Aleksandras Zacharčenka

Rusijai reikia ne mažos dalies, o visos Ukrainos

Sprogimas Donecko centre esančioje kavinėje „Separ“ nugriaudėjo apie 17 val., o praėjus pusantros valandos Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ pranešė iš atitinkamų Donecko „struktūrų“ sužinojusi, kad „suimta keletas žmonių, Ukrainos diversantų ir su jais susijusių asmenų, kurie įtariami pasikėsinimu į respublikos vadovą“.

Jie esą mėgino pasprukti automobiliu, tačiau aplinkinės gatvės buvo jau užtvertos… Netrukus Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialioji atstovė Marija Zacharova nužudymą pavadino teroristiniu aktu: užuot vykdžiusi pažadus dėl taikos „Kijevo karo partija“ nusprendė imtis kruvinų skerdynių. Dar po valandos (20.15) Kremliaus internetinėje svetainėje pasirodė Rusijos prezidento Vladimiro Putino užuojautos žuvusiojo artimiesiems ir „visiems Donbaso gyventojams“ tekstas. Tiesa, nei apie Ukrainą, nei apie Kijevą joje nerašoma, tačiau kas dar galėtų būti „tais, kurie pasirinko teroro, prievartos, gąsdinimo kelią“?

Artėjant pusiaunakčiui, prabilo neseniai „respublikos laikinuoju vadovu“ išrinktas Dmitrijus Trapeznikovas: suimtųjų parodymai patvirtino, kad tai buvo „ukrainiečių diversija“. O Rusijos valstybės dūmos narys, buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovas Nikolajus Kovaliovas net konkrečiai nurodė: Ukrainos saugumo tarnyba…

Rytojaus dieną žiniasklaidai parūpo „kaipgi galėjo atsitikti, kad Ukrainos diversantai šeimininkauja respublikos sostinėje kaip savo namuose?“ 2015-ųjų rudenį likvidavo „Motorolą“, 2017-ųjų – pradžioje – „Givį“, dabar – Zacharčenką… Politinis apžvalgininkas Dmitrijus Babičius leidinyje „Svobodnaja presa“ pareiškė „absoliučiai įsitikinęs“, kad teroristinis aktas Donecke – Ukrainos diversantų darbas. Visas būrys Donbaso vadų buvo nužudyti teroristinių atakų metu. Jeigu jie užmušinėja vienas kitą, kaip niekšingai meluoja Kijevas, tai kodėl neliko gyvų? Taip nebūna – juk turėjo laimėti kuri nors grupuotė. Tačiau kuri iš Ukrainos specialiųjų tarnybų tai daro ir kaip – „kitas klausimas“. Sirijoje į Bašarą Asadą pasikėsinimą surengė, žinoma, islamistai, o kieno rankomis – kitas klausimas. „Svobodnaja presa“ tekstą pavadino „Pasikėsinime į Asadą ir Zacharčenkos nužudyme – vienas braižas“ (У покушения на Асада и убийства Захарченко — один почерк).

Tas pats leidinys supažindino su Maskvos universiteto profesoriaus, politinių mokslų daktaro, Mokslo tarybos prie Rusijos saugumo tarybos nario Andrejaus Manoilos įžvalgomis. Sprogmenį padėję diversantai žinojo, kada Zacharčenka užeis į kavinę, vadinasi, jiems kažkas apie tai pranešė. Išduoti galėjo kažkas iš savų. Tačiau Zacharčenkos ir kitų pasipriešinimo lyderių aplinkos žmonės, buvusio įsitikinimu, labai motyvuoti ginti savo respublikas (jie – idėjiniai) ir sunkiai tikėtina išdaviką buvus tarp jų, todėl klausimas, kas išdavė, lieka atviras ir atsakyti į jį gali tik tyrimas.

Leidinys „Vzgliad“ suskato aiškintis, „ar Ukrainos specialiosios tarnybos pajėgios šalinti Zacharčenkos lygio asmenis“. „DLR lyderį“ akylai saugojo, todėl jį nužudyti galėjo tik labai profesionaliai veikiančios specialiosios tarnybos, o juk Ukrainos tarnybos prie tokių nepriskiriamos, tokia sudėtinga operacija – ne jų nosiai. Tuo tarpu teigiama, kad tai padarė Ukrainos specialiųjų operacijos pajėgos.

Atsakydamas į šį klausimą, buvęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos pulkininkas Sergejus Voroncovas suabejojo, ar Zacharčenkos apsaugos tarnyba, neapgynusi nuo teroristinio akto, buvo tokia jau kvalifikuota, kaip kalbama. Be to, kariaujančioje šalyje įvykdyti tokią operaciją nėra labai sudėtingas darbas. Ir iš viso – „įvykdyti bet kokį teroro aktą yra tūkstančius milijonų kartų pigiau negu apginti žmogų“.

Buvęs Izraelio specialiosios tarnybos „Nativ“ vadovas Jakovas Kedmis atsakė, kad nežinant visų pasikėsinimo detalių keblu atsakyti, ar tai buvo profesionaliai atlikta operacija, ar ukrainiečiams šį kartą tiesiog  pasisekė. Vis dėlto Ukrainos specialiųjų tarnybų nereikėtų visiškai nurašyti. Jos perėmė sovietinių KGB ir karinės žvalgybos patirtį. Be to, Ukrainoje daugelį metų dirba amerikiečiai, turintys patirties tokioje veikloje.

Jokių abejonių – Ukrainos specialiosios tarnybos! Sakote, ne jų nosiai toks „puikiai suplanuotas niekšiškas nužudymas“ (Pravda.ru)? Šį kartą pasisekė. Amerikiečiai pamokė („…vienas braižas“). Ir apsauga pražiopsojo. Tuo neabejojančios „Svobodnaja presa“ vienas redaktorių yra rašytojas Zacharas Prilepinas – rusų rašytojas, karo Ukrainoje karo dalyvis, pastaruosius pustrečių metų – Zacharčenkos padėjėjas. Internetinį leidinį „Vzgliad“ nuo 2015 metų globoja „Socialinių tyrimų ekspertinis institutas“, susijęs su Rusijos prezidento administracija.

Žurnalistas Dmitrijus Babičius – Rusijos valstybinei naujienų tarnybai RT priklausančios radijo stoties „Sputnik“ apžvalgininkas. Politologas Andrejus Manoila 1998 metais baigė Maskvos valstybinio universiteto fizikos fakultetą (atmosferos fizikos specialybė), 1999 metais –FSB vadovaujančių kadrų parengimo fakultetą (operatyvinė veikla). 2012 metais tapo Maskvos universiteto politologijos fakulteto Rusijos politikos katedros profesoriumi (jo biografijoje sakoma: В Литве работы А. В. Манойло по информационным войнам получили название «русский подход» и преподаются в военных академиях). Žinomu karo ir politikos apžvalgininku vadinamas Jakovas Kedmis sugeba taip pagirti Putino sprendimus Rusijos TV laidose, kad net dantis praėdę Kremliaus propagandistai nuščiūva; kai kas jį vadina tiesiog „Kremliaus provokatoriumi“.

„Grąžinti negalima pripažinti“ – kur rašyti kablelį?

Rugsėjo 2 d. valstybinis leidinys „Rosijskaja gazeta“ parašė, kad „Kijevas atsisako nuo taikos Vakarų lyderiams patylomis nuolaidžiaujant“ (Киев отказывается от мира при молчаливом попустительстве западных лидеров). Pasirodo, veikė net trys Ukrainos diversantų grupės, viena sekė Zacharčenką, kita įvykdė sprogdinimą, trečia dengė sprogdintojų pasitraukimą. Diversantus parengė Vakarų instruktoriai, matyti JAV specialiųjų braižas: šitaip kitų rankomis buvo žudomi neįtinkantys lyderiai Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą dėl „tautinio terorizmo akto“. Neatmetama naujų provokacijų galimybė. Pranešama apie galima Ukrainos kariuomenės puolimą rugsėjo 14 d. Prieš imdamasis pasakoti apie velionio gyvenimą ir didvyriškus žygius, teksto autorius tarytum prabėgomis brūkštelėjo: buvęs futbolo klubo „Šachtior“ vadybininkas ir vienas iš trijų Zacharčenkos pavaduotojų „DLR vyriausybėje“ Trapeznikovas vadovaus iki rinkimų, kurių data dar nežinoma, ir labai didelė tikimybė naujuoju „respublikos vadovu“ galint tapti dabartinį „liaudies tarybos pirmininką“ Denisą Pušiliną.

Praėjusį pirmadienį iš pat ryto Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS paskelbė pokalbį su „Politinės konjunktūros centro“ direktoriumi Aleksejumi Česnakovu – apie padėtį „Donecko liaudies respublikoje“ po Aleksandro Zacharčenkos nužudymo. Šis ekspertas prieš kelias dienas tai pačiai tarnybai pasakė, kad „liaudies taryba“ Trapeznikovą paskelbė „respublikos vadovu“ netesėtai, o po dviejų parų TASS pranešė, kad Donecke „laikinuoju vyriausybės pirmininku“ paskyrė Denisą Pušiliną – būtent Česnakovo pagirtą tame komentare. Koks įžvalgumas! Tiesa, „Rosijskaja gazeta“ pirmoji parašė apie „labai didelę tikimybę“, tačiau ekspertas paaiškino, kas ir kodėl.

Dabar kalbama apie „liaudies tarybos“ sprendimą lapkričio 11 d surengti „parlamento“ ir „respublikos vadovo“ rinkimus, Minsko susitarimų likimą, kita, tačiau TASS‘ui kažin kodėl svarbiausia pasirodė antraštėje pabrėžti: Aleksandro Zacharčenkos nužudymas „highly likely“ yra Kijevo darbas (Эксперт: за убийством Александра Захарченко „хайли лайкли” стоит Киев). Highly likely – Britanijoje taip sakoma reiškiant įsitikinimą iki teismo sprendimo, kaip antai: „labai tikėtina“ prie pasikėsinimo nunuodyti buvusį Maskvos šnipą prisidėjus Rusiją.

Tiesa, ekspertas prisipažįsta nesąs tyrėjas ir galįs tik numanyti, kas yra Zacharčenkos žūties kaltininkas, tačiau labai tikėtina, kaip kalbama Donecke ir Gorlovkoje, kad Kijevas“. Ir kas dabar perkalbės įniršusius žmones? Dėl Zacharčenkos nužudymo Vakarų valstybių sostinės, galima sakyti, pratylėjo ir, suprantama, šią tylą Donecke palaikė pritarimu teroristiniams Kijevo režimo metodams. Suprantama, tai sukėlė Donbaso gyventojų pasipiktinimą ir jie pareikalavo rinkimų. Rinkimai vyks ir „Luhansko liaudies respublikoje“. Dėl Minsko susitarimų, tai ekspertas sutinka su sakančiais, kad nors susitarimai ir nevykdomi, alternatyvos jiems nėra. „Mūsų Ukrainos krypties kuratoriai puikiai suvokia, kad dabartinis Kijevo režimas nevykdys Minsko susitarimų.“ Tačiau Ukrainai, anot Česnakovo, anksčiau ar vėliau vis dėlto teks priimti įstatymą dėl ypatingojo statuso, numatančio vietinės liaudies milicijos kūrimą, rusų kalbos vartojimą ir kita, kas įrašyta susitarimuose ir Jungtinių Tautų rezoliucijoje. Tai jiems nori nenori reikės padaryti, niekur nesidės.

Ką gi daryti, klausiama eksperto, kad Vakarai priverstų Ukrainą vykdyti Minsko susitarimus? „Užsienis mums nepadės, – atsako tas. – Ne Vakarai, o laikas viską sustatys į vietas.“ Kada nors Ukrainoje į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės, o Vakaruose suirs ir dabar ne tokia jau tvari sankcijas palaikanti koalicija. Dar klausimas: daug kalbama apie Ukrainos rengiamus karinius veiksmus prieš DLR – ar tai įmanoma? Ekspertas atsako „kažin kodėl“ esąs įsitikinęs, kad Kijevas kuriuo nors momentu tam ryžis, nes kursto už Atlanto esantys globėjai, o ir pačioje Ukrainoje netrūksta bepročių. Taip atsitikus, aukų būtų nepalyginti daugiau negu per Ukrainos karą 2014 metais, tačiau Kijevą, kaip ir tada, privers sustoti. Istorija gali prieiti iki to, kad Rusija pripažins LDR ir LLR, kaip atsitiko su Pietų Osetija ir Abchazija po Saakašvilio avantiūros.

„Surkovo propaganda“?

„Dvylikoje kėdžių“ Ostapas Benderis tikina: „Užsienis mums padės“; dabar Rusijos spaudoje mirga „Užsienis mums nepadės“. Memu tapo ir mūsų dienų Kremliaus propagandisto posakis: „Sutapimas? Nemanau“. Tą patį pirmadienį šio „auksaburnio“ vadovaujamos RT leidinyje pasirodė „apsiskelbusios Donecko liaudies respublikos (DLR) laikinuoju vadovu“ pristatyto Deniso Pušilino išskirtinis interviu. (Украина уже разучилась понимать Донбасс: Пушилин об убийстве Захарченко, ситуации в ДНР и минском процессе).

Pokalbį nuo Zacharčenos žūties pradėjusiam žurnalistui Pušilinas praneša: tyrimo duomenys rodo, kad šį teroro ir agresijos aktą įvykdė „tam tikra Ukrainos specialioji tarnyba, pavaldi vos ne Ukrainos prezidentui“, be to, „veikė paties aukščiausio lygio profesionalai“. Todėl labai liūdna, kad Europos žiniasklaidoje jis (prezidentas) vaizduojamas vos ne taikos prezidentu, uoliu Minsko susitarimų vykdytoju ir panašiai, nors iš tikrųjų taip nėra. Žurnalistui nusistebėjus, kad teroro aktą pasmerkė tik Rusijoje, o pasaulio bendrija – pratylėjo, Pušilinas pritaria: tai atsitiko 200 metrų atstumu nuo viešbučio, kur apsistoję ESBO atstovai, jie tikrai viską girdėjo ir matė, tačiau nepakėlė balso. „Deja, mes nuo 2014 metų susiduriame su dvigubais standartais.“

Žurnalistas: kaip reikėtų vertinti kalbas, kad rugsėjo 14 d. Ukrainos ginkluotosios pajėgos vėl puls? Pušilinas: Ukraina rengė labai rimtą provokaciją per pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje, tačiau mes apie tai pranešėme ir Rusijos prezidentas pasakė jiems, kad nedarytų to, nes praras valstybingumą. Tai paveikė. Tačiau neturime nusiraminti. „Ukraina klastinga, Ukraina valdoma iš išorės – tai mes žinome. Ir kokius įsakymus ji gaus, kaip visa tai bus daroma – niekas nežino. Todėl reikia būti pasirengusiems viskam.“ Dėl Minsko susitarimų: Donbasas ten turi balsą, tačiau Ukraina nieko nedaro – būtent tai ir rodo, kad jie nenori šiuo metu taikaus sureguliavimo. Buvo susitarta padaryti – jie nepadarė. Apie ką kalbėti? Jie netgi nepasmerkė Minsko susitarimą pasirašiusiojo mirties. Dabar Ukrainoje sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi susitarimai.

Rusijoje skrajoja dar vienas posakis: „Surkovo propaganda“ (Rusijos televizijos kompanijos NTV žurnalistams vienoje rinkėjų teisių gynėjų organizacijoje kalbinamas darbuotojas daugiau kaip 80 kartų pasakė: „NTV – Surkovo propaganda“). Vladislavas Surkovas – Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, sumanęs projektą „Novorosija“. Iki pasirašant Minsko susitarimus šiuo vardu buvo vadinama Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų konfederacinė sąjunga“, manyta į „Novorosiją“ įtraukti šešias Ukrainos pietryčiuose esančias sritis (bendras plotas – 249 000 km).²). Ne kartą sklido kalbos Surkovą traukiantis iš Putino padėjėjų būtent dėl sužlugdytos „Novorosijos“, pastarąjį kartą – praėjusį pavasarį.

Štai šitaip kalba ekspertas: Ukrainos diversantams susprogdinus „respublikos vadovą“, žmonės pasipiktino ir pareikalavo… rinkimų! Ekspertui jau žinomas ir asmuo, kurį jie ketina išrinkti į valdžią. „Teroras neišsklaidė, neišgąsdino Donbaso liaudies, – aiškina Česnakovas. – Priešingai – sutelkė. Todėl su 99% tikimybe galima spėti laimėsiant Denisą Pušiliną DLR ir Leonidą Pasečniką LLR. Respublikų parlamentuose daugumą gaus jų šalininkai.“ Vakarai nenori nieko matyti, nieko girdėti. Ukraina nevykdo Minsko susitarimų, tačiau kada nors ten „į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės“, taigi suvokiantys, jog alternatyvos tiems susitarimams nėra. Gali rastis ir naujų susitarimų, tačiau „visi jie neturės prieštarauti Minsko proceso dvasiai ir jo galutiniam siekiui – taikai ir ypatingam Donbaso statusui“… Aleksejus Česnakovas dar vadinamas „Surkovo kalbančiąja galva“.

Pušilinas varo tą patį: Kijevas įvykdė teroro aktą, o Vakarai – tyli. Donbase „absoliuti dauguma“ nusiteikę prieš klastingą Kijevą. Pačioje Ukrainoje „adekvačių“ žmonių yra daugiau negu norinčių matyti „maskvėną ant šakos“ (москаляку на гiляку), tačiau valdo radikali mažuma su „visu pajėgumu veikiančia represijų mašina“ ir Vakarai tam neprieštarauja. Ukrainoje dabar sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi Minsko susitarimai… Neseniai Pušilinas buvo ne tik „Liaudies tarybos pirmininkas“, tačiau ir visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske.

„Surkovo propaganda“

Tepavykus užimti 1/3 Donecko ir Luhansko sričių, Surkovas ėmėsi tame pačiame fronte vadovauti naujai Kremliaus specialiajai operacijai, kurią galima pavadinti „Apgaulingas Donbaso grąžinimas Ukrainai“ ar „Donbasas mainais į Krymą“. Jos esmę dar 2014-ųjų rudenį išdėstė Rusijos dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas. Girdi, dabar Rusija kaltinama išdavyste: žadėjo, nepadarė, nepalaikė, kodėl nepuolė toliau, kodėl sutiko su paliaubomis. Taip kalbantys yra neabejotinai patriotai, tačiau daugelis jų – avantiūristai, nesuvokiantis, jog kenkia Rusijai.Mes negalime atsisakyti nuo Novorosijos palaikymo, tačiau strateginis tikslas yra ne „Novorosijos“ pripažinimas nepriklausoma valstybe. Jai tapus atskira valstybe, likusi Ukraina virs Baltijos šalimis, istoriniu priešu, kur po kiekviena lova vaidensis „Maskvos ranka“. Tikslas yra priversti Kijevo valdžią – šią ar būsimą – pradėti kalbėtis apie tai, kad Doneckas ir Luhanskas, Kijevas ir Charkovas lieka tokioje Ukrainoje ar kaip ji vadinsis, kuri bus federacija ar konfederacija ir kurioje bus leidžiamas didelis nuomonių skirtumas – nuo Vakarų iki Rytų. Ir kuri dėl to negalės priimti sprendimo stoti nei į NATO, nes Rytai – prieš, nei į Eurazijos sąjungą – nes Vakarai prieš. Tegul geriau bus neutrali Ukraina, o ne Ukraina – Jungtinių Valstijų ginklas prieš Rusiją.

2015 metų  rudenį  pasirodė pranešimų į Donbasą atvykstant FSB ir GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) specialiosioms grupėms. Atvykėlius pavadino „likvidatoriais“. Esą jiems įsakyta šalinti smogikus, kurie nesutinka su Kremliaus pakeista strategine linija dėl okupuotų teritorijų statuso: ne „prijungimas prie Rusijos“, o „Donbasas – Ukrainos regionas su ypatinguoju statusu“. 2016 metų rudenį vėl: GRU ir FSB jungtinis būrys pradėjo „valymus“  Donbaso separatistų pajėgose. Pirmiausia imasi būrių „Sparta“ (Doneckas), „Somali“ (Luhanskas) ir „Vostok“ (Makejevka). Nepaklususius nurodymams ir pasipriešinusius numatyta sunaikinti. Gal tai tiesiog sutapimas: 2016-ųjų rudenį susprogdintas „Motorola“, 2017-ųjų pradžioje – „Givis“. Šiedu – labiausiai žinomi iš paslaptingai žuvusiųjų. 2017 metų rugpjūtyje abi „respublikas“ aplankė pats Surkovas ir paliepė rengtis „reintegracijai“.

Praėjus pastarajam Putino rinkimui į prezidentus, sužinota Surkovą liekant Kremliuje. Vadinasi, Putinas pritarė patarėjo operacijai Ukrainoje. Iš pradžių, pavasarį, į valdžią atvestinas Kremliaus visiškai kontroliuojamas prezidentas. Jo šalininkai turėtų sudaryti rudenį renkamo šalies  parlamento daugumą. Tada naujoji Kijevo valdžia turėtų pradėti tiesiogines derybas su Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“ dėl jų prisijungimo prie Ukrainos didelę laisvę turinčios autonomijos teisėmis, suprantama, tarpininkaujant taikos darytojai Maskvai. Pataisius Konstituciją ir paskelbus Ukrainą federacine valstybe, Donbase įvyktų nauji vadovų ir parlamentų rinkimai bei referendumas dėl grįžimo į Ukrainą autonomijos teisėmis. Pareiga finansuoti naująsias autonomijas tektų Ukrainai („Čečėnijos pavyzdžiu“), o Vakarai, išvydę tokią taikingą Kremliaus politiką, nuimtų nuo Rusijos kaklo sankcijų jungą (ir nuo paties „Kremliaus pilkojo kardinolo“), palikę Krymą Maskvai. Be to, Doneckui ir Luhanskui sugrįžus į Ukrainos sudėtį, Rusijai palankių rinkėjų dalis taptų lemiančiąja.

Ilja Ponamariovas nė neabejoja Kremlių dar iki Rusijai pradedant karą Donbase turėjus scenarijų, kas bus daroma pasisekus. Buvusio Dūmos deputato (vienintelis balsavo prieš Krymo prijungimą prie Rusijos) manymu, Maskva ir pradėjo visą šitą istoriją tik dėl Krymo mainų. Tačiau karas su Ukraina nenusisekė. Tada Putinas dėl to paties žengė į Siriją. Klausykite, Jungtinės Valstijos: mes jums nusileidžiame dėl Sirijos, o jūs pamirštate Krymą ir išlaisvinate iš sankcijų. Dėkui Dievui, tokie mainai dar negresia. O su Ukraina tartis nereikia, nes praeis kiek laiko ir valdžia Kijeve pasikeis. Leonidas Radzichovskis irgi neabejoja, kad Putinas mielai atsikratytų Donbaso, tačiau taip, kad galėtų „pateikti tai kaip savo laimėjimą, tarytum jam, Putinui, pavyko įgyvendinti visus savo planus“. (Šis rusų publicistas Krymo referendumo išvakarėse parašė, kad visiems žinoma jo baigtis, tačiau kaina, kurią Rusiją sumokės už tai, bus „agresoriaus ir  grobiko reputacija“. Kiek vėliau jis apkaltino Rusijos vadovybę apgavus Ukrainą: pasirašė draugystės sutartį, kurioje garantavo neliečiamybę, teritorijos vientisumą, o po to paėmė iš Ukrainos branduolinį ginklą ir užgrobė Krymą.)

Kam širdies atgaiva, o kam – galvos skausmas

Rugsėjo 5 d. tas pats Zatulinas, Rusijos valstybės dūmos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, eurazinės integracijos ir tėvynainių reikalų komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, Federalinei naujienų tarnybai (tai pačiai, kuri siejama su „Putino virėju Jevgenijumi Prigožinu) paaiškino, kodėl Rusija negali oficialiai pripažinti Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“. Donbaso gyventojai praleido Ukrainos sudėtyje daugiau kaip 30 metų ir todėl padėtis ten labai skiriasi nuo Krymo pusiasalyje. Donbase įvykus referendumui, prisijungimui prie Rusijos pritartų 20-30%, 10-20 ar 30% – nieku gyvu, o likusiems būtų tas pats. Todėl Doneckas ir Luhanskas grąžintini į Ukrainos politikos erdvę. Žinoma, priimtinomis sąlygomis, tai yra be susidorojimų, be sąskaitų suvedinėjimo, su ypatingu statusu – kaip federacijos ar konfederacijos elementas. Tai paskatins Ukrainos virtimo federacija grandininę reakciją. „O federacinė Ukraina – tai, kas turėtų nuraminti širdį.“

Naujienų tarnyba „Novorosija“ pasipiktino tokiu Rusijos deputato postringavimu: „nepakankamai rusiškas Donbasas“ jau penkti metai kovoja prieš sugrąžinimą į Ukrainą! Ir priminė, ką kalbėjo velionis Zacharčenka. Antai praėjusių metų spalyje pareiškė, kad Donbasas gali grįžti į Ukrainą dviem atvejais: arba Kijevui reikės nužudyti 1,5 milijono žmonių, nesutinkančių su tenykščiu režimu, arba tos šalies valdžia turi iš esmės pakeisti savo politiką. Gruodyje sakė: nėra prasmės kalbėti apie Donbaso grįžimą į Ukrainos sudėtį, nes Kijevas per visus karo metus nežengė nė vieno žingsnio tam, kad DLR ir LLR gyventojams kiltų noras grįžti į šios šalies sudėtį; respublikų gyventojai nedovanos Kijevui už sugriautus likimus ir miestus. Šį pavasarį jis kalbėjo, kad „Ukrainos artimiausioje ateityje laukia milžiniškos permainos“ ir Donbaso veiksmai priklausys nuo to, kokie pasikeitimai ten įvyks. Dar jis sakė, kad „Donecko liaudies respublikos kursas yra stiprinti visokeriopus ryšius su Rusija ir kad ateityje gali būti sudaryta viena su Maskva karinė-politinė, ekonominė ir kultūrinė erdvė.

Žuvusio „Donecko liaudies respublikos vadovo“ laidotuvių dieną vienas iš labiausiai skaitomų Rusijos leidinių „Moskovskij komsomolec“ iškėlė klausimą, „kokią problemą išspręs Zacharčenkos mirtis“ (Негодяи не закончатся: какую проблему решит смерть Захарченко). „Rusų pavasario“ svajonei nebuvo lemta išsipildyti, Donbasas atsidūrė aklavietėje ir anksčiau ar vėliau reikia pradėti derybas. Tai greičiausiai būtų buvę neįmanoma Zacharčenkai esant gyvam – istorija jį užkėlė ant pjedestalo, tačiau vėliau jis tapo stabdžiu ir Ukrainoje, atvirai sakant, su juo nebūtų leidęsi į kalbas. Tačiau netgi Putinas pripažįsta, kad sukilę regionai – Ukrainos dalis, ir dabar galima pradėti taikos derybas nuo švaraus lapo…

Tą pačią dieną MK atsiliepė ir apie „laikinąjį vadovą“ Trapeznikovą – labai nekaip. Nekariavo. Labiausiai pagarsėjo viename vakarėlyje iš pistoleto peršovęs Zacharčenkos administracijos vadovui koją ir vėliau užėmęs jo vietą. Nustekeno „Šachtioro“ futbolininkų gerbėjų klubą, o pats pralobo. Ne generolas – karjeros valdininkas… Kai po savaitės Trapeznikovo neliko, MK leidosi į svarstymus, „kokia yra Pušilino paskyrimo prasmė“. Po tragiškos Zacharčenkos žūties ima manyti, kad Maskvos požiūris į Donbasą radikaliai pasikeis. Nemažai aukštų Rusijos valdžios pareigūnų prabilo apie būtinybę pripažinti DLR ir LLR, pasitraukti iš Minsko derybų. Tačiau Pušilino paskyrimas parodė nugalėjus jėgas, kurios ir toliau teigia, kad „nėra alternatyvos“. (Apie „Moskovskij komsomolec“ kalbama, kad valdžia per jį leidžia „gandus“, norėdama iki priimant kokį jai reikalingą sprendimą sužinoti žmonių nuomonę ir parengti visuomenę. Ankstėliau MK suteikė žodį ekspertui, FSB atsargos generolui: tai, kad Rusijos saugumiečiai išvyko į Donecką Zacharčenkos žūties aplinkybių tirti, liudija Rusiją galint ateityje pripažinti apsišaukėles respublikas).

„Svobodnaja presa“ tiesiai parašė, kad „Donecko liaudies respublikoje Pušilinas daugeliui nepriimtinas.“Aleksandras Zacharčenka buvo charizmatiškas žmogus, turėjo savo įsitikinimus. Minsko susitarimų protokolus pasirašė tik praėjus dviem savaitėms nuo pačių derybų dalyvaujant Putinui ir Merkel – po namų arešto. Dabar tokių asmenybių, istorinio fondo direktoriaus nuomone Aleksejaus Anpilogovo nematyti. Žurnalistas: nuolat girdime ryžtingus DLR karininkų, irgi nestokojančių charizmos, pareiškimus. Ne, atsako pašnekovas, jų niekas neiškels. Visiems, ir Donecke, ir Maskvoje, reikalingi pilki vykdytojai. „Bet kuri ryški asmenybė DLR sąkygomis rizikuoja tapti mirtininku.“

SP nutyli, kad pastarųjų minčių autorius buvo aktyvus „Rusų pavasario“ veikėjas, o jo vadovaujamas fondas, be kita ko, rinko aukas „Novorosijai“. Tačiau sužinome, kad Trapeznikovą vietiniai išrinko „automatiškai“, nespėjus įsikišti „elitui“. Tuo tarpu Pušilinas „priimtinas visoms įtakoms grupėms, pretenduojančioms kontroliuoti padėtį DLR“. (Kaip pamename, vos paskirtas Donecko „respublikos vadovu“ Trapeznikovas pareiškė, kad „nekintamas lieka ir mūsų užsienio politikos kursas“: galiausiai prijungti prie Didžiosios Rusijos. „Šiam kursui jau pritarė įvairiose valstybėse esantys respublikos bičiuliai, atsiliepę į Ukrainos specialiųjų tarnybų įvykdytą teroristinį aktą.“ Pušilino, visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske įsitikinimu, Donbaso sugrąžinimas į dabartinę, unitarinę Ukrainą neįmanomas, tačiau jis įsitikinęs, kad prorusiškų jėgų atėjimas į Ukrainą – tik laiko klausimas“.) Represines žinybas „respublikoje“ kontroliuoja Rusijos „galiūnai“ (силовики), o politinę sferą – Vladislavui Surkovui artima įtakos grupė. Šiuo metu elito vidaus kovoje laimi „politinė grupė“, tačiau dar gali visko atsitikti, nes „galiūnų“ pozicijos Rusijos vidaus politikoje tvirtėja.

Kiti tokiai išvadai pritartų su išlygomis. Donbase tarpusavyje kaunasi Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios valdybos (ji senu papratimu vadinama GRU, nors „žvalgybos“ jos pavadinime jau nelikę) kariaunos. Ir vieni, ir kiti siekia valdyti respublikų lyderius ir daugiau pagriebti iš Doneckui ir Luhanskui Maskvos siunčiamų milijardų (be to, anglių, degtinės, cigarečių  kontrabanda, o dar heroino „takas“ iš Afganistano į  Europą – jį  kontroliuojantys abejose skiriamosios linijos pusėse „banknotus gabenasi 260 litrų talpos šiukšlių maišais“).

FSB kelia savo kandidatą

Velionis Aleksandras Zacharčenka liepos mėnesį dar teigė rinkimus esant reikalingus visiems ir jie „dar kartą parodys, kad DLR – savarankiška valstybė“. „Laikinasis Luhansko respublikos vadovas“ Leonidas Pasečnikas irgi pareiškė kovosiąs dėl išrinkimo. O rugpjūčio 20 d. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad rinkimai apsišaukėlėse Donbaso respublikose atidedami. Leidiniui RBK artimas šaltinis Kremliuje paaiškino, kad nesama „tiesioginės būtinybės“, be to, neturima iš ko finansuoti. Naujienų tarnybai „Interfax“ Donecke nurodė dar vieną priežastį: „2019 m. kovo 31 d. įvyks Ukrainos prezidento rinkimai, po kurių Kijevo požiūris į Minsko susitarimų vykdymą gali pasikeisti.“ Prabilo ir kiti šaltiniai: Kremliuje nuspręsta rinkimus nukelti po Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimų su JAV prezidentu Donaldu Trampu Helsinkyje ir Vokietijos kanclere Angela Merkel Berlyne.

TASS kreipėsi į mums iš vėlesnių komentarų jau pažįstamą Aleksejų Česnakovą ir šis paaiškino, kokiomis nuotaikomis gyvena Donecko ir Luhansko lyderiai: jų sprendimas dėl rinkimų priklausys nuo tarptautinės padėties ir to, ar Ukraina pratęs įstatymo dėl „Donbaso ypatingojo statuso“ veikimą. „Aukščiausiajai radai ir prezidentui to nepadarius laiku visa apimtimi, Minsko susitarimai bus laikomi žlugę dėl jų kaltės. Esu tikras, kad tokiu atveju rinkimai Donbaso respublikose įvyks šiais metais.“

Ukrainos įstatymo, numatančio suteikti kai kuriems Donecko ir Luhansko rajonams ypatingąjį statusą (kai čia bus sudarytos atitinkamos sąlygos), galiojimas baigiasi spalio 10 d., ir specialusis JAV valstybės departamento atstovas Ukrainos reikalams Kurtas Volkeris (Rusijai atstovauja Vladislavas Surkovas) dar liepai baigiantis prakalbo apie reikalą pratęsti įstatymo veikimą. Jo nuomone, nuo to ukrainiečiams nebus jokios žalos, tačiau Rusija neteks dingsties skųsti Kijevo veiksmais. ESBO atstovas tripusėje kontaktinėje grupėje irgi paragino Ukrainos aukščiausiąja radą pratęsti šio įstatymo veikimą – tai prisidėtų prie pastangų pasitelkti Jungtinių Tautų pajėgas konfliktui spręsti.

Ukrainos parlamento pirmininko pavaduotoja Irina Geraščenko pritarė: to nepadarius, „apie sankcijų atšaukimą svajojantys Kremliaus draugai Europos Sąjungoje įgytų gelžbetoninį argumentą“. Tuo tarpu kitas „Petro Pošenkos bloko“ narys, Ivanas Vinikas, pareiškė, kad šių metų pradžioje pradėjo veikti vadinamasis deokupacijos įstatymas ir todėl senojo nereikia. Naujajame įstatyme „liaudies respublikos“ teritorijos vadinamos net ne „kai kuriais Donecko ir Luhansko rajonais“, kaip Minsko dokumentuose, o „Rusijos Federacijos laikinai okupuotomis teritorijomis“, pati Rusija – „okupante“, privalančia atlyginti jos „karinės agresijos prieš Ukrainą“ metu padarytą žalą. Tuo tarpu pats Porošenka mano, kad „šis įstatymas neprieštarauja nei vienam Ukrainos tarptautiniam įsipareigojimui, taip pat ir Minsko susitarimuose“.

Rugpjūčio 29 d. iš Donecko „liaudies tarybos“ atėjo gandas ten pradėjus kalbėti apie pasirengimą referendumui dėl nepriklausomybės. Rugpjūčio 31-osios rytą ukrainiečių politologas Vladimiras Fesenka tikino, kad Urainos parlamentas dar turi laiko apsispręsti dėl „ypatingojo statuso“ ir apskritai: „Įvairių šaltinių, taip pat ir Rusijos, duomenimis, Putinas lauks parlamento ir prezidento rinkimų Ukrainoje baigties.“ Rugsėjo 6-ąją Rusijos prezidento spaudos tarnybos vadovas Dmitrijus Peskovas žurnalistų klausiamas dėl gandų apie rinkimus Donbase gūžčiojo pečiais: tokius sprendimus ne Maskva priima, kreipkitės į Donbaso atstovus. O kitą dieną Donecke „laikinuoju respublikos vadovu“ paskyrė Denisą Pušiliną ir paskelbė po dviejų mėnesių įvyksiant rinkimus.

Tuoj po šito leidinio „Komersant“ tarptautinis apžvalgininkas Maksimas Jusinas pareiškė, kad taip nusprendė Maskvoje ir tai keičia visą „Normandijos ketverto“ derybų filosofiją. Paryžius ir Berlynas kalbėjo apie rinkimus Ukrainos įstatymus ir vėlesnį respublikų grįžimą į Ukrainos sudėtį su labai plačia autonomija, tačiau Maskvos sprendimas griauna visą šitą konstrukciją. Rusijos santykiai su Vakarais tiek pairo, tiek kitų dirgiklių (ir Skripaliai, JAV rengiamos sankcijos), kad šis žingsnis, kuris Vakarams, žinoma, nepatiks, dar labiau jų nepablogins. Ну что еще может быть хуже? Greičiausiai, Maskvoje nuratė, kad užteks vaidinti komediją ir vaizduoti rimtą požiūrį į derybas, kuriose sėkmės negalima tikėtis iki Ukrainoje neįvyks nauji rinkimai.

Rugsėjo 12 d. Kurtas Volkeris pasakė, kad Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ numatyti rinkimai yra neteisėti (DW). Sekant Minsko susitarimų ir šios teritorijos sugąžinimo Ukrainai logika šie dariniai turi išnykti. „Manau, Rusijos pusė nusprendė tuo tarpu nesiimti jokių pastangų dėl taikos ir laukti rinkimų Ukrainoje rezultatų.“ (Kaip pamename, Putino ir Trampo susitikimo Helsinkyje išvakarėse Volkeris vokiečių leidiniui „Das Bild“ pasakė, kad Ukrainos rytuose konfliktą įžiebė Rusija, tačiau to neprižįsta, todėl JAV pozicija dėl Krymo aneksijos liks tokia pati griežta. Volkerį piktina kalbos apie galimą Krymo „išmainymą“ į Donbasą: „Jeigu imtume ir išmainytume kurias nors Vokietijos dalis? Kas turi tokią teisę?“) Tą pačią dieną Donaldas Trampas pasirašė įsaką, numatantį taikyti apribojimus valstybėms, įtariamoms kišimusi į rinkimus JAV. MK nusprendė, kad „naujos JAV sankcijos daro galą santykiams su Rusija“ (новые санкции США ставят крест на отношениях с Россией).

Tačiau FSB ir GRU kova dėl šėryklų, kaip parašė vienas autorius, yra kita siužetinė linija. Kitas: ten tiek daug konkurentų, kad net Rusijos žiniasklaida ne visada žino, kas yra Donbaso šeimininkas, ir kuriuos reikia palaikyti. Ir vis dėlto: „kontrataka Pušilinu“ laikoma „Surkovo pergale prieš FSB Donecke“ ir revanšu už triuškinamą pralaimėjimą praėjusių metų rudenį Luhanske, kur saugumiečiai perėmė „respublikos vadovo“ kėdę. Tačiau „Kremliaus pilkojo kardinolo“ laimėjimas ne visiškas: teko nusileisti dėl „rinkimų“ Donecke ir Luhanske paskelbimo (ir galimybės juos laimėjus skelbti referendumą ar kas pasirodys reikalinga).

Jau eina garsas, kad FSB veikėjams tinkamiausiu kandidatu į Donecko „respublikos vadovus“ regisi buvęs Ukrainos vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka. Valstybės valdymo mokslų kandidatas. Jis kilęs iš Donecko ir yra kai kurių tenykščių sluoksnių gerbiamas už tai, kad įsakė išvaikyti Maidaną. Tuo tarpu Surkovas rengia slaptus pasitarimus Maskvoje ir Rostove prie Dono su naujaisiais Donecko „valdovais“, kuriuose pasirodo ir PER specialistas Aleksejus Česnakovas. Gal netrukus jis praneš Pušiliną, buvusį garsiosios „MMM piramidės“ statytoją, energingai šluojant savo valdose korupciją ir smarkiai gerinant piliečių gyvenimą. Specialioji operacija tęsiasi.

2018.09.14; 09:50