Dažnai pamąstau, kad sėdusi prie kompiuterio ką nors parašyti, pataikau ne į savo roges. Knygos, spektakliai, dailės parodos ir jų autoriai, architektūros ir kultūrinio paveldo objektai buvo mano kultūrinės žurnalistikos teritorija.
Per visą kūrybinį gyvenimą pro mano akis kultūros apraiškų praėjo tiek daug, kad neišvengiamai širdyje ir kūrybinėje biografijoje paliko savo pėdsakus – vieni ryškius, kiti blyškesnius. Prasidėjus Atgimimui ir Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę, staiga pasijutau savo valstybės piliete, pagavo noras rašyti apie politiką ir valstybę.
Pasukau ta kryptimi, kur politinio spektro bangose maudosi mano buvusieji kolegos. Šitam žingsniui mane paskatino įvykęs virsmas valstybėje ir žmonėse. Mano kolegos, net iš kultūrinės spaudos, atėję į populiariąją žurnalistiką, ėmė… niekinti jauną, besikuriančią valstybę, tapyti jos paveikslą niūriomis spalvomis, tyčiotis iš žmonių, kurie kalbėdavo apie pozityvius dalykus ar bandydavo daryti pozityvius darbus.
Continue reading „Oligarchai, žurnalistai ir „tyrimo” manija”
