiliepė prancūzas Andre Bosserdet, kuris 1941 ir 1942 metais būdamas belaisvis Vokietijoje, jį pažinojo. Atsirado dar 5  liudytojai iš Lenkijos, kurie karo metu buvo išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ir ten pažinojo Frank Walus. Šiuos ir kitus įrodymus gynybos advokatas Bob Korenkiewicz 1978 m. spalio 30 d. įteikė teismui ir prašė panaikinti ankstesnį sprendimą, padarytą Frank Walus nenaudai. Tačiau tas pats teisėjas J. Hoffman‘as prašymą atmetė.

Pulkininkas Kazys Škirpa. LGGRTC nuotr.

Apeliacinis teismas 1980 m. vasaryje pripažino kaltintojų poziciją „silpna“, o gynybos advokato įrodymus „nenuginčijamus“ (compelling). Tik po to buvo susirūpinta reikiamai ištirti gynybos pateiktuosius įrodymus. Po jo Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) atstovai – Allan A. Ryan, Jr. ir advokatas Tom Sullivan 1980 m. lapkričio 26 d. pareiškė šią bylą gavusiam teisėjui Prentice H. Marshall, kad JAV nebekaltins Frank Walus.

Vadinasi, Frank Walus bylą laimėjo. Tačiau kone 7-erių metų tąsynės gerokai suardė jo sveikatą, sužlugdė jį ekonomiškai ir moraliai. Šių nuoskriaudų jam niekas nebeatitaisė. (Beje, analogiškoje byloje išteisintajam lietuviui Juozui Kungiui advokatų Ivars Berzins ir Donald Williamson paslaugos kainavo 200 000 dolerių.). (In: Viena kregždė – ne pavasaris. „Draugas“, 1983 m. lapkričio 18 d.). Sovietų įstaigoms savo paslaugomis įsiterpus į raganių medžioklę, daugelio likimas bus baisesnis už Frank Walus ir Juozo Kungio. Bylų kėlėjai net spaudoje skelbė tokį savo credo: „Gaudykime nacius, kol dar jie nėra mirę“.

Savo ruožtu, 8 tautybių atstovai, tarp jų lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai, rumunai ir kiti įkūrė savo organizaciją – Americans for Due Process (ADP), jos koordinatore tapo p. Rasa Razgaitienė. ADP tikslas – informacijos telkimas ir teikimas, koordinacinė veikla siekiant kaltinamiesiems teisingo proceso, pagalba surandant advokatus gynybai, objektyvus OSI metodų, tikslų ir darbų skelbimas.

Apie naudojimąsi sovietinėmis „teisinėmis“ paslaugomis, vienu ar kitu aspektu susijusiomis su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija bei jų žmonėmis, tenka pažymėti, kad minėtos valstybės buvo okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Jos nebuvo kombatantės. Šių valstybių žmones iš abiejų pusių persekiojo ir žudė naciniai ir sovietiniai okupantai. Tai suponuoja specialias išvadas. Turint omenyje tai, kad nors anuo metu Sovietų Sąjunga buvo po arabų labiausiai antisemitinė šalis, tačiau KGB per OSI dėjosi žydų draugais ir kėlė nesantaiką tarp rytų europiečių ir žydų etninių bendruomenių. Tačiau JAV Kongreso atstovės Elizabeth Holtzman’aitės iškeltoji nacių karo nusikaltėlių gaudymo ir deportavimo mintis, iki šiol remiama tam tikrų visuomenės sluoksnių ar pavienių asmenų, tebėra  populiari ir gaji, todėl ir čia aprašytieji to užmojo įgyvendinimo metodai ilgainiui tapo ne tik nekaltai apkaltintiems žmonėms atgrasūs, bet taip pat priešingi teisingumo principams. 

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Net oficialiuose raštuose kriminaliniais karo nusikaltėliais vadinamų asmenų bylos iš esmės yra baudžiamosios bylos, bet jos paruošiamos, nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės teisenos tvarka, tuo būdu nepaprastai sumenkinant teisiamųjų apsigynimo galimybę. Teismams pateikiami sovietiniai „įrodymai“ (dokumentai ir sovietinių liudytojų parodymai), kurių patikrinimas gynybai nėra prieinamas. Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), siekdama iškelti savo vaidmenį, pateisinti ir kiek galint ilgiau pratęsti savo gyvavimą (tai jai pavyko, nes įsteigta 1979 metais veikė iki 2010 metų kovo, kai buvo transformuota į Žmogaus teisių ir specialaus persekiojimo skyrių (Human Rights and Special Prosecutions Section). Taigi OSI nuolat griebėsi naujų aukų ir be adairos apeliavo pralaimėtas bylas. Tai išryškina OSI direktoriaus  Allan A. Ryan, Jr., pareiškimas: „Jei rytoj iškeltume labai aiškią bylą prieš natūralizuotą JAV pilietį ir nebūtų teismo atidėliojimų, tai vistiek reikėtų 8 -erių metų, kol ji užsibaigtų“.(In: J.T.A. Daily News Bulletin, 1980  m. birželio 3 d.).

Skausmingosios bylos 

Čia norėtume paminėti dar keletą bylų dėl lietuvių išpilietinimo ir deportacijos iš JAV. „The Washingtone Post“, August 14, 1980, Tomo O. Toole straipsnyje „Citizen Accused as Death Camp Guard“ (Pilietis apkaltintas kaip Mirties stovyklos sargybinis), informavo, kad: „Liudas Kairys Čikagos teisme neteko JAV pilietybės. (…). Jis tarnavo SS Oberwachmann’u (SS vyr. prižiūrėtoju, sargybiniu) Treblinkos konclageryje nuo 1943 kovo iki 1944 liepos mėnesio. Jo pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio Franz Swidersky byloje. Civiliniame ieškinyje Kairys nekaltinamas žydų egzekucijomis. Paprastai tariant, jo tarnyba buvo dalimi apsaugos, palydos persekiojamų civilių kalinių žydų“ („The suit does not charge Kairys with the execution of Jews. It says simply that his service „constitued assistance in the persecution of Jewish civilian prisoners“.)

Liudą Kairį gynė garsios JAV advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ 4 advokatai. Du iš jų dirbo pilnu laiku. Jeigu apie 1985 metus advokatų firma būtų pateikusi sąskaitą, tai kaina suktųsi apie 750 000 JAV dolerių. L. Kairys negalėjo tiek sumokėti. Šiuo atveju, jam padėjo tai, kad Amerikoje įprasta, jog tam tikros didelės advokatų firmos mažą savo klientų dalį apie 10 proc. gintų veltui pro bono publico. Tai klientai, kurie už savo gynybą patys nepajėgia sumokėti. Tuos klientus šioms firmoms jų laisvu sutikimu priskiria teisėjai.

Tokiu būdu čikagietis Liudas Kairys ir gavo didžiosios advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ teisines paslaugas. Toliau L. Kairio atveju, spaudoje tokie pranešimai. JTA (Jewish Telegraph Agency), April 12, 1993 metais pranešė: „Liudas Kairys baigė 13 metų trukusį bylinėjimasi ir praeitą penktadienį buvo deportuotas į Vokietiją“. Taip pat, pranešimas iš WASHINGTON, April 9 /U.S. Newswire/ — The Department of Justice announced today that Liudas Kairys, 72, of Chicago was deported to Germany last night for his role as an armed Nazi SS guard and platoon commander at the Treblinka labor camp [Treblinka I, the muderous labour camp. knm] during World War II. „The Washingtone Poste“: „Liudas Kairys, 72 m. amžiaus deportuotas į Vokietiją“. Vadinasi, bylinėjimas ir deportacija truko apie 13  metų.

Dar viena skausminga lietuvio Kazio Palčiausko byla. Jo byloje vienintelis klausimas, kurį sprendė teisėjas, buvo tas: ar nacių okupacijos laikotarpiu K. Palčiauskas buvo Kauno burmistras? Įrodžius, kad jis tokį titulą tikrai nešiojo (ir kad jis tą faktą pilietybės prašydamas buvo „nuslėpęs“, pažymėdamas tik tiek, kad buvo Kauno savivaldybės tarnautojas, teisėjas jį ir rado kaltu, visiškai nesvarstęs klausimo, ar K. Palčiauskas kaip burmistras būtų turėjęs nors kiek galios sustabdyti ar pristabdyti žydų naikinimą, nei klausimo, ar K. Palčiauskas buvo asmeniškai kuo nors prie to naikinimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjęs.

Kazys Palčiauskas buvo išpilietintas ir priimtas sprendimas jį deportuoti. (In: Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“, 1983 m. lapkričio 1 d.).

Kazio Palčiausko gynybos advokatu buvo advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. Beje, vėliau, 1991-1992 metais jis buvo vienas iš pagrindinių Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso aktyvių organizatorių JAV, šio Kongreso įvykusio Vilniuje 1992 m. gegužės 25- 30 dienomis, Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų organizacinio komiteto Pirmininko Pirmuoju pavaduotoju.

Kam naudinga raganių medžioklė?

Šio straipsnio pradžioje mes užsiminėme, kad kažkam tokia raganių medžioklė – tai ne tik teisingumo siekimas, bet ir materialinės naudos troškimas. Žemiau pateiksime keleto autorių nuomones, kurie atvirai ir tiesiai įvardina kas slypi po tuo paslaptinguoja kažkas. Tai strategija ir taktika.

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai, Dr. Algimantas Lebionka straipsnyje: „Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (Kam naudinga?)“. Dr. A. Lebionkos nuomone, galimas dalykas, kad Vanagaitės-Zurofo pora, šmeižianti mūsų Tautą, jos didvyrius, juodinanti mus užsienyje, turi daug gilesnį ir pragmatiškesnį tikslą. Gali būti, kad šis tikslas – begalinė istorija dėl žydų turto. Tam buvo reikalinga ir įteisintos „išimtys“ suteikti Lietuvos pilietybę tarpukaryje išvykusių žydų palikuonims. Turto grąžinimo bombą po mūsų valstybės pamatu padėjo dar Algirdas Mykolas Brazauskas. Tuometinis premjero patarėjas privatizavimo klausimams „A.D.“ dr. Algimantui Lebionkai privačiame pokalbyje pasakė: „Religinių bendruomenių turto grąžinimas – yra bomba. Krikščionių religinės bendruomenės – kelios dešimtys vienuolynų, namų, bažnyčių. Pas žydus kitaip, visas jų turėtas turtas – religinės bendruomenės: ligoninės, mokyklos, kirpyklos, skerdyklos, parduotuvės ir t.t. Palauks, kol bus atstatyta, suremontuota, kol Lietuva praturtės, tada atsiims“.

Kaip geriau pasiekti šio tikslo? Kuo labiau apjuodinti pasaulyje mūsų tautą. Rėkti: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ – ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs prieš dešimtmetį net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą  šmeižtą.

Kova dėl turto

Kad veiksmas su vanagaitėmis ir zurofais vystosi būtent tokia linkme, papildomą įrodymą pateikė pranešimas Izraelio spaudoje. Izraelio portalas 9 tv. paskelbė pranešimą: „Izraelyje pasipiktinę: Lenkija daro viską, kad negrąžintų žydų turto“. Pranešime rašoma: „Izraelio užsienio reikalų ministerija nusiuntė oficialų protestą Lenkijai dėl naujojo Restitucijos įstatymo projekto, kuris daro beveik neįmanomu grąžinti turtą aukų, nukentėjusių holokausto metu ar jų įpėdiniams.“

Naujas įstatymo projektas numato „grąžinti turtą, konfiskuotą nacistinės Lenkijos okupacijos ar jį pakeitusio prokomunistinio Lenkijos darbo partijos (PZPR) valdymo periodu ir tiktai šalies piliečiams arba asmenims, gyvenusiems Lenkijoje okupacijos metu ir po jo. Akivaizdu, kad šios sąlygos daugumai žydų išeivių iš Lenkijos yra neįvykdomos, nes jie išvyko iš šalies iki nacių okupacijos, jos metu ar po kurio laiko po Vermachto sutriuškinimo. Be to, teisę į turto grąžinimą turi tiktai tiesioginiai paveldėtojai – vaikai ir anūkai, tuo metu kai daugeliu atvejų gyvenantys įpėdiniai holokausto metu žuvusių žydų yra žuvusiųjų žydų broliai, seserys ar sūnėnai. Naujasis Restitucijos įstatymo projektas taip pat nenumato kompensacijos už vertę įmonių akcijų, kurias turėjo Lenkijos žydai iki okupaciniu periodu. Be to, nustatant terminą paraiškų dėl nuosavybės grąžinimo – per metus nuo įstatymo įsigaliojimo momento, Lenkijos vyriausybė nepalieka laiko surinkti visus reikiamus dokumentus.“

Dėl šio Restitucijos įstatymo projekto Izraelio užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Lenkijos ambasadoriui Izraelyje. Dr. A. Lebionkos nuomone, Izraelio ir žydų organizacijų tikslas – pasitelkus „Holokausto industriją“ amžinai melžti Rytų europiečių tautas, o Vanagaitės-Zurofo kartelis – tėra šio mechanizmo sraigtelis, senutėlė sudedamoji dalis.

In:

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

Gelbėjimosi ratas R. Vanagaitei – Zuroff

Labai teisingai pastebėjo  Vidmantas Valiušaitis: T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!

 Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos. Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau. Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai V. Putino režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau. („,) „Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo. Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams. Tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. (…) T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.

O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijoje.(…)  Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Manytume, kad Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje taikliai atkreipia dėmesį į tai, jog šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi ir veikė Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.

Trijų politikų memorandumas

Tuo metu, kai  Vokietijos karo mašina, sutraiškiusi Vakarų Europą, beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai – buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln)“. Tai nebuvo graudus prašymas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. (In: A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ ).

Tačiau ne tik visuomenė, bet ir valstybės teisėsaugos institucijos neturi likti nuošalyje, nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo. Priešingai, reikia imtis sisteminių darbų legalizuoto blogio nekaltoms aukoms gelbėti. Atsibuskite tie, kurie laikote save esančiais aukštai viršuje virš mūsų. Bet ne virš Dievo. Valstybės institucijos turi ginti savo valstybės žmones, kuriems atimta apsigynimo teisė, nes jie – Anapilyje.

2017 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė uždarame posėdyje vieno Lietuvos Seimo nario seksualinio priekabiavimo bylą. Ar tokie klausimai turi būti svarstomi Konstituciniame teisme? O kodėl tokia neglegentia (lot. abejingumas, nepaisymas, negerbimas) per Pasaulį skleidžiamam lietuvių kaip „žydšaudžių tautos“ mitui? Regis, per visą savo veiklos laikotarpį iki šių dienų OSI veiklos rezultatas – 43 JAV pilietybės netekę ir 35 deportuoti asmenys. Lietuvių jų tarpe nedaug. Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“ Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.

Šį straipsnį norėčiau baigti p. Rasos Razgaitienės nuostabiais žodžiais: „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

Rašant šį straipsnį, naudotasi:

Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing.Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15.

Dr. Algimantas Lebionka. Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (kam naudinga?). 2017.

Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ .

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“,1983 m. lapkričio 1 d.

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

2017.11.22; 07:00

Lietuvoje savivaldybių uždarosios akcinės bendrovės (regiono atliekų tvarkymo centrai (toliau ir – UAB RATC) reikalauja žmones mokėti vadinamąją vietinę rinkliavą. 

Lietuviško šiukšlių verslo ypatumai. Slaptai.lt nuotr.

Šiuo metu tokių pranešimų, reikalavimų nuorašus gauna visos Lietuvos gyventojai. Pabrėžtina tai, kad siuntinėjami minėtų pranešimų nuorašai be originalaus parašo. Reikalaujama mokėti net ir mirusiems asmenims, o taip pat už laikotarpį be šiukšliadėžių ir paslaugų teikimo.

Teršėju gali būti tas, kas turi šiukšlių ir išmeta atliekas į gamtą. Jis ir privalėtų mokėti. Tuo tarpu, pagal anuo metu ir dabar Lietuvos Respublikoje egzistuojančių savivaldybių tarybų patvirtintus Nuostatus visi Lietuvos kaimų, miestų ir miestelių gyventojai yra paskelbti „teršėjais“.

Tokiu būdu Lietuvoje miestų ir miestelių savivaldybės, prisidengdamos tik tariamo legalumo priedanga, pristeigė monopolizuotų regioninių uždarųjų akcinių bendrovių, suteikdamos pastarosioms RATC (Regiono atliekų tvarkymo centro) statusą ir gyventojų neproporcingojo reketo teisę.

Savaime aišku, ataskaitose nėra duomenų, kiek „uždirbta“ negyvenamose sodybose, sodų bendrijose ar įmonėse, kurios nesinaudoja jų tariamomis paslaugomis.

Šiame straipsnyje bandysime apžvelgti dar esančią šiuo metu Lietuvoje ir Europos Sąjungoje ir būsimą Lietuvoje – nuo 2017 m. liepos 1 d. „teršėjų“ teisinę padėtį. Kol kas apgailestaujant tenka pripažinti, – „teršėjai“, t. y. mes, Lietuvos gyventojai, arba paprastai tariant, žmonės – esame toji nuolat pralaiminti pusė „šiukšlynų valdovams“, „šiukšlynų valdytojams“ – UAB RATC. Bandysime parodyti ne tik kokio nors vieno Anupro, bet ir daugelio Lietuvos žmonių pastangas bei kovą su proteguojamais visuose lygiuose ir įvairiose valstybės institucijose, išskirtinę padėtį savo lobistų dėka turinčiais „šiukšlynų valdovais“. Šią žmonių kovą labai apsunkina ir komplikuoja nenuosekli bei prieštaringa Lietuvos teismų pozicija. Lietuviškosios Temidės svarstyklės dažniausiai nulinksta „šiukšlynų valdovų“ naudai, pamiršdamos principą „Fiat justitia pereot Mundus“ (Tegyvuoja teisingumas, nors dėl to žūtų Pasaulis) ir ignoruodamos savo pačios sprendimus, paskelbtus žmonių labui ir viešojo intereso gynybai.

Dėl UAB RATC teisės rinkti vietinę rinkliavą ir reikalavimo pagrįstumo

Advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius

Mano nuomone, akivaizdu, kad “Šiukšlynų valdovai“ įstatymų leidėjų ir teismų dėka naudoja tokį pasiteisinimą: rinkliava nėra susijusi su paslaugos suteikimu, ją būtina mokėti už gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą savivaldybės teritorijoje. LR Rinkliavų įstatyme nėra tokio straipsnio, tačiau „šiukšlynų valdovai“ duria pirštu į LR Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 8 punktą: (rinkliava už) „komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.“ Visi kiti 11 straipsnio punktai nurodo rinkliavą už leidimų išdavimą, vadinasi, 8 punktas taip pat yra už leidimo gauti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą išdavimą. Dabar leidimų prašyti nebereikia, ir 8 įstatymo punktas liko aktualus tų vietovių gyventojams, kuriems atliekų tvarkymo paslauga nustatytais terminais neteikiama. Antra vertus, LR Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 17 d. įtvirtinta nuostata: „Atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų“. Lietuvos valdininkija nusprendė, kad atliekų darytojas – pastatai, kuriuose niekas negyvena. Kuo didesnis namas, tuo daugiau atliekų „pridirba“ kvadratiniai metrai ir tuo didesnė rinkliava. Už 90 kvadratinių metrų namą reikalaujama per metus sumokėti 194 litus. Negyvenamų sodybų savininkai net nežino, kiek komunalinių atliekų „pridirba“ jų kvadratiniai metrai. Vasarą aplankę tėviškę, atliekų neranda – jos jau būna sutvarkytos. Negirdėjau skundžiantis, kad išlaužtos spynos. Vadinasi, regiono atliekų tvarkymo centrai turi raktus nuo kiekvienos sodybėlės vartų, nuo visų sodo bendrijų namelių. Sveiku protu sunku suvokti, kad Lietuvos valdininkija ir UAB-ai RATC dalinasi pelną, gautą už nieką, be jokios veiklos, paprastai tariant, „riebią“ rinkliavą. Vadinamajame „atliekų tvarkymo“ centre sėdi specialistai rinkliavoms.

Šitie rinkliavų „specialistai“ netgi nežino, ką reiškia žodis „rinkliava“. Pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 660: “(1) 1. pinigų, javų ar kt. rinkimas: rinkliava paminklui statyti. Piniginė rinkliava. 2. ekon. Mokestis už įstaigų patarnavimus, paslaugas: valstybinių pajamų rūšis (įvairūs išskaitymai, mokesčiai už patarnavimus ir pan.)“. Respektabilus teisinių terminų žodynas „Black‘s Law Dictionary“, St. Paul., Minn. West Publishing Co., 1990, p. 1128: “Pay,v. To compensate for goods, services or labor.“ Abiejuose skirtinguose pasaulio kraštuose išleistuose „Žodynuose“ aiškiai suformuluota ir įtvirtinta samprata: atsiskaityti, duoti pinigus atlyginant už gaunamą daiktą ar paslaugą, atliktą darbą, trumpai tariant, už patarnavimus, paslaugas, darbą. Konkrečiai, daugeliui žmonių, turinčių nekilnojamojo turto (sodybų) jokių patarnavimų ir paslaugų  regiono atliekų tvarkymo centrai neteikia. Dangoraižių žmonėms nestato, javų ar dar ko nors taip pat nepjauna ir nekulia. Užsiima tik pinigų rinkimu, renka įžūliai ir skrupulingai, vadovaudamasi plėšikiškomis cosa nostra mafijos nuostatomis, o ne visuotinai pripažintu teisėtu principu „payment by results“ (PBR, apmokėjimas pagal atlikto darbo apimtį). UAB RATC nėra nei valstybės, nei savivaldybės institucija. LR Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalis atlygį už komunalines paslaugas, tame tarpe ir šiukšlių išvežimą, įvardija kaip mokesčius, o ne rinkliavas. Vilniečiai už šiukšlių išvežimą moka mokesčius, ir niekas iki šiol nepasidomėjo, kodėl kituose Lietuvos regionuose reikalaujama mokėti rinkliavas.

Manyčiau, todėl, kad nereikėtų sudaryti sutarčių. UAB RATC puikiausiai supranta, kad be sutarties jis neturi man jokių įsipareigojimų, tačiau apsimeta nesuprantantis, kad be sutarties aš taip pat neturiu jam jokių įsipareigojimų. Nederėtų stebėtis, kad artimiausiu metu galima tikėtis rinkliavų už blusas, Saulės ir Mėnesienos šviesą, alkoholio vartojimą, rūkymą. Juk valdininkija jau paaiškino, kad rinkliava – nesusijusi su konkrečios paslaugos suteikimu. Beje, kalbininkai skatina vietoj tarptautinių žodžių vartoti lietuviškus.

Nejaugi neįmanoma šiukšlių tvarkyti sąžiningai, tvarkingai, be piktumų ir piktnaudžiavimų? Slaptai.lt nuotr.

Galima padėkoti Lietuvos valdininkijai, nes ji tarptautiniam žodžiui „reketas“ rado lietuvišką atitikmenį – „rinkliava“. 

Manyčiau, kad šiuo atveju, Lietuvos administracinių teismų sistemos nuopelnas tas, kad nekreipdami dėmesio į šių teismų nepriklausomumo ir prestižo klausimus, jie toleruoja visos Lietuvos „šiukšlynų valdovų“ cinišką administracinių teismų, tame tarpe ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) sprendimų ir nutarčių legislatyvinę, inter alia – kriminalinę omisiją („criminal omission“ – nusikalstamas neveikimas, nedarymas to, ko reikalauja įstatymas), e.g.: Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo“. Konkretaus regiono UAB RATC ir rajonų savivaldybės iki šiol neįvykdė šio sprendimo. Tačiau teismo sprendimą ką tik gavęs dirbtinai sukurtas atsakovas, nedelsiant pavymui gauna iš antstolių teismo išduotą vykdomąjį dokumentą dėl priverstinio konkrečios sumos išieškojimo išieškotojo naudai ir vykdymo išlaidas už antstolių paslaugas, kurios neretai sudaro daugiau kaip pusę tariamos skolos sumos. 

Lietuvos rajonų ir miestų savivaldybės: iki šiol  demonstruoja išskirtinį teisinį nihilizmą ir nevykdo nei įstatymų, nei įsiteisėjusių Teismo sprendimų. Gyventojams siuntinėjami UAB RATC pranešimai apie jų bendradarbiavimą ir išieškojimą skolų. Beje, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus p. Augustino Normanto 2012-11-28 pažymos Nr. 4D-2012/4-356 išvadoje pažymėta: “Savivaldybė organizuodama atliekų surinkimą, neapsaugo atliekų turėtojų teisių, teisėtų interesų ir lūkesčių”. Ši LR Seimo kontrolieriaus išvada – savivaldybių ir UAB tarnautojų apskritai ignoruojama. Deja,  valdininkai piktybiškai vengia cituoti ir vykdyti jiems nenaudingus teismų ir LVAT sprendimus, nes būtent šitie sprendimai inter alia konkrečiai susiję su Lietuvos regiono savivaldybių ir RATC neteisėta veikla.

Esant nurodytoms aplinkybėms, „Šiukšlynų valdovams“ nėra jokio pagrindo de jure et de facto teigti, kad konkretus asmuo Anupras pažeidė „Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8  punkto reikalavimus bei Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį. Tokio pareiškimo teigėjas nepagrįstai ir neteisėtai  konstatuoja, kad Anupro veiksmai kvalifikuotini dėl nuosavybės teise priklausančio turto, esančio kokiame nors kaime, todėl toks asmuo yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Manyčiau, kad tai netinkamai interpretuotos teisės normos, todėl šis motyvas negali būti pagrindu reikalavimui tenkinti. Kitu atveju, žmogus gali įžvelgti neteisėtą valstybės pagalbą privačiai įmonei, pažeidžiančią Europos Bendrijos Sutarties 87 straipsnį. Ar dėl to Anuprui teks kreiptis į Europos socialinių teisių komitetą dėl Europos socialinės chartijos 23 straipsnio pažeidimo? Šios Chartijos 23 straipsnis garantuoja pagyvenusiems asmenims teisę į socialinę apsaugą. Pastarąją teisę galima aiškinti kaip apsaugančią  žmones nuo nepagrįstų mokesčių už neteikiamą paslaugą.

Susipažinus su UAB-ų regiono atliekų tvarkymo centrų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimais, akivaizdu, kad jokios nurodytos pranešimuose atliekų tvarkymo paslaugos konkrečiam asmeniui Anuprui nėra suteiktos, o jų reikalavimai neproporcingi ir peržengia sveiko proto ribas. Siuntinėti tokio pobūdžio įspėjimus nėra teisinio pagrindo, nes tarp minimų subjektų nefiksuotos jokios sutartys ar geros valios susitarimai. Daugeliu atveju kaimo sodybose net nėra pastatyta individuali šiukšliadėžė. Todėl skaičiuoti „mėnesienos mokesčius“ už tariamas šiukšlių teikimo paslaugas, kai pastarosiomis jų sistemingai reketuojamas pilietis nesinaudojo, „Šiukšlynų valdovas“, vadovaudamasis sveiko proto ir teisingumo kriterijais neturi jokios teisės.

Tokia agresyvi „šiukšlynų valdovų“ elgsena pažeidžia žmonių teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, LR viešojo administravimo įstatyme, kituose galiojančiuose įstatymuose, o taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje. Esant tokiai padėčiai, „šiukšlių valdovai“ turėtų gera valia nutraukti neteisėtus ir neproporcingus reikalavimus mokėti vietinę rinkliavą už neteikiamas ir pažeidžiančias proporcingumo principą atliekų tvarkymo paslaugas.

Lietuvos regionų UAB RATC iki šiol apskritai nusikalstamai ignoruoja Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo“, paskelbtą „Valstybės žiniose“ bei leidinyje „Savivaldybės žinios“. Minėta aplinkybė suponuoja išvadą, kad „šiukšlynų valdovai“ turi sistemingą polinkį nevykdyti jiems nustatytos pareigos savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Šios Teismo nutarties argumentus pateikiame skaitytojų žiniai, nes jie svarbūs sprendžiant „teršėjų Lietuvos Anuprų“ teisinę padėtį: „Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi (1 t., b. l. 2–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas teismo atlikti tyrimą dėl Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui tiek, kiek atliekų turėtojams nėra numatytos galimybės vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį. 

Tokių šiukšlynų ypač gausu Vilniaus pakraščiuose. Įdomu, kas už juos sumoka? Slaptai.lt nuotr.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Nuostatai tiek, kiek jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam proporcingumo principui. Teismas akcentavo, jog Nuostatų 5 punktas nustato, kad vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) konkretaus rajono savivaldybės teritorijoje. Atliekų tvarkymo įstatymas nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Pažymėjo, jog aiškinant principą „teršėjas moka“ yra aktuali Europos Teisingumo Teismo praktika. Direktyvos 15 straipsnyje yra įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, ir (arba) ankstesni atliekų turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai. Nurodė, jog šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas per mokesčius arba bet kuriuo kitu būdu.

Kadangi, kaip yra pažymėjęs Europos Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai (Europos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08).Teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje nagrinėjamoje byloje nurodė, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinės teisės nuostatos nedraudžia komunalinių atliekų turėtojais pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo galinčiu susidaryti atliekų kiekiu, t. y. atsižvelgiant į nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį (gyvenamosios paskirties, administracinės, specialiosios, viešbučių ir pan. paskirties pastatai), pagal nekilnojamojo turto tipą ir pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį apskaičiuotą galinčių susikaupti metinę atliekų normą, nekilnojamojo turto vienetą (namas, butas, sodo sklypas, garažas) arba bendrąjį statinio plotą.

Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje nurodė, kad proporcingumo principas principo „teršėjas moka“ kontekste reikalauja, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemtų, jog tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas, akivaizdžiai neadekvačias dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Pastebėjo, kad toks reikalavimas iš esmės atitinka ir Europos Teisingumo Teismo praktiką (Europos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 1999 m. balandžio 29 d. prejudicinis sprendimas byloje H. A. Standley ir kt. (C-293/97). Teismas nurodė, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių  atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį  susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu.

Todėl tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų  kiekį, šiam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė  nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad Nuostatuose iš viso nėra nustatytos tvarkos, kuri leistų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą  tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą  atliekų kiekį. Atsakovas nemotyvavo, kodėl jam būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga tikrinti, ar deklaruojami atliekų kiekiai yra realūs, kai, pavyzdžiui, asmenys naudojasi ne kolektyviniais, o individualiais konteineriais, ir kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas. Atsakovas byloje teigė, kad Nuostatai bei juose esantys rinkliavos už atliekų tvarkymą dydžiai buvo patvirtinti kruopščiai išanalizavus tiek vienos tonos atliekų tvarkymo kainą panašiuose šalies rajonuose, tiek faktiškas atliekų tvarkymo sąnaudas, kurias patyrė juridiniai asmenys, tiek kitus rodiklius. Nuostatuose iš viso nėra nustatytos tvarkos, kuri leistų už komunalinių  atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį.

Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju proporcingumo principas reikalauja, kad nustatyta rinkliava už komunalinių atliekų  surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų  tvarkymą nebūtų akivaizdžiai neproporcinga dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Teismas pažymėjo, jog atsakovas, nurodydamas, kad rinkliavos dydis yra pakankamai diferencijuojamas fiziniams ir juridiniams asmenims, priklauso nuo gyventojų skaičiaus ir turimo nekilnojamojo turto ploto, naudojimo paskirties, numatyta galimybė per metus deklaruoti pasikeitusius duomenis bei galimybė atleisti nuo rinkliavos mokėjimo nenaudojamų ir negyvenamų patalpų valdytojus, kad rinkliava tam tikrais atvejais gali būti sumažinta iki 50 procentų  asmenims, neteikė argumentų nei įrodymų, kad tam tikrais atvejais galimybė numatyti deklaruotinas atliekų kiekius reikštų nepagrįstas, neproporcingas administravimo sąnaudas. Teismas pažymėjo, jog tokiu atveju lieka įstatymu neįgyvendinta atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių  atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai gali visiškai neatitikti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų.

Tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, šiam tenkanti mokėtina suma turėtų būti skaičiuojama pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Nuostatai tiek, kiek jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam proporcingumo principui“.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotame prašyme minimas komunalinių atliekų kiekio deklaravimas yra vienas iš būdų, sudarančių prielaidas atliekų turėtojui vietinę rinkliavą mokėti pagal faktiškai perduodamų tvarkyti šių atliekų kiekį. Todėl, paisant minėtų proceso taisyklių, taip pat atsižvelgiant į  individualios administracinės bylos Nr. A575-3595/2011 sprendimą, kurioje buvo nutarta kreiptis dėl norminio akto teisėtumo, medžiagą ir iš jos matomas individualaus ginčo faktines aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju turi būti vertinama Nuostatų atitiktis minėtoms Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.

Nors pirmosios instancijos teismas apeliantų  skundžiamu sprendimu pripažino, kad Nuostatai tiek, kiek jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatytam proporcingumo principui, tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo motyvuojamosios dalies, jis (sprendimas) iš esmės buvo priimtas vertinant šio norminio akto atitiktį minėtam proporcingumo principui tiek, kiek juose nėra numatyta jokia galimybė aptariamą rinkliavą  mokėti pagal faktiškai perduodamų tvarkyti komunalinių  atliekų kiekį. Tai nagrinėjamu atveju iš esmės atitinka prieš tai apsibrėžtas ir šios bylos nagrinėjimo ribas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šis reikalavimas, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, aiškiai atspindi, kad pirmenybė turi būti teikiama atliekų turėtojo pareigai atlyginti atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidas pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų, o ne galinčių susidaryti komunalinių atliekų kiekį. Tai lemia įrodinėjimo naštos, kad yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, perkėlimą aptariamą rinkliavą nustatančioms institucijoms (nagrinėjamu atveju – atsakovui). Šiuo aspektu pastebėtina, kad tikrinamame norminiame akte jokia tvarka, leidžianti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą kokiems nors šios rinkliavos mokėtojams mokėti pagal faktinį atliekų kiekį, nėra numatyta.

Tačiau, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, atsakovas, ginčo norminiu aktu paneigdamas bet kokią atliekų turėtojo galimybę mokėti pagal perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, iš esmės nepateikia jokių objektyvių ir pagrįstų argumentų (įrodymų, duomenų), kodėl tokia atliekų turėtojo galimybė yra sudėtinga ar ekonomiškai nenaudinga įgyvendinti. Iš tiesų vien argumentai dėl šiuo metu taikomos vietinės rinkliavos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos administravimo paprastumo ir ekonomiškumo negali būti vertinami, kaip savaime pagrindžiantys tikrinamo norminio akto atitiktį proporcingumo principui. Tokio vertinimo negali paneigti ir abstraktūs apeliantų argumentai dėl galimo deklaravimo, t. y. tik vieno iš faktinio perduodamų tvarkyti atliekų kiekio nustatymo būdų, pritaikymo sudėtingumo bei įtakos atliekų tvarkymo kaštams. Atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal faktiškai iš jo surenkamą ir tvarkomą, o ne galintį susidaryti atliekų kiekį eliminavimas nagrinėjamu atveju savaime negali būti pateisinamas ir kitais apeliantų nurodomais argumentais bei byloje pateiktais (surinktais) dokumentais (duomenimis) ir kitais įrodymais. Šiomis aplinkybėmis spręstina, jog Pareiškėjas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti, kad atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal iš jo surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį įgyvendinimas konkretaus rajono savivaldybėje visais atvejais yra neįmanomas ir(ar) reikštų nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus.

Tai, taip pat aplinkybė, jog komunalinių atliekų turėtojai konkrečiame rajone (visiškai) neturi jokios galimybės vietinę rinkliavą mokėti priklausomai nuo iš jų surenkamo ir tvarkomo faktinio komunalinių atliekų kiekio, ne tik eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti ir pasisakyti dėl šios galimybės įgyvendinimo būdo, apimties ir tvarkos (įskaitant ir argumentus dėl diferencijuotos rinkliavos nustatymo tvarkos), o tai nagrinėjamu atveju, kiek inter alia akivaizdžiai neprieštarauja proporcingumo principui, priklauso atsakovo diskrecijai, bet ir sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą šioje byloje tikrinamą norminį aktą ta apimtimi, kuria nenumatoma jokia galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį atliekų kiekį, pripažinti akivaizdžiai prieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija nutarė: „Pripažinti, kad  komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui.“  Nutartis neskundžiama.

Konkretus asmuo Anupras, neigiamai žemiau vertindamas UAB RATC reikalavimus jam dėl mokėjimo už nesuteiktas paslaugas, savo ruožtu gali reikalauti, kad  konkretus UAB  RATC atstovas su konkrečiu asmeniu suderintu laiku atvyktų į kaimo sodybą ir žmogaus nurodytoje, suderintoje su RATC, teritorijoje pastatytų individualų konteinerį (šiukšliadėžę) bei sudarytų ad hoc sutartį su konkrečiu asmeniu, vadinamąją “vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį”. Bus šiukšlių – Anupras mokės, nebus šiukšlių – nemokės. Apie tai, inter alia savo nutartyse yra pasisakiusi jau ne viena LVAT  išplėstinė teisėjų kolegija (pvz., žr. LVAT 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 143-689/2013;  LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 556-334/2014; o taip pat Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011; LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 662-1480/2012, etc.).

Teisingumas neturi būti selektyvus: teismo sprendimai visi privalo būti vykdomi, o ne pasirinktinai. Gal “šiukšlynų valdytojai” konkrečiam asmeniui pateiktų atsakymą į klausimą: kodėl Lietuvoje iki šiol apie 17 000 neįvykdytų teismo sprendimų ir nutarčių? Kam, kodėl ir už kiek suteikta teisė nevykdyti įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių? Manyčiau, iš dalies galima atsakyti į klausimą „kam?“: tai visi Lietuvos regionų atliekų tvarkymo centrai ir kelios dešimtys rajonų savivaldybių tarybų. Klausimas „kodėl ir už kiek?“ peržengia mano kompetencijos ribas. Esant tokiai padėčiai, norėtume išgirsti sveiko proto, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais pagrįstą LVAT sprendimą, „kodėl ir už kiek ?“ demonstratyviai nevykdoma Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. neskundžiama nutartis administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo“, LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 556-334/2014, kada pagaliau“ rapistai“ baigs neteisėtą Lietuvos  žmonių  prievartavimą ?

Mūsų nuomonė šiuo klausimu tokia: Lietuvos teismai privalo baigti toleruoti į beprasmiškas kovas įveltų žmonių ir įmonių (bendrovių) tąsymus teismuose su iš tikrųjų ir realiai paslaugų neteikiančiais regionų atliekų tvarkytojais, pridengiančiais savo verslą “teise pasinaudoti” arba kokia nors tariama “legislatyvine omisija”. Pakankamai įrodymų apie agresyvią ir neteisėtą UAB-ų RATC veiklą Lietuvoje. Nederėtų to ignoruoti, nes tai yra neteisėta ir amoralu. Vietinės rinkliavos mokėtojas turi turėti diskreciją pasirinkti dėl mokėjimo būdo. Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno dar 2010-11-18 rašte Nr. (17-2)-D8-10792, pažymėta: „Tikslinga daryti atitinkamus pakeitimus atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kad būtų sudaryta galimybė gyventojams, ypač gyvenantiems individualiuose namuose ir sodų bendrijose, mokėti ne tik pagal gyvenamąjį plotą, bet ir už šalinamų atliekų kiekį“.

LR Aplinkos viceministro dr. Aleksandro Spuogio 2010-11-18 rašte Nr. (17-2)-D8-10792, adresuotame Savivaldybei, nurodyta: „Pažymime, kad apmokestinimo už atliekų tvarkymą sistema turi būti racionali, nediskriminuojanti ir taikoma, atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Rinkliava neturi tapti nepagrįsto pasipelnymo šaltiniu, kai nepaisant fakto, kad atliekų surinkimo paslauga dėl Savivaldybės, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus ar komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančio atliekų tvarkytojo kaltės neteikiama (ar teikiama netinkamai) arba asmenys nėra atliekų turėtojai, nes atliekų objekte nesusidaro dėl to, kad jis nenaudojamas, Rinkliavą vis tiek reikalaujama mokėti.“ LVAT, išnagrinėjęs individualią bylą dėl Rinkliavos skolos, priskaičiuotos Varėnos rajono savivaldybės Rinkliavos nuostatų pagrindu, priteisimo (atsakovo duomenimis, jis nesinaudojo savivaldybės teritorijoje turimu nekilnojamuoju turtu, todėl atliekos negalėjo susidaryti), 2014-04-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1179/2014 konstatavo: (…) Nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai). (…) Iš šios nuostatos matyti, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį (ex nunc), t.y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl norminio teisės akto pripažinimo neteisėtų pasekmių taikymo ex tunc (retroaktyviai). LVAT 2014-01-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (kuri yra analogiška aukščiau minėtai bylai), iš esmės sprendė, kad norminio administracinio akto, pripažinimo neteisėtu, pasekmės turėtų būti taikomos ex tunc (retroaktyviai). Teisėjų kolegija, sprendžia, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, asmenų lygiateisiškumo principu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmes ex tunc (retroaktyviai). Pažymėtina, kad “šiukšlynų valdytojai” ignoravo šias LVAT nutartis, o taip pat niekaip nemotyvavo, kodėl savivaldybei būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga tikrinti, ar deklaruojami atliekų kiekiai yra realūs, kai, e.g., asmenys naudojasi ne kolektyviniais, o individualiais konteineriais, ir kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas.

Tokiu atveju lieka įstatymu neįgyvendinta atliekų turėtojui nustatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai gali reikšmingai neatitikti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų. Mūsų nuomone, Atliekų tvarkymo įstatymas yra skirtas užtikrinti ir Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia 2006-04-05 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų taikymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 4 d.), todėl nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti skaičiuojama pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, i.e. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.

Patvirtinta nauja rinkliavos už atliekų tvarkymą nustatymo tvarka

Nuo 2017 m. liepos 1 d. Lietuvos gyventojai ir įmonės už atliekų surinkimą ir tvarkymą turėtų mokėti rinkliavą, kurios dydis būtų apskačiuotas pagal naujus savivaldybių patvirtintus nuostatus. Tai numatyta 2016 metų pavasarį priimtame Vyriausybės nutarime. Tačiau daugelis savivaldybių naujų teisės aktų dar nėra patvirtinusios. Tai nėra gera situacija, pirmiausia dėl to, kad ir gyventojai, ir verslas, ir už atliekų tvarkymą atsakingi asmenys yra palikti nežinioje.

Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 302 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnį savivaldybės, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, iki 2017 m. liepos 1 d. privalėjo nustatyti naujus arba patvirtinti esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų  ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius.

Nuo 2017 metų sausio 1 dienos rinkliava turi būti sudaryta iš dviejų dalių – pastoviosios ir kintamosios. Kol savivaldybės nėra nustačiusios, kaip šios abi dalys turi būti nustatomos, lieka neaišku, kaip rinkliavą apskaičiuoti ir kaip ją mokėti.

Lietuvos Anupras gali viltis, kad regiono savivaldybės atsakingai įvertins savo pareigą vykdyti Vyriausybės nutarimą ir neatidėlios sprendimų dėl naujuos rinkliavos dydžio nustatymo tvarkos. Anuprui tikrai nesinorėtų su savivaldybėmis dėl to bylinėtis teismuose ir tikiuosi, kad to neprireiks. Tačiau, savivaldybėms delsiant įgyvendinti galiojančius teisės aktus, teisminiai procesai gali tapti neišvengiami.

Nutarimą, įpareigojantį savivaldybes pasitvirtinti naujus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo nuostatus, Lietuvos Vyriausybė priėmė 2016 metų balandį. Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse, kuriomis, nustatydamos rinkliavos apskaičiavimo tvarką, turi vadovautis savivaldybės, yra įtvirtinta nuostata, kad skaičiuojant rinkliavą turi būti įvertintos bendros atliekų tvarkymo sistemos sąnaudos. Jos nepriklauso nuo susidarančio atliekų kiekio ir dalijamos visiems vienodai.

Rinkliavos dalis, reikalinga bendroms sistemos sąnaudoms padengti, sudaro pastovią rinkliavos dydžio dalį ir ją privalo mokėti visi nekilnojamojo turto savininkai už kiekvieną nekilnojamojo turto objektą, nes atliekų tvarkymo sistema yra sukurta jiems visiems. Šiuo metu galiojančio rinkliavos mokėtojų skirstymo į gyventojus ir juridinius asmenis nebeliks – bus apmokestinami visų nekilnojamojo turto objektų savininkai pagal turto paskirtį.

Pastovioji rinkliavos dalis yra nustatoma pagal vieną iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas, nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius, gyventojų arba darbuotojų skaičius. Kurį iš šių kriterijų pasirinkti, turi apsispręsti savivaldybės. Anupras ir jo teisė pasirinkti vėl pamiršta.

Antrą, kintamąją rinkliavos dydžio dalį, moka tik tie, kas atliekas „gamina“, naudojasi nekilnojamuoju turtu. Ši dalis turi būti apskaičiuojama pagal kiekviename objekte susidarančių atliekų kiekį.

Tokie reikalavimai yra patvirtinti Lietuvos Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse, jos be kita ko numato, kad kintamoji rinkliavos dalis gali būti nustatoma pagal naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičių ir dydį; skaičių, dydį ir ištuštinimo dažnį, atiduodamų komunalinių atliekų svorį arba atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio normą, jeigu ji savivaldybės sprendimu nustatoma. Kurį iš šių parametrų pasirinkti, turi apsispręsti savivaldybės. Anupras neturi teisės pasirinkti. Anupras turi tik pareigą – mokėti ir vėl nežinia už ką ir kodėl.

Tai ar toks rinkliavos dydžio skaičiavimas pagal naujus nuostatus įneš daugiau aiškumo ir skaidrumo? – Būtent tai yra vienas svarbiausių Vyriausybės patvirtintų taisyklių tikslų, siekiant, kad kiekvienas rinkliavos mokėtojas žinotų, už ką jis tą rinkliavą sumoka ir kaip ji yra apskaičiuota. Regionų savivaldybės ras optimalius apskaičiavimo variantus, maksimaliai tenkinančius gyventojų ir verslo lūkesčius bei užtikrinančius sėkmingą regioninės atliekų tvarkymo sistemos veiklą?

Nuo 2017 m. sausio 1 d. taikoma dvinarė vietinės rinkliavos už šiukšles sistema: pastoviosios ir kintamosios komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudų įvedimas. Taip pat nebėra taikomos lengvatos, tačiau metinė vietinė rinkliava negali viršyti 1 procento jos mokėtojų disponuojamų metinių namų ūkio pajamų. Pernai gruodį, pavyzdžiui, Marijampolės apskrities savivaldybių tarybos, vykdydamos Lietuvos Respublikos nutarimą, įpareigojantį suvienodinti visų atliekų turėtojų mokamus už šias paslaugas mokesčius, patvirtino naujus įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą dydžius.

Vieningų mokesčių Lietuvoje nebuvo ir nėra. Todėl labai įvairiai mokesčiai už atliekų tvarkymą skaičiuojami Lietuvos apskrityse. Esant tokiai padėčiai, Vyriausybė priėmė nutarimą ir įpareigojo savivaldybes nustatyti naujus mokesčius už atliekų tvarkymą, pasirenkant tik vieną mokėjimo būdą: arba vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą, arba mokesčius pagal sutartį.

Pavyzdžiui, Marijampolės apskrities savivaldybių tarybos nusprendė panaikinti vietinę rinkliavą. Todėl taip vadinamo mokesčio nuo nekilnojamojo turto vieneto ploto gyventojams nebeliko. Dabar sutartys dėl atliekų tvarkymo bus sudaromos tik atsižvelgiant į valdoje (name, bute, sodyboje) gyvenančių ir savo gyvenamąją vietą ten deklaravusių asmenų skaičių. Duomenis Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras mokesčiui skaičiuoti naudos iš Gyventojų registro, todėl mokesčiai bus skaičiuojami nuo valdoje deklaravusių savo gyvenamąją vietą asmenų skaičiaus.

„Nors marijampoliečiams nustatytas mažesnis mokesčio tarifas, nei buvo iki šių metų, tai nereiškia, kad visiems mokestis už atliekų tvarkymą sumažės, nes nuo 2017 metų nebeliko vietinės rinkliavos ir nebeliko galimybės pasirinkti mažiausią mokesčio dydį, – teigia Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro direktorius Algirdas Bagušinskas.

Lietuvos Vyriausybės parengtose taisyklėse yra numatoma, kad mokesčiai už atliekų tvarkymą turi būti skaičiuojami iš dviejų dalių: pastoviosios dalies, kuri visiems mokėtojams bus vienoda, ir kintamosios dalies, kuri bus skaičiuojama atsižvelgiant į tai, kiek per metus atliekų sukaupiama. Mokesčiai įvertinant atliekų kiekius turės būti perskaičiuojami kasmet. Mokesčių už atliekų tvarkymą dydžiams didelę įtaką turi tai, kiek mišrių komunalinių atliekų apskrityje yra sukaupiama, kiek jų tenka surinkti, išvežti, perrūšiuoti mechaninio biologinio atliekų apdorojimo įrenginių gamykloje, kiek jų laidojama sąvartyne.

Atliekų tvarkytojai pastebi, kad vis dar yra gyventojų, kurie visiškai nerūšiuoja arba labai mažai rūšiuoja atliekas. Mokesčiai rūšiuojantiems atliekas ir nerūšiuojantiems jų gyventojams privalės skirtis. Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro kontrolieriams nustačius atliekų nerūšiuojančius atliekų turėtojus (jų konteineriuose radusneišrūšiuotų atliekų), tokiems atliekų turėtojams bus nustatyti dvigubai didesni nei jiems suskaičiuoti mokesčiai už atliekų tvarkymą.

„Mes raginame visus rūšiuoti atliekas, tuomet išlaidos jų tvarkymui, o ir kintamoji mokesčių dalis, mažėtų, – sako A.Bagušinskas. – Nerūšiuotų atliekų tvarkymas kainuoja brangiau, todėl ir mokesčiai jų nerūšiuojantiems bus dvigubinami“.

Daug politikų diskusijų ir gyventojų pasipriešinimo sulaukusi nauja rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą sistema – palaiminta. Nors ir gerokai pasiginčiję, sprendimui patvirtinti naują tvarką pritarė dauguma Alytaus, Tauragės, Jurbarko miesto politikų. Siūlymas šį klausimą atidėti dar kartą palaikymo nesulaukė.

Antai, Alytaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Vida Mačernienė, pristatydama klausimą akcentavo, kad paskutinį kartą rinkliavos už atliekų tvarkymą nuostatai buvo patvirtinti prieš devynerius metus, per tą laiką atliekų tvarkymo sąnaudos išaugo, surenkamų lėšų nepakanka apmokėti susidarančių atliekų tvarkymo sistemos išlaidų.

Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus nuo 2017 metų sausio 1 d. Marijampolės regione (Marijampolės savivaldybėje, Kazlų Rūdos savivaldybėje, Kalvarijos savivaldybėje, Vilkaviškio rajono savivaldybėje ir Šakių rajono savivaldybėje) įvesta dvinarė mokesčių už atliekų tvarkymą sistema, kurioje mokesčius sudaro dvi dalys: pastovioji dalis ir kintamoji dalis. Pagal savivaldybių tarybų nutarimus pastovioji dalis, kurią sudaro atliekų tvarkymo sistemos išlaikymo kaštai, skaičiuojama kiekvienai gyvenamajai valdai pagal joje deklaruotų asmenų skaičių.

Kintamoji dalis skaičiuojama pagal deklaruotų ir šiuo metu valdoje gyvenančių asmenų skaičių. Į šią dalį įskaičiuojami kaštai, kurių reikia einamaisiais metais atliekoms surinkti bei sutvarkyti. Asmenims, deklaravusiems gyvenamąją vietą būste (bute, name), bet ten negyvenantiems ilgiau kaip 3 mėnesius, pateikusiems dokumentus apie laikiną išvykimą , kintamosios dalies mokėti nereikia ir ji neskaičiuojama.

UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras mokesčiams skaičiuoti naudojosi Gyventojų registro duomenimis apie būste deklaruotus asmenis . Šiuos duomenis suderinti arba patikslinti reikia seniūnijose pagal gyvenamąjį adresą.

Pastoviosios dalies tarifas 1 asmeniui (su PVM) – 1,03 eur/ mėnesiui.

Kintamosios dalies tarifas 1 asmeniui (su PVM) – 1,08 euro/ mėnesiui.

Mokesčiai dabar skaičiuojami gyvenamajam būstui (butui, namui) nepriklausomai nuo jo dydžio tik pagal jame deklaruotų asmenų skaičių. „Atliekų tvarkymo išlaidos solidariai paskirstomos visoms savivaldybėms, visos jos mokės vienodą pastovią ir kintamą dalį, kurių dydis priklausys nuo surenkamo atliekų kiekio. Šį sprendimą jau yra pasitvirtinusios Prienų rajono ir Birštono savivaldybės“, – teigia V. Mačernienė.

Anot jos, nuo 2017 m. liepos  1 d. bus taikomas rinkliavos modelis, pagal kurį pastovioji dalis ir toliau bus mokama nuo ploto dydžio, o kintamoji – nuo realiai išvežamų šiukšlių. „Nauja sistema turi pasitarnauti žmonėms ir paskatinti juos labiau rūšiuoti atliekas. Tvirtindami metodiką turime į tai atsižvelgti, kad žmogus suprastų rūšiavimo naudą ir kiek jis gali laimėti rūšiuodamas: kintamos dalies nemokėti arba mokėti. Nuo liepos 1 dienos pastovioji dalis visiems bus vienoda – 0,5576 Eur už kvadratinį metrą (metams), skirsis kintama dalis. 50 kv. m. buto gyventojams mokestis už šiukšles didės pusantro euro per mėnesį, individualių namų gyventojams nuo 1,16 iki 1,75 Eur.

Naudojantiems 0,12 m3 konteinerio ištuštinimas kainuos 1 eurą, 0,24 m3- 2 eurus. Be to, jaunoms šeimoms su mažais vaikais iki 1,5 metų bei seneliams, antras konteineris bus išvežamas nemokamai. Socialiai jautriausia miesto gyventojų grupė – apie 2000 būstų su mažiausiomis pajamomis (250 Eur/mėn) mokės ne daugiau 2,50 eur. Daugiabučių gyventojai, vasarą praleidžiantys sodybose ar užsienyje, t.y. nesinaudojantys turtu, pateikę deklaraciją galės nemokėti kintamos rinkliavos dalies, kuri vidutiniam butui sudaro apie ketvirtadalį kainos.

Tai reiškia, kad nesinaudojantiems butu rinkliavos kaina nedidėtų išvis. Kai kurioms verslo įmonėms, lyginant su dabartine, rinkliava, skaičiuojama pagal naują tvarką, didės, kai kurioms – mažės. Teisinis pagrindas: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl vietinės rinkliavos ar kitos įmokos  už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatytmo taisyklių patvirtinimo“ 2013 m. liepos 24 d. Nr. 711, Nauja redakcija nuo 2016-04-23:, Nr. 384, 2016-04-20

Pažvelkime į kitas Lietuvos Respublikos apskritis. Kaip ten vyksta atliekų tvarkymas?

Antai, Saulius Lapėnas, Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narys, kreipėsi į LR Generalinę prokuratūrą su prašymu išsiaiškinti, ar nėra nusikaltimo sudėties bandymuose patvirtinti naujus atliekų rinkliavos tarifus gyventojams? (Pagal meslaisvi arba gruodžio 19 d. , 2016 į Aktualijos ).

Dvinarė apgavystė? Atviras laiškas Lietuvos Respublikos Prezidentei, Vyriausybei ir Seimui, LR Aplinkos ministerijai, LR Prokuratūrai, savivaldybių tarybų nariams, Lietuvos savivaldybių asociacijai, žiniasklaidai ir visiems suinteresuotiems piliečiams

Dvinarės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą jaudina daugelį. Kaip teigiama Respublikinėje spaudoje, jei iki šiol Lietuvos gyventojams galvos skausmą kėlė šildymo sąskaitos, greitai dar vienu skauduliu taps šiukšlių išvežimo kainos. Net patys optimistiškiausi autoriai gąsdina, kad dėl naujos tvarkos, kai kur kaina gali didėti dvigubai. Štai ką apie tai rašė „Tauragės žinios“: „Šalies žiniasklaidoje pasirodžius informacijai, kad pritaikius dvinarę rinkliavą, įmokos gyventojams už komunalinių atliekų išvežimą turėtų padidėti kone dvigubai, Aplinkos ministerija suskubo tai neigti ir aiškinti, kas tai yra dvinarė rinkliava. Dvinarę rinkliavą sudarys pastovioji dalis, nepriklausanti nuo atliekų kiekio ir kintamoji dalis, kuri priklausys nuo to, ar bus teikiama atliekų tvarkymo paslauga. Į rinkliavos dydį negalės būti įtrauktos išrūšiuotų pakuočių ir bešeimininkių atliekų tvarkymo sąnaudos.“ (Apie dvinarę rinkliavąhttp://www.taurageszinios.lt/naujienos/aktualijos/2016/04/tratcas-mes-ne-labdaringa-organizacija )

Spaudoje kartais buvo formuojama nuomonė, kad naujos sistemos priešininkėmis yra pačios savivaldybės.

„Nežinau kaip kituose rajonuose, – sako S. Lapėnas, tačiau aš, būdamas Jurbarko rajono naujos tvarkos už atliekų surinkimą ir tvarkymo metodikos parengimą atsakingos darbo grupės nariu, susidūriau su pasipriešinimu šiai naujai tvarkai būtent iš Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro (UAB TRATC) pusės“. S. Lapėno nuomone, be viso to, kad jie iki šiol nepateikė savivaldybės patikrinimui ekonominiais skaičiavimais pagrįstų pastovių ir kintamų sąnaudų, tai dar naudodamiesi tuo, kad laiko iki sekančių metų pradžios lieka vis mažiau, bando savaip interpretuoti Vyriausybės nutarimą. Ir jei jų siūloma tarifų skaičiavimo metodika bus priimta „buldozeriniu“ būdu (o tai priklauso ne tik Jurbarko, bet ir dar nuo trijų kaimyninių savivaldybių Tauragės apskrityje apsisprendimo), tai bus padaryta milžiniška žala atliekų tvarkymo sektoriui, „teršėjas moka“ programai ir gyventojų gerbūviui.

Situacija labai rimta ir neatidėliotina, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau LRV taisyklės) nuo 2017-ųjų metų sausio pirmos dienos savivaldybėse privalo būti įgyvendintas. Ir labai tikėtina, kad panašūs bandymai klaidinančiai interpretuoti reformos esmę, vyksta ir kituose Lietuvos kraštuose.

Prieš išdėstydamas faktus, S. Lapėnas pateikė savo pareiškimą Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei: prašydamas apginti piliečių interesus, pristabdant naujos sistemos diegimą, kol įmonės atsakingos už atliekų surinkimą ir sutvarkymą pateiks tikslią ir ekonomiškais skaičiavimais pagrįstą informaciją apie pastovias ir kintamas sąnaudas ir kai Aplinkos ministerijos atsakingi specialistai savo išvadomis patvirtins, kad sprendimų projektuose siūlomos rinkliavos metodikos atitinka LR Vyriausybės patvirtintų taisyklių reikalavimus ir galiojančius įstatyminius aktus; LR Aplinkos ministerijai: prašydamas duoti ekspertinę išvadą – ar Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro (UAB TRATC) siūloma metodika ir nuostatai atitinka LRV nutarimu patvirtintas taisykles; Kreipėsi į LR Generalinę prokuratūrą su prašymu, ginant viešą interesą, išsiaiškinti ar nėra nusikaltimo sudėties, šiuo metu vykstančiuose aktyviuose bandymuose, verčiant savivaldybes patvirtinti naujus rinkliavos tarifus gyventojams, pagal projekto iniciatorių, autoriaus ar autorių grupės – Tauragės RATC metodiką, kurioje vietoje Vyriausybės nutarimu (LR Vyriausybės nutarimas „Dėl vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą  iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“  2013 m. liepos 24 d. Nr. 711. II skyrius. „Būtinųjų su komunalinių atliekų tvarkymu susijusių sąnaudų nustatymas“. Patvirtinta būtinų sąnaudų paskaičiavimų formulė: „pastoviosios sąnaudos plius kintamosios sąnaudos“, be jokių motyvų, pakeičiama formule – „šalinimo sąnaudos minus šalinimo pajamos“ (III. „Būtinųjų sąnaudų skaičiavimas“ (Jurbarko rajono savivaldybės dvinarės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio nustatymo metodika“.  Projekto iniciatorius, autorius ar autorių grupė – Tauragės RATC). Atkreiptinas dėmesys, kad būtinųjų sąnaudų paskaičiavimo formulė ne tik tiesiogiai įtakoja tarifus gyventojams, bet ir turi esminę įtaką įgyvendinant LR Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje numatytą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodarą (1998 m. birželio 16 d. Nr. VIII-787. https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.8D38517814F1/OBTLfwVtul), kur nurodoma, kad „Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis.“ Neteisingos ir neteisėtos formulės naudojimas gali atnešti milžinišką žalą Lietuvos Respublikos gyventojams.

LR Vyriausybės patvirtintos taisyklės nenumato skaičiavimo „nuo antrojo galo“

S. Lapėnas teigia, o taip pat ir mes, Lietuvos Anuprai, kad pilnai pritariame Aplinkos ministerijos viešai platinamai nuomonei „Pritaikius dvinarę rinkliavą, mokesčiai už komunalinių atliekų išvežimą neturi didėti”: „Vadovaujantis specialistų skaičiavimais, teisės aktuose numatomas reikalavimas aiškiai ir detaliai reglamentuoti, kas sudaro komunalinio mokesčio už atliekų tvarkymą kainą bei sudaryti galimybes mokėti mažesnius mokesčius atliekas rūšiuojantiems gyventojams, nedidins atliekų sutvarkymo kainos. Tokio reikalavimo įgyvendinimas užtikrins skaidrumą skaičiuojant kainas už komunalinių atliekų tvarkymą bei užkirs kelią nepagrįstai didinti mokesčius gyventojams.“ (http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=17023 )

Tačiau, pavyzdžiui, UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro (TRATC) siūloma metodika ir jos pagrindu paskaičiuojami detalūs tarifai, prieštaraujantys sveikai nuovokai ir Aplinkos ministerijos nuostatoms, taps skaudžiu smūgiu mūsų žmonių kišenei. Bandant objektyviai išsiaiškinti UAB TRATC skaičiavimų subtilybes, jų siūlomuose tekstuose pastebimas akivaizdus noras, neįvardinus ekonomiškai pagrįstais skaičiavimais komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo pastovių ir kintamų sąnaudų, patvirtinti pastovų ir kintamą rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą tarifus. Susidaro įspūdis, kad skaičiai paimti „iš lubų“.

S. Lapėnas toliau pateikia tris konkrečius faktus, į kuriuos nori atkreipti Lietuvos Prezidentės, Generalinės prokuratūros, Vyriausybės ir visuomenės dėmesį.

Pirmasis faktas. Visuose teikiamuose savivaldybei tvirtinti metodikos projektuose, UAB TRATC būtinųjų sąnaudų nustatymui, skaičiavimams naudojama iškreipta formulė. Kas tai – nekompetencija, ar noras pudruoti smegenis ir vilkinti būtinus sprendimus iki Vyriausybės numatyto savivaldybėms termino? Juk Vyriausybės nutarime aiškiai pasakyta – iš pradžių nustatomos realiai patiriamų sąnaudų suma ir tik po to ji padalinama, formuojant tarifus, visiems gyventojams ir juridiniams asmenims.

Į nekompetenciją tai nepanašu, nes metodikos autoriai, prieš tai esančiame įrašo Vyriausybės nutarimu patvirtintą formulę, tačiau tarifų skaičiavimui, yra linkę naudoti savo interpretaciją.

Nors savivaldybei siūlomos metodikos tekste niekur nepateikiami konkretūs pastovių ir kintamų sąnaudų kiekiai skaičiais, tačiau „pastovi“ ir „kintama“ sąnaudų dalys, formaliai ir be jokių argumentų, įvardinamos (padalinamos) procentais:

„18. Mišrių komunalinių atliekų apdorojimo ir šalinimo sąnaudų paskirstymas į pastoviąją ir kintamąją dalis:

Sąnaudų kategorija

Pastovi dalis

Kintama dalis

Darbo užmokesčio sąnaudos

100%

 

Ilgalaikio turto nusidėvėjimas

100%

 

Elektros energijos sąnaudos

70%

30%

Ryšių sąnaudos

100%

 

(Jurbarko rajono savivaldybės dvinarės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio nustatymo metodika“. Projekto iniciatorius, autorius ar autorių grupė. Tauragės RATC)

Procentai nuo ko (nuo kokios sumos)? Nuo visų išlaidų ar nuo visų pajamų? Ir kaip galima iš anksto nuspėti, kokia bus kintama dalis, jei ji, priklausydama nuo atliekų kiekio, gali didėti arba mažėti?

Tačiau naudodami tokias keistas formules, jie sugebėjo paskaičiuoti, kiek gyventojų privalės mokėti ir reikalauja skubiai patvirtinti tarsi „iš dangaus nukritusius“ tarifus: Nuostatų 1 priedas „Jurbarko rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai“.

S. Lapėnas neabejoja, kad atsiras ir tokių, kurie nesigilindami į šias formules ir galiojančius teisės aktus bei įstatymus, lengvai balsuos net ir už tai, kad 2×2=5. Bet neužmirškime, kad būtent tokie skuboti sprendimai pakerta pasitikėjimą Lietuvos įstatymų leidėjų priimtais įstatymais ir Vyriausybės nutarimais.

Būtent todėl S. Lapėnas kreipėsi kviedamas sustabdyti naujos sistemos įvedimą ir patikrinti tokių skaičiavimų teisėtumą.

Antrasis faktas. Reguliariai pasikartojantys, kiekvieną kartą naujai atsiunčiamuose į savivaldybę dokumentų redakcijose (Projekto iniciatorius, autorius ar autorių grupė. Tauragės RATC), Vyriausybės nutarimo teksto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl vietinės rinkliavos“ Nr. 711) iškraipymai svarbiausiame „Būtinųjų su komunalinių atlieku tvarkymu susijusių sąnaudų nustatymas“ skyriuje.

Sąnaudų paskaičiavimui skirtos formulės iškraipymai, tik viena iš problemų, neteisingai interpretuojant Vyriausybės patvirtintas taisykles. Tačiau tai dar ne paskutinis „povandeninis akmuo“.

Regis, kas galėtų būti paprasčiau, – paimti Vyriausybės patvirtintose taisyklėse esamas originalias formuluotes ir perkelti jas į savivaldybės sprendimų tekstus. Tačiau šių sprendimų autoriai, žutbūtinai stengiasi savaip interpretuoti sąvokas, susijusias su „sąnaudų nustatymu“.

Kaip tai vyksta, galime akivaizdžiai pamatyti, palyginant pateikiamus tekstus ir jų evoliuciją, keičiant formuluotes, teikiamuose savivaldybei dokumentuose.

2016 12 02 metodikos teksto redakcijoje autoriai dar daugiau nutolsta nuo Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse naudojamų sąvokų, nes eliminuoja ne tik formuluotę „faktinėmis komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudomis“, bet ir 16.4 punkte įrašytą formuluotę „atliekų susikaupimo normas“.2016 12 13 metodikos teksto redakcijoje, jau po darbo grupės (kurią sudarė Jurbarko rajono meras) posėdžio, kuriame buvo išsakytos ne tik kritinės pastabos, bet ir reikalavimas naudoti identiškas Vyriausybės nutarimu patvirtintų taisyklių formuluotes, daugelis prašymų liko be atsako. Ir nors matomi pataisyti du punktai, tačiau lieka iškraipytas trečiasis punktas ir lieka neįrašytas ketvirtasis punktas apie atliekų susikaupimo normas. Vien šiuose pavyzdžiuose galima pamatyti kaip projekto autoriai „lygioje vietoje“ vilkina savivaldybės tarybos sprendimo rengimą, įgyvendinant Vyriausybės nutarimą ir naujos sistemos įgyvendinimą. Jei tai tęsis ir toliau, tai savivaldybė bus prievartaujama priimti prieštaraujančią Vyriausybės patvirtintoms taisyklėms metodiką (t. y. neteisėtą metodiką), arba po kažkurio laiko, teks ištaisyti grubias klaidas ir prisipažinti, bandžius suklaidinti ir tarybos narius ir mokesčių mokėtojus.

Tai tęsiasi, neatsižvelgiant į tai, kad ir Jurbarko rajono savivaldybės teisininkė savo vizos tekste (kurios beje, savivaldybės tarybos nariams pateiktuose projektuose nesimato) pastebėjo, kad metodika neatitinka Vyriausybės patvirtintoms taisyklėms!

Trečiasis faktas. 2016 m. gruodžio 16 dieną vykusiame Jurbarko rajono savivaldybės Ūkio komiteto posėdyje, kaip praėjusiais kartais, man vėl pareikalavus pateikti pagrįstą informaciją apie faktiškas pastovias ir kintamas sąnaudas UAB Tauragės RATC už praeitą laikotarpį, kaip tai reglamentuojama Vyriausybės nutarime Nr. 711, komiteto nariams buvo įteiktas dokumentas: „Komunalinių atliekų tvarkymo  būtinosios sąnaudos ir sutvarkymo kaina“.

Šiame dokumente, tarsi tyčiojantis iš savivaldybės tarybos narių ir sveiko proto, pateikiamos – būtinosios UAB Tauragės RATC sąnaudos būsimais 2017 metais! Tai ne tik prieštarauja Vyriausybės patvirtintoms taisyklėms, bet ir neįmanoma patikrinti, ar savivaldybė turi specialistų – aiškiaregių, galinčių nuspėti ateitį.

Be to, nėra jokios informacijos apie UAB TRATC patiriamas pastovias ir kintamas sąnaudas. O vietoje to, kaip ir iškraipytoje formulėje, pateikiamos „šalinimo sąnaudos“ ir „šalinimo pajamos“, kurių pagrindu bandoma pagrįsti būtinųjų sąnaudų ir sutvarkymo kainos žymų padidėjimą 2017 metams.

Lentelėje „10. Visos Tauragės regiono komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudos“ be jokių argumentų ir konkrečių paaiškinimų apie pastovias ir kintamas sąnaudas, 2015 metais parodomos bendros sąnaudos 1 746 246 Eur be PVM, o jau 2017 metams jos išaugs iki 2 286 564 Eur be PVM.

Paskutinėje lentelėje „11. Komunalinių atliekų sutvarkymo kaina Tauragės regione“ visos sąnaudos bus 2 766 743 Eur su PVM.

Tokiu būdu, pagal šį „dokumentą-pranašystę“ Jurbarko rajono gyventojai privalės 2017 metais sumokėti daugiau kaip pusę milijono Eur be PVM (653 784,78 Eur su PVM) daugiau nei 2015 metais?

Saulius Lapėnas retoriškai klausia, ar įmanoma, kad gyventojai metodikos autorių skaičiavimų dėka, naudojant neteisėtą formulę (žiūrėkite dalyje: 1 faktas) ir iškraipytą LRV taisyklių tekstą (žiūrėkite dalyje: 2 faktas) privalės 2017 metais UAB TRATC sumokėti 653 784,78 Eur su PVM daugiau nei 2015 metais (žiūrėkite dalyje: 3 faktas)?

Ar įmanoma, kad savivaldybei primetamos metodikos autoriai net negirdėjo apie Aplinkos ministerijos daugkartinių viešų pareiškimų apie tai, kad įvedus dvinarę rinkliavą, tarifai neturi didėti?

Savivaldybė neturi jokių realių įtakos svertų UAB TRATC metodikos autoriams, kaip ir pačiai įmonei, iš kurios nepavyksta išsireikalauti duomenų apie pagrįstas skaičiavimais pastovias ir kintamas sąnaudas, sutvarkant 1 toną mišrių atliekų. Vyriausybės nutarimas Nr. 711 veikia jau nuo 2013 metų, tačiau tokių duomenų nebuvo ir nėra teikiama iki šiol.

Vienintelis svertas, likęs savivaldybei, ginant gyventojų interesus ir įgyvendinant Vyriausybės nutarimo reikalavimus – nesutikti su teikiama metodika, kuri atneštų žalą savivaldybės gyventojams daugiau kaip pusę milijono Eur. Tačiau čia iškyla kita problema.

Vyriausybės atstovė Tauragės apskrityje Irena Ričkuvienė 2016 m. gruodžio 14 dieną vykusiame Tauragės regioninės plėtros tarybos posėdyje, dalyvaujant Tauragės, Jurbarko, Šilalės ir Pagėgių savivaldybių merams, vicemerams ir administracijų direktoriams, viešai išsakė raginimą dar ši mėnesį patvirtinti dvinario tarifo metodikas, nes, vykdydama savo tiesiogines pareigas, ji bus priversta rašyti teikimus dėl nevykdomo Vyriausybės nutarimo. Tai reiškia, kad savivaldybės nenorėdamos bylinėtis teismuose su Vyriausybės atstove, yra skubinamos patvirtinti metodikas ir tarifus. Gal, būtent tokią situaciją bando išnaudoti metodikos ir naujų tarifų autoriai, siūlydami metodikos formules ir formuluotes, kurios prieštarauja Vyriausybės taisyklėms ir sveikai protui?

S. Lapėno nuomone, jei savivaldybei teikiama metodika neteisinga, tai pagal ją paskaičiuoti tarifai irgi neteisingi; metodika privalo pilnai atitikti Vyriausybės nutarime Nr. 711 patvirtintas taisykles ir Lietuvos įstatymus; negali būti net kalbos apie tarifų nustatymą, kol nebus pateikti savivaldybei duomenys apie skaičiavimais pagrįstas pastovias ir kintamas sąnaudas, surenkant ir sutvarkant 1 toną mišrių atliekų UAB TRATC-e; kol tai nebus padaryta, ginant gyventojų interesus, būtina pristabdyti dvinario tarifo įvedimą.

Pabaigai reikėtų prisiminti išvadas, suformuluotas Valstybinio audito ataskaitoje – „Regioninių atliekų tvarkymo sistemų veikla“ (2013 m., Nr. VA-P-20-9-11) ir kurios buvo įtvirtintos Lietuvos Respublikos 2013 m. Vyriausybės nutarime „Dėl vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“:

„Išanalizavę regioninių atliekų tvarkymo centrų duomenis nustatėme, kad šalyje nėra duomenų apie atliekų tvarkymo sąnaudas tenkančias vienam gyventojui ar vienai tonai atliekų. Tokia situacija leidžia pagrįstai abejoti, ar faktiškai veikia principas „teršėjas moka“, o tuo pačiu – ar nesudaromos prielaidos atliekų tvarkymo veikla užsiimančioms įmonėms gauti pelną atliekų turėtojų permokų už atliekų tvarkymą sąskaita. Informacija apie tai, kokios yra atliekų tvarkymo sąnaudos, leistų nustatyti, kiek atliekų sutvarkymas kainuoja vienam atliekų turėtojui ir leistų kontroliuoti atliekų tvarkymo sąnaudas“.

Minėtoje Valstybinio audito ataskaitoje pateiktos ir šiuo metu nepraradusios savo aktualumo rekomendacijos: užtikrinti tikslią ir patikimą atliekų turėtojų ir atliekų apskaitą; pasiekti, kad viešoji komunalinių atliekų tvarkymo paslauga būtų teikiama sąnaudomis pagrįstomis kainomis, taikant vienodus metodus ir principus, ir skatintų atliekų turėtojus rūšiuoti atliekas; numatyti priemones, užtikrinančias savivaldybių, regioninių atliekų tvarkymo centrų ir kitų atliekų tvarkytojų priežiūrą ir kontrolę“.

Baigdamas šį straipsnį apie nesibaigiančią lupikišką atliekų tvarkymo „šiukšlių valdovų“ rinkliavų epopėją Lietuvoje, manyčiau, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojanti tvarka, toli gražu nesuteikia vilties Lietuvos Anuprams ir teisės valstybės institucijoms, savivaldybėms bei teismams pareikšti: res judicata. (Klausimas išspręstas). Matyt, dar ne kartą teks grįžti prie šios problemos – aukso gysla tapusia ne žmonėms, bet besipuikuojantiems savo pajamomis ir viršpelniais Lietuvos šiukšlių valdovams. Taigi, šiuo konkrečiu atveju Lietuvos visuomenei tebėra aktualus klausimas: ar ji gali toliau pasikliauti Lietuvos valdžia in corpore, tokiomis savivaldybėmis, tokiais teismais bei pasyviai stebėti priimamus ydingus sprendimus, ar vis dėlto žmonės privalo patys imtis iniciatyvos ir prisiimti atsakomybę keisti turtingiesiems turtėti sutvertą šalies mokesčių sistemą, kuri šiuo atveju įvardinta „rinkliava“. Už nieką. Už nesuteiktas paslaugas. Vardan geresnio gyvenimo šiukšlynų valdovams ir jų apologetams. Todėl tokia eilinė a le atliekų tvarkymo reforma vėl bus imitacinė.

Mes, Lietuvos Anuprai, turime siekti, kad valdžia įgyvendintų ne imitacinę, o realią ir teisingą, pilietinę sanglaudą tvirtinančią, o ne žlugdančią mokesčių reformą.

2017 m. birželio 11 d.